Jono Česnavičiaus nuotraukos

Vytautas LANDSBERGIS, Vilnius,  www.voruta.lt

2019-02-16

Signatarų namų balkonas

                      Brangūs ištikimieji Lietuvos ir Vilniaus pilėnai!

                      Senokai nesimatėme, bet dabar likimas ir valdžia vėl suteikė galimybę paporinti jums daug ko. Pasakysiu dvi kalbas. Kas Lietuvoj dedasi, ir kas pasauly dedasi.

                      Lietuva nedalyvauja Astravo kiaulystėje ir avantiūroje. Taip, bet kiekvienas kandidatas į prezidentus turėtų patvirtinti tautai šią nuostatą. Spaudimas dalyvauti bus nežmoniškas.

                      Valdžioje vėl užsisuko vietinis vaikų darželis – kas ant ko supyko ir nesikalbės.

                      Verslūs vilniečiai po Misionierių šturmo numato stiklainiais užgožti paskutinę istorinę Centro puošmeną – šventųjų Jokūbo ir Pilypo bažnyčią. Kas, kad tai unikalus Vilniaus perlas. Eisi, Pilypai, atgal į kanapes!

                      Neskiriantys rašomosios kalbos nuo šnekamosios čiulbamosios linksmai susikukuoja ir nutaria, kad kaip jau lietuviškas kalbagalys beplauks per šiukšlyną – taip ir gerai. Laisvė šiukšlintis, už kurią kovojom. O laisvai mąstyti bei reikštis – įtartina. Kritikoje glūdi sąmokslai!

                      Nūnai tarsi veržiamės į daugybinę pilietybę; ir valdžia, ir būrys visuomenės. Dalis išvykusiųjų nuoširdžiai norėtų, siekdami naujų pilietybių kitur, išsaugoti ir turimą Lietuvos. Gražus žodis – išsaugoti, bet esamoji 1992 m. Konstitucija to nenumato. Iš čia – gudragalvystės, kaip ją pakeisti nebe tradiciniu, o kokiu nors išsėtiniu referendumu ir apgaule (tas žaismas vis dėlto atmestas), – o dar nė neturint pageidaujančiųjų apskaitos ir garantijų, ar naujoji norma nebus taikoma tolimai praeičiai ir tolimiems nepažįstamiems, kurie seniai išvyko į kitas tautines tėvynes Vokietiją, Lenkiją, Rusiją… Gal ir jiems, nejuntantiems dabarties Lietuvai jokių pareigų, pasiūlysime didžiąsias pamatines teises – pavyzdžiui, piliečių teisę spręsti Lietuvos gyvybinius reikalus? Čia dar daugybė klaustukų. Profesionalai netempia, gal Dievas padės. Aklai balsuoti – per anksti, sprendimas nediskutuotas. Dabar atseit balsuokit už gražų šūkį, o konstitucinį įstatymą parengsim vėliau… Turėtų būti kartu, be pokštų.

Kai esamų interesantų užmojams kliūva esamas įstatymas – šalin įstatymą!

                      Kai kliūva Konstitucija – keičiam konstituciją! Jau tuoj pasidirbsim visraktį linksmai palengvinantį Konstitucijos kaitaliojimą. Pakaks dviejų penktadalių piliečių, tokia idėja.

                      Tas visraktis – neva Referendumo įstatymo keitimas, o iš tikrųjų suktai apgaulingai – pačios Konstitucijos keitimas, kad pamatinis skirsnis „Lietuvos valstybė“ būtų keičiamas ne virš pusės turinčių rinkimų teisę piliečių valia, bet vos daugumos iš atėjusių. Kiek jų ten bebalsuotų, pakaks mažiau nei pusės turinčių rinkimų teisę. Didesnė pusė liks išdurti, taip jiems ir reikia. Sumąstė profesionalai. Gal žavisi britais, kurie apgavo patys save.

                      Jau renkam parašus prieš tokį Seimą. Tebus Lietuvos širdis kuo mažesnė. Sutaupysim karsteliui. Ko sergi, nenaudėle!? Gal tad palikim ją nuseimuotą iki vieno svarbiausio nario arba vieno visažinio kultūros komiteto. Parašų parinkti – ne problema!  Būtų didžiulė valdymo išlaidų ekonomija. Ir dviejų Seimo pirmininkų jau tikrai nereikia. O geriausias vaistas nuo galvos skausmo, kaip žinia, yra giljotina.

                      Beje, darželyje dar kilo idėja, kad ministras – tai tik šratinukas, kuris pasirašinėja komandos parengtus dokumentus. Dalyko išmanymas nebūtinas.

                      Valstybės kontrolė antai perspėja chaotiškai karščiuojantį Seimą, kad jo štampavimo tempai – nenormalūs; mėgina pabūti seimūnus auklėjančia blaivykla. Klausimas, kada ši neklusni kontrolė bus išvaikyta. Jei galėtų, Seimo dauguma išvaikytų ir Konstitucinį Teismą.

                      Senoliai sakydavo: pasitarkim, daugiau galvų – daugiau proto. O kas mums, brolyčiai, iš to proto?

