Popiežius Pranciškus

Petras ŠIDAGIS, www.voruta.lt

Subsidiarumo principas.     Popiežius Pranciškus Asyžiuje įvairių pasaulio religijų atstovų susitikime „Už taiką“ meldžiasi, kad „teprasideda nauji laikai, kuriais globalizuotas pasaulis būtų tautų šeima.“ Tai esmingi popiežiaus žodžiai. Dievas sukūrė pasaulį kaip tautų šeimą. Kaip šią popiežiaus įžvalgą pritaikyti mums šiandien? Šiuo principu turėtų remtis ir Europos Sąjunga, kaip atsakingų šeimininkų už savo žemę tautų bendruomenė. Kiekvienos ES šalies piliečiai tokiu būdu turi jausti atsakomybę už savo šalį, nes Dievas, sukūręs pasaulį, skiria atsakomybę žmogui. Krikščioniškas atsakingumas – kurti žemėje brolystės ir seserystės visuomenę, pradedant nuo savo šeimos, artimiausios bažnytinės ar pasaulietinės bendruomenės, šalies pilietinės visuomenės, kitaip šis siekis kurti gali tapti utopija. Vadovaudamiesi šiuo principu, visi piliečiai kviečiami aktyviai veikti, dalyvauti pasaulio reikaluose. Tačiau veikti reikia savo gyvenamoje vietoje konkrečiai. Mes nesame viso pasaulio ar ES piliečiai – tai būtų abstraktu. Tačiau mums veikiant konkrečiai savo srityje, savo gyvenamojoje vietoje, būtent tas mažas mūsų darbelis savo šeimai, savo parapijai, savo Tėvynei, gali sukurti didelius ir gražus bendrus globalius rezultatus visame pasaulyje. Kaip svarbi mūsų šeimininkiška veikla savo šalyje, savo bendruomenėje, savo šeimoje, taip svarbi ši veikla ir visam pasauliui!

     Kokia gali būti racionali šių dienų Lietuvos tautinė pilietinė vidaus ir užsienio politika? Kuriant „svajonių” Lietuvą labai svarbu nepamiršti prieš tai aptarto krikščioniško atsakingumo principo. Didžiausią dėmesį reikėtų sutelkti į vidaus (pilietinės visuomenės, visuomeninių organizacijų, parapijų veiklos bei šeimos problemų) sprendimą. Gvildendami klausimą apie Lietuvos pilietinės visuomenės kūrimą apsiribokime keliais pagrindiniais aktualiausiais šiandienai aspektais tose srityse, kuriose aiški Lietuvos tautinė pilietinė pozicija yra reikalingiausia. Tai santykiai su Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), Europos Sąjunga (ES) ir atgrasymas nuo Rusijos karinės grėsmės. Kadangi esame stiprios gynybinės sąjungos NATO nariai, atrodytų esame apsaugoti tarptautinių pajėgų nuo Rusijos tiesioginės grėsmės, tačiau pirmiau ir svarbiau šio Lietuvos saugumo aspekto turi būti suprantama, kad Lietuvos valstybės gynimas ir išsaugojimas yra ne jos geopolitinių ir karinių sąjungininkų, bet pirmiausiai jos pačios piliečių moralinė ir patriotinė pareiga (Vilniaus forumo deklaracija „Į tautos ir valstybės atsinaujinimą”, 2016 m.). Visiškai teisi yra Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė teigdama, kad Lietuva pirmiausia turi pati investuoti į savo saugumą ir tik tuomet tikėtis partnerių pagalbos. Paanalizuokime, kokia Lietuvos pilietinė pozicija turėtų būti santykiuose su LLRA.

