Vydūno laiškas Martynui Jankui

Vaclovas BAGDONAVIČIUS, www.voruta.lt

Martynas Jankus ir Vydūnas – pačios iškiliausios figūros XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės Mažosios Lietuvos tautiniame sąjūdyje. Tiek vienas, tiek kitas nuveikė stebėtinai daug, paliko bene ryškiausiai įsimenamus įvaizdžius tiek amžininkų, tiek jaunesnės kartos žmonių, juos dar mačiusiųjų, atmintyje. Galima sakyti, abu tiek anuomet buvo, tiek dabar tebėra vos ne legendinės asmenybės. Konkrečios jų veikimo sferos susisieja tik iš dalies, didžiąja dalimi tas veikimas kiekvieno buvo kitoks, nors ir orientuotas į tą patį bendrąjį tikslą – lietuvybės saugojimą ir puoselėjimą savame krašte. Tasai tikslas vienijo ne tik šios du didžiavyrius, bet ir kitus bent kiek aktyvesnius to krašto lietuvius, palikusius didesnius ar mažesnius pėdsakus jo kultūrinės ar kitokios raiškos dirvoje. M. Jankus ir Vydūnas nebuvo vienas kitam itin artimi, kiekvienas turėjo dvasiškai giminingesnių bičiulių iš veiklesniųjų savo amžininkų tarpo. Tačiau nuveiktų darbų mastai ir įnašai į tautos gyvinimo vyksmą šiuos skirtingus žmones daro išskirtinius, lygintinus su dviem panašaus aukščio to paties kalnagūbrio viršūnėmis. Žinoma, tą panašų šių viršūnių aukštį regime, žvelgdami, palyginti, iš dar nedidelės laiko retrospektyvos, iš kurios matomas vaizdas dar ne kuo tesiskiria nuo prieš beveik šimtmetį matytojo. Didesnė laiko perspektyva greičiausiai išryškins ir tų dydžių skirtumus, kuriuos aiškiau suvoks jaunesnės kartos. Tie skirtumai turėtų matytis tame, kas bus palikta garbingai istorijai ir kas tą istoriją pergyvens bei liks vėlesnių laikų aktualybėje. Šiandien verta pažvelgti į tai, kuo šios abi įstabios viršūnės ne tik dydžiu, bet ir pačia savo esme yra panašios ir į tai, kas tą esmę jose skirtingai išreiškia.

                      Abu iškilieji Mažosios Lietuvos veikėjai yra susilaukę nemaža pagarbos ir tyrėjų dėmesio, nors apie juos pasakyta toli gražu dar ne viskas. M. Jankaus gyvenimas, visuomeninė,  politinė ir kultūrinė veikla kol kas išsamiausiai, nors kiek ir fragmentiškai, nušviesta 1967 m. Toronte išleistoje Kanadoje gyvenusio žurnalisto Pranio Alšėno (1911 – 1986) monografijoje^[1] . Leidybinė jo veikla gana detaliai išryškinta knygotyriniuose Domo Kauno darbuose^[2]. Istorikė Silva Pocytė monografijoje Mažlietuviai Vokietijos imperijoje 1871 – 1914^[3]  parodė konkretų M. Jankaus įnašą į Prūsų lietuvių tautinį judėjimą. M. Jankaus figūra šmėsteli ir daugelio kitų Mažosios Lietuvos istorikų ar jos kultūros tyrėjų darbuose. Jo atminimas gražiai saugomas, jo gyvenimas ir veikla išsamiai nušviečiama jam skirtame memorialiniame muziejuje Bitėnuose. Čia sukaupta nemaža tyrėjų dar neliestos rankraštinės ir kitokios medžiagos. Šio muziejaus veiklos 25 – mečiui skirtame leidinyje^[4] pasakojama ir apie Jankaus asmenybę, pateikiama naujų faktų, susijusių su jo aplinka, spausdinama iki tol nepublikuotos ikonografinės medžiagos.

Apie Vydūną darbų pasirodė dar jam gyvam esant. Juose bei jau po jo mirties išėjusiuose gana išsamiai nušviestas Vydūno gyvenimas, išanalizuota draminė kūryba, filosofija, apžvelgta kultūrinė veikla. Ryškiausi iš ankstyvųjų darbų – Vinco Mykolaičio-Putino^[5] ,Vaižganto^[6], Salio Šemerio^[7] studijos . Šiais laikais išėjo net kelios Vydūnui skirtos knygos^[8], paskelbta daug studijų, straipsnių, paryškinančių vieną ar kitą jo veiklos ar kūrybos aspektą. Tai rodo išskirtinį dėmesį šiam Mažosios Lietuvos fenomenui. Kelis kartus kartotinai išleista jo fundamentaliųjų dramų rinktinė, publikuotas istoriosofinis veikalas Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių, išleistas filosofinių raštų keturtomis, leidžiami eseistikos ir publicistikos tekstai.

                      Čionai mes nesileisime į šių veikėjų gyvenimo, veiklos ar kūrybos peripetijas, o sutelksime dėmesį į tiesioginius ar netiesioginius jų sąlyčio taškus.Tasai sąlytis yra lyg akivaizdus, apie jį žinoma kaip apie savaime aiškų dalyką, tačiau dar niekas į jį nėra pažvelgęs atidžiau, labiau jo sukonkretinęs. Šis darbelis bus pirmas bandymas paėjėti to sukonkretinimo linkme. Tačiau juo jokiu būdu nepretenduojama apie tą šių didžiavyrių sąlytį pasakyti viską ir išsamiai. Pasakysime tiek, kiek šiuo metu pajėgsime, kiek pavyko sužinoti ar pasinaudoti prieinama medžiaga, ką sugebėjome tame sąlytyje savo akimis įžvelgti. Tikėkimės, kad ateitis atskleis dar nežinomų faktų, pamėtės naujos medžiagos ar suteiks kitokių galimybių naujoms su šiuo sąlyčiu susijusioms įžvalgoms.

Martynas Jankus

                      Iš esmės visos M. Jankaus ir Vydūno sąsajos sąlygotos bendro veikimo tautiniame Mažosios Lietuvos sąjūdyje. M. Jankui buvo lemta tapti to sąjūdžio dalyviu pačioje jo pradžioje. Vydūnas, būdamas dešimtmečiu jaunesnis, į tą sąjūdį dešimčia metų vėliau ir įsijungs.

