Radvilų rūmai Varšuvoje, dabar Lenkijos prezidento rūmai A. Savin nuotr.

Dr. Virginija Elena BORTKEVIČIENĖ, dr. med. Juozas PRASAUSKAS

Apie Radvilas – lietuvių kilmės didikų giminę, iškilusią XVI a. pradžioje ir vyravusią ne tik Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bet ir pasaulio politiniame ir kultūriniame gyvenime iki XVII a. antrosios pusės, o taip pat nemažą vaidmenį vaidinusios ir XVIII a., parašyta daugybė straipsnių, tačiau apie Radvilas, kurie priklausė taip vadinamajai „Berlyno atšakai“ mūsų literatūroje mažai teužsimenama.
Nuo XVIII a. pradžios didelę įtaką Abiejų Tautų Respublikai ėmė daryti Rusija. Buvo bandoma vykdyti reformas. 1791 metais gegužės 3 d. sudaryta Konstitucija (yra išversta į lietuvių kalbą), tačiau buvo jau per vėlu ir per įvykusius tris padalijimus valstybė buvo sunaikinta. Per Pirmąjį padalijimą (1772 m) valstybę pasidalino Rusijos imperija, Prūsijos karalystė ir Austrijos imperija. Per antrąjį (1793 m.) – Rusijos imperija ir Prūsijos karalystė. Per trečiąjį (1795 m.) – Rusijos imperija, Prūsijos karalystė ir Austrijos imperija. Dėl vis ryškėjančio valstybės sunaikinimo XVIII a. antroje pusėje keitėsi aristokratijos bei bajorijos vaidmuo. Tai turėjo įtakos ir Radvilų giminei: vieni jų tęsė darbus valstybės naudai, kovojo už jos savarankiškumą ir nepriklausomybę, o kiti nuėjo su taip vadinamais targovitėnais, kurių tikslas buvo su Rusijos pagalba likviduoti Ketverių metų Seimo pažangias reformas ir Gegužės Trečiosios konstitucijos nustatytą Abiejų Tautų Respublikos santvarką. 1795 m. įvykęs Lietuvos ir Lenkijos padalijimas, LDK didelės dalies atitekimas Rusijai vertė Radvilas ieškoti „naujos Tėvynės“. Likimas išblaškė kunigaikščius Radvilas beveik po visą pasaulį. Juos galima buvo sutikti Rusijoje, Anglijoje, Šveicarijoje Lenkijoje, Prancūzijoje, JAV, Italijoje ir kt. šalyse. Nemaža dalis paskutiniosios Radvilų Nesvyžiaus – Olykos atšakos atstovų pradėjo sąžiningai tarnauti Austrijos, Rusijos monarchams kiti. pasirinko „naują Tėvynę“ – Prūsiją, o dar kiti savo likimą siejo su Varšuvos kunigaikštyste, vėliau autonomine Lenkijos Karalyste. Kunigaikštis Antanas Henrikas Radvila gimė Vilniuje 1775 m., mokėsi Getingeno universitete, tačiau daug laiko praleido Berlyne. Dar jaunystėje jam susiformavo nuostata, kad lenkai turi bendradarbiauti su Prūsijos valdžia. Tuo pačiu jis puoselėjo lenkų idėją – atgaivinti Abiejų Tautų Respubliką 1772 m. ribose.1796 m Radvila vedė Frederiką Daratą Liudviką iš Hohencolernų giminės, Prūsijos karaliaus Fridricho Vilhelmo II Didžiojo seserį ir Ferdinando Augusto Hohencolerno dukrą. Suartėjęs su jos šeimos nariais, kartu planavo sustiprinti Prūsijos ir Lenkijos bendradarbiavimą.
1815 m įvyko taikos kongresas, po kurio Antanas Henrikas Radvila tapo Prūsijos valstybės tarybos nariu ir buvo paskirtas pirmuoju vieninteliu autonominės Poznanės Didžiosios kunigaikštystės kunigaikščiu – vietininku. Šios pareigos buvo daugiau reprezentacinės, bet kunigaikščiui pradžioje suteikė galimybę turėti didelę politinę įtaką. Kiek vėliau jo valdžia buvo apribota Berlynu. Lenkų istorikų nuomone, kunigaikščio charakterio dėka lenkams pavyko išvengti germanizacijos, kuri jau senokai lietė senosios Prūsijos gyventojus.
Po 1830 – 1831 m. Lenkijoje įvykusio sukilimo vasalinė Poznanės kunigaikštystė pavadinta Poznanės provincija, kuri pradžioje buvo Prūsijos, o vėliau Vokietijos imperijos sudėtyje. Pasinaudojus šia situacija, Radviloms atsivėrė kelias į Berlyną. Radvilų giminės „Berlyno atšakos“ pradininku laikomas Nesvyžiaus – Olykos, jaunesniosios Klecko šakos atstovas Antanas Henrikas Radvila – Prūsijos ir Vokietijos valstybės ne tik karinis veikėjas, generolas, bet ir gabus kompozitorius, violončelininkas, dainininkas bei gitaristas. Antanas Henrikas Radvila stipriai mylėjo savo Tėvynę, todėl dėjo dideles pastangas lenkų kultūros puoselėjimui Poznanės Didžiosios kunigaikštystės sostinėje. Poznanėje jis suorganizavo keturias lenkų meno parodas, nors dėl to labai buvo nepatenkinta Prūsijos valdžia. Skaitytojo dėmesio nusipelno ir tai, kad kunigaikštis Antanas Henrikas Radvila bendravo su labai įžymiais žmonėmis: italų genijumi Nikolo Paganini, kompozitoriumi Liudviku van Bethovenu, lenkų kompozitoriumi ir pianistu Frederiku Šopenu, poetu Johanu Volfgangu Gete. Turbūt mažai kam žinoma, kad pirmasis sukurti muzikos libretą „Fausto“ operai ir ją parengti scenai užsibrėžė Antanas Henrikas Radvila. Kunigaikštis turėjo rūmus Berlyne, kuriuose vykdavo aukštuomenės vakarai.