      Lietuvos užsienio tautinė ir pilietinė politika prasideda nuo artimiausio kaimyno – Lenkijos ir Lietuvos pozicijos santykiuose su LLRA. Anksčiau vykusių diskusijų praktika parodė, kad čia mažai kas priklauso vien nuo vidinio dialogo, nes LLRA yra uždara organizacija, turinti glaudžių ryšių su Lenkijos ir Rusijos revanšistine politika. Tikrieji tokios politikos tikslai slepiami po įvairia uždanga, taip pat ir noru „perkrauti” santykius su Lenkija. Kai kurių politikų ėjimas į viešas diskusijas su LLRA, manau, nedavė daug naudos nei mūsų visuomenei, nei politikams, tačiau priešingai – padėjo susivienyti priešiškai Lietuvos integralumui ir pilietiškumui nusistačiusių rinkėjų balsus. Taigi čia geriausia pozicija – ne vien pakantus dialogas, bet ir mūsų kantrybė bei ėjimas į priekį apsiribojant tautinių bendrijų kultūrine autonomija, kuri leistų tautinėms bendrijoms puoselėti ir išskleisti savo kultūrą Lietuvos valstybėje, o parapijų bendruomenėse – gražiai garbinti Dievą įvairiomis kalbomis. Kultūrinė autonomija tuo pačiu metu leidžia visas Lietuvos tautines bendrijas integruotis į bendrą viešą pilietinį Lietuvos gyvenimą, puoselėjant taikų bendradarbiavimą, nedarant jokių skirtumų dėl asmens tautybės. Lietuvos tautines bendrijas neišvengiamai veikia ir veiks natūrali asimiliacija ir tai yra neišvengiamas procesas tautinėje pilietinėje valstybėje. Kas kita yra tautinių mažumų asimiliacija, kuri tarptautinių įstatymų yra draudžiama. Tuo siekiama apsaugoti išlikusią unikalią tautinę kultūrą pasaulyje. Nuo prievartinės asimiliacijos labai nukentėjo Lenkijos ir Baltarusijos lietuviai savo etninėse žemėse. Tokių tautinių darinių Lietuvoje neturime.

    Popiežius Pranciškus sako, kad žmogaus teisių kultūrą reikia pagilinti, nes neretai jomis piktnaudžiaujama, reikalaujant individualistinių teisių, nepaisančių nei pareigų, nei socialinio konteksto: „Jei kiekvieno teisė darniai neorientuota į didesnį gėrį, ji galiausiai imama suvokti kaip neribota ir virsta konfliktų bei smurto šaltiniu.“ (Iš Bernardinai.lt: „Kodėl popiežius Pranciškus Europą vadina pavargusia močiute?”). Neškime šias popiežiaus įžvalgas į gyvenimą. Kur ta riba, kur baigiasi iš tolerancijos kylančios žmogaus teisės ir prasideda destrukciją tarptautiniuose santykiuose nešantis individualizmas? Kalbant apie „W” problemą, reikia suprasti, kad čia nebus „ir avis sveika, ir vilkas sotus”. Suvalkų kraštas Lenkijoje ir Vilnija yra senos mūsų lietuvių baltų etninės žemės, kur pirminiai pavadinimai visada buvo ir šiandien tebėra lietuviški, o dabartiniai lenkiški pavadinimai yra antriniai, atsiradę iš lietuviškų Abiejų Tautų Respublikos laikais kaip Lietuvos bajorų sulenkėjimo viena iš pasekmių. Vartoti buitinėje šnekoje tokių lenkiškų žargonų niekas nedraudžia, bet oficialiai rašyti? Ar veidrodiškai sulyginus rašymo teises lenkiškai ir lietuviškai atstatysime teisingumą? Tarptautinės teisės visų pirma įpareigoja saugoti etninius vietovių pavadinimus tautos gyvenamoje vietoje ir leisti rašyti juos originalia etnine kalba. Tautinės bendrijos Lietuvoje* yra visai kitas tautinis darinys, turi žymiai paprastesnį tarptautinį statusą, vadinamą kultūrine autonomija. Tai tautinių bendrijų mokyklos, parapijų bendruomenės, kultūriniai meno kolektyvai… Čia, Europos Sąjungoje turime tinkamą pavyzdį mums – tai turkų tautinė bendrija Vokietijoje ar Olandijoje. Iš tikrųjų Lietuvoje tautinių bendrijų turime žymiai daugiau, jų vartojamos kalbos yra lenkų, rusų, žydų, baltarusių, ukrainiečių, karaimų ir kt. Jų visų Konstitucinės teisės Lietuvoje privalo būti lygios. Kadangi Lietuvoje gyvenančios tautos nėra tikros tautinės mažumos, piliečių pavardžių ir kiti užrašymai lenkiškai ar rusiškai, ar kita kalba pagal tarptautines normas mūsų šalies neįpareigoja, o tuo labiau juos rašyti mūsų valstybės registruose, kai to nepadaro net Lenkija savo tikrosioms tautinėms mažumoms. Kas iš politikų nori tai daryti, tai darys tik lietuvių tautos ir kalbos sąskaita, toliau trindami lietuvių etninėse žemėse išlikusį mūsų baltų kultūros paveldą.

