Lšs nuotr.
Ignas MEŠKAUSKAS, pilietis, šaulys, www.voruta.lt
Lietuvos Tarybai Vilniuje, paskelbus Valstybės atkūrimo aktą, valstybės atkūrimas vyko sudėtingomis kovos sąlygomis su išorės ir vidaus priešais. Pasaulinio karo nualintame krašte siautėjo plėšikų, galvažudžių gaujos. Tų pačių metų pabaigoje artėjant Rusijos Raudonajai armijai pradėjo kelti galvas gaivalai, simpatizuojantys bolševikams. Plečiantis Lenkijos kariuomenės puolimui prieš Lietuvą būrėsi kita antivalstybinė lenkų organizacija, P.O.W. siekianti prijungti Lietuvą prie Lenkijos…
Tokiai situacijai esant daugiau radosi lietuvių, susirūpinusių Valstybės atkūrimo aktu kaip jį apginti. Jie savo iniciatyva būrėsi į grupeles, partizanų būrius. Tokių būrių organizatoriais daugiausia tapo iš Rusijos grįžę lietuviai, karininkai, mokytojai, tautiškai susipratę nesulenkėję klebonai, kurių klausė dauguma kaimo žmonių. Taip daug kur provincijose atsirado būsimos Šaulių sąjungos užuomazgos.
Taip pat skaitykite
Šaulių sąjungą kaip patriotų kovinę organizaciją inicijavo inteligentijos atstovai: tautos legenda Matas Šalčius, Antanas Vienuolis- Žukauskas, Faustas Kirša, Adolfas Klimas, Balys Sruoga ir kiti inteligentai, laisvės šaukliai organizuodami susirinkimą Kaune Finansų ministerijos patalpose. Šiame susirinkime pirmieji tautos gynėjai buvo pakrikštyti šauliais. Taip nuo 1919 m. birželio 23 d. susikūrė ginkluotas darinys, nacionalinė gvardija. Krašto apsaugos ministras Antanas Merkys pritarė Šaulių sąjungos kūrimuisi ir pirmuosius šaulius aprūpino senais, 1870 modelio vokiškais šautuvais.
Šaulių sąjunga gimusi tautos gelmėse per 20 m. išaugo iki 62 tūkst. narių, – šešių divizijų. Tai ne tik šauni, paradine uniforma apsirengusių gerbiančių moteris gretos, o besirengiančios mus okupuoti šalies slaptuose dokumentuose įvardijama kaip viena labiausiai organizuotų pasipriešinimo jėgų.
Jos augimas ir brendimas glaudžiai susijęs su visais svarbiais valstybės kūrimosi ir stiprinimo etapais. Perlojos šauliai kovoje su lenkais užėmė barą nuo Merkinės iki Valkininkų. 33 šaulius Lenkijos karo lauko teismas nuteisė sušaudyti. 1919 m. rugpjūčio mėnesio 27 d. naktį padėjo likviduoti lenkų P.O.W. sąmokslą, kurio tikslas nuversti Lietuvos Vyriausybę ir pakvietus Lenkijos kariuomenę prijungti Lietuvą prie Lenkijos. Nepriklausomybės kovose žuvo 67 šauliai. Šaulių atlikti žygiai – tautos pasididžiavimas
Argi negalima didžiuotis tuo, kad Lietuvos Ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, pasilikęs diplomatijos šešėlyje, pavedė Šaulių sąjungos vadui Krėvei Mickevičiui organizuoti Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos. Tai vienas sėkmingiausių politinių, karinių žygių, kurį šauliai ėmėsi rizikos ant savo pečių. Šauliai, išgirdę klaipėdiečių šauksmą:“BROLIAI LIETUVIAI“, apsirengę civiliai naktimis traukė per sieną iš visos Lietuvos kampelių. Iki šių dienų Dotnuvos šauliams Akademijos parke grįžusiems iš laimingo žygio politinių vėjų pagairėje išsaugotas paminklas, išvengęs vokiečių ir rusų pavojaus: vieniem kliudė Klaipėdos prijungimas, kitiems šaulių garbė. Ilgai glostys ant akmens išlikę žodžiai praeivio širdį: “Trūko 500m. vergovės pančiai.“
Pirmasis krauju atpirko kraštą atvykęs iš Kauno, kritęs ant grindinio gimnazistas, šaulys Algirdas Jasaitis.
