1990 m. rugsėjo 12 d., Petras Cidzikas neša kryžių Maskvoje. Zenono Nekrošiaus nuotr.
Vytas RUBAVIČIUS www.tiesos.lt
Žinia nebuvo visiškai netikėta. Penktadienį priešpiet bekalbant telefonu silpnu balsu prasitarė pavargęs kalbėti. Todėl jau nebeišgirdau įprasto šviesaus palinkėjimo – „šarmo“. Vėliau jau nebeatsiliepė nei šeštadienį, nei sekmadienį. Kelintą kartą šį rudenį ir žiemą teko pabuvoti ligoninėje, skundžiantis nuovargiu. Sumažėjo jėgų, tad nukritęs savo namelyje vėlei atsidūrė palatoje. Nusilpo širdis – pernelyg ilgai ir nuožmiai buvo kovota, šiame pasaulyje nesitikint jokio atpildo. Kas Lietuvai laisvinantis iš sovietinės okupacijos negirdėjo apie Petro Cidziko akcijas, kas iš vilniečių nebuvo matęs Katedros aikštėje stovinčio jo vagonėlio, gyvojo laisvės įvaizdžio. Buvo iškentęs sovietinių kalėjimų ir „žymiosios“ Černiachovsko psichiatrinės ligoninės-kalėjimo pragarus, visur ir visada ėjo su Dievo vardu. Bado akcijos buvo visiems regima visiško atsidavimo kova už Lietuvos laisvę. Su bendraminčiais nešdami Kryžių apėjo Karaliaučiaus sritį, numynė iki Kremliaus ir Kryžiumi šventino jį, sklaidydami šėtonišką užkratą ir silpnindami jo galią – Lietuvai bus lengviau. Eidavau į Katedros aikštę pastovėti prie namelio ir pasisemti jėgų bei dvasinės šviesos. Anuo metu nebuvome pažįstami, tad man jis buvo gyvas simbolis, jau savaime teikiantis galios ir ramybės, taip pat ir paskatinantis pervertinti daugelį „kūrybinės laisvės“ apžavų.
Taip pat skaitykite
Susidurdavome mišiose ar viešuose renginiuose, tad kartais užtrukdavome paplepėti apie dabartinį gyvenimą. Nežinau, kodėl mane užkalbino, tačiau kreipėsi vardu – Vytautai. Vėliau supratau, kad buvo skaitęs mano straipsnių, tad visada klausdavo tiesiai žiūrėdamas į akis. Atsakymų ar šiaip minčių klausydavo taip pat nenuleisdamas akių. Pažinojo daugelį politikų, dalyvavo daugelyje svarbių laisvinimosi vyksmų, tad nustebindavo ir netikėtomis įžvalgomis, ir visai kitokiomis politinių vyksmų detalėmis, kurios galėjo išlikti tik sąžiningo dalyvio atmintyje. O atmintį turėjo gerą. Prieš kelerius ėmė išsamiau pasakoti apie savo „keliones“ po kalėjimus, santykius su rezistentais ir ypač – apie nesiliaujančią kovą už dvasinę Lietuvos karalystę. Buvo įsitikinęs, kad toji Lietuva ir laiduojanti mūsų valstybės išlikimą. Nesvarbu, kokias dar negandas, labiausiai savųjų politikų ir gobšuolių keliamas, dar jai teks iškęsti. Ar tik ne apie tokias negandas buvo įspėjęs ir didysis Vincas Kudirka. Pačios Karalystės dvasiai palaikyti būtinos tam tikros apeigos, tad su keliais bendraminčiais keliaudavo po Lietuvą ieškodamas ir aptikdamas šventų vietų, statydavo jose pašventintų kryžių ir aukurų, atlikinėdavo apeigas. Tų vietų pažymėta visose lietuvių gyventose ir gyvenamose žemėse, tad dvasinės Lietuvos Karalystės plotas nesutampa su geografinėmis valstybės sienomis. Visada džiūgaudavo į kur nors surengtas apeigas prisikvietęs kunigų ir žmonių. Kas gali atlyginti už tokią Lietuvos tvirtinimo veiklą? Tik Aukščiausiasis. Juo ir pasitikėjo. Ir eidamas Kryžiaus kelius, ir statydamas kryžius bei aukurus. Jautė šventąsias galios vietas, taip pat ir dangaus malone pateptuosius. Vis padejuodavo, kad mažai belikę išlaikiusių patepimo išbandymą, tačiau tuoj pat pasidžiaugdavo ženklais, liudijančiais pačiai Lietuvai suteiktą dangaus malonę.
Nebuvo palepintas išsilaisvinusios Lietuvos valdžių. Kaip pats juokaudavo, buvo ir išliko „politinis chuliganas“. Viską sakydavo tiesiai. Turėjo smagų humoro jausmą, kuris neapleisdavo net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Bent taip jau atrodė, klausantis jo pasakojimų apie tardymus, santykius su kitais kaliniais. Net atsiminimai apie įkalinimą psichiatrinėje, kurios, kaip ne vienas yra prisipažinęs, bijojo visi disidentai, buvo nuspalvinami humoro gaidomis. Iš ten ir pažintis su generolu Piotru Grigorenko. Lietuvoje buvo likęs gal vienintelis su tos ligoninės patirtimi. Atsiminimais jau niekas nebepasirūpins. Raginamas jiems atsidėti, vis nukėlinėjo ateitin, nes svarbiau buvo sumanymai Lietuvai stiprinti ir apvalyti. Tad vienatvė neapšildomame namelyje prie Vilniaus. Pušynas, jokios gerovės, vienintelis elektriniu šildytuvu apšildomas kambarėlis antrame aukšte, namų aukuras apeigoms už Lietuvą. Ir žymusis bado akcijų vagonėlis, kurio kol kas neprireikė jokiam nacionaliniam muziejui. O tas vagonėlis daug ką galėtų ir mums, ir kitoms kartoms papasakoti apie Lietuvos laisvinimąsi, dvasinę Lietuvos karalystę ir Dievo apvaizda pasitikinčio lietuvio tvirtybę.