     Kiekvienais metais sausio mėn. 25 d. švenčiamas Vilniaus miesto gimtadienis. 1323 metais tą dieną Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas parašė laišką, skirtą Liubeko, Zundo, Brėmeno, Magdeburgo, Kelno bei kitų miestų gyventojams. Šiame laiške pirmą kartą paminėtas Vilniaus miestas. Ne mažiau svarbus yra Jogailos valdymo pradžioje 1387 m. Vilniuje įvykęs lietuvių aukštaičių krikštas, kurį galime priskirti prie Vilniaus miesto gimtadienio dangui – vilniečių atgimimo naujam gyvenimui su Kristumi. Jogailos vardas senovės vietine lietuvių kalba reiškė gerą raitelį (dviskiemenis vardas, sudėtas iš žodžių „joti“ ir „gaila“, kuris senov. liet. reiškė galią). Tuomet Jis pasikvietė į mūsų šalį eilę garbingų kunigų iš Lenkijos, kad savo tautai – aukštaičiams, vilniečiams perduotų Krikšto galią per apšlakstymą vandeniu iš Vilnelės ir Neries upių. Kaip mini Lenkijos istoriko Dlugošo senovės metraščiai, Vilniuje gyvenanti lietuvių gentis nemokėjo lenkiškai, tai vertėjavo pats Krikšto apeigų iniciatorius ir vadovas Jogaila, kuris buvo tą kalbą išmokęs. Šiandienos gera žinia ta, kad lietuvių kalba atgyja ir mūsų Vilniaus krašto Bažnyčiose, kuri kadaise šimtmečius buvo negailestingai ujama. Tai džiugi žinia, nors ne visose Vilniaus krašto bažnyčiose, kur „du ar trys“ susirenka, ji įsileidžiama. Tai buvusios Lenkijos šovinistinės politikos, vadinamos „polska viara“ reliktas. Jo dar reikia atsikratyti. Tad norėčiau paskatinti visus Lietuvos lenkų tautybės kunigus, ypač Lietuvos piliečius, kad jie nesibijotų Šv. Mišių aukoti savo protėvių lietuvių, t.y. buvusių tikrų vilniečių, kalba. Telaimina Jus Viešpats.

Lietuvos pozicija santykiuose su mūsų didžiaisiais kaimynais – Lenkija ir Rusija.

     Gilų pėdsaką Rytų Lietuvoje paliko mūsų karų su kaimynais istorija: tai žiauri Rusijos invazija ATR laikais, kada 1655 m. buvo sudeginta Lietuvos sostinė Vilnius, po jo sekė žiauri maro epidemija, išnaikinusi daug etninių Vilnijos gyventojų lietuvių valstiečių, Lietuvos bajorų lenkiška asimiliacija XVIII a. ATR laikais, formuojantis Lenkijos unitarinei valstybei, 1795 m. įvykęs III-asis ATR padalijimas – tai Lietuvos etninių žemių Rusijos įvykdyta okupacija ir jos metu vykę sukilimai, po kurių Rusijos žandarai vykdė sukilėlių žudymus bei trėmimus, svetimo etnoso atkėlimą į Lietuvą iš slaviškų Rusijos ir Baltarusijos sričių.

     Visgi, palyginę tuometinėje Rusijos imperijoje XIX a. viduryje išleistas Vilniaus gubernijos gyventojų etnografines statistikas pagal D‘Erkerto (1863 m.), Kareivos (1861 m.) ir Janžulo (1865 m.) žemėlapius, matome, kad jie vienas nuo kito skiriasi dėl Lietuvos rytų etnografinės sienos, tačiau viename sutinka: tuometinės lietuvių gyvenamos srities liniją veda dar toli už Vilniaus, bent už kelių dešimčių kilometrų. Nustatyta, kad šie autoriai naudojosi istoriko Teodoro Narbuto (1784 – 1864)** aprašytomis lietuvių gyvenamomis ribomis, Peterburgo Mokslų Akademijos paruošta statistika, kurią pagal parapijas jai buvo pristatę Vilniaus vyskupystės kunigai ir kitais tuometiniais dokumentais.