                      Būsimajam Vydūnui dar tik besiruošiant savarankiškam gyvenimui, dar besimokant mokytojų seminarijoms moksleivius ruošusioje Pilkalnio preparandijoje ir Ragainės mokytojų seminarijoje, M. Jankus jau buvo ne tiek mažai nuveikęs. Kai kas iš to veikimo tiesiogiai palietė ir „garbėn kelti lietuviškumą“ pasiryžusį jaunikaitį. Pirmiausia – garsioji Aušra, kurios aktyviausių talkininkų gretose buvo M. Jankus. Kai Aušra buvo spausdinama Ragainėje, vienas iš Vydūno brolių toje spaustuvėje mokėsi raidžių rinkėjo amato ir keletą jos numerių parsinešė namo. Tieji numeriai būsimajam Vydūnui tarsi atvėrė akis, nes parodė, kaip gražiai skamba lietuviškas žodis ir sužadino norą pačiam lietuviškai rašyti. Ypač sužavėjusi 1885 Nr. 12 išspausdinta J. Zauerveino baladė „Macilenas ir Gražina“^[9]. Beje, J. Zauerveino raginimai patiems lietuviams imtis švietimo veiklos – leisti lietuviškus raštus, steigti šventadienines lietuviškas mokyklas, kurti tuo besirūpinančią draugiją – patį M. Jankų paskatino šį tą iš tų siūlymų bandyti įgyvendinti. Kai kas iš tų bandymų nelabai tesisekė, pvz., lietuviškų mokyklų steigimas, tačiau jų būta.

                      Tegul ir netiesiogiai, M. Jankų ir Vydūną sieja 1885 m.       pradžioje įsteigta Birutės draugija. M. Jankus – vienas iš jos steigėjų, aktyvus jos veikėjas, vienas iš karščiausių kalbėtojų, kai kurių iniciatyvų sumanytojas, vienas iš pirmininkų (1889 – 1892)^[10]. Čia ypač aistringai reiškėsi M. Jankaus – lietuvybės propaguotojo – veikla. Ne viskas čia, kaip ir Aušroje, jam sekėsi sklandžiai, bet šiaip ar taip, jis buvo vienas iš draugijos radimosi iniciatorių ir padarė ne taip jau ir mažai. Vydūno tėvas ima lankytis draugijos susirinkimuose, kur pamato J. Zauerveiną, sužino apie J. Basanavičių ir apie tai, ką regėjęs, ką girdėjęs pasakoja vaikams^[11]. 1886 m. viename iš Birutės susirinkimų Gastose dalyvauja pats būsimasis Vydūnas, kur klausosi tuometinio draugijos pirmininko Viliaus Bruožio įkvėptos kalbos^[12]. Beje, su Vilium Bruožiu , Vydūno teigimu, šios draugijos veikėjai ėmė nesutarti. M. Jankus ant jo ypač pykęs^[13]. Pats M. Jankus savo atsiminimų straipsnyje apie Birutę kalba ir apie V.Bruožį, pažymi, kad vokiečiai, tikėdamiesi jį eliminuoti iš tautinės veiklos ir taip paralyžiuoti visą lietuvininkų judėjimą, stengėsi jį sukompromituoti. Tačiau apie savo negatyvų nusistatymą V.Bruožio atžvilgiu M. Jankus čia neužsimena^[14].

                       Birutės vaidmuo Vydūno kelyje yra reikšmingas ne tik ir ne tiek  tuo, kad stiprino jo patriotinius jausmus. Ši draugija labai didele dalimi nulėmė Vydūno, kaip mūsų kultūros fenomeno, tapsmą. Būtent ji rašytoju tapti besiruošiantį jauną Tilžės mokytoją traukte įtraukia į praktinę kultūrinę tarnystę lietuviškumui. 1895 m. rudenį Birutės veikėjo K. Voskos ir Tilžės lietuvių bažnyčios kunigo H. Reidžio atkakliai prašomas V. Storostas sutinka diriguoti iš karto dviems chorams – Birutės ir minėtosios bažnyčios^[15]. Tiesa, tada M. Jankus iš Birutės buvo pasitraukęs, o pati draugija 1895 m. pradžioje atšventusi dešimtmetį, kėlėsi iš snaudulio. Vydūnui teko iš pradžių su pačių birutininkų choru, o vėliau su bažnyčioje užgimusiu Tilžės Lietuvių giedotojų draugijos choru aktyviai prisidėti prie Birutės atsigavimo. Giedotojų koncertinė ir teatrinė veikla visu smarkumu įsibėgėti ėmė nuo 1899 m. pabaigos, kai šie pasitraukė iš bažnyčios ir paskelbė įkurią dainuoti ir vaidinti užsimojusią draugiją^[16]. M. Jankus tada pradėjo leisti Saulėteką (ji ėjo 1900 – 1902), kurioje gana išsamiai ir labai palankiai, negailint pagyrų, buvo atspindėta naujosios draugijos veikla. Dažname šio leidinio numeryje^[17] buvo detaliai aprašomi draugijos renginiai, pateikiamas visas jų repertuaras, neslepiant susižavėjimo apibūdinamas jo atlikimas, smulkiai atpasakojamas vaidintų veikalų – Vydūno, tada dar pasirašinėdavusio įvairiais kitokiais pseudonimais bei kriptonimais, dramų – turinys. Ir visada – pagiriamasis žodis draugijai ir jos vadovui. Tokį palankumą Saulėteka parodė, pasitikdama pirmuosius savarankiškai veikti pradėjusios draugijos žingsnius, jau aprašydama  pirmąjį jos 1899 m. gruodžio 30 d. surengtą vakarą. „Mūsų brangiosios, širdį gaivinančios bei jautrios dainelės tampa vis daugiaus ir daugiaus svietui apreiškiamos. Pereito meto gale tapė Tilžėje „Lietuviška giedorių draugystė“ pagruntavota, kuri , kaip šiandien rodos, pradeda stiprius žingsnius žengti“, – išreikšdama tikėjimą būsima draugijos sėkme, rašo Saulėteka. Užbaigint pirmojo draugijos koncerto aprašymą išreiškiamas tikėjimas, kad draugija duos stiprų impulsą lietuviškai dainai atgyti, jos grožiui atsiskleisti. Tą grožį buvo įžvelgęs ir E.Gizevijus, bet jam nepavyko tos įžvalgos kituose sužadinti. „Kada savo laiku mūsų mylims vokiškos kilties vyras pons Gisevijus lietuviškas dainas užvedė, tai bene nebuvo dar gerai primokytų dainuotojų, kurie būtų galėję tą šaunų skarbą pranešti svietui, – rašoma Saulėtekos apžvalgoje. – Jam kartą tokį dainavimą užvedus, tapė tasai dainavimas su didžiojo šilo bičių ūžimu sulygintas. Jei pons Gisevijus šiandien būtų gyvas, jis rodos turėtų pasidžiaugti, kad tai, ką jis norėjo atsiekti, atsieko jo pasekėjas pilnoje vieroje. Šiandien nieks nesidrąsis tokį nužeminantį sudą laikyti apie lietuviškas dainas ir dainavimą, ir tą uždėkavoti turime stropumui mūsų viengenčio pono Storosto“^[18].

