Bajorų Bočkovskių Gozdawa herbas

Dr. Irma RANDAKEVIČIENĖ, Vilnius

Apie Bočkovskių giminę

Trakų Bočkovskių (pavardė rašoma pagal tuo metu rašytą pavardę dokumentuose ir metrikuose) seniausias žinomas protėvis Samuelis, apie kurį duomenys nurodomi 1638 m. dokumente, skirtame Reginai Michalavičiūtei Bočkovskai. Pagal 1866 m. sutartį Samuelis Bočkovskis pirko žemės (ekonomiją) iš Jokūbo Petrauskio (Lietuvos valstybės istorijos archyvo 391 fono, 4 apyrašo, 175 byla). Nuo Samuelio giminė išplito. Bočkovskiai naudojo herbą – Gozdava. Žemaičių bajorų draugijos interneto svetainėje apie šio herbo kilmę nurodyta, jog pasak padavimo, 1090 metais karalius Vladislovas Hermanas už nuopelnus mūšio lauke tokiu herbu apdovanojo riterį Kristijoną iš Gozdavos. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose šis herbas paminėtas Mozovijos kunigaikščio 1402 metų privilegijoje Gozdavų giminei, vėliau aprašomas visuose  herbynuose.

1828 m. gegužės 29 d. Nemajūnų šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje buvo sutuokti 35 metų amžiaus bajoras, našlys Juozapas Bočkovskis, Kauno prekybos namų deputatas, kilęs iš Rumšiškių (dvarelio “Opnar” valdytojas) ir 25 metų bajoraitė Viktorija Jodkovska iš Furmaniškių dvaro, Nemajūnų parapijos. Jaunojo tėvai  Vincas ir Salomėja Kvietkauskaitė Bočkovskiai, jaunosios – Pranciškus ir Ona Kosinskaitė Jodkovskiai (žiūr autorės straipsnį “Trakų Jodkovskiai”). Šioje santuokoje liudijo Jodkovskių bičiuliai ir kaimynai, Verbyliškių dvare gyvenę bajorai Trakų teisėjas Feliksas Kulieša bei Liudvikas Kulieša. Taip pat dalyvavo bajorai  Pranciškus Zalenskis, Antanas Vedziagolskis.

Po santuokos Viktorija ir Juozapas apsigyveno Kaune. Čia 1829 m. birželio 10 d. jiems gimė sūnus Pranciškus Vincentas, kurį pakrikštijo Augustinijonų kunigas Florijanas Virbšys. Krikšto tėvais tapo Kalvarijos raštininkas, bajoras Ignacijus Garšva ir Teresė Jodkovska, kūdikio teta.

Šeimynine laime jaunoji  pora pasidžiaugė neilgai. 1831 m. balandžio 8 d.  Juozapas Bočkovskis buvo nušautas prie Slomiankos karčiamos, Rumšiškių parapijoje. Kaip tik tuo laikotarpiu Rumšiškių apylinkėse praktiškai vyko karas. Sukilėliai ruošėsi  balandžio mėnesį pulti Kauną, dėl to iš visur traukė jų būriai link šio miesto. Rusų kareivių įgulos atsišaudydavo nuo Kauno pusės (Rasos Šileikienės komentaras). Gali būti, jog Juozapas Bočkovskis prie karčiamos nušautas atsitiktinai, o galbūt,  ir jis buvo  susijęs su 1831 m. sukilimu. Juk jo santuokos liudininkai – bajorai Kuliešos, kurių vaikai 1863 metais vadovavo sukilėlių būriams.

