Lietuvių tautai ir valstybei iškilusios egzistencinės grėsmės akivaizdoje atėjo laikas vėl tarti savo žodį visuomenei. Nebeįmanoma gyventi save raminant kalbomis apie „sėkmės Lietuvą“. Lietuvos valdžia ir politiniai sluoksniai nepajėgia tinkamai atsakyti į tautai ir valstybei kylančias grėsmes. Prezidentės, Seimo ir Vyriausybės aklas pritarimas lietuvių tautai (ir visoms mažosioms tautoms) pražūtingam Jungtinių Tautų migracijos paktui, nepaisant artimiausių strateginių partnerių balsavimo „prieš“, liudija, kad valstybės politinės vadovybės elgesys iš esmės niekuo nesiskiria nuo okupuotos Lietuvos administracijos neatsakingos ir konformistinės laikysenos.

Tokia valdžios laikysena lemia, kad visų užsienio politikos iššūkių akivaizdoje Lietuva nesugeba veikti kaip savarankiškas ir savo nacionalinius interesus ginantis suverenus tarptautinės sistemos subjektas. Priešingai, vienintelė užsienio politikos imitacija tampa serviliškas pritarimas bet kokiai Vokietijos diktuojamai politikai. Kad išliktų iššūkių akivaizdoje, Lietuva privalo tapti politikos subjektu – turėti nacionaliniais interesais grįstą poziciją ir ją ginti visuose tarptautiniuose formatuose, o taip pat formuoti nacionalinius interesus atitinkančias sąjungas su panašių interesų ir ateities vizijos šalimis. Pirminis uždavinys naujajai šalies užsienio politikai yra nacionalinio suvereniteto susigrąžinimas reformuotoje ir atsinaujinančioje Europos Sąjungoje.

Akivaizdu, kad tokiems pokyčiams Lietuvos likimą į savo rankas vėl turi paimti tinkamai politiškai susiorganizavusi tautiškai ir valstybiškai mąstanti šalies visuomenė. Jai būtinas organizuotas atstovavimas. Tam pavyzdžiu savo atstovaujamuoju pobūdžiu ir funkcijomis galėtų būti Lietuvos istorijoje visuomenės atstovų jau steigtos institucijos: 1917 m. išrinkta Lietuvos Taryba ar 1988 m. suformuotas Sąjūdžio Seimas. Vilniaus forumas yra pasiruošęs imtis politinės atsakomybės ir iniciatyvos telkiant visuomenę šiam uždaviniui spręsti.