                       Su dideliu palankumu aprašoma ir 1900 m. vasario 11 d. surengta pirmoji draugijos šventė, kurios metu buvo suvaidinta būsimojo Vydūno triveiksmė drama Santaika (jos autoriumi nurodomas L.A.), padainuotos 9 klausytojų labai šiltai sutiktos dainos. Šiame aprašyme skelbiami ir draugijos įstatai (Sutarimai), pasidžiaugiama sėkmingais pirmais jos žingsniais, palinkima sėkmės jos tolesnėje veikloje. „Giedoriai gal iš savo šventės gėrėties, o velyjam jiems ir ateityje gerą pasisekimą, jeib jie galėtų savo mierį pilnutelei atsiekti“, – rašoma Saulėtekoje^[19]. Visuose vėlesniuose Giedotojų draugijos renginių (daugiausia žiemos ir vasaros švenčių) aprašymuose konstatuojama, kad draugija savo užsibrėžtąjį tikslą įgyvendina nuosekliai ir sėkmingai, kad užkariauja vis didesnes žiūrovų simpatijas, kad atlieka didelį darbą, kultūrinant lietuviškąją publiką ir ugdant jos tautinę savigarbą bei parodant lietuviškų dainų žavesį kitataučiams, kad savo veiklumu išsiskiria iš kitų tuo metu egzistavusių draugijų. „Giedorių draugystė“ už vis kruti buvo, garsindama dainas po Lietuvą. Nepailstančiam trusui joses vadovui galime dėkavoti, kad šita draugystė, ne tikt vien tarp čionykščių visų lietuviškų draugysčių krutesni yra, bet jau lenktynes ir su vokiškomis giedorių draugystėmis, kaslink dainų, užimti gali“, – rašoma vienoje iš Saulėtekoje pateikiamų to meto lietuviškojo judėjimo apžvalgų^[20].

                       Tuo tarpu ne itin stipriai besilaikančiai Birutei, kuriai giedotojai talkino, Saulėtekoje skiriama daug mažiau dėmesio, o ir tame, kas apie ją buvo rašoma, nešykštima priekaištų, kaltinimų apsnūdimu ir tuo, kad ji pamiršo savo pagrindinį uždavinį – kalbomis žadinti tautinę lietuvių savimonę. Pateikdama Prūsų lietuvių draugijų veiklos apžvalgą XX amžiaus prieigose, apie Birutę Saulėteka taip rašo: „Iš pirmosios eilės draugysčių stovi pagal senumą ir svarumą pryšakyje ne vien šitų, bet ir visų – „Byrutė“, įkurta 15 vasario 1885 m. Jos uždaviniu yra įsigyvendinti lietuviškoje kalboje ir ją šelpti „suvienytomis sylomis ir proce be pelno“. Vienog, geri norai, kaip buvę, taip ir pasiliko pia desideria. Kad rašytumėm „Byrutės“ istoriją, tai galima būtų privest ne vieną atsitikimą, kada patys draugystės sąnariai ardė vienybę tarp tautiečių: ginčai ir vaidai vieną tarpą vos nesugriovė pačios draugystės. Per savo ne taip ilgą gyvenimą „Byrutė“ patyrė daug siūbavimų ir pavojingų sukūrių. Suprantama, jog prie tokių aplinkybių jos darbai atnešė ne tiek naudos, bent apčiuopom mes jų nematome“^[21]. Saulėtekos leidėjai konstatuoja, kad ir dabartinė, 1900-ųjų metų, Birutės veikla nieko gero nežada. „‘Byrutė‘ ir tik kartą pasilinksminusi bei savo patrijotišką meilę išreiškusi nieko gero nenuveikė,“ – sakoma metinėje leidinio apžvalgoje^[22]. Matydama akivaizdžius Giedotojų draugijos nuoseklaus ir atkaklaus darbo rezultatus, Saulėteka nepritarė, kad šią veiklą pamėgdžiotų šiuo požiūriu daug silpnesnė  nuosekliai dirbti nesugebanti Birutė ir patarė jai grįžti prie tų tikslų, kuriuos vykdyti anksčiau jai sekėsi gana neblogai – kalbomis žadinti tautiečių patriotizmą ir ugdyti meilę gimtai kalbai. „Iš viso imant, rodos, kad „Byrutė“ nori prie gyvasties išsilaikyti, ar toktai pasiseks, parodys ateitinė. Būtų velytina, kad ji grįžtų prie savo mierio,“ – tokį linkėjimą siuntė Birutei Saulėteka 1901 m. pradžioje ^[23]. Kaip kontrastas Birutės veiklai nuolat parodoma Giedotojų draugijos veikla, kurios perspektyvomis Saulėtekos leidėjai nė kiek neabejoja.

Vydūnas apie 1905 m.