Duomenų, kur apsigyveno likusi našle Viktorija su sūnumi Vincentu, nėra išlikę. Berniukas, tikėtina, vasaras leisdavo ir dėdės Leono Jodkovskio dvare Kisieliškėse, Jiezno valsčiuje, kur gyveno jo senelė Ona Jodkovska. Senelė nugyveno 80 metų, todėl globojo visus anūkus. 1850 m. vasario 4 d. Kisieliškių dvare Vincentas Bočkovskis kartu su būsimąja dėdės Leono Jodkovskio žmona Ieva Tamošiūnaite pakrikštijo Ievos vyriausiosios sesers Rozalijos ir Baltramiejaus Kačanų sūnų Vincentą. Keturi broliai Kačanai tuo metu buvo Kisieliškių dvariškiai. Du iš jų buvo vedę Ievos Tamošiūnaitės Jodkovskos seseris.

Vinco Bočkovskio motina Viktorija mirė 1867 metais lapkričio 6 d. Vilniuje, Tyzenhauzo name būdama 64 metų amžiaus. Palaidota Bernardinų kapinėse. Taigi, kažkuriuo metu ji kartu su sūnumi iš Kauno persikėlė gyventi į Vilnių. Antrą kartą moteris nebeištekėjo ir užaugino tik vienintelį sūnų. Vilniuje Vincentas baigė gimnaziją. Ar mokėsi kur nors toliau – duomenų kol kas nerasta.

Būdamas 33 metų amžiaus 1866 m. sausio 23 d. jaunuolis Aušros vartų bažnyčioje susituokė su  jaunute Vilniaus bajoraite Sofija Michailovska. Tuoktuvėms buvo gautas vyskupo leidimas ir pora atleista nuo užsakų. Santuokos metrike nurodyta, jog Vincentas Bočkovskis – šv. Jonų bažnyčios parapijietis, jaunoji – Aušros Vartų bažnyčios lankytoja. Santuokos liudytojais tapo Kazimieras Klikovičius, geras Vincento dėdės Leono Jodkovskio bičiulis ir patikėtinis, Ipolitas Butkevičius ir kiti.

Septyniolikmetė Sofija buvo kilusi iš gausios bajorų šeimos. Jos tėvai vilniečiai Adolfas ir Antonina Michailovskiai išaugino sūnus Mečislovą, Mykalojų, Juozą ir Kazimierą bei dukteris Izabelę pagal vyrą Chodakevičienę, Antoniną pagal vyrą Zinkevičienę ir Sofiją pagal vyrą Bočkovską. Sofijos motina mirė 1884 m. būdama 69 metų amžiaus Totorių gatvėje Karčevskio name, kuriame gyveno. Palaidota Bernardinų kapinėse kartu su kitais Michailovskių šeimos nariais.

Susituokę Vincas ir Sofija Bočkovskiai nuomojosi gyvenamąsias patalpas Pilies gatvėje, vėliau Lukiškių kvartale, apie 1890 metus pirko namą Naujamiestyje, tuometinės Astrachanės gatvėje. Bendravo su dėdės Jodkovskio šeima, pusbroliu Adomu Vnorovskiu, Sofijos brolio Juozo šeima. Vincentas kaip tik buvo liudytoju Juozo Michailovskio santuokoje, įvykusioje 1874 metais Visų šventų bažnyčioje, Vilniuje. Juozas Michailovskis vedė našlę Viktoriją Gopinaitę – Aramovičienę iš Bistrampolio dvaro (Upytės valsčius). Juozo ir Viktorijos Michailovskių šeima taip pat apsigyveno Vilniuje Lukiškių kvartale, Rozentalio name, vėliau nuosavame name Naujamiestyje.

1868 m. liepos 6 d. Sofijai ir Vincui Bočkovskiams Pilies gatvės Fabricijos name gimė sūnus Juozas Adalbertas, kurį pakrikštijo tituluotasis patarėjas Vladislavas Zenkevičius su kunigaikštiene Masalskiene, taip pat dalyvavo kunigaikštis Romualdas Masalskis su bajore Elena Sveckevičiene. Berniukas neišgyveno, mirė kūdikiu. Vėliau Vincas ir Sofija susilaukė dukterų Viktorijos – Vandos, kuri ištekėjo už Kazimiero Kulieševskio, Antoninos Marijos ir Marijos Margaritos, ištekėjusios už Gočkovskio bei sūnaus Ksavero, gimusio 1874 m. gruodžio mėn. Susituokęs Vincentas Bočkovskis ėjo  kolegijos sekretoriaus pareigas bei užsiėmė Vilniuje nekilnojamojo turto prekyba, iš to ir pragyveno bei išlaikė šeimą.

