Vytautas Landsbergis. server.lietsajudis.lt nuotr.

Vytautas LANDSBERGIS

Apie paskvilinį pseudoistorinį neva romaną „Žali“ buvau parašęs jau 2003 metais, ir Šiaurės Atėnai“ tada išspausdino.
Kūrybinė inteligentija nesureagavo, bent jau rimtai, nurašė senio keistumams, ir galima svarbi polemika neišsiplėtojo. Dabar vaiduoklis grįžta siautėjančio putinizmo fone; tebėra anos knygos užgautų ir protestuojančių, – ir vėl girdime profesionalų cecho dėstymą, neva įžymus šimtmečio veikalas peikiamas „politiniais kriterijais“ (aš peikiau etiniais), ir apskritai niekas negalįs laisvam kūrėjui nurodinėti… Deja, nurodinėti gali arba galėtų jo paties sąžinė, skonis bei padorumo jausmas. Tam reikėtų kadaise pasipuikavusiojo brandos, kuri, regis, dar neatėjo. O cecho brolijoje? Nutariau pasiūlyti tautai gabalą užmirštos lektūros šia tema iš anuometinių „Šiaurės Atėnų“. V.L. Džordžas Vašingtonas tuštinasi į kibirą Netyla reagavimai į Mariaus Ivaškevičiaus veikalą “Žali”. Ypač skaudžiai atsiliepia buvę laisvės kovotojai ir aprašytųjų tuometės Lietuvos kariuomenės vadų artimieji. (Gal ir gerai, kad amžinybė pasiėmė Nijolę Gaškaitę-Žemaitienę kiek anksčiau, ir neatrodys, kad šis išmėginimas pagreitino jos mirtį). Lengvos plunksnos valdytojas nurašo protestuojančius kaip “garbaus amžiaus senukus” į “milžinkapių patriotizmą”, tačiau tai silpna gestikuliacija. “Nebūsi, jaunasis žmogau, visą gyvenimą jaunas”, primena Vida Kasperavičiūtė-Tereikienė (“Tremtinys”, 2003, Nr. 13), giliai užgauta paskaičiusi, kaip M. Ivaškevičius vulgariai prifantazavo apie jos tėvą, Kęstučio apygardos vadą ir laisvės kovos strategą Juozą Kasperavičių. Atrodo, tikisi M. Ivaškevičiaus susipratimo. Gal ir ne be pagrindo. Gal kada nors, kai jau nebus toks jaunas ir arogantiškas, o kultūringesnis, apgailintis, kad sukėlė kam skausmo. Apie literatūros veikalą derėtų rašyti pagal tai, kiek jame matyti gabumo ir kaip tas gabumas naudotas, kokie raiškūs rašytojo žodis ir vaizdas, kokia šiuosyk įmantri, o galų gale ištęsta arba nepavykusi, į pabaigą viską nusmukdanti, kompozicija – taip turbūt reiktų. Ir po to vertinti, koks ten menas išėjo, ar apie ką nors, ar tik apie save. Nes gabumų yra, Dievulis tartum dribtelėjo, bet štai kyla ir kyla visai kitokie klausimai. Mat gabusis padaro (jei padaro) daugiau ir žalos už kokį atgrubnagį. Ar tai tokia mūsų naujosios išsilaisvinusios (gal dar ne?) Lietuvos savivoka, o gal tai tokia bus dabartinės Lietuvos vizitinė kortelė pasauliui? Jeigu dėl “Žalių” kils rimtas intelektualinis protestas ir kilęs prabils kitokios lietuvių savivokos, o dvasingesne ir dar talentingesne raiška, tai bus nauda ir iš M. Ivaškevičiaus kaip provokuojančio reiškinio. Antano Baranausko atsakas lietuvių kalbos niekintojams buvo “Anykščių šilelis”. Jei propaguosim “Žalius” užsieny kaip vizitinę kortelę, tai patys to ir verti. Ar tokį turim vieną rašytoją, ar tokia esam tauta, kas žino. Kai kuriose politiškai suinteresuotose sostinėse turėtų skubiai išsiversti bent jau knygos autoriaus Įžangą. Ji atspindi ne tiek “kitokį patriotizmą” (M. Ivaškevičius apie save “Šiaurės Atėnuose”, 2003, Nr. 9), kiek kitokią istorijos sampratą. Kitą, negu turėjom Atgimime ir išsivadavime, dėjom pamatais į Konstituciją bei įstatymus apie svetimųjų okupaciją ir nelaisvos valstybės