                      Saulėtekoje išsakomose pagyrose Giedotojų draugijai ir priekaištuose Birutei galima jausti buvusių įtemptų M. Jankaus santykių su pastarąja užslėptus atgarsius. Pati Birutė savo pirmaisiais keleriais gyvavimo metais turėtos galios ir populiarumo nebeatgaus, nors ir stengsis, bandydama koncertuoti ir vaidinti. Tuo tarpu giedotojų draugija vis labiau įsibėgės, užims vis stipresnes pozicijas, užkariaus beveik visas publikos simpatijas.Tą kaip tik ir konstatuos Saulėteka. Birutės veikėjai ant Giedotojų dėl sėkmingos jų veiklos labai pyks ir stengsis juos pavaizduoti kaip jos griovėjus, kaip tautos aktyvumo migdytojus ir pan. Tas pyktis ypač pasireikš po 1905 m., t. y. po Birutės dvidešimtmečio šventės, kurią tie patys Giedotojai padėjo surengti. Tą pyktį tuometinis Birutės pirmininkas J.Vanagaitis išliejo 1908 m. išleistoje brošiūroje Bangos, pavestos „Birutės“ naudai^[24].

M.Jankus nuo abiejų draugijų konflikto tuo metu laikysis nuošalėje. Tačiau po beveik dvidešimties metų ir jam atrodys, kad kartu su kai kuriais ano meto veikėjais Tilžės Lietuvių giedotojų draugija sąmoningai žlugdė Birutę, kaip savo konkurentę. Apie tai jis taip rašys Klaipėdos žiniose paskelbtame atsiminimais grįstame rašinyje „‘Birutė‘ – pirmoji tautiška draugija Prūsų Lietuvoje“: „Dar kartą bando [tai buvo 1903 m. – V.B.] broliai Urėdaičiai su Jonu Vanagaičiu “Birutės” vėliavą iškelti, bet susiginčyja su Giedorių draugija, ir “Birutė”, kokį laiką veikusi ir įsteigusi apie 12 naujų mažų lietuviškų bendrovių, užpulta ne tik Giedorių draugijos, bet ir Dr. Steputaičio, Lekšo bei Kiupelio nutilo. – Nutilo, bet neišnyko ir jos dvasia keta vėl apsireikšti, bet jau pirmame jos paveiksle, kokį ji turėjo pirm 40 metų 15 vasario dieną 1885 metais“^[25]. Vydūnas netrukus tose pačiose Klaipėdos žiniose į tą rašinį atsilieps, nurodydamas M. Jankaus straipsnyje esančius netikslumus, ypač išryškindamas tai, kad Giedotojai ne tik nežlugdė Birutės, bet kad jai ne kartą labai daug padėjo, kad Birutė esmingiau atsitiesti nebeturėjo savo vidinių galių. Apie tai minėtame atsiliepime Vydūnas rašys: „Tuojau po Kalėdų tais pačiais dar metais [1895 – V.B.] keli Birutininkai kreipėsi į mane, ar ne vesčiau ir Birutininkų choro, jeigu pasisektų tokį įsteigti. Susikvietė 7 vyrus, ir aš pradėjau mokyt. Paprašiau dar kelis Tilžės mokyklų mokytojus ir su jų pagalba dainavo 12 vyrų choras Birutės šventėje Tilžėje 1896 mts. Rodos vasario mėn. Dainavo tas pats choras dar vasaroj ir tad vargais negalais dar žiemoj 1897 mts. Tada jis iširo. – Dabar šoko mišrasis Giedotojų choras Birutininkams į pagalbą. Rudenį 1897 mts. Jau buvo pradėję ir dainas mokinties. Taip tai žiemą 1898 mts. Giedotojai dainavo Birutininkams. Padarė tai ir dar vasaroj, ir 1899 mts. Jie dainavo ir vaidino jiems. Bet tie keli Birutininkai, kurie rengė tas šventes, pasielgė taip su dainininkėmis, kad jos atsisakė dar kart Birutininkams talkininkauti. Ir tokiu būdu buvom priversti visai savaip veikti <…>. Kaip artinos 1905 mt., reiškia 20 mt. po Birutės įsteigimo, aš raginau kelis Birutininkus naujai sustot į draugiją ir veikt senu būdu, tai esti, kalbomis žadinti žmones, kaip tai buvo daryta pirmais Birutės metais. Naujai parinktas Birutės pirmininkas kelis kart ir sušaukė žmones ir sakė kalbas, Giedotojų draugija jam užmokėjo kelionės išlaidas. Bet po 1907 mt. Šis pirmininkas bandė Birutei chorą steigti viliodamas Giedotojus pas save ir tad šventes kelti <…>. Truko kelis metus, ir Birutė naujai pranyko. Giedotojų draugija dar šiandien tebeveikia. Birutėj buvo iš pat pradžių ardančių elementų. Todėl pasidarė reikalinga dėl tautinio atgijimo Giedotojų draugiją tvirtinti ir atskirą laikyti. Birutė niekuomet nebuvo “užpulta” Giedotojų, bet Birutininkai tūlus kartus užpuolė Giedotojus. Giedotojai paliko Birutę jos likimui ir griaujantiems jos elementams”^[26].

        Reikia pasakyti, kad, aiškinantis Birutės ir Giedotojų draugijos santykius , tiesa yra Vydūno pusėje. Jo teiginiai buvo konkretesni ir pagrįstesni negu M. Jankaus. Vydūnas rėmėsi ne tik atmintimi ir prisiminimais, bet ir po ranka turėta medžiaga, kruopščiai surinktomis renginių programomis, ano meto spauda (kad ir ta pačia Saulėteka), kurioje buvo labai išsamiai aprašomi ano meto kultūrinio Mažosios Lietuvos gyvenimo įvykiai. Vydūnas buvo sukaupęs medžiagą pradėtai rašyti Mažosios Lietuvos tautinio atgimimo istorijai, kuri antrojo pasaulinio karo metu buvo baigta ir kurios mašinraštis žuvo karo audrose^[27]. Naudojimąsi kruopščiai surinkta medžiaga Vydūnas pademonstravo Aukure skelbtuose straipsniuose apie savo kultūrinę veiklą bei kultūrinį mažlietuvių gyvenimą tos veiklos metu^[28]. M. Jankus minėtame rašinyje, nors ir nėra pakankamai preciziškas, bet nėra ir šališkas – nei piktai kalba apie Giedotojus, nei aukština Birutės, ir neslepia jos nuosmukių. Jam iš laiko perspektyvos tik atrodo, kad konkurencinėje kovoje Birutė buvo įveikta ir sąmoningomis pastangomis pašalinta iš veikimo arenos. Tuo pašalinimu Giedotojai išreiškę negatyvų nusiteikimą kovingojo Birutės veikimo prieš germanizaciją atžvilgiu. M. Jankus netgi buvo pamiršęs, kas daugiau kaip prieš du dešimtmečius buvo rašoma jo paties leistoje Saulėtekoje. Tiesa, kalbėdamas ar rašydamas apie Giedotojų draugiją, M. Jankus jos atžvilgiu yra pažėręs ir tiesioginių kritinių pastabų. Kaip teigia pats Vydūnas, M. Jankui nepatikę, kad Giedotojų renginių programose būdavo pateikiami ne tik lietuviški atliekamų dainų tekstai, bet ir jų vertimai į vokiečių kalbą, ne kaip jis atsiliepė ir apie Birutės dvidešimtmečio šventėje vaidintą Vydūno komediją Birutininkai. Toks M. Jankaus nepasitenkinimas šiais dalykais Vydūnui atrodė nelabai suprantamas, veikiau sąlygotas nepakankamo įsigilinimo į juos^[29].

