Anykščių kraštotyros leidinio sudarytojai. Autorės nuotr.
Dalia SAVICKAITĖ, Anykščiai, www.voruta.lt
Anykščiai garsėja ne tik savo lankytinais objektais, literatūriniu palikimu ir jo pagrindu įkurtais memorialiniais muziejais, bet ir bibliotekinio darbo kokybe, įvairove, pačia labai jaukia, estetiškai patrauklia biblioteka. Anykščių, beje kaip ir visų kitų Utenos apskrities rajonų bibliotekos (išskyrus Visagino) yra renovuotos, modernizuotos, perstatytos, išnaudojant atitinkamos vietovės savitumus pritaikytos šiuolaikiniams reikalavimams. Visagino bibliotekininkai, ieškodami kokybiško bibliotekinio darbo pavyzdžių, pirmiausia nusprendė vykti į Anykščius. Šioje bibliotekoje dirbanti Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininko Liberto Klimkos pavaduotoja Audronė Berezauskienė joje labai sėkmingai ir kūrybingai plėtoja kraštotyrinį darbą, o jis šiandienos moderniojoje bibliotekoje – viena iš esminių prasmių. Informacijos apie regioną ir jo žmones rinkimas, sisteminimas, jos pateikimas vartotojams virtualioje erdvėje, esminis veiklos baras šaliai ir pasauliui pristatantis vietovės ypatumus. Nuo vietovės patrauklumo priklauso ir investicijos į jį…
Į prasmingo, nevienadienio Knygos pagerbimui skirto renginių ciklo renginį, skirtą naujos knygos sutiktuvėms, gruodžio 8 d. išsiruošė ir visaginiečiai. Anykščių L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje tądien buvo pristatytas ilgai lauktas, labai vertingas Anykščių kraštą ir jo tyrėjus reprezentuojantis leidinys „Anykščių kraštotyrininkai: Bibliografinė medžiaga (1889–2017)“, kurį parengė profesorius Osvaldas Janonis, Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus vedėja Audronė Berezauskienė su to pat skyriaus darbuotojomis Ligita Matuliene ir Birute Venteraitiene. Knyga buvo išleista rėmėjų lėšomis.
Taip pat skaitykite
Renginio dalyviai
Nauja knyga džiaugėsi gausus būrys anykštėnų ir svečių. Sudarytojų vardu palinkėjimus renginio dalyviams išsakė Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus bibliotekininkė J. Skačkauskienė. Padėkas rėmėjams įteikė Anykščių meras K. Tubis ir bibliotekos skyriaus vedėja A. Berezauskienė. Įžvalgomis apie naująją knygą ir bibliografinio darbo svarbą dalinosi nemažas būrys kalbėtojų. Kraštietis, dabar Ignalinoje gyvenantis gamtos mokslų daktaras Bronius Šablevičius džiaugėsi anykštėnų optimizmu, pulkininkas, kraštotyrininkas Gediminas Grina prisiminė savo studijų metus, kuomet tyrimus papildydavo bibliografiniais įrašais. Vilniaus anykštėnų sambūrio tarybos pirmininkė Regina Smetonaitė džiaugėsi knyga ir pažymėjo, kad 777 puslapių (tiek puslapių yra sudėjus abi biobibliografinio žodyno „Anykščių kraštotyrininkai“ dalis) nebūtų, jei ne sudarytojų atkaklumas, užsispyrimas, degimas idėja, meilė savo darbui ir užsibrėžto tikslo siekimas. Anykščių r. savivaldybės vyriausiasis specialistas, istorikas, kraštotyrininkas Gintaras Vaičiūnas pabrėžė nuorodų, šaltinių svarbą, rengiant informacinius leidinius. Puikiu darbo rezultatu džiaugėsi ir rengėjus dovanomis apdalino kraštotyrininkas Tautvilis Uža. Sveikinimo žodį tarė muziejininkas, Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos valdybos pirmininkas Tautvydas Kontrimavičius. Jis paragino kraštotyrinę medžiagą, kuri dabar glūdi archyvuose, nuskenuoti ir paskelbti viešai. Renginio metu buvo atidaryta edukacinių-informacinių plakatų paroda „Anykščiai XIX a. – XX a. pradžios knygose“. Parodos idėjos autorius prof. O. Janonis. Ją pristatė B. Venteraitienė. Knygos sutiktuvėse dalyvavo Seimo narys A. Baura, vicemeras S. Obelevičius, kraštotyrininkas muziejininkas R. Guobis, istorikas G. Ražanskas, profesorius A. Ažubalis bei daugelis kitų. Renginį muzikiniais intarpais papuošė pianistas Robertas Čapkevičius ir bardas Algimantas Baronas.