pasipriešinimą. Taip jau esame dažniau suvokiami ir demokratiniuose Vakaruose (dešimtį metų trukęs Lietuvos pasipriešinimas – nežinomos heroikos atradimas); vien sušalę komunistiški Rusijos ideologai tebekartoja apie “savanorišką” Lietuvos nelaisvę, klasinius liaudies priešus – “banditus” ir didžiosios “Tėvynės” brolišką pagalbą. Tiek tesupranta (jei nuoširdžiai) ir V. Putinas: “lakstė po miškus, o mes juos sutvarkėm”. Panašiai sovietiškai mato, nors nebuvęs nei stribu, nei gebistu, ir M. Ivaškevičius: “jokia valstybė nekariavo su kita valstybe, viena didelė valstybė kariavo su savim, ir tai buvo tik jos asmeninis reikalas”, kokius “vaistus” vartoti; į šį “atgyvenusį” karą, “kurį galėtum vadinti pilietiniu”, ėjo “kaimo bernai, mažai tenutuokiantys apie garbę ir žmoniškumą”. Tai būtent romano įžanga, pratarmė, kurioje autorius praneša apie save, nutaręs glaustai išdėstyti būtent savąją istorijos sampratą. Diskutuoti su teisiniu ir politiniu mažaraščiu neverta, nes ne tik Maskvoje, bet ir Lietuvoje tokių susipainiojusių dar gana daug. Jiems, jei norėtų skaityti, jau seniai atsakė partizanų laiškai, dienoraščiai, poezija, statutai ir maldaknygės. Tik jeigu Dūmos politikai toliau gaivinasi “broliškos pagalbos” mitais, tai mūsų žmonėms dešimtmečiais buvo pilama ant smegenų būtent “pilietinis” karas, “brolis prieš brolį” (kurių nė vienas nenorėjęs mirti), neva tarpusavy išsišaudę “šešiolikmečiai” ir panašūs iškreipti vaizdeliai. Tartum SSRS – valstybė, užgrobusi kitą valstybę – būtų nė neegzistavusi su visomis savo agresijomis, genocido ir teroro struktūromis bei metodikomis. Aišku, anuomet rašyti tiesą ir tiesiai galima buvo nebent bunkeryje arba Vakaruose, na, dar sau į stalčių, ko apdairūs vietiniai lietuvių rašytojai nepraktikavo. Apie pasipriešinimo karą legaliai tylėta arba rašyta pustiesė-pusmelis. Tokia buvo dar prisimenamo dvasinio teroro tikrovė, kurios liekanos kausto posovietinę lietuvių literatūrą ligi šiol. Kodėl? – čia būtų tema, verta tikro psichologinio romano apie lietuviškąją dabartį. Kai M. Ivaškevičius, taip ir nesuvokęs okupuotos Lietuvos – sovietų Rusijos karo, vos ne vos ištaria “jeigu imtume plačiai, lietuviai kariavo su rusais”, tai siūlo tik dar vieną seną populistiškai ir nacionalistiškai pakreiptą optiką, kuria irgi neturėtume girtis tretiesiems. Kažko gaila, nes M. Ivaškevičius yra pabarstęs knygoje kur kas rimtesnių dalykų apie tą karą (“Žemaitis ir jo šalis jautėsi vieni ir mus vedė kažkur į gilumą”, sako enkavedistas; “Aš nelaukiu lėktuvo, nenoriu Vaterlo, kur galėčiau pakloti savo dvidešimt tūkstančių ir parnešti likusiems pergalę”, sako M. Ivaškevičiaus vaizduotės Žemaitis, nes tikrasis būtent norėjo laisvės “milijonui laisvų žemdirbių”. Ėmiau ir pamaniau: o kaip atrodytų Jungtinėse Valstijose istorinis romanas apie jų Nepriklausomybės karą, kur kam nors būtų smagu aprašyti Džordžo Vašingtono tuštinimąsi palapinėje į kibirą, o pusę knygos užimtų karo ir valstybės vado erotiniai sapnai. Užtat apie laisvę taipgi nebūtų nė žodžio, tik vieno vaiduoklio vienintelė sentencija: “Laisvė yra nekovoti už tą jūsų prakeiktą laisvę”. Tiek to, nespėliosim, kaip ten už marių atrodytų, nes mes kalbamės savo namuose. Marius Ivaškevičius kažką juto, kai mestelėjo: “viskas, kas čia parašyta, yra baisus