M.Jankaus ir Vydūno keliai jau tiesiogiai susitiko dar viename svarbiame lietuviškumo sklaidos bare – knygų leidyboje. Taip buvo lemta, kad Vydūnui teko prisidėti prie realizavimo to, kas tai pačiai Birutei nebuvo pasisekę padaryti. Jai nepavyko išleisti, kaip buvo užsimota, kalbos ir švietimo sklaidai svarbių lietuviškų knygų. To ėmėsi 1901 m. Tilžėje įsisteigęs Prūsų lietuvių susivienijimas. Deja, ir jam tik kai kas tepavyko padaryti. O pavyko būtent su Vydūno ir jo bendražygių – M. Raišukytės, A. Bruožio – pagalba. Minėtasis Susivienijimas 1902 m. išleido pirmą knygelę – Bendraitė^[30], o 1904 m. antrą –Senutė^[31]. Šios abi gotiškais rašmenimis spausdintos knygelės faktiškai yra pirmosios Vydūno knygos. Pirmoji – įvairių autorių patriotiškai orientuotų tekstų rinkinys. Didžiosios tų tekstų dalies autorius ir knygos sudarytojas – Vydūnas. Antroji –Senutė – trumpa Lietuvos istorija. Tiesa, knygoje jis nenurodytas, tačiau autorystę (kaip ir pirmosios sudarymo autorystę) vėliau yra nurodęs pats Vydūnas^[32]. Spausdintos jos abi Bitėnuose M. Jankaus spaustuvėje. Šios knygos negalėjo pasaulio išvysti be tiesioginių autoriaus ir leidėjo kontaktų.

                      Bitėnai ir Rambynas ilgainiui tapo ne epizodinių, o nuolatinių M. Jankaus ir Vydūno kontaktų vietomis. Maždaug nuo XIX a. paskutiniojo dešimtmečio vidurio Rambynas tampa lietuviškų švenčių (dažniausiai Joninių) vieta. Būtent iš Tilžės matyta Rambyno aukuro liepsna jaunąjį Vydūną pašaukusi tautoje kūrenti dvasinės gyvybės ugnį^[33]. Čia vyksta lietuvių jaunimo susibūrimai, rengiami koncertai, spektakliai, sakomos patriotinės kalbos. Pirmą kalbą ant Rambyno Vydūnas sakė 1896 m. birželio 23 d. Birutės surengtoje Joninių šventėje^[34]. Nuo tada Vydūnas tapo nuolatiniu kalbėtoju čia vykstančiose šventėse, Tilžės lietuvių giedotojai – nuolatiniai programos atlikėjai, pasilinksminimų organizatoriai. M. Jankus – irgi daugelio švenčių dalyvis ir dažnas kalbėtojas. Svetinga M. Jankaus sodyba Bitėnuose – taip pat nuolatinė Giedotojų, kaip ir daugelio kitų svečių, prieteliško pabendravimo vieta. Ypač gražūs tokie pabendravimai, kuriuose susitikdavo Didžiosios ir Mažosios Lietuvos žmonės, būdavo tarpukario laiku. M. Jankus tada atrodė kaip koks Rambyno vaidila. Jam labai tiko tuo metu jau prigijęs Mažosios Lietuvos patriarcho titulas. Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui Aukuro rūpesčiu buvo padirbdinta Amžinoji Rambyno kalno knyga, kurią pavesta saugoti M. Jankui. Joje garbė pasirašyti pirmajam buvo suteikta Vydūnui. Jis įrašė: „Tegul auga lietuvių tautoje visa, kas gera, kas gražu, kas išmintinga, teisinga ir tvirta. Rambyne 1928 birželio 24 d.“

                      Bitėnus – Rambyną ir Tilžę skyrė Nemunas ir keli kilometrai pievų. Nemunu plaukiojo laivai, kuriais pas M. Jankų atvykdavo ekskursijos iš Lietuvos. Plaukdavo laivas ir iš Tilžės su Vydūnu ir jo giedotojais. Tačiau atplaukdavo ar kitais keliais į Bitėnus atkeliaudavo Vydūnas ir vienas – pailsėti ar ramiai nuo visų pasislėpęs padirbėti ir su Rambyno vaidila pabendrauti. Dažnesni tokie atkeliavimai būdavo iki Pirmojo pasaulinio karo, nors ir tarpukariu irgi nereti buvo. Deja, nebebuvo Vydūno 1938 m. Joninių šventėje, kurioje buvo numatytas gražus jo pagerbimas septyniasdešimtmečio proga. Tiesa, tasai pagerbimas buvo ir jam pačiam nedalyvaujant. Ant Rambyno tada dainavo Šilutės šaulių choras, o Klaipėdos teatro artistai suvaidino Vydūno Vėtrą^[35]. Pats Vydūnas tada buvo ką tik iš kalėjimo išleistas, o vokiečių valdžia buvo atėmusi leidimą keliauti Lietuvon, taigi, ir į Bitėnus^[36].

