Fotografijos autorius: Saulius Žiūra

Rasa BAŠKIENĖ, www.bernardinai.lt

Vilniaus pasididžiavimo simboliu — Gedimino kalnu — ypač buvo susirūpinta 2016-aisiais, kai nuo jo nuslydo didelė nuošliauža. Nebe pirmą kartą kalno istorijoje būta panašių nuošliaužų: istorinių šaltinių liudijimu, ypač katastrofiška nuošliauža ištikusi Gedimino kalną 1396 metais. Nuslinkusi nuo kalno vakarinio šlaito, ji sugriovė Vilniaus vaivados Montvydo rūmus ir nusinešė 15 žmonių gyvybes. Kalnas ne kartą buvo tvirtinamas – tą liudija naujausi  archeologiniai kasinėjimai, vykstantys kartu su sustiprinimo darbais. Šis kalnas yra kultūros paveldo objektas, todėl vykdant darbus, kurių metu yra kasama žemė, turi dalyvauti ir archeologai.

Apie Gedimino kalno istoriją, jo tyrinėjimus ir radinius sausio 17 d. į Nacionalinį muziejų susirinkusiai auditorijai pasakojo archeologė Dovilė Baltramiejūnaitė.

Gedimino kalno istorijos peripetijos

„Dirbome ir kai lijo, ir kai snigo, ir kai gruntas čiuožė. Kalnas aukštas, lipti sunku, dirbome ir su virvėmis, ir su šalmais. Kartais tyrimus tekdavo stabdyti dėl saugos reikalavimų“, – pasakojo archeologė Dovilė Baltramiejūnaitė. Kol viena archeologų grupė kasinėjo Gedimino kalno aikštelę, kurioje buvo rasti 1863 metų sukilimo dalyvių palaikai, kita daugiau nei metus tyrinėjo kalno šlaitus.

Archeologės teigimu, Gedimino kalno raida yra labai ilga, paini ir sudėtinga, apimanti laikotarpius tarp I tūkstantmečio prieš Kristų iki pat šių dienų. Turimi šaltiniai dar neatskleidžia visų istorinių periodų: negalima tvirtai teigti, kad kalnas buvo naudojamas VIII–XII amžiuje, taip pat nėra galutinai aišku, kada statyti ir kaip atrodė pirmieji kalno mūrai, tad tyrinėti dar teks. Pasak D. Baltramiejūnaitės, galima teigti, kad šis piliakalnis su jame įtvirtinta gyvenviete priklausė bendrajam brūkšniuotosios keramikos kultūros arealui. Tikėtina, kad ši gyvenvietė gyvavusi iki II–III a. po Kristaus. Vėlyvesni radiniai rodo, kad be pertrūkių šis kalnas buvęs apgyvendintas nuo III iki VII amžiaus. Įrodymų, jog kalnas buvęs naudojamas VIII–XII amžiuje kol kas nėra.

Arbaleto strėlių antgaliai XIV a. Lauko strėlių antgaliai XIV a. Nuotrauka VšĮ Archeologijos centro

„Kaip atrodė pirmieji aukštutinės pilies mūrai, nėra aišku, – sakė archeologė. – Žemutinės pilies atsiradimas siejamas su kunigaikščio Gedimino valdymo laikotarpiu XIV a. pirmojoje pusėje. Kaip galėjo atrodyti pilaitė, mums galėtų pasufleruoti kiek vėliau, 1413 m., Vilniuje lankęsis riteris Gilbertas de Lanoy, aprašęs savo įspūdžius: „Ant aukšto kalno mačiau pilį, apjuostą akmens ir mūro įtvirtinimais, tačiau pati pilis buvo medinė, įtvirtinimai leidosi šlaitais žemyn.“

Žymesnės pilies rekonstrukcijos ir statybos vyko kunigaikščio Vytauto laikais. Pilis greičiausiai perstatyta po 1419 m. Vilnių nuniokojusio gaisro. Pasak D. Baltramiejūnaitės, archeologiniai ir ikonografiniai šaltiniai mums neduoda išsamaus pilies vaizdo. „Galime spėti, kad galėjo būti pastatyti gotikiniai rūmai, gal XIV a. pabaigoje pastatyta archajiška Šv. Martyno bažnyčia. Aikštelės pakraščiuose galėjo būti pastatyti pietinis, vakarinis ir šiaurinis bokštai bei įvažiavimo vartai“, – teigia archeologė.

XV a. ši pilis atliko gynybinę rezidentinę funkciją, tačiau XVI a. veiksmas persikėlė į Žemutinę pilį, ir Aukštutinė pilis tapusi nebe tokia reikšminga. Yra duomenų, liudijančių, kad XVI a. pradžioje Aukštutinėje pilyje veikė ginklų arsenalas, o vėliau joje buvo įsteigtas kilmingųjų kalėjimas. III Lietuvos Statutas buvo nustatęs, kas į šį kalėjimą galėjo patekti ir kiek laiko jame galėjo kalėti. Istoriniai šaltiniai teigia, kad šis kalėjimas galėjo būti panaikintas dėl prastos pastatų būklės, taip pat ir dėl apačioje gyvenusių žmonių pasipiktinimo kilminguosius lankiusių tarnų elgesiu, mat pastarieji mėtydavę akmenis į papėdę ir trikdę gyvenimą.