     Taigi, galima konstatuoti, kad dabartinės Lietuvos Respublikos rytinės valstybinės ribos atitinka XIX a. Vilniaus gubernijos ribas, kur dauguma gyventojų buvo lietuviai. Tai labai svarbus istorinės dokumentikos faktas, kuris sugriauna lenkų publicistų pasakas apie Vilniaus apskrities lenkiškumą. Vėliau, XX a. pr. Želigovskio smurtu pietrytinė Lietuvos dalis buvo klastingai okupuota Lenkijos, atskirta nuo Lietuvos, tarpukario Lenkijos okupacijos sąlygomis Vilniaus krašte buvo drastiškai uždaromos lietuviškos mokyklos, vykdoma Vilnijos gyventojų lenkinimo politika***, pasitelkiant ir religiją kaip „polska viara”.

     Kaip atrasti jėgų tą vykdytą blogį atleisti ir atrasti tikrąją meilę su savo kaimynais? Tik viešai ir neslėpdami, o drąsiai pripažinę šias savo žaizdas ir sukeltą skausmą, galėsime visa širdimi atleisti. Tačiau visiškai susitaikyti bus įmanoma tik tada, kai mes būsime pasiryžę atleisti, o skriaudėjai atsiprašys ir atlygins žalą. Tai nepriklauso vien nuo mūsų parodytos geros valios atleisti, bet ir nuo kitos pusės atgailos.

     Atgaila tarptautinėje politikoje šiandien iš tikrųjų reikalinga visoms šalims, kurios savo veiksmais pažeidė tarptautines normas ir taiką bei elgėsi ne pagal krikščioniškas nuostatas. Esu įsitikinęs, kad situacija pasikeistų visų piliečių naudai tuo atveju, jei pati Lenkija pripažintų ir atsiprašytų Lietuvos už tarpukario metu įvykdytą Vilnijos okupaciją ir gyventojų lenkinimą****, Rusija – už visas nuo XVII – XX a. vykusias okupacijas, lietuviško rašto draudimą, lietuvių tremtis iš savo etninių žemių.

     Kad tai yra įmanoma, rodo neseniai įvykę istoriniai faktai, kuomet Lenkijos prašymu Rusija atsiprašė Lenkijos už Katynės tragediją. Santykiai tarp šių šalių labai pasikeitė – atšilo. Tai gražus pavyzdys. To galime tikėtis ir mes. Neatsiprašymas, kaip ir neapgailėta nuodėmė, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, gali pasireikšti kaip kaimynų vykdomas blogis ir mes – Lietuva, kaip santykinai maža šalis, to nepakeisime. Tai saisto mūsų nepasitikėjimą Lenkija ir Rusija. Tik apgailėta ir atleista nuodėmė šalių politikams leidžia naujai pažvelgti į savo kaimyną, nesvarbu, koks jis, mažas ar didelis, su pagarba, nuoširdumu, pasitikėjimu. Toks darbas – padarytas žaizdas įvardinti ir atleisti, klystančiam patarti ar pikta darantį sudrausti – yra gailestingumo darbas savo kaimynui.

     Toks drąsus užsienio politikos žingsnis ypač reikalingas ir mūsų Tėvynei, nes nubrėžia aiškią taikaus gyvenimo su dideliais kaimynais perspektyvą, kuria stabilią Lietuvos valstybę, Jos gyventojams suteikia šiandien būtino pasitikėjimo savo šalimi. Gėda turėtų būti tiems Lietuvos politikams, kurie kaip bailiai „drebina savo kinkas” prieš didesnį savo kaimyną ir tuo pačiu elgiasi nepagarbiai ir neoriai prieš mažą savo šalį Lietuvą, kuriai turėtų ištikimai ir drąsiai tarnauti. Tokia negatyvi pozicija palieka pėdsaką šalies viduje: auga nepasitikėjimas valdžia, kuriasi psichologiniai gyventojų nepilnavertiškumo kompleksai savo šalies atžvilgiu bei ruošiama dirva masinei Lietuvos gyventojų emigracijai, kaip atsakas į nepasitikėjimą savo valstybe ir valdžia. Jaučiamės niekingi dėl to, kad smerkiame save už baimės ir kančios slėpimą.

     Šiandien galime tik konstatuoti, kad savo didžiųjų kaimynių Lenkijos ir Rusijos atžvilgiu Lietuva yra patekusi į tikrą tarptautinių santykių krizę, kur pagrindinę vietą užima paslėptas pyktis. Užuot vykdžiusi pataikavimo, baimės ir kančios nuoskaudų slėpimo politiką, Lietuvos valdžia turėtų atsigręžti į brandžią susitaikinimo politiką.