                      Kad M. Jankaus ir Vydūno bendrauta ne vien kaip visuomenės veikėjų, t. y. laikantis oficialios pagarbos, o šiltai, bičiuliškai rodo Vydūno laiškai M. Jankui. Dauguma jų pateko į Jurgio Šaulio archyvą (didžioji dalis iš 85 jame esančių Vydūno laiškų), perduotą Pensilvanijos universitetui (JAV). Netolimoje ateityje jie turėtų būti paskelbti ir aptarti. Tik penki iš žinomų Vydūno laiškų M. Jankui yra Lietuvoje. Keturi iš jų saugomi Vilniaus universiteto bibliotekos (VUB) Rankraštyne (F1 – D 509), vienas – Mokslų akademijos bibliotekos (LMAB) Rankraščių skyriuje (F103 –111). Šie laiškai platesnei bei mokslo visuomenei taip pat nėra žinomi ir dar nėra patekę į mokslinę apyvartą. Pirmasis iš Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyne saugomų –1899 m. lapkričio 14 d. rašytas – laiškas yra dalykiškas. Jame būsimasis Vydūnas prašo M. Jankų parūpinti, matyt besikuriančios Giedotojų draugijos repertuarui reikalingų trijų lietuviškų dainų tekstus. Tas dainas iš savo vokiškai 1897 m. išleisto lietuvių liaudies dainų rinkinio Vydūnui rekomendavęs vokiečių etnografas F. Tecneris (Franz Oskar Tetzner, 1863- 1919). Nežinia, ar M. Jankus tą prašymą išpildė, tačiau tos dainos netrukus tapo minėto repertuaro dalimi. Dvi iš jų buvo skelbtos Vydūno rinkinyje Lietuvos aidos (Tilžė, 1904): „Ištekėjusi“ (F. Tecnerio vok. pavadinimas „Die betrübte Braut“, ją harmonizavo Vydūno brolis Albertas Storostas), „Netikrasis“ (F. Tecnerio vok. pavadinimas „Verschmäht“, šios liaudies dainos žodžius Vydūnas kiek koregavo, harmonizavo jo bičiulis P. V. Volfas). Trečioji daina – „Anoj pusėj ežero“ (vok. „Drüben“) taip pat yra vieną kitą kartą buvusi Giedotojų draugijos koncertų programose^[37].

                      Antrasis, 1905 m. vasario 27 d. rašytas, laiškas yra akivaizdžios bičiulystės liudytojas. Juo Vydūnas praneša skaudžią žinią apie savo jauniausio 27- erių metų brolio Alberto Storosto mirtį. To brolio, kuris buvo beįsibėgėjančios Vydūno kultūrinės veiklos bendražygis: būdamas muzikas, jis harmonizavo daugelį Giedotojų draugijos repertuarui skirtų liaudies dainų, ne vieną paties Vydūno autorinį tekstą. Beveik visas laiškas skirtas padėkai už tai, ką velionis gero patyrė atostogaudamas vasarą Jankų sodyboje. Pažymima, kad Bitėnuose pabuvojęs a. a. brolis buvo atsigavęs, sustiprėjęs taip, kad dėl pasveikimo  „nebereikėtų abejoti“. „Jis Jums ir Jūsų žmonelei labai dėkingas buvo už tai, o manė Jus kartą kaip nors padžiuginti. Negal. Kitaip buvo lemta“, – rašoma laiške.

                      Kiti du atvirlaiškiai (vienas ant Vydūno leisto Šaltinio firminio atviruko) – trumpi. Jie taip pat liudija apie tai, kad Bitėnai – viena iš mėgstamiausių Vydūno poilsio vietų. Abiejuose (rašytuose 1905 m. rugpjūčio 31 d. ir 1906 m. rugpjūčio 6 d.) apgailestaujama, kad dėl didelio užimtumo Vydūnas negalėsiąs žadėtu laiku atkeliauti į Bitėnus ir bent kiek čia pabūti, tikimasi, kad gal kitą kartą tai pavyksią. 1906 m. rugpjūčio 6 d. atvirlaiškiu M. Jankus sveikinamas su gimtadieniu: „Ištariu šiuom rašteliu savo širdingus laiminimus būsiančiam Jums metui. Vis tolyn ir priekin, pirmyn, tai tai, ką Jums veliju“.

                      Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje esantis laiškas rašytas Pirmojo pasaulinio karo metu iš Berlyno vokiškai į Rusijos Samaros guberniją ištremtam M. Jankui Juomi Vydūnas M. Jankui praneša, kad giminaičiai gerai tvarko jo ūkį, kad vienas iš jų apsigyveno spaustuvėje, kad sūrinė nebeveikia, nes pienas dabar yra naudojamas kitiems reikalams. M. Jankaus, matyt, buvo rašyta pirmiau ir teirautasi apie padėtį paliktuose namuose. Vydūnas atsakė, iš paties M. Jankaus žinodamas jo adresą tremtyje.

                      Karą Vydūnas išgyveno skaudžiai, ypač piktinosi kai kurių rusų armijos padalinių elgesiu su civiliais gyventojais laikinai užimtose Rytų Prūsijos vietovėse. Apie tai 1914 – 1915 m. jis nemažai rašė savo leistuose Jaunime ir Naujovėje. Jankų šeimos karo laiko dramai taip pat neliko abejingas. Ypač jį sukrėtė tai, kad tremiant šeimą net senolio M. Jankaus tėvo nepagailėta. Tremtyje M. Jankus neteko ne tik tėvo, bet ir jaunylio ketverių metų sūnaus, o dar vienas sūnus žuvo Vakarų fronte. Karo metas netektimi pažymėtas ir Vydūnui: fronte Belgijoje 1916 m. žuvo brolis Hermanas.

                      Fragmentiškai palietėme dviejų iškiliausių XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Mažosios Lietuvos asmenybių tiesioginio ir netiesioginio sąlyčio taškus. Tuos taškus atrandame Aušros sklaidoje, Birutės draugijos veikloje, knygų leidyboje, Rambyno kalno iškilmėse, asmeniniame bendravime. Labiausiai juos vienija tai, kad jie buvo nuoseklūs lietuvybės puoselėtojai, kovotojai prieš germanizavimo politiką.