                      „Dūma – ne vieta debatams“. Čia Rytų socializmo išmintis. Todėl ir varom zovada, negaištam debatams.

***

                      O dabar apsidairykim truputį plačiau.

                      Kur esame ir kokie esame šioje suvargusioje civilizacijoje. Mes – tai europiečiai. Nuo 19-ojo iki 21-ojo amžiaus.

                      Būtent 19 a. vokiečių filosofas Friedrichas Nietzsche prašneko apie galimą ateitį, kurią pranašavo primityviai sočią ir esmingai nykią.

                      Jis beveik išpranašavo ateinančią Paskutiniojo Žmogaus gadynę.

                      Paskutinis žmogus pasižymi tuo, kad visa, kas didu, padaro mažu. Nebėra didžių dalykų!  Nuostabiai paprasta.

                      Pats PŽ viskuo patenkintas, negraibo žvaigždžių ir nelaido savo ilgesio strėlių į dangų; nuo saulės šviesos jis tik mirkčioja, ir jo lanko styga jau seniai pamiršo skambėti.

                      Bet svarbiausia: visa, kas didu, jis padaro mažu.

                      Žinoma, ir save. Pamiršk svajones. „Seniau visas pasaulis klydo“, galvoja PŽ, nelyginant koks Karlas Marksas.

                      Po jo rusų filosofas rašytojas Dmitrijus Merežkovskis rašė apie „Ateinančio Chamo“ laikus arba gadynę.

                      Prisimenam Biblijos veikėją Chamą, kuris tyčiojosi iš savo seno tėvo. Iš to tikrinio daiktavardžio pasidarė bendrinis ir net būdvardis. Tai vėl žmogus, kuriam nėra nieko šventa, bet viskas menka. Aplink – vien patyčių objektai. Pats būdamas menkas, jis nekenčia kitokio būvio ir nori, kad visa būtų menka. „Pasaulį seną išardysim!“

                      Ne be reikalo atsiduso jau 20 amžiuje prancūzų-lietuvių poetas pranašas Oskaras Milašius, nes jautė lemtingą žmonijos slinktį:

                      „O, mano kūdiki!

                      Toji ateinanti gadynė.

                      Ir jiems, ir mums!

                      O, mano kūdiki!

                      Toji ateinanti gadynė.“

                      Tiek prisimenu iš Juozo Urbšio prieškarinio vertimo.

                      O kas tada gyvenime nemenka, didu ir šventa?

                      Atsakymas, veikiau pamoka ir pavyzdys ateina iš dviejų tūkstančių metų praeities.

                      Brolystė ir auka, pasiaukojimas. Aukotis kam, už ką?

                      Už brolius ir už visus klaidžiojančius tamsybėse, dargi tuos nekenčiančius šviesos ir tiesos.

                      Mes vis dar šaukiamės šviesos ir tiesos. Taip mokė Lietuvos pranašas Vincas iš Paežerių. Tebegiedame jo tikėjimą.

                      O kai ateina viską trypiantis smurtas ir niekinimas?

                      Tada sukyla Lietuvos partizanai – prieš įžūlių žmogėdrų ordas!

                      Mat žmogėdros ateina būtent kaip Chamo gadynė ir „navieki“, kad suėstų žmogaus ne tik mėsą, bet svarbiausia sielą (perkeltų ją į marksistinį pilvą!), kad paverstų žmogų tik žmogeliu ir šliužu, bedvasiu bio-organizmu.

                      Yra besipriešinančių tokiai „pažangai“, negailinčių net savo gyvybės, negailinčių jokios aukos. Ir tada išlenda Paskutinis Žmogus, kuriam auka už brolius neturi vertės, jis patyčiomis dergia ir menkina laisvės kovų auką. Neva nereikėjo tų kovų. Didžių dalykų apskritai negali būti!  Nuherojink visus herojus, Paskutinis Žmogau su tūkstančiu tam pritariančių galvų.

                      O buvo juk tikinčių, dedančių savo gyvybes. – Laisve, Tėvynės laisve, mirsiantieji tave sveikina! Morituri te salutat!

                      – Kvailiai, – meta jiems Paskutinis Žmogus, o žmogėdros nekenčia net atminties.

                      Tai mūsų laikai. Ši kova dėl atminties tęsiasi, ir fronto linija eina per daugelio mūsų sielas.

                      Kodėl šių dienų valdiškoji Rusija kovoja prieš jau paskutinę laisvės kovų atminties „Memorialo“ organizaciją?

                      Todėl, kad garbės nebėra, ją pakeitė tuščia puikybė. Gal dar liko dienos sriuba – dienos nauda. Politinė, kuri nėra moralinė.

                      O ką mes? Pažvelkim į save. Išsivadavom, tai ir išsivaduokim, trenk perkūne! Ir neįkliūkim iš naujo, klausydamiesi dūsavimų, kad vergijoj buvo geriau.

                      Stiprybės, broliai ir sesės!

Nevokim ir nemeluokim – tokia pilėnų rinkimų programa, toks tebūnie mūsų garbės devizas.

O aukščiausiuoju įstatymu tebūnie brolystės meilė.

Nepamirškime, nepraraskime – ir nepražūsim.