Lietuvos partizanų apygardos

Jovita LESIENĖ, LGGRTC GRTD vyriausioji specialistė, www.voruta.lt

Pagerbdami žuvusiuosius partizanus, pateikiame istorinę archyvinę medžiagą apie Didžiosios Kovos apygardos Trakų aps. Semeliškių valsčiuje kovojusius ir 1944-1946 m. tragiškai žuvusius partizanus.

Tęsinys. Antrąją  istorinės medžiagos dalį galite skaityti ČIA: https://www.voruta.lt/semeliskiu-valsciuje-kovoje-ir-1944-1946-m-zuve-partizanai-ii/

Kai kuriems, kurių atmintyje dar išlikę LSSR istorijos vadovėliuose pateikti „herojiškumo“ pavyzdžiai (M. Melnikaitė, P. Morozovas ir kt.), sunku suprasti, kodėl antisovietinės veiklos dalyviai kalbėdavo su tardytojais, atsakinėdavo į klausimus ir pan. Skaitant LYA esančias baudžiamąsias (baudž.) bylas, sudaromas įspūdis, kad tardytojo pateikiami klausimai ir tardomojo atsakymai atitinka bendrai nustatytas baudžiamojo proceso normas. Protokole pažymimas tardymo pradžios ir pabaigos laikas. Pradėjus tardymą, sekdavo klausimai ir atsakymai, tačiau, įsigilinus, galima pastebėti, kad kartais tardymas vykdavo visą dieną ar visą naktį, o atsakymai užimdavo vos kelias eilutes, po kurių būdavo prierašas – tardymas nutrauktas. Tikėtina, jog suimtasis nieko neišduodavo, būdavo kankinamas ir galimai netekdavo sąmonės. NKVD — NKGB praktikoje tai būdavo vadinama „fiziniu poveikiu” (rusų klb. – „fizičeskoje vozdeistvije“). Jis taikytas tiek sulaikytiems, tiek suimtiesiems asmenims. Sulaikytuosius kankino, kad išgautų pretekstą areštui, o suimtuosius – kad galėtų sudaryti bylą ir nuteisti. Dažnai tardytojai patys surašydavo suimtųjų atsakymus į pateiktus klausimus ir „fizinio poveikio“ priemonių pagalba versdavo juos tardymo protokolus pasirašyti. Kartais tardytojams informacija būdavo žinoma, bet, nenorint įvardinti užverbuotųjų, būdavo stengiamasi priversti suimtuosius pasirašyti tardymo protokolus, sudarant įspūdį, kad žinias pateikė ne agentai, informatoriai bei patikimi asmenys, o suimtieji. Ypatingai žiauriai buvo elgiamasi pirmosiomis suėmimo valandomis ir dienomis, nes tardytojams reikėdavo surinkti kuo daugiau žinių apie partizanų dislokacijos vietas, jų slėptuves, ryšininkus, pogrindinių organizacijų narius. Suėmę sunkiai sužeistąjį, kankinimais bandydavo išgauti kuo daugiau informacijos.

PRANAS STASIŪNAS – BIJŪNAS

Nuo 1945 m. kovo mėn. būriui vadovavo Pranas Stasiūnas, Domininko, g. 1910 m. Semeliškių vls. Dzenkūniškių k. 1945 m. rugpjūčio 20 d. jis ir dalis partizanų legalizavosi, tačiau Pranas Stasiūnas 1946 m. vasario mėn. vėl ėmėsi vadovauti būriui. 1946 m. rugpjūčio 18 d. čekistinės karinės operacijos metu P. Stasiūnas Semeliškių vls. Miglinų k. buvo sužeistas ir po sužeidimo 1946 m. spalio mėn. antrą kartą legalizavosi.

Pranas Stasiūnas 1946 m. spalio 10 d. tardymo metu teigė, kad jis į BONDARO būrį įstojo 1945 m. sausio mėnesį ir nuo tų metų birželio mėn. ėmė jam vadovauti. Būryje buvo apie 20 kovotojų, kurie gyveno grupėmis po 4-5 asmenis, tačiau nuolat susitikdavo ir bendraudavo.

Nuo 1945 m. birželio 15 d. BIJŪNAS buvo DKR 4 – o bataliono kuopos vado pavaduotojas.

Jonas Radzevičius 1945 m. rugpjūčio 25 d. apklausos metu teigė, kad BIJŪNO būryje tuo metu buvo partizanai: Jonas Arlauskas (dokumente Orlovskij) – Žilvitis; Jonas Apanavičius – Labutis; Juozas Karčiauskas (dokumente Karčevskij) – Varnas; Juozas Stančikas – Meška; Karasevičius; partizanas slapyvardžiu Šarūnas; Birutė Stančikaitė – Rūta, Juozo sesuo; Elena Karčiauskaitė; Stasys Nevedomskas – Puta ir kiti.

BIJŪNO būrio partizanas Mikas Keras, Petro, gimęs Prūsiškių k., legalizavosi 1945  m. rugpjūčio 10 d.