Paminklai Obeliuose primena kaip su vokiečiais prasidėjus karui komunistai, prisidirbę Rainių miškelyje, Pravieniškėse, palikę prikaltus kunigus prie sienų, bėgo, o šauliai sulaikę Obelių sankryžoje pareikalavo atsiskaityti. Nomenklatūros palikuonys už tai šaulių užmiršti negali.
300 šaulių saugojo išrinktus tautos atstovus, vos pradėjusią plakti atkurtos valstybės širdį. Iš 14 žuvusių trys šauliai: I. Šimulionis, D. Gerbutavičius, G. Žagunis.
Audringai atsikūrusi Šaulių sąjunga lyg kažko nusigandusi sustojo.
Minėdami Šaulių sąjungos įkūrimo 75- metį, o atkūrimo 5-sias metines, šauliai drebino Vilniaus grindinį ir tikėjosi, kad valdant Vilnių ir Klaipėdą nacionalinei gvardijai nebereikės laukti tarpukario 20 m. pasiekti 62 tūks. narių t.y. šešias divizijas. Gavosi priešingai: per beveik 30 m. kartu su šauliukais, kurie dar nėra šauliai sustojo prie pirmos divizijos. Kodėl mes neturim nacionalinės gvardijos, kurią turėjo nuėjusi karta, tėvai ir seneliai, atsakymo nėra.? Nėra susirūpinimo, gilesnes analizės. Daug įtakojo nomenklatūros pastangos ir kitų nedraugiškų valstybių veikla, kurios neatsisako vienokiu ar kitokiu būdu mus valdyti, nustumti šaulius į paraštes nuo aktyvios valstybinės veiklos, stovėti po kryžiais baltomis pirštinėmis, uždegti žvakutes ant partizanų kapų.
Atitinkamos institucijos, kurių pareiga organizuoti šalies gynybą neskuba keisti šauliams įstatyminę bazę, išlaisvinti šaulių iniciatyvą, tartum gretų augimas būtų ne tautos, valstybės, o pačių šaulių reikalas. Iš pirmųjų kovos linijų atskiri šauliai kaip piliečiai, remdamiesi patirtimi, nesulaukdami pokyčių jų augimo sąlygoms gerinti, naudodamiesi demokratiniais principais ir įstatyminiais svertais per Seimo Peticijų komisiją siekia, kad Seimas pagerintų jos veiklos sąlygas. Tačiau Seimo peticijų komisija nesigilina į šaulių problemas, ignoruoja jų siūlymus daryti pokyčius.. Pagal Seimo statutą, Peticijų komisija savo padarytas išvadas jų pagrįstumą pristato svarstyti ir tvirtinti Seimui. Bet Peticijos komisijos išvada pristatoma Seimui taip, kad ji nesvarstoma tik tvirtinama. Ar įmanoma suspėti išdėstyti įstatymo pataisas, apsvarstyti ir nubalsuoti Peticijos komisijos išvados pagrįstumą per 3 minutes.? Laikmatis rodo 10.58 -11.01 Per tris minutes galima ištraukti triušį iš skrybėlės, bet neapsvarstyti problemą. Trijų minučių nomenklatūros išdaigas. leidžia manyti, kad Peticijos komisijos išvada prastumta..
Naudojantis savivaldybių prestižine valstybine galia, nuo kurios teritorijoje esančių subjektų priklauso sekmė, šauliai siekia, kad šaulių būstinės taptų jaunimo, patriotinių jėgų traukos centru, narių pagausinti tiek, kad įgalintų sudaryti realią pasipriešinimo struktūrą. Seimo narys, A.A. Julius Veselka ironizavo, kad įstatymas priešintis lieka fikcija, jei neturime nei ginklų, nei struktūros. Šauliai patvariausia ginkluota pasipriešinimo jėga. Stambių ir smulkiausių karinių objektų laukia nutaikytos, pasistiebusios raketos, o šaulys nematomas: Jis prabils kai reikės prie kiekvieno krūmo, namo, laiptinėje ar balkone. Struktūra išliks net šalį okupavus. Sušaulinta Lietuva – atgrasi Lietuva…
Šauliai remdamiesi gilia praktika, siūlo įstatymo pataisą: „ Savivaldybės dalyvauja Lietuvos šaulių sąjungos narių organizacijos plėtroje“ Savivaldybės yra arčiausiai žmogaus ir jos įtaka šaulių plėtrai ir be materialinės pagalbos didelė. Peticijų komisija neremia, kad savivaldybės dalyvautų šaulių plėtroje. Seimas nesvarstydamas siūlymo iš esmės išvadą tvirtina, savivaldybių dalyvavimą šaulių plėtroje atmeta neatkreipdamas dėmesio, kad dešimtmečiais šalies gynybinis, paramilitarinis darinys miega.