Vitgenšteinai – stambiausi Europos magnatai

Rašytiniuose šaltiniuose nurodoma, jog kunigaikštis Liudvikas zu Sainas-Vitgenšteinas-Berleburgas, gimęs 1799 m. Kaune, buvo vienas iš stambiausių XIX a. Europos dvarininkų, Nesvyžiaus Radvilų giminės turtų paveldėtojas, Myriaus pilies ir Verkių dvaro valdytojas.

Ištarnavęs kažkiek metų karininku, pakeliavęs po Europą Liudvikas  Vitgenšteinas 1828 metais vedė Stefaniją Radvilaitę, Radvilų giminės palikuonę, valdžiusią dideles teritorijas žemių. Santuokoje jie tepagyveno apie keturis metus, nes dar visai jaunutė Stefanija mirė nuo plaučių ligos, pagimdžiusi vyrui du vaikus. Liudvikas Vitgenšteinas tapęs žmonos palikimo paveldėtoju, perėmė didžiąją dalį Radvilų giminės Nesvyžiaus atšakos turtų. Tokiu būdu jis tapo stambiausiu privačiu žemvaldžiu to meto Europoje.

Liudvikas Vitgenšteinas po pirmosios žmonos mirties buvo vedęs antrą kartą devyniolikmetę kunigaikštytę Leonilą Bariatinskają. Mirė Liudvikas 1866 m. Kanuose. Taigi, Radvilų turtai atiteko paveldėjimo teise Vitgenšteino bei Stefanijos Radvilaitės vaikams Petrui ir Marijai. Duktė Marija buvo ištekėjusi už kunigaikščio Chlodvigo Hohenlojės-Šilingfiursto. Jai atiteko Myriaus pilis, Petrui – Verkių dvaras.

Petras Dominykas Vitgenšteinas gimė 1831 m. gegužės 10 d. Florencijoje. Vaikystę leido užsienyje. Suaugęs apsistojo Sankt Peterburge, kur gavo caro tarnybą. Vadovavo kazokų pulkui, gavo pulkininko laipsnį, 1861 m. buvo paskirtas kariniu agentu Paryžiuje. Vėliau pakeltas į generolus. Tarnavo ir Austrijos imperatoriaus dvare. Literatūroje nurodoma, jog Petras Vitgenšteinas buvo įsimylėjęs prancūzaitę Rozaliją Leon, su kuria netgi buvo susituokęs.

Šaltiniuose teigiama, jog Petro Vitgenšteino valdymo laikais Verkiai suklestėjo. Kunigaikštis dvarą išpuoselėjo, užveisė žuvininkystės tvenkinius, veikė malūnas, dirbtuvės, pertvarkė parką. 1865 m. duomenimis, Verkių dvarui tuo metu priklausė Fabijoniškių, Bukiškių, Skersinės, Turniškių ir kt. aplinkiniai kaimai su 297 valstiečiais (Lietuvos valstybės isotorijos archyvo 447 fondo 5 apyrašo 781 byla).