1946 m. gegužės 12 d. MVD Semeliškių vls. psk. stribų Dzenkūniškių k. apyl. Budilių k. miškuose nužudytas (buvęs BONDARO būrio), BIJŪNO būrio partizanas ČESLOVAS STASIŪNAS, Jurgio – KLAJŪNAS, g. 1911/1912 m. Semeliškių vls. Dzenkūniškių k. 1946 m. kovo mėn. MGB Kauno m. sk. jis buvo suimtas, vežant į Vilnių (balandžio 8 d.) pabėgo.

1946 m. rugpjūčio 18-19 d. MVD vidaus kariuomenės 2/261 šaulių pulko 4-oji šaulių kuopa surengė pasalą ir Miglinų k. susišaudymo metu žuvo BIJŪNO būrio partizanas ROBERTAS AZULEVIČIUS, Boleslovo – TRUMENAS, g. 1917 m. Semeliškių vls. Bijūnų k.

Juliaus Ašmenos tremties byloje esančiuose dokumentuose teigiama, kad jo sūnus Albinas Ašmena–Siaubas, g. 1927 m. Semeliškių vls. Beižonių k. 1945 m. įstojo į BIJŪNO vadovaujamą partizanų būrį. 1946 m. gruodžio mėn. ALBINAS AŠMENA, Juliaus–SIAUBAS žuvo Kruonio vls. apylinkės karinės-čekistinės operacijos metu.

Byloje apklaustas liudytojas Simekovas patvirtino, kad pats matė Kruonio mst. gulinčius trijų žuvusių partizanų kūnus, tarp kurių atpažino ir Albiną Ašmeną.

PETRAS KABORAS – KOTAS

1945 m. kovo 22 d. Trakų aps. Semeliškių vls. Grinapolio k. NKVD Semeliškių vls. poskyrio stribų vykdytos karinės – čekistinės operacijos metu buvo dalinai likviduotas Žaliojo Velnio rinktinės Petro Kaboro vadovaujamas partizanų būrys. Kautynėse žuvo 12 partizanų, tarp jų – būrio vadas Petras Kaboras, Kazio – KOTAS, g. 1922 m. Aukštadvario vls. Čižiūnų k. Tarp P. Kaboro daiktų buvo jo asmeniniai ir Lietuvos laisvės armijos (LLA) dokumentai, kurie patvirtino, kad P. Kaboro būrys priklausė LLA.

Kituose LYA dokumentuose nurodoma kita Petro Kaboro žūties data: 1946 m. vasario 14 d. MVD karinės – čekistinės  operacijos metu Onuškio vls. teritorijoje buvo nužudytas Petras Kaboras, gyv. Čižiūnų k.

P.Kaboro motinos Uršulės Kaborienės baudžiamojoje byloje esančioje 1946 m. birželio 18 d. MVD Aukštadvario vls. poskyrio viršininko pažymoje rašoma, kad Petras Kaboras žuvo 1946 m. vasario 14 d. karinės-čekistinės operacijos metu. Ši žūties data yra labai tikėtina, kadangi toje pačioje byloje apklaustas buvęs P. Kaboro būrio partizanas L. Sadauskas teigė, kad pats P. Kaboras jam 1945 m. rugpjūčio mėn. leidęs grįžti į namus.

U.Kaborienė tardymo metu taip pat paminėjo faktą, kad 1945 m. liepos mėn. partizanas Radkevičius perdavė jos sūnui adresuotą raštelį, kurį ji perdavusi sūnui per kitus partizanus. Apibendrinus liudininkų parodymus galima teigti, kad P. Kaboras 1945 m. vasarą dar buvo gyvas. Todėl PETRO KABORO – KOTO tikroji žūties data labiau tikėtina 1946 m. vasario 14 d.

Jonas Radzevičius 1945 m. rugpjūčio 25 d. apklausos metu teigė, kad žiemą KOTO būryje buvo 25-30 partizanų, jis juos išvardijo: būrio vadas Petras Kaboras – Kotas, Kazimieras Kaboras, Vladislovas Jurevičius, Juozas Simonavičius, Radzevičius – visi iš Čižiūnų k.; du broliai Sadovskiai; du broliai Žilionys; Petras Šilaila. L. Sadovskis 1945 m. rugsėjo 1 d. tardymo metu nurodė Kaboro būriui priklausiusius partizanus: Kaboras, Stefanovičius – Paukštis, Vincas Stefanovičius – Kroputis, Andrius Sindaravičius – Genys, Jonas Radzevičius (dokumente – Janek) – Narsuolis, Juozas Simonavičius (dokumente – Juzef) – Vasara, visi jie buvo iš Čižiūnų k.; Vladislovas Jurevičius – Jurginas, Kazys Kaboras – Pempė, Antanas Žilionis.

Buvęs Petro Kaboro būrio partizanas Juozas Venclovas apklausos metu paminėjo 1945 m. žuvusį partizaną KAZĮ KABORĄ – PEMPĘ.

(Bus daugiau)