Gerai suprantam kas yra istorija, kas yra dokumentai, kurie atspindi istoriją. Du kartus likom be savo namų. Jei bus lemta istorijai dar kartą kartotis, kas istorijai būdinga ir tauta vėl vilks slavų vergovės pančius, šalies gynėjams skirtas tik 3 minutes tautos atstovams teks brangiai apmokėti. Atvers ainiai Seimo 2017.10.17 protokolą, iš kurio matyti ko šauliai prašo. Pranešėjas pristatydamas Seimui svarstyti siūlymą, užuot išdėstęs turinį svarstymui pradeda agitacija: „ Pažymėtina kad komisija jau ne vieną kartą yra nagrinėjusi. Paskutinį kartą tokį pasiūlymą komisija išnagrinėjo 2016 lapkričio 2 ir priėmė sprendimą atmesti tokia pat peticiją“. Toliau aiškina, kad ir šį kartą komisija kaip svarstytą problemą ne vieną kartą atmeta. Seimas išklausęs, kad siūlymas ne naujas, ankščiau svarstytas, atmestas pristatytas su rezignacine intonacija, kuri protokole išreikšta daugtaškiais nesureikšmino, kad problema ne kokiomis fasuotėmis pardavinėti alų, o susieta su valstybės, suvereniteto gynyba, nesuprantamai balsavo: 80 Seimo narių pritaria atmetimui, 1 prieš ir 6 susilaiko.
Seimas be motyvų pritaria Peticijų komisijos išvadai, kad savivaldybės gali būti abejingos, ir toliau, nedalyvautų šaulių organizacijos plėtroje.
Jei istorija kartosis juoduoju variantu tauta ieškos valstybės žlugimo pradžios. Aiškią ir tikslią pradžią atras Seimų posėdžių protokoluose .Jungtinės Respublikos Seime randam, kad bajorai nei patys ėjo kariauti ir gynybai pinigų skyrė, kaimynai kaip pyragą imperiją pasidalino į tris dalis. Istorikai susidomės kodėl viena tautos karta turėjo 6 divizijas nacionalinę gvardiją, o sekanti karta valdydama Vilnių ir Klaipėdą galėjo turėti daugiau, o sustojo prie pirmos divizijos, kurios dalis nebeišlipa iš lovos be kito rankos, o šauliukai sulaukę pilnametystės išsivaikšto, likdami tik nuotraukose ir nieko nedaroma,siūlymai atmetami.. Tautos atstovų. vardus kals prie gėdos stulpo, keiks pelenus urnose užtai, kad jie netekę, tautos atminties nesirengė pasipriešinimui, atsisakė kurti nacionalinę gvardiją visais įmanomais būdais, tikėdami išsaugoti suverenitetą kitų rankomis.
Nepasimokyta iš naujausios istorijos faktų kas ištinka tautą, neišsaugojus suvereniteto. Ištinka baisaus ir tikro. Tautos patriotai, valstybės tarnautojai, Vidaus reikalų ministras K. Skučas ir Saugumo departamento direktorius A. Povilaitis .išduodami kitai valstybei kankinti, sušaudyti, o mūsų miestelių grindinį aria svetimi tankai. Maža to, įsibrovę į mūsų kiemą nusprendžia perkelti šeimininkus įš Nemuno vingio prie atšiauraus Amūro, o bėgančius nuo perkėlimo šaudyti kaip žvirblius. Mūsų tautiečiai Petras Radzevičius iš Gumbių kaimo vengiant perkėlimo nušautas bėgant ant atšlaimo prie savo klojimo, o Leonardas Butvilas iš Pilionių kaimo spėjama Pilėnų ainis, plaukiant per Dotnuvėlės ledinį vandenį O kiek priešinosi perkėlimui žuvo, statistika tyli. O kur artojų vaikai, palikę pradalges su ginklu žuvę miškuose ir kloniuose, kiek negrįžusiu tremtinių kaulų taigoje guli nutryptų ožkų kalneliuose.
Skaudi bausmė tautai, kurios atstovai netekę atminties palieka miegantį paramilitarinį darinį, kurio uždavinys saugoti pagrindų pagrindą suverenitetą, raktą į valstybės rūmus. .Reikia sutikti, kad nesame iki galo įsisąmoninę šaulių instituciją: mažai žinom, mažai rašom, mažai kalbam apie savo valstybės atkūrimo istoriją.