Knygoje “Lukiškės: nuo priemiesčio iki centro (XV – XX a. pradžia)” nurodoma, jog XIX amžiaus pradžioje Lukiškių kvartale gyvenamųjų namų fondą sudarė 74 gyvenamieji namai ir šis fondas nesiplėtė ir vėlesniais dešimtmečiais, naujų namų statyba merdėjo, kai kurie senieji namai įgavo karinę paskirtį, namai buvo apiplėšti, niokojami. Teigiama, jog 96 proc. namų buvo mediniai arba mūriniai – mediniai, vienaaukščiai, architektūrine įvairove neišsiskyrė. Privilegijuotųjų luomo atstovams priklausė didžiausi namai iš 8 kambarių, jų kvartale būta šešių, t.y. Mejerio namas, Rajecko namas, Jackevičiaus, Bžešinskio ir Balbos namai. Vidutinių namų kategorijai priskirti nuo 5 iki 8 kambarių namai, tai vienuolių Benediktinių namas, Lejbovičiaus ir vienuolių Dominikonų namas. Mendeliui ir Labovskiui priklausė 5 kambarių namai. Likusieji 65 buvo nedideli kvartalo nameliai. Svarbiausi Lukiškių akcentai – šv. Apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčia, ligoninė, totorių mečetė ir kalėjimas. Teigiama, jog apie 1875 m. Lukiškių kvartale vyko chaotiškas apgyvendinimo procesas, nemaža dalis namų pastatyta be leidimų. Buvo statomo mediniai ir mūriniai namai. Medinių namų teritorijoje dažnai kildavo gaisrai.

Nėra žinoma kada, bet apie XIX amžiaus vidurį Lukiškių kvartale namą įsigijo ir kunigaikščių Vitgenšteinų šeima.

Kaip Vincas Bočkovskis pardavinėjo Vitgenšteinams priklausiusias žemes Vilniuje

Nėra duomenų, kur susipažino bajoras Vincentas Bočkovskis ir kunigaikštis Petras Vitgenšteinas, tačiau tikėtina, jog Vilniuje, Vitgenšteinui apsigyvenus Verkių rūmuose. Taip pat neatmestina versija, jog su pačiu kunigaikščiu Vincentas nebuvo artimai pažįstamas, galbūt veikė per jo artimą bičiulį. Tačiau maždaug apie 1878 metus Vincentas Bočkovskis su žmona Sofija Michailovska ir vaikais persikėlė gyventi į kunigaikščių Vitgenšteinų namą, stovėjusį Lukiškių kvartale.

Čia 1878 metais jiems gimė duktė Marija Margareta. Mergaitę pakrikštijo dėdė Leonas Jodkovskis kartu su Teofilio Komaro, kolegijos asesoriaus,  žmona. Paminėtina, jog su Komarais Jodkovskiai, o taip pat ir Bočkovskiai draugavo daugybę metų, nuo kaimynystės Sakovičių ir Kisieliškių dvaruose, Trakų apskrityje, Jiezno valsčiuje.

Maždaug 1884 metais Vincentas Bočkovskis tapo kunigaikščio Petro Vitgenšteino patikėtiniu (taip nurodoma sutartyse) ir ėmė pardavinėti Vilniuje Vitgenšteinams priklausiusias žemes, kurios, kaip minėta, jiems atiteko po Stefanijos Radvilaitės mirties, taigi, tai kartu buvo ir Radvilų žemės bei turtas.

Sandorius Vincentas Bočkovskis tvarkė notaro Leventalio, įsikūrusio Dominikonų g. 1, Vilniuje, kontoroje. Tačiau neatmestina tikimybė, jog Bočkovskio sandorių gali būti ir notaro Bordanoso kontoros archyve (šis notaras dokumentų nėra aprašęs ir išskleidęs, jie archyvuojami bendrai 450 fonde). Kiekviename iš sandorių nurodytos pareigos, t.y., jog Vincentas Bočkovskis, kolegijos sekretorius, nurodyta jo gyvenamoji vieta – kunigaikščio Vitgenšteino namas Lukiškėse. Veikė jis pagal du įgaliojimus. Vieną įgaliojimą, patvirtintą 1884 m. sausio 31 d., Vilniaus apygardos teismo, buvo išdavęs pats Petras Vitgenšteinas, kitas įgaliojimas, išduotas Sankt Peterburge tituluotajam patarėjui Fabijanui Dmiševičiui 1878 metais, kuris matyt, Vincą perįgaliojo.