                      Jie turėjo netgi kai kurių esminių charakterio bendrumų – atkaklumą, tvirtą laikyseną, principingumą, vertybinių orientacijų pastovumą, darbštumą. Tačiau belyginant vieną su kitu, paaiškėja, kad šios ryškios asmenybės daug kuo ir skyrėsi. Ryškiausi skirtumai – jų žmogiškoje prigimtyje. Žinoma, kai kuo skyrėsi ir jų požiūriai. M. Jankus savo tautinėje veikloje buvo radikalesnis, kovingesnis, reiškėsi ne tik kaip ramus kultūrininkas bei spaudos darbuotojas, bet ir kaip ryžtingas ir drąsus politikas. Vydūnas žymiai nuosaikesnis kultūrininkas, savo veikloje didžiausią dėmesį skyręs tautiečių dvasinei kultūrai ugdyti , jų tautinei savimonei ir savigarbai stiprinti. Palyginęs abu didžiuosius mažlietuvius, išeivijos veikėjas Juozas Pronskus apie juos yra taip pasakęs: “Asmenybės turtingumu ir patrauklumu su M. Jankumi galėtų konkuruoti tik filosofas Vydūnas, tačiau krašto vadavimo kovos žygyje – Martynas Jankus turi pirmenybę”^[38]. Abu vadovaudamiesi skirtingais taktiniais požiūriais, bet nei vienas, nei kitas to skirtingumo nesistengė pabrėžti. Tačiau šiokią tokią iš to skirtingumo kilusią įtampą galima įžvelgti tame, kad jie savo atsiminimuose nevienodai traktavo Birutės ir Tilžės lietuvių giedotojų draugijos santykius. M. Jankui atrodė, kad buvo reikalingas ne tik Giedotojų nuosaikumas, bet ir 1903 m. atgijusios Birutės radikalumas, kurį Giedotojai, kaip jam atrodė, užgniaužę. Vydūnas, kaip matėme, su tokiu požiūriu Giedotojų atžvilgiu nesutiko.

                      Kad ir turėdami kai kurių esminių charakterio bendrumų, savo charakteriais jie gerokai ir skyrėsi, netgi tuos pačius bruožus įkūnijo kiekvienas savaip. M. Jankus – konfliktiškesnis, kietakaktiškesnis, ambicingesnis, įžeidesnis, stačiokiškesnis, Vydūnas – lankstesnis, tolerantiškesnis, atlaidesnis, jautresnis. M. Jankus buvo ūkininkas, valstietis. Tokiu pagal charakterį jis išliko ir savo visuomeninėje veikloje. Visų jo laimėjimų ir pralaimėjimų siūbavimai primena valstiečio patiriamus derlingų ar prasto derliaus metų svyravimus. Jo ir santykiai su bendražygiais ne itin subtilūs, kai kada net gruboki, konfliktiški. Vydūnas – intelektualas, subtilus inteligentas, tikro dvasingumo įsikūnijimas. M. Jankus, pats daug rašęs, leidęs laikraščius, knygas, sakęs viešas kalbas, veiklus politikoje, iš esmės tebuvo savamokslis – tik pradžios mokyklą tebaigęs. Ir tai, šiaip ar taip, uždėjo antspaudą visam jo veikimui. Tačiau, kaip puikiai žinome, tasai veikimas buvo didžiai reikšmingas ano meto Mažosios Lietuvos raidoje. Vydūnas savo veikimu ir kūryba tapo pirmo ryškumo žvaigžde visos Lietuvos (tiek Didžiosios, tiek Mažosios) kultūroje. Jis irgi tam tikra prasme buvo autodidaktas (taip jį yra pavadinęs J. Tumas – Vaižgantas^[39]), tačiau europinio universitetinio lygio, sukūręs savo filosofinę sistemą, užimančią ryškią vietą lietuviškosios filosofinės minties raidoje, savo kūryboje įdiegęs modernios dramaturgijos ir modernaus teatro principus, kurie mūsuose iš naujo atrasti buvo po gero pusšimčio metų ^[40]. Tačiau, būdami daug kuo gerokai skirtingi, M. Jankus ir Vydūnas lietuvybės puoselėjimo požiūriu, įnašu į jį yra abu dideli ir reikšmingi, nors vėlgi savaip. M. Jankus veikė plačiai – kaip spaustuvininkas, aktyvus visuomenininkas, politinio veikimo dalyvis, tautiečių teisių gynėjas, laikraštininkas, netgi literatas. Tačiau nė vienoje iš tų sričių jis nepasiekė didelių laimėjimų ir ryškesnės gilumos. M. Jankaus, kaip įstabios didelio populiarumo pasiekusios asmenybės, Mažosios Lietuvos patriarcho fenomeną sudaro jo energingo veikimo visuma. Vydūnas taip pat reiškėsi keliose srityse – filosofijoje, dramaturgijoje, teatrinėje ir muzikinėje veikloje, žurnalistikoje, istoriografijoje, tačiau visumoje jo veikimas siauresnis, bet nepalyginamai gilesnis. Vydūnas pačia savo esme yra kultūros veikėjas ir kūrėjas, savo veikloje ir kūryboje vadovavęsis fundamentaliais filosofiniais pagrindais. M. Jankui tauta buvo vertybė pati savaime. Vydūnas mąstė apie jos egzistencijos prasmę, apie jos misiją žmonijos kultūros raidoje ir siekė, kad lietuvių tauta būtų „viena iš ryškiausių žmoniškumo reiškėjų pasaulyje“.

     Iš kn. Bagdonavičius V., Martišiūtė-Linartienė A.  Vydūnas [monografija], Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2017, p. 159-172.

[1] P. Alšėnas. Martynas Jankus, Torontas (Kanada),  1967, 394  p.

[2] D. Kaunas.  Iš lietuvių knygos istorijos: Klaipėdos krašto lietuvių knyga iki 1919 metų, Vilnius: Mokslas, 1986,  192 p.; D. Kaunas.  Mažosios Lietuvos knyga. Lietuviškos knygos raida 1547 –1940, Vilnius: Baltos lankos, 1996,  764 p.

[3] S. Pocytė.  Mažlietuviai Vokietijos imperijoje 1871–1914, Vilnius: Vaga, 2002, 304 p.

[4] G. Skipitienė, E. Skipitis. Martyno Jankaus muziejus Bitėnuose,  Klaipėda, 2006,  58 p.