XVII–XVIII amžiais Aukštutinė pilis nyko. Ypač prie to prisidėjo karas su Maskva, kai 1660–1661 m. visą Vilniaus pilių teritoriją užėmė maskvėnų kariuomenė. XVIII a. pradžioje, vykstant Šiaurės karui, šioje pilyje buvo įrengtas ginklų sandėlis. 1815–1816 m. vykdyti pastatų ir šlaitų tvirtinimo darbai, pakreipta Vilnelės vaga. 1831 m. ant kalno įrengta carinė tvirtovė, kurios patrankos skelbdavo miestelėnams vidurdienį. 1838 m. ant pilies vakarinio bokšto buvo įrengtas optinis telegrafas. XIX a. pabaigoje kalnas perduotas miestiečių reikmėms, įrengti takai, tvoros, netgi kavinė. Per Antrąjį pasaulinį karą pilyje vokiečiai įrengė slėptuvę.

Apie tyrimus

Archeologinio kalno paveldo išlikimą veikė nuošliaužos, prasidėjusios XIV a. XVI a. taip pat fiksuota šlaito nuošliauža, po kurios pašlaitėje pradėta statyti atraminė siena.

Raktas ir žiedas XIV a. VšĮ Archeologijos centro nuotrauka

Pasak D. Baltramiejūnaitės, nuošliaužų buvo šešiuose plotuose, jų plotas apie 6000 kv. m. Archeologiniai tyrimai buvo vykdomi ir kitose vietose, taikant skirtingą tyrinėjimo metodiką. Šiaurės vakarų šlaite, nukasus dalį nuošliaužų, buvo atrastas šulinys, taip pat grindinys, atrastas už atraminės sienos. Šis grindinys jau buvo žinomas 1955 m., kai buvo tyrinėjama atraminė siena. Ši siena buvo pastatyta XVI a. viduryje, siekiant sulaikyti slenkantį gruntą ir akmenis bei praplėsti plotą apačioje statomai Šv. Barboros bažnyčiai. Po šių darbų buvo įrengtas latakas vandeniui nubėgti.

Vakariniame šlaite tyrinėtojai atrado aštuonis kapus. „Žmonės palaidoti be įkapių, tad kol kas sunku nustatyti laidojimo datą. Didžiausia tikimybė, kad jie palaidoti tarp 1640–1679 m., tačiau tuo pasikliauti neįmanoma. 1660-aisiais tvirtovė buvusi apsupta. Žinoma, kad apgulties pradžioje joje buvusių karių skaičius galėjo siekti 1200, o 1661 m. – apie 70. Galima šiuos kapus sieti su šiuo laikotarpiu, bet tą parodys ateities tyrimai“, – sakė archeologė. Taip pat rastas sėdomis palaidotas vaikas be įkapių.

Šlaito viršuje atkasti mūrai pagal konstrukciją siejami su Vytauto laikotarpiu. Spėjama, kad jie greičiausiai priklausė šiaurinio bokšto konstrukcijai. Šiame sluoksnyje rasta daug koklių, buities reikmenų, du sviediniai, XV a. moneta.

Šiauriniame šlaite buvo suprojektuota vieta laistymo įrengimams. Čia tyrimo darbai vyko negiliai, buvo aptiktas grindinys ir mūro fragmentas, tačiau kol kas nenustatyta, kokio amžiaus statiniui jis priklauso. Taip pat rasti į vieną krūvą sumesti 13-os vyrų nuo 20 iki 50 metų amžiaus kaulai. Spėjama, kad jie perlaidoti XIX a.–XX a. pradžioje.

Stipriai erozijos paveiktuose pietrytiniame ir pietiniame šlaituose rasti mūro fragmentai. „Manoma, kad šio mūro amžius galėtų siekti ir ankstesnius laikus nei XV amžius. Apie šį mūrą jau žinojo XX a. tvarkytojai“,– pasakojo D. Baltramiejūnaitė. Pasak jos, pietinis šlaitas galėtų būti siejamas su bokšto griūtimi. XVIII a. tapytojas P. Smuglevičius savo piešinyje buvo užfiksavęs ypač vargingą bokšto būklę, o XIX a. matėsi tik jo liekanos.

Apie radinius

„Visas gruntas, kuris buvo nukasamas nuo šlaitų, buvo tikrinamas metalo detektoriumi, sijojamas, iš viso turėjo būti 6000 kubinių metrų žemės“, – sake archeologė. Ne visi kalno šlaitai buvo turtingi radinių. Kai kurie šlaitai pažeisti laiko ir nepalankių gamtos sąlygų, kiti – nuošliaužų. Daugiausia radinių rasta šiaurės vakarų šlaite, kur aptikti ilgos Gedimino kalno istorijos pėdsakai: nuo V iki XX amžiaus. Tarp ankstyviausių radinių – 10 klajoklių genčių strėlių trisparnių antgalių, viduramžius bei kovas su kryžiuočiais menantys lanko ir arbaleto strėlių antgaliai, sviediniai. Didžiausią visų radinių dalį sudaro karo įnagiai: gilzės, šoviniai, šovinių degikliai, kulkos; taip pat ir Pirmojo pasaulinio karo metų vokiečių karių identifikaciniai žetonai. Rasta ir buities reikmenų: koklių, puodų, ginklų, papuošalų, aprangos detalių, monetų iš kunigaikščių Jogailos ir Vytauto laikų. Rasta ir unikalių sakralinių reikmenų: toks yra XIII amžiaus pradžia datuojamas centrinėje Prancūzijoje buvusiose Limožo dirbtuvėse pagamintas relikvijoriaus apkalas.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2019-01-21-gedimino-kalno-paslaptys-ir-atvertys/173925