1830–1831 m. Lenkijos karalystėje vyko sukilimas .Antano Henriko Radvilos brolis Mykolas Gedeonas Jeronimas buvo vienas iš jo vadų. Pradžioje jis buvo išrinktas Administracinės tarybos nariu, o atsistatydinus diktatoriui Chlapinskiui, buvo paskirtas vyriausiuoju kariuomenės vadu. Dėl tokių brolio žygių Antanui Henrikui Radvilai teko atsisveikinti su politine karjera, tačiau meno srityje Poznanėje paliko jis didelius pėdsakus.
Antanas Henrikas Radvila visą gyvenimą jautė nostalgiją savo tėvynei, stengėsi, kad šeimoje būtų nepamiršta lenkiška praeitis. Savo dukras ištekino už lenkų aristokratų, o sūnus apvesdino su lenkaitėmis. Be to, jie abu tarnavo Lenkijos kariuomenėje. Antanas Henrikas Radvila mirė 1833 m. Berlyne, Vokietijoje, ir su žmona palaidoti Poznanės arkikatedroje. Kiekvienais metais čia vyksta tarptautiniai muzikos festivaliai „Šopenas rudens spalvose“, pašvęsti kunigaikščiui Antanui Henrikui Radvilai.

Nemaža nuopelnų yra padarę ir kunigaikščio sūnūs. Vilhelmas Povilas Radvila gimė 1797 m. Berlyne. Tarnaujant Prūsijos kariuomenėje, jam buvo suteiktas generolo laipsnis. 1847 m. išrenkamas Prūsijos ponų rūmų nariu. Kai 1848 m. vyko balsavimas dėl Poznanės Didžiosios kunigaikštystės įtraukimo į Vokiečių sąjungą, Vilhelmas Povilas Radvila balsavo prieš Poznanės įtraukimą į Vokiečių sąjungą. Nuo 1860 m. jis vadovavo Prūsijos inžineriniam korpusui. Vilhelmo Povilo namuose buvo griežta tvarka – visi kalbėjo vokiečių arba prancūzų kalbomis. Tiesa, apie lenkišką kilmę čia buvo užsimenama, tačiau nė vienas tos šeimos narys nesilankė Lenkijoje ir neaplankė ten esančių jų dvarų. Kunigaikščio nuopelnas, kad jis pasisakė už leidimą Poznanės mokyklose ir teismuose vartoti lenkų kalbą. Šis Radvilų atžala buvo sąžiningas karinis veikėjas, apdovanotas daugybe valstybinių ordinų ir medalių. Kitas Antano Henriko sūnus Boguslavas Frederikas Radvila gimė 1809 m. Karaliaučiuje. Jis buvo Prūsijos valstybės ir karinis veikėjas, generolas. Jiedu su broliu pastoviai gyveno Berlyne ir ištikimai tarnavo Prūsijos karaliui. Boguslavo žmona kunigaikštytė Leontina Clary et Aldringen, vyresnioji brolio Bpguslavo Radvilos žmonos Matildos sesuo.