[5] V. Mykolaitis-Putinas. „Vydūno dramaturgija“ , in: V. Mykolaitis-Putinas,  Raštai, t.10, Vilnius: Vaga, 1969, p. 306–470.

[6] Vaižgantas. „Vilimas Vydūnas“, in: Vaižganto raštai, t. 13, Kaunas, 1929, p. 97–117.

[7] S. Šemerys. „Vydūno gyvenimas“, in: Aukuras,  Klaipėda, 1937, p. 40–67.

[8] V. Bagdonavičius. Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai, Vilnius: Mintis, 1987, 245 p.; V. Bagdonavičius. Sugrįžti prie Vydūno: Straipsniai, esė, pokalbiai, Vilnius: Kultūra, 2001, 526 p.; V. Bagdonavičius. Spindulys esmi begalinės šviesos: Etiudai apie Vydūną, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2008, 264 p.; D. Kaunas. Visos Vydūno knygos: Katalogas. Pagal asmeninę kolekciją parengė Domas Kaunas, Vilnius: Baltijos kopija, 2008, 53 p.; A. Martišiūtė. Vydūno dramaturgija, Vilnius: Litimo, 2000, 258 p.; Vydūnas lietuvių kultūroje: Straipsnių rinkinys. Sudarytojas V. Bagdonavičius, Vilnius: Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas, 1994. 303 p.

[9] S. Šemerys. Min. veik., p. 47.

[10] V. Bagdonavičius. Sugrįžti prie Vydūno: Straipsniai, esė, pokalbiai, p. 217.

[11] A. Merkelis. „Vydūno santykiai su Basanavičiumi“, in: Lietuvos aidas, 1938, kovo 19.

[12] Vydūnas. „Pamirštamas Birutininkas“, in: Žingsniai (Vokietija), 1947, Nr. 10, p. 4.

[13] Vydūnas. „Tautinė mano amžiaus veikla“, in: Aukuras, Klaipėda, 1937, p. 54.

[14] M. Jankus. „ ,Birutė‘“ – pirmoji tautiška draugija Prūsų Lietuvoje“, in: Klaipėdos žinios, 1924, gruodžio 21.

[15] Vydūnas. „Tautinė mano amžiaus veikla“, p. 69.

[16] Vydūnas. „Tilžės Lietuvių Giedotojų Draugijos pragyvenimas“, in: Krivulė. Detmold, 1948, p. 59.

[17] „Iš Lietuvininkų krutėjimo“, in:  Saulėteka, 1900, Nr. 2, p. 52–57; „Iš Lietuvininkų krutėjimo“, in: Saulėteka, 1900, Nr. 3, p. 88–93; „Iš Lietuvininkų krutėjimo“, in:  Saulėteka, 1900, Nr. 8/9, p. 233; „Iš Lietuvininkų krutėjimo“, in: Saulėteka, 1901, Nr. 16/17, p. 337 ; „Iš Lietuvininkų krutėjimo“, in: Saulėteka, 1901, Nr. 13, p. 286–294; „Metams pasikeitus“, in: Saulėteka, 1901, Nr. 13, p. 284.

[18] „Iš Lietuvininkų krutėjimo“, in:  Saulėteka, 1900, Nr. 2, p. 55.

[19] „Iš Lietuvininkų krutėjimo“, in: Saulėteka, 1900, Nr. 3, p. 87.

[20] „Metams pasikeitus“,  in: Saulėteka, 1901, Nr. 13, p. 284.

[21] „Lietuviškosios draugijos Prusų Lietuvoje“, in: Saulėteka, 1900, Nr. 7, p. 177.

[22] „Metams pasikeitus“, in: Saulėteka, 1901, Nr. 13, p. 284.

[23] „Iš Lietuvininkų krutėjimo“, in: Saulėteka, 1901, Nr. 13, p. 292.

[24] J. Pavydunas [J. Vanagaitis]. Bangos pavestos „Byrutes“ naudai, Tilžė: „Byrutės“ draugija, 1908, 12  p.

[25] M. Jankus. „,Birutė‘– pirmoji tautiška draugija Prūsų Lietuvoje“, in: Klaipėdos žinios, 1924, gruodžio 21.

[26] Vydūnas. „ ,Birutės‘ ir Giedotojų draugijos santykiai“, in: Klaipėdos žinios, 1925,  sausio 1.

[27] V. Bagdonavičius. Sugrįžti prie Vydūno: Straipsniai, esė, pokalbiai,  p. 160–163; Vydūnas. „50 metų tautinių draugijų Prūsų Lietuvoje“, in: Kultūros barai, 1988, Nr. 3, p. 53–56.

[28] Vydūnas. „Tautinė mano amžiaus veikla“, p. 68–74.

Vydūnas. „Tautinės Prūsų lietuvių šventės ir vakarai“, in:  Aukuras, p. 75–83.

[29] Vydūnas. „Tautinės Prūsų lietuvių šventės ir vakarai“, p. 77–79.

[30] Bendraitė, Bitėnai: Prusu Lietuwiu Susiwienyjimas, knyga pirma, 1902, 80 p.

[31] Senutė, Bitėnai: Prusu Lietuwiu Susiwienyjimas, knyga antra, 1904, 72 p.

[32] Vydūnas. „Tautinė mano amžiaus veikla“, p. 70.

[33] Vydūnas. „Vietovės ir žmogystos likimas“, in: Ramuva 3, Vilnius: Diemedžio leidykla, 1997, p. 63.

[34] Vydūnas.  „50 metų tautinių draugijų Prūsų Lietuvoje“, p. 55.

[35] P. Alšėnas. Min. veik., p. 125.

[36] Vydūnas. Kalėjimas – laisvėjimas, Detmold, 1947, 72 p.

[37] Tilžės Lietuvių giedotojų draugijos Lietuvių švenčių programos, in: Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejaus archyvas (LTMKA), A 1123, Tilžės Lietuvių giedotojų draugijos fondas.

[38] P. Alšėnas. Min. veik., p. 339.

[39]  Vaižgantas. p. 99.

[40] Žr: A. Martišiūtė. Vydūno dramaturgija, Vilnius: Litimo, 2000,  258 p.