Lietuvos valstybės istorijos archyve teko aptikti apie 30 – 40 bylų, pagal kurias bajoras Vincentas Bočkovskis pardavė Vilniaus miestiečiams Vitgenšteino žemes. Iš to galima daryti išvadą, jog jis buvo pagrindinis Vitgenšteino patikėtinis. Keletą sandorių kunigaikščio vardu yra sudaręs bajoras Rumbovičius.

Štai 1884 m. balandžio 16 d. pas notarą Leventalį atėjo kunigaikščio Vitgenšteino atstovas, kolegijos sekretorius bajoras Vincentas Bočkovskis, gyvenęs Vitgenšteino name, Lukiškių kvartale, ir valstietis Filipas Dziatlo, gyvenęs Šnipiškėse nuosavame name, kuriam Bočkovskis pardavė žemės sklypą Šnipiškėse, priklausiusį kunigaikščiui Petrui Vitgenšteinui, atitekusį Petrui Vitgenšteinui pagal dovanojimo sutartį iš tėvo Liudviko Vitgenšteino, patvirtintą Vilniaus teismo civilinio skyriaus 1854 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. 15. (nenurodyta ar Vilniaus Jungtinių Civilinio ir Baudžiamojo teismo rūmų, ar Vilniaus apygardos teismo). Tokiuose sandoriuose visuomet dalyvaudavo du ar trys atsivesti liudytojai, kurie patvirtindavo sandorio tikrumą. Žemės, kurias pardavinėjo Bočkovskis, daugiausiai buvo išsidėsčiusios aplink Šeškinę – Ukmergės, Saltoniškių gatvėse, prie Ukmergės kalno. Nemažą dalį žemių pardavė tiems, kas jas nuomojo iš to paties arendatoriaus Vitgenšteino. Pvz., 1884 m. lapkričio 1 d. pas notarą Leventalį, į jo kontorą, buvusią Dominikonų gatvės 1 name, atėjo  kunigaikščio Vitgenšteino atstovas, kolegijos sekretorius bajoras Vincentas Bočkovskis, gyvenęs Vitgenšteino name, Lukiškių kvartale, ir sutuoktiniai Maizeliai, gyvenę Mykalojaus gatvėje. Bočkovskis pardavė Maizeliams apie 808 kvadratų dešimtinių žemės sklypą, buvusį Ukmergės gatvėje, kurį Maizeliai nuomojo iš Petro Vitgenšteino, t. y. pora žemę išsipirko. Arba,  1884 m. sausio 18 d.  pas notarą Leventalį, į jo kontorą, buvusią Dominikonų gatvės 1 name, atėjo  kunigaikščio Vitgenšteino atstovas, kolegijos sekretorius bajoras Vincentas Bočkovskis, gyvenęs Vitgenšteino name, Lukiškių kvartale, ir Vilniaus miestietis Konstantinas Čerechovskis, gyvenęs Morozovos name. Bočkovskis pardavė Čerechovskiui Vitgenšteinui priklausiusį žemės sklypą, buvusį Saltoniškių gatvėje, atitekusį Petrui iš jo tėvo Liudviko pagal 1854 metų dovanojimo sutartį. Iš pietų pusės žemės sklypas ribojosi su Buivydo sklypu, iš vakarų pusės – su Ustinovkos sklypo teritorija, iš šiaurės su Garbevičiaus žemėmis, iš rytų pusės – su keliu, ėjusiu į Žvėryno dvarą. 1884 m. sausio 2 d. Bočkovskis Vitgenšteinui priklausiusį žemės sklypą pardavė bajorei Viktorijai Bilinskajai, gyvenusiai Paplaujoje, Baltame skerstgatvyje, Rubickio name; 1884 m. gegužės 1 d. –  Piesiai Podkornai; 1884 m. lapkričio 8 d. – Borkovnai, gyvenusiai nuosavame name Ukmergės gatvėje; 1885 m. rugsėjo mėn. –  Sofijai Lukaševič, gyvenusiai Ukmergės gatvėje; 1885 m. spalio 23 d. – bajorams Malinauskams, Trembačiams pardavė pvz., netgi 1524 kvadratus dešimtinių Vitgenšteinui priklausiusios žemės ir t.t.