     Popiežiaus Jono Pauliaus II inicijuotas Vilniaus vyskupijos prijungimas prie Lietuvos bažnytinės provincijos buvo esminis žingsnis tikrame Lietuvos ir Lenkijos susitaikyme. Priminsiu kiek vėliau Lietuvoje viešėjusio šio Didžio Popiežiaus žodžius, pasakytus Lietuvos lenkams: „Jūs esate lenkų kilmės lietuviai“, ir palinkėsiu jiems atsiriboti nuo tautinio egoizmo, būti nuosaikumo, taikos bei katalikiško tikėjimo nešėjais, stiprinant bendrą mūsų Tėvynę Lietuvą, jos valstybingumą, pilietiškumą dėl visų bendro gėrio. Pagarba, tolerancija kultūrinės autonomijos ribose turi būti vienodai rodoma visiems Lietuvos piliečiams, neišskiriant kuriai tautinei bendrijai tas asmuo priklausytų. Geras žinojimas ir mokėjimas bendrauti valstybine lietuvių kalba visų tautinių bendrijų nariams nepadarys jokios žalos, bet priešingai – pakels šių Lietuvos piliečių bendrą išprusimą ir išsilavinimą. Tačiau be visų šių žemiškų dalykų, svarbiausia turime nuolat pasitikėti Viešpačiu (Mykolas Giedraitis), maldoje Jam dėkoti už mūsų bendros Tėvynės Lietuvos laisvę ir prašyti taikos Tėvynei.

Popiežius Jonas Paulius II

Lietuvos tautinė ir pilietinė politika bendradarbiaujant su Europos Sąjunga.

     Šios temos pradžioje aptarėme subsidiarumo principo taikymą ES, kuris logiškai veda link ES decentralizacijos. Toks kelias yra naudingesnis Europos šalių bendrijai išlikti stabiliai ir bendruomeniškai. Egzistuojant gyvai savarankiškų Europos šalių bendruomenei užsimezga ir tikras bendradarbiavimas bei solidarumas, o ne nuleistas iš „viršaus“. Kaip galimas tokio solidarumo pavyzdys yra viena svarbiausių aktualijų – tai karo pabėgėlių priėmimas. ES siūlo Lietuvai priimti apie 1100 karo pabėgėlių iš Sirijos. Išreikšdami krikščionišką gailestingumą, privalome solidarizuotis su visos ES šalimis, tačiau tuo pačiu metu negalima pamiršti ir pavojų: pirma, kad nebūtų daromas neleistinas verslas su žmonėmis, o vietoj karo pabėgėlių nebūtų siunčiami „ekonominiai“ imigrantai; antra, kad nebūtų daroma svetima mūsų kraštui fundamentalistinio musulmoniško tikėjimo įtaka. Todėl būsimus imigrantus privalome įvairiapusiškai pažinti kaip asmenis. Trečia, imigrantų skaičius turi atitikti mūsų šalies galimybes ir pamatuotą saiką. Pavyzdžiui, atsižvelgiant į Sirijos karo pabėgėlių priėmimo galimybes Lietuvoje, pirmiau turėtų būti priimami labiausiai nuo karo nukentėję religiškai ir kultūriškai mums artimesni Sirijos krikščionys. Be abejo, turime būti gailestingi visiems žmonėms be išimties, nepriklausomai nuo tikėjimo, rasės, tačiau, kita vertus, drąsiai, aiškiai ir nedviprasmiškai turime įvardinti tiesą, kad islamas krikščionių yra vertinamas kaip klaidatikystė, o jos pasekmė yra sumišusi religinė ir politinė sistema – šariatas, prieštaraujantis pasaulietinei valstybei bei valstybės bei religijos institucijų nepriklausomybės viena nuo kitos principui. Į tokį Lietuvos piliečių krikščionių vertinimą turėtų atsižvelgti visos Lietuvos valstybinės institucijos. Gerbdamos Lietuvos tradicines religijas, neturėtų priimti sprendimų, keliančių pavojų Lietuvos piliečiams. Tačiau tuo pačiu metu negalima pamiršti, kad, anot vyskupo Jono Borutos, pabėgėlių priėmimas yra pagarbos vertas didžios artimo meilės žestas, kad mus ir mūsų tautą laimintų Viešpats.