Peticijų komisija atmeta šaulių siūlymą, kad savivaldybė, turėtų interesą gausinti šaulių gretas, Be svarstymo, be motyvą tą patį paliko ir Seimas. Sveiką įgimta protą turinčiai tautai neaišku, kodėl savanoriškai armijai, kuriai nereikia nei pastogės, nei maitinti, nei daug lėšų Seimas paliko Peticijų komisijos išvadą nesvarstęs be motyvų, Neatsakyta į prieštaravimus, kodėl savivaldybės paliktos nuošaliai, nedalyvaujant stiprinant ginkluotus būrius pripažintus prioritetu kai savivaldybės rūpinasi net varliagyvių emigracija: stato įspėjamuosius ženklus tautai neaišku. Atsakymo nėra.
Seimo sprendimas nesuderinamas su Nacionalinio saugumo ir gynybos pagrindų įstatymu , kuriame aiškiai parašyta, kad, „Valstybė remia savaveiksmes visuomenines organizacijas, kurių veikla prisideda prie pasirengimo pilietiniam pasipriešinimui ar gynybines galios stiprinimui“
Saugumo sistemai užtikrinti vadovauja Krašto apsaugos ministerija. Ji skiria šaulių vadus ,skirsto lėšas, dalyvauja ataskaitiniuose susirinkimuose, sėdi už prezidiumo darbo stalo ir puikiai prieš akis mato salę, baltas galvas kaip vyšnių sodą, bet jokių pokyčių nedaro šaulių sėkmei kontingento sudėčiai pakeisti
2017 m. birželio 23 d Seimo Konstitucijos salėje vyko konferencija: „Lietuvos šaulių sąjunga prieš 20-metį ir šiandien. Iššūkiai ir perspektyvos.“ Labai laiku aktuali tematika. Bet konferencija matomai buvo organizuota dėl konferencijos. Nei pranešėjas nei pasisakę nepalietė skaudulio, ką turėjo nuėjusi karta per 20 m. ir ką mes turime beveik per 30 m. Kokį šurmulį sukeldavo gatvėse šaulių rikiuotė, lydimą 405 orkestrų ir kodėl šaulių rikiuotė nepasirodo gatvėje šiandien. Labai aiškus ir paprastas klausimas. . .Kas mums kenkė, ar darėme ne taip, kad nepasiekėm prieškarinio lygio. Pasisakiusių kalbose išskyrus Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio ir seno šaulio, atkūrėjo Stasio Ignatavičiaus kalbų, nebuvo ko užsirašyti. Prie sunkių, nepatogių klausimų nedrįsta prisiliesti, nors visuomenėje girdėti nerimas, mirga spaudoje antraštės: Kauno dienoje – „Šauliai pasmerkti išmirti“, Lietuvos aide – „Kas toliau marina nacionalinę gvardiją“, Veidas“ -„Armijos žlunga be mūšių“, Voruta – „Sugrįžusiųjų kerštas,“ ir t.t.
Nors Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis baigdamas kalbą pripažino pelnytą Lietuvos istorijoje šaulio vietą,“Kad šauliai yra moralinis tautos kelrodis nuo pat valstybės įkūrimo ištakų“, bet konferencijos organizatorių jokia rezoliucija nebuvo nei paruošta, nei paskelbta. Kažkas užgesino šviesas, uždarė duris ir vėl tyla.
Seimo Peticijos komisijos posėdžiuose dalyvauja Krašto apsaugos ministerijos atstovas, kuris nepasisveikina su atvykusiu iš pirmųjų linijų informacinio karo šauliu, nepaduoda baltos rankos nepaklausia kaip sekasi, kokia dalis tautiečių iškeistų Lietuvą, laisvę į pigesnį kurą, tabaką, degtinę, muilą ir žinodamas, kad šauliai neauga visada prieštarauja pokyčiams nors žino, kad po politikų galvas visą laiką vaikščioja šmėkla,- meška alsuoja į nugarą.
Krašto apsaugos ministerija nepopuliarina Lietuvos sušaulinimo idėjos, negeneruoja kitų idėjų, kurios pataikytų į visuomeninį nervą, šauliai išeitų į gatves. Nepasinaudojo Ukrainos įvykiais, kaip patriotines visuomenės atgimimo galimybe.
Laikas paklausti pačios ministerijos: kiek šaulių yra iš 221 darbuotojo, kaip dažnai rikiuotė pasirodo gatvėje ir kaip įkvepia kitas ministerijas.