Jis, kaip ir brolis, 1848 m. balsavo prieš Poznanės įtraukimą į Vokiečių sąjungą. Kunigaikštis Boguslavas Frederikas Radvila buvo labai religingas. Jo pėdomis pasekė dalis vaikų: sūnus Vladislovas Radvila tapo jėzuitų vienuoliu, Edmundas Radvila – benediktinu. 1873 m. Edmundas Radvila mokykloje dėstė tikybą. Prūsijos valdžia reikalavo, kad lenkų vaikams tikyba būtų dėstoma vokiečių kalba, tačiau kunigaikštis jiems nepakluso. Matydamas nesutarimus tarp valdžios ir kunigaikščio, kardinolas Mečislovas Ledochovskis Edmundą Radvilą pasikvietė į Romą, ir čia kunigaikštis tapo dešiniąja kardinolo ranka. Kai atėjo laikas Edmundą Radvilą skirti vyskupu, Vokiečių valdžia jį nubaudė, neaprobuodama šio paskyrimo. Kunigaikštis Frederikas Radvila mirė 1873 m. Berlyne. Frederikas Vilhelmas Ferdinandas Antonijus Radvila, o kai kuriuose šaltiniuose tiesiog vadinamas Antanu Vilhelmu Radvila, gimė 1833 m. Cieplicoje prie Elblono. Pradžioje jis turėjo Prūsijos pilietybę, o vėliau Vokietijos. Baigęs Berlyno karo akademiją, sėkmingai atliko karinę tarnybą artilerijos dalinyje. Prūsijos ir Vokietijos karinis veikėjas tarnavo Prūsijos kariuomenėje, užsitarnavo generolo laipsnį. Buvo Prūsijos karaliaus, o vėliau ir Vokietijos imperatorių adjutantas. Antano Vilhelmo Radvilos tiesioginiai viršininkai buvo Vilhelmas I, Frydrichas III ir Vilhelmas II. Antanui Vilhelmui Radvilai karinėje tarnyboje darbas sekėsi, todėl Prūsijos valdžios buvo įvertintas ir apdovanotas ordinais ir medaliais.

Kunigaikščio asmeninis gyvenimas susiklostė taip pat sėkmingai. Jis vedė prancūzaitę, kuri turėjo gerą išsilavinimą. Jos dėka jų namuose Berlyne lankydavosi aukšto luomo žmonės, kurie labai vertino bendrystę su kunigaikščio šeima. Svarbus kunigaikštienės Radvilienės nuopelnas tas, kad jos dėka prasidėjo Nesvyžiaus rūmų atgimimas ir prie pilies pasodintas dar iki šių dienų išlikęs parkas.
Antanas Vilhelmas Radvila mirė 1904 m. Berlyne. Tai buvo paskutinis Radvilų giminės atstovas, susijęs giminystės ryšiais su Hohencolernais. Mirdamas jis „užbaigė Berlyno Radvilų epochą“ (citatos autorius?).

Šaltiniai

Antanas Henrikas Radvila. LIETUVIŠKOJI TARYBINĖ ENCIKLOPEDIJA, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 306 p.

Witold Banach „Radziwillowie“ – Burzliwe Losy Slynnego Rodu. Wydawnictwo Poznanskie, 2017, p. 214.

Norman Davies Europa, London, 1997, Vilnius, 2002, p. 499, 746.

Doc. Dr. Genutė Kirkienė, Radvilų likimas XIX–XX a. Prieiga per internetą – <http://www.mdl.projektas.vu.lt/wp-content/uploads/2013/03/gk-radvil2.pdf>.