Prof. V.Zaborskaitės atsiliepimas apie būsimą leidinį. Autoriaus archyvo nuotraukos

Alfonsas KAIRYS, www.voruta.lt

Artėjo 1988-1989 mokslo metų pabaiga. Tuometė Lietuvos SSR liaudies švietimo ministerija  (dab. Švietimo ir mokslo ministerija) pagrindiniam abiturientų egzaminui – lietuvių kalbos ir literatūros –  nusprendė pateikti 5 temas, kuriose dvyliktokai galėtų parodyti, ko išmokta per visus mokymosi mokykloje metus. Jos skambėjo taip: 1. ,,Miškas ir lietuvis A.Baranausko ,,Anykščių šilelyje”, 2. ,,Žmonių likimai Vaižganto “Dėdėse ir dėdienėse“, 3. ,,Mano mėgstamiausio poeto eilėraštis“, 4. ,,Pabudome ir kelkimės“ (K.Genys), 5. ,,Laiškas motinai“. Daugiausia buvo rašoma pirmąja tema (,,Miškas ir lietuvis A.Baranausko ,,Anykščių šilelyje”), ketvirtąja (,,Pabudome ir kelkimės“ ir penktąja (,,Laiškas motinai“) temomis.

            Pasitarę (tuo metu dirbau ministerijoje ir kuravau lietuvių kalbos ir literatūros mokymą) su Mokyklų valdybos viršininku V.Kulviečiu ir kai kuriais pretendentų į aukso ir sidabro medalius gavėjais darbus taisiusiais kalbininkais bei literatais, nutarėme ,,sudaryti  geriausiųjų moksleivių rašinių, parašytų 4-ąja (,,Pabudome ir kelkimės“(K.Genys) bei 5-ąja (,,Laiškas motinai“) temomis, rinkinį sąlyginiu pavadinimu ,,Abiturientas, 89“ (1989 06 07 d. Mokyklų valdybos raštas Nr. 10-184 švietimo skyrių vedėjams).

            Gavome šūsnį jau švietimo skyriuose atrinktų darbų ir kartu su Lietuvos pedagogų kvalifikacijos instituto mokslo bendradarbe R.Norkevičiene ir pastarajai pasiūlius, abiturientų rašinių rinkinį nusprendėme pavadinti „Tėvynei ir Motinai“. Būsimo rinkinio anotacijoje rašyta: „Rašiniuose atsiskleidžia šio – audringo visuomenės lūžio – laikotarpio jaunuolių požiūris į svarbiausias gyvenamojo meto problemas, sudėtingus mūsų dienų šeimos santykius. Sudarant rinkinį, norėta užfiksuoti kuo autentiškesnį labai dinamiško mūsų meto liudijimą…“

Šviesos neišvydę abiturientų rašinių autoriai

            Žinoma lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Laima Abraitytė savo recenzijoje rašė, kad šių rašinių temos: „aštuoniolikmečius savaime atgręžė į šią dieną, privertė apie ją pamąstyti, ir todėl rašiniai tapo unikaliu laiko liudijimu, <…>jie atskleidžia epochų sandūrą, tautinės savimonės audringą formavimąsi (…). Reikia pasidžiaugti, kad mokiniai remiasi jau daug kur išeivijos poezija, tremtinių prisiminimais, o tai liudija, kad jų sąmonė jau užgriebusi platesnes gyvenimo ir istorijos erdves“.

Lietuvos pedagogų kvalifikacijos instituto mokslo bendradarbė Zita Alaunienė sako, kad „sudarytojai  (R.Norkevičienė ir A.Kairys – straipsnio autoriaus pastaba) iškėlė sau svarbų tikslą ir jį pasiekė – rinkinys atskleidžia abituriento vidaus pasaulį, atspindi jo interesus, siekius, jo mintis ir jausmus“.

Autorių mokytojai

            Dar kartą peržiūrėtus  geriausius abiturientų darbus pateikėme leidyklai „Šviesa“. Lyg ir suderinta viskas – rinkinys turėjo,  „Šviesai“ padedant, išvysti šviesą, tačiau kažkodėl mane pasiekė tokio turinio raštas, kurį pasirašęs vyriausiasis redaktorius S.Petrauskas. Cituoju: ,,Gerb. A.Kairy, Švietimo ministerija nepritaria, kad būtų leidžiamas Jūsų parengtas leidinys „Tėvynė ir Motina“ (rinkinys sudarytojų pavadintas „Tėvynei ir Motinai“ – aut. pastaba). Norint rasti plane jam vietos, reikėtų išbraukti kurį nors kitą šiuo metu mokyklai svarbesnį laidinį. Leidykla, atsižvelgdama į savo ekonominę padėtį bei popieriaus stygių, planine tvarka išleisti šio leidinio dabar negali“. Laiškas rašytas  1990 02 15 d., jo numeris –  264.

Raštas, užkirtęs kelią rašiniams pasirodyti

            Ir toliau… 1990 03 15 d., praėjus mėnesiui po vyriausiojo redaktoriaus rašto, lietuvių literatūros bei kultūros istorikė profesorė Vanda Zaborskaitė (Kultūros ir švietimo ministerijos Ugdymo turinio departamento vadovė) mėgina įtikinti, sakydama: ,,(…) manyčiau, kad leidykla turėtų rasti popieriaus rezervą ir būtinai šį rinkinį pateikti visuomenei (žinoma, ne vadovėlių sąskaita)“. Bet… tai buvo gera linkinčio Žmogaus  balsas tyruose.

Abiturientų mintys, likus tik vos  mėnesiui iki Nepriklausomybės atkūrimo dienos paskelbimo, nebuvo išgirstos. O jos tikrai būtų įdomios dabarčiai, ateičiai…

            Ir vis dėl POPIERIAUS STYGIAUS. O gal visai ne dėl jo?