     Krikščioniškos ir tautinės krypties partijoms, remiančioms ir puoselėjančioms Lietuvoje konservatoriškas ir krikščioniškas vertybes, reiktų išlikti labai atidžioms. Ar verta pritarti kai kurioms ES bendrijoje įsigalinčioms nuostatoms atimti iš ES šalių kuo daugiau jų suvereniteto ir stiprinti centralizuotą valdžią? ES bendrija pagal savo prigimtį, jei pažiūrėsime ES bendrijos susikūrimo principus, kūrėjų valią, šiandien turėtų būti laisva suverenių ES šalių sąjunga. Tai solidari sąjunga, neatsisakanti kiekvienos unikalios šalies suvereniteto ir kultūros. Kaip jau rašėme anksčiau, ES bendrijos nuostatose viena pagrindinių principų užima subsidiarumo principas, reiškiantis, kad kiekviena bendrijos šalis visus valdymo, politinius, kitus valstybėje kylančius klausimus pradeda spręsti ne centralizuotai, bet nuo žemiausios valdymo grandies, pradedant nuo savivaldos iki aukščiausios tos šalies valdžios institucijų. Todėl centralizuotos Strasbūro galios kištis į valstybių suverenitetą yra gan ribotos. Jos reikalingos tik bendrai ES bendrijos politikai, kuri saugotų visų bendrijos šalių bendrus interesus, netrukdant jų suverenitetui. Tai suponuoja krikščioniškos vertybės, kuriomis rėmėsi ES bendrijos kūrėjai, nes krikščionybė skelbia laisvą tautų bendriją ir jų savitos kultūros klestėjimą. Deja, šiandien yra pavojaus, kad neatsitiktų taip, kaip buvo kilę Rusijoje ar vėliau, tarpukaryje, Vokietijoje, nugalėjus komunizmo ir nacionalsocializmo neapykantos ideologijoms. Negalima leisti įsigalėti baimei prieštarauti politikams, nuklydusiems nuo moralės ir tiesos. Įsigalėjus bet kokiai neapykantai (nebūtinai kitiems, gali būti ir saviems!), tragedijos gali bet kada pasikartoti. Todėl, kaip sakoma, su „padidinamu stiklu“, šiandien būtina sekti įsigalinčias taip vadinamą „šiuolaikišką“ individualizmo, agresyviojo sekuliarizmo ar etinio reliatyvizmo ideologijas, kurios kursto neapykantą tikintiesiems, saviems tautiečiams, lietuvių tautai, partizanams, niekina Lietuvos istoriją, sukelia grėsmę Lietuvos suverenitetui ir šalies teritorijos vientisumui. Politikams linkime išlikti budriems: šios naujos ideologijos pateikiamos visuomenei lygiai taip pat populiariai, kaip kadaise buvo pateikiamos didžiulę žalą žmonijai atnešusios komunizmo ar nacizmo „vertybės“. Todėl ES bendrijos Konstitucijoje privalo būti paminėtos ES bendrijos tradicinės krikščioniškos vertybės kaip nuolatinės taikos pagrindas tarp esamų ir būsimų ES bendrijos šalių, toleruojamas pasiaukojimas Švč. M. Marijai kaip dangiškajai ES globėjai. Pirmoje vietoje kaip sau artimiausią tautą ir šalį krikščioniškai mylėkime ir gerbkime Lietuvą, saugokime Jos suverenitetą, vientisumą, puoselėkime tautiškumą ir kultūrą, o remiantis solidarumu ir visą ES bendriją kaip laisvą Europos tautų sąjungą.

  * Nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“ – Petro Šidagio str. „Tautinės mažumos ar tautinės bendrijos Lietuvoje?“.
     ** Interneto dienraštis „Alkas.lt“ – Teodor Narbutt. Pomniejsze pisma historyczne szczególnie do histoyri Litwy odnoszące się, Wilno. 1856, s. 268-270. Iš lenkų kalbos vertė Tomas Baranauskas. „T. Narbutas. Tikrosios Lietuvos sienų su slavų žemėmis aprašymas“.
     *** Interneto dienraštis „Alkas.lt“ – Nijolės Vaišnytės str.  „Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: N. Vaišnytė. Balatnos (Varanavo) apylinkių istorija“.
**** Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis „XXI amžius“ – Juozo Tonkūno str. „Atsiprašyti yra garbinga“.