Visagino viešosios bibliotekos direktorė Dalia Sargūnienė
Anykštėnus sveikino ir gerosios patirties „pasisemti” atvykę visaginiečiai – Visagino viešosios bibliotekos direktorė Dalia Sargūnienė ir Visagino savivaldybės specialistė Irena Rokickaitė. Man teko kalbėti apie tai, kad bibliotekininko, kaip ir gydytojo, profesinė etika reikalauja į visus žmones žiūrėti vienodai, teikti jiems reikalingą pagalbą, esant reikalui neleisti politikams iškraipyti istorijos sau palankiu rakursu, kaupti informaciją apie faktus, kiek palankūs ar nepalankūs jie būtų jų vykdomai politikai, nes nėra blogų ar gerų įvykių. Įvykiai tik yra arba nėra ir jie visi iki vieno turi būti atspindėti kaupiamoje kraštotyrinėje medžiagoje, bibliografinėse nuorodose į jų aprašymus. Atkreiptas dėmesys į tai, kad plačiame informacijos sraute būtinai reikalingi kelio ženklai, nurodantis kelią į temą, kuri domina, kad žmogus neklaidžiotų. Prisimindama savo darbo patirtį bibliotekoje minėjau, kad jauniems bibliotekininkams, dažniausiai, aktualu aktyviai veikti, t.y. organizuoti renginius, bendrauti su žmonėmis, o vyresnieji realiai suvokia, kad koncentruota informacija – bibliografijoje, kad tai bibliotekos darbo esmė, nes nesisteminta leidinių, dokumentų sankaupa yra beveik bevertė…
Individualizuotas bendravimas buvo tęsiamas neformalioje aplinkoje, patalpoje gražiai vadinamoje „Debesijos” vardu. Visaginiečiams pavyko sutarti dėl gausybės bendrų renginių, mokymų pravedimo galimybės. VVB bibliografė Janina Černiauskaitė tarp visų šventinių įvykių rado laiko padiskutuoti, susipažinti su tą dieną mus kuruoti paskirta skyriaus specialiste B. Venteraitiene įvairiausiais kraštotyrinės informacijos kaupimo ir sisteminimo klausimais, aptarti darbo procesus. Ekskursiją po biblioteką pravedė direktorius Romas Kutka. Visaginietės žavėjosi renginių patalpoje esančiu instrumentu, puikia garso aparatūra ir mobilia scena, aikčiojo kalbėdamas apie vaikų skyriaus puošybą, periodinių leidinių saugojimą, meno ir muzikos skaityklą, kitas patalpas, sumaniai išspręstą sena ir nauja vienijantį interjerą, orų, solidų, drausminantį spalvų žaismą, įdomiai paslėptą ventiliaciją, liftus, lankytojų daiktų spinteles ir daugybę kitų, dažnai tik bibliotekininkams pastebimų, dalykų.
Ne tik pažintis su leidybine bibliotekos patirtimi, puikiais, paslaugiais, maloniais, kompetentingais bibliotekos darbuotojais tądien praturtino visaginiečius. Suprasta ir dar kai kas – keitimasis patirtimi, kuris sutriko panaikinus apskritis, yra labai reikalingas. Pasauliui gal ir nelabai aktualu pažinti vieną kurį mažą taškelį – jis, dažniausiai, dabar tam tiesiog nebeturi tiek laiko – bet jei kurtųsi savitas, paribinis Rytų Aukštaitijos lankytinas regionas su tranzitiniais turistiniais maršrutais, išloštų visi. Tam reikia nedaug – sąlygų darbui, kompetentingų specialistų, gebančių, kaupti, sisteminti, viešinti savivaldybių teritorijų savitumus pristatančią rašytinę ir vaizdinę informaciją, turizmo vadybininkų, gebančių surinktas žinias materializuoti, o savivaldybių politikams – noro bendrauti. O pradžių pradžia – knyga. Tokia, kokią tądien pristatė anykštėnai, nes (biografijų ir nuorodų į jų darbus, publikacijas rodyklės) biobibliografija – ta verdenė, kuri gaivina pakilusius eiti pažinimo keliu.