1890 m. gegužės 14 d. notaro Bordanoso kontoroje, įsikūrusioje Didžiojoje gatvėje Gruževskio name,  bajoras Vincentas Bočkovskis patvirtino namo pirkimo sandorį. Viešajame turguje tais pačiais metais jis buvo nusipirkęs medinį namą Lukiškių kvartale, priklausiusį Lejbovičiui. Tik knygoje “Lukiškės: nuo priemiesčio iki centro (XV – XX a. pradžia)” Lejbovičiaus namas aprašytas kaip tvarkingas 5-8 kambarių XIX a. pradžios namas, o Bočkovskis jį pirko amžiaus pabaigoje jau beveik avarinės būklės. Aprašyta, jog name buvo du pečiai, trejos durys, keturi langai, fligelis. Namas paramstytas lentomis. Iš vienos pusės namo buvo Lukiškių gatvė, iš kitos pusės – Safarevičiaus sklypas, iš trečios pusės – šv. Jokūbo bažnyčios žemė, iš ketvirtos pusės – Kalėjimo skerstgatvis. Minėtą namą su žeme vėliau Bočkovskis pardavė.

Lietuvos valstybės istorijos archyvo teismų fonde yra išlikęs Vincento Bočkovskio testamentas. Visą turtą jis paliko žmonai Sofijai, kurios nuožiūrai paliko tinkamai išauklėti keturis vaikus. Bajoras Vincentas Bočkovskis mirė 1896 metais nuosavame name Naujamiesčio kvartale, Vilniuje. Palaidotas Bernardinų kapinėse šalia motinos Viktorijos.

Jo naudai paminėtina, jog augęs be tėvo (primintina, tėvas nušautas 1831 m. sukilimo metu) Vincentas pats savo protu ir versliškų savybių dėka sugebėjo susikurti  gerbūvį Vilniuje, netgi įsigyti nuosavą namą ir išlaikyti penkerių asmenų šeimą.

Naudota literatūra:

Lietuvos valstybės istorijos archyve saugoma Bočkovskių geneologinė byla, 391 fondas, 4 apyrašas, byla Nr. 175;

Vilniaus, Kauno, Nemajūnų bažnyčių metrikai, susiję su Bočkovskių šeima;

Jogėla V., Meilus E., Pugačiauskas V. “Lukiškės: nuo priemiesčio iki centro (XV–XX a. pradžia)”, kolektyvinė monografija, 2008;

Lietuvos valstybės istorijos archyvo notariato fondo Nr. 450 bylos, susijusios su Bočkovskio kaip kunigaikščio Petro Vitgenšteino patikėtinio sandoriais:fondas 450, apyrašas 3, bylos Nr.: 116, 122, 169, 309, 311, 313, 315, 319, 317, 325, 331, 326, 329, 324, 322, 333, 280, 283, 277, 128, 605, 334, 335, 336, 337, 338, 339, 341, 355, 356, 544, 545, 578, 580, 582, 584, 731;

Manvydas Vitkūnas „Verkių rūmuose aidėjo kunigaikščio žingsniai“, skelbta https://www.delfi.lt/veidai/kultura/verkiu-rumuose-aidejo-kunigaikscio-zingsniai.d?id=16651744;

VilijaHandschin. Ką Gruzijos kunigaikštytė prisimena apie Stefaniją Radvilaitę, skelbta https://www.lzinios.lt/lzinios/istorija/ka-gruzijos-kunigaikstyte-prisimena-apie-stefanija-radvilaite/245739
parengė Reda Griškaitė. Stanislovas Moravskis. Broliai bajorai: Atsiskyrėlio gavenda, 2016.