prasimanymas”. Tačiau greta, toje pačioje romano Įžangoje, sudėstė be išlygų: “Visam šitam karui vadovavo žmogus, išėjęs artilerijos mokslus Europoje. […] Apie jį ir šita knyga”. Ir dar: “Jonas Žemaitis – tokia žmogaus pavardė”, taigi supraskit, tikrai apie jį šita knyga. Betgi tai netiesa; taip šnekučiuojant, čia pat atsižadant ir prisirišant, vienur pasimaivyta, kitur – apgavystė. Generolas Jonas Žemaitis, “žuvusiųjų prezidentas”, “ketvirtasis prezidentas” (yra tokia monografija, toks filmas), tikrai studijavo Prancūzijoje, susitikdavo ten su kitais jaunais lietuviais. “Draugai jį labai mėgo ir visuomet laukdavo pasirodant. Tačiau tai buvo ne vien dėl jo dosnumo, kuriuo jis dalijosi kukliai, be pasididžiavimo, lyg teikiamas malonumas buvo ne tiek kitiems, bet jam pačiam. Labiausiai visus traukė jo nuoširdumas, paprastumas, atida ir dėmesys kitiems. Imponavo jo išsilavinimas, puikus prancūzų kalbos mokėjimas, natūralus elgesio ir laikysenos laisvumas. Niekad kitų nekritikuodavo ir nemokydavo, bet iš jo pavyzdžio nejučiomis visi mokėmės.” (Elena Kabailaitė-Jonaitienė. Kaip vėjelio dvelksmas. – “Dienovidis”, 1999, Nr. 10). “Žalių” autorius parašė apie kitą, prasimanytą žmogų, bet žaidimai vardais grąžina mus į šių pastabų pradžią. Didžioji problema – skonio ir takto. Ji susijusi ir su pasirinkta neeiline tema bei rakursu, ir su autoriaus metodu, kurį būtų galima vadinti pseudofaktine provokacija. Fikcija – ne fakto literatūra, tad nereiktų nė kiek apsimesti. Jeigu ne tie tikri Lietuvos karių – laisvės kovotojų vardai, tai visuomeniškuoju požiūriu teliktų bendresnis klausimas: kaip autorius supranta mūsų partizanų kovą ir kodėl ją mato tik tokią – purviną ir beprasmę, atitinkamai vaizduodamas. Taip – tai taip, žiūrėkim kaip į simptomą, gal per pasąmonę ateinantį stribų kerštą (kai kas lygina su lavonų spardymu), gal kaip žurnalistišką išsikėlimą aukščiau visų. Partizanų aprašymai būtų tikę ir sovietmečiu. Tačiau neatimsi literatui teisės vaizduotis ir vaizduoti bet ką savaip, jeigu šventõs rašančiojo teisės nekoreguoja jo paties takto ir skonio jausenos. Vis dėlto, kai liečiamas žuvusių už visų mūsų laisvę, tad ir už rašytojo laisvę, rezistencijos vadų atminimas, o dar tebėra jų šeimos, dalykai keleriopai komplikuojasi. Įskaudintųjų nedera taipgi nurašinėti į meno nesupratėlių kategoriją. Galbūt daugelis jų būtent gerai šį tą supranta, ir tas “šis tas” nėra menkesnis reikalas, negu rašytojo menas, ar jis būtų pauzė, ar laisvė be atsakomybės. “Etikos dėsniai ir meno dėsniai yra tie patys”, rašė prieš pusantro šimtmečio kompozitorius Robertas Šumanas. Šiandien tarčiau, kad nusižengdamas etikai meno nepagerinsi, nors gali pagerinti tiražą. Esu įsitikinęs, kad apie šią knygą būtų dešimtkart mažiau kalbama, jei ne spekuliacija tikrais vardais. Perrašyk Joną Žemaitį į Šimą Jonaitį, kurio gyvenimo kelionės didžioji mitinė užduotis yra atrasti ir nužudyti kitą Šimą Jonaitį, ir didelė dalis dujų išeis, balionas iš karto ims bliūkšti. Leidėjai galėtų, autoriui sutinkant, padaryti tokį eksperimentą, ir tada visi žinotume, kas atneša pinigų, kas ne.

Vytautas Landsbergis, vyresnysis, muzikologas „Šiaurės Atėnai“, 2003-08-09

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/vytautas-landsbergis-lydrastis-redakcijai.d?id=80183029