Vytautas ČESNULIS, Vilnius

Vilniaus gubernijos valdyba ir Vilniaus Valstybės turtų rūmai kelerius metus aptarinėjo, kaip atlyginti kai kuriems Vilniaus gubernijos gyventojams už 1815 m. rusų kariuomenei patiektus produktus.

Pavyzdžiui, gubernijos valdyba 1847 m. vasario 12 d. apsvarstė Vilniaus karinio gubernatoriaus 1846 m. gruodžio 31 d. pasiūlymą tuo klausimu. Privačių dvarų valdytojams už 1815 m. vasario mėnesį kariuomenei patiektus pašarus ir kt. reikėjo išmokėti 65 911 sidabro rublių ir 6 5/7 kap. Šitokią pinigų sumą pripažino Valstybės kontrolė. Svarstymo protokolą gubernijos valdyba persiuntė Vilniaus valstybės turtų rūmams.

Tačiau ar dvarininkai ir kiti asmenys, kuriems norėta atsilyginti pinigais, nebuvo „nusidėję“ valdžiai? Karo ministerijos departamentai privalėjo surinkti žinias, ar tiems asmenims ir dvarams netaikytinos kokios nors valstybės nuobaudos. Atlyginimo klausimus svarsčiusiems valdžios pareigūnams buvo pravartu prieš akis turėti 1831 m. sukilimo dalyvių sąrašą.

Lietuvos valstybės istorijos archyvo byloje „Apie Vilniaus gubernijos dvarams priklausančius rekvizavimo pinigus už 1815 metais kariuomenei patiektus produktus“ (fondas 525, apyrašas 13, byla 433) yra sukilimo dalyvių spausdintas abėcėlinis sąrašas – „Sąrašas asmenų, dalyvavusių 1831 metais vykusiame maište“ (lapai 33–38). Įrašyti 326 asmenys.

Žinoma, tai tėra tik dalies rusų valdžios lenkų maištu vadintame sukilime dalyvavusių žmonių pavardės: tik privačių dvarų savininkų ar valdytojų, iš kurių kai kas galėjo pretenduoti į kompensaciją už kadaise valdžiai padarytą paslaugą. Sąraše nėra valstybiniuose dvaruose gyvenusių sukilimo dalyvių, nėra nė vieno valstiečių luomo atstovo, miestelėnų. Sąrašas nėra išsamus ir kitu požiūriu: vienų asmenų pažymėta tiksli gyvenamoji vieta, o kitų – tik apskritis; retai kur nurodytas bendrapavardžių asmenų giminystės ryšys; daugelio asmenų yra tik pavardės be vardų ir kilmės vietų; daug kur pasigendama žmogaus užsiėmimo ir pan. Tačiau sąrašo antrojoje skiltyje pateikta vertingų žinių apie žmonėms pritaikytas bausmes arba atleidimą nuo tardymo, teismo ir kt.

Sąraše pasitaiko gana gerai žinomų ano meto žmonių. Bajorai skiriami į dvi kategorijas: smulkiuosius bajorus – šlėktas ir žemės bei baudžiauninkų turėjusius dvarininkus (rus. шляхтич ir дворянин). Šalia universiteto studento yra ir universiteto akademikas. Tačiau akademikas nėra universiteto dėstytojas. Pasak rusų kalbos aiškinamųjų žodynų, seniau akademikais kartais vadinti akademijos kursą baigę arba joje besimoką studentai. Be to, galbūt akademikais vadinti ne tik Vilniaus universiteto, bet ir 1832 m. universitetą uždarius dešimtmetį veikusios Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijos ir 1844 m. į Peterburgą iškeltos Vilniaus dvasinės akademijos auklėtiniai. Kai kurie sąraše paminėti sukilimo dalyviai jau buvo mirę, kiti ištremti, pasitraukę į užsienį ir t. t. Daugelio sukilėlių dvarai konfiskuoti – atiduoti valstybės iždui, Valstybės turtų ministerijos žiniai. Kai kurių dvarų tikslesnę vietą dabar sunkoka nustatyti: dvarų ar jų vietoje buvusių kaimų ir viensėdžių vardai per 180 metų išdilo, be to, tie vardai senuosiuose rusiškuose dokumentuose dažnai labai skyrėsi nuo jų lietuviškų pavadinimų.

1915 m. Vilniaus arba Lietuvos Vilniaus gubernija apėmė ir 1843 m. įsteigtą Kauno guberniją. Tad norėta atlyginti dabartinės Lietuvos didžiosios dalies privatiems dvarininkams, išskyrus Prūsijai priklausiusį Klaipėdos kraštą, Lenkijos Karalystės sudėtyje buvusią Užnemunę, Kuršui priklausiusią Palangą bei Gardino gubernijos sudėtyje buvusius pietinius dabartinių Varėnos ir Lazdijų rajonų pakraščius su Druskininkais. Tiesa, tam tikra anos Vilniaus gubernijos teritorija, pirmiausia Ašmenos ir Breslaujos, taip pat Užnerio (vėliau Švenčionių) apskričių dalys dabar priklauso Baltarusijai. Kadangi iki 1843 m. buvusios Upytės apskrities centras buvo Panevėžys, todėl apskrities pavadinimas sąraše įvairuoja: kur Upytės, o kur Panevėžio.

Kalbamas sukilėlių sąrašas, atrodo, niekada netyrinėtas: yra tokių dokumentų byloje, kuri kol kas nepatraukė istorikų dėmesio. Dokumentas neminimas 1974 m. išėjusioje Felikso Sliesoriūno studijoje „1830-1831 metų sukilimas Lietuvoje“.

Pabandysime sąrašą peržvelgti, stabteldami ties kai kuriais jame paminėtais asmenimis.

Telšių apskrities šlėkta Juozapas Andriuškevičius, teismo nuosprendį patvirtinus konfirmavus) kariniam gubernatoriui, atiduotas kareiviu į Kaukazo korpusą. Dvarininkas iš Kauno Simonas Andriuškevičius pripažintas 2-os kategorijos valstybiniu nusikaltėliu, o jo dvaras paimtas valstybės iždan. Tokiais pačiais nusikaltėliais pripažinti dar trys Andriuškevičiai, tarp kurių buvo šlėkta Vincas Andriuškevičius iš Raseinių apskrities Gumatiškių kaimo.

Jurbarko ekonomijos buhalteris Adomavičius nuo teisminės atsakomybės atleistas. Vilniaus miesto tikrasis bajoras Stanislovas Adomavičius, vilnietis šlėkta Mateušas Adomavičius ir Adomavičius iš Upytės apskr. Grūžių (dabar. Pasvalio r.) dvaro ištremti, o dvarai konfiskuoti. 2-os kategorijos valstybiniu nusikaltėliu pripažintas Užnerio apskr. matininkas Motiejus Adamkavičius, dvaras konfiskuotas. Jokia atsakomybė netaikyta Barborai Adamkauskienei (Adamkovskai) iš Telšių apskrities.

Nuo teismo atleistas Kauno apskr. dvarininko Kolakovskio girininkas Abramavičius, o Raseinių apskr. Užūnų k. šlėkta Mykolas Abramavičius pripažintas 2-os kat. nusikaltėliu, dvaras atiduotas iždui. Nuo tardymų atleisti net 8 Burbos, tarp jų matininkas Ignotas Burba, Šiaulių apskr. ribinis teisėjas Juozapas Burba ir kažkoks studentas Burba. Ukmergės apskr. dvarininkui Vasiliui Blaževičiui aukščiausiąja, t. y. caro, malone leista grįžti į Rusijos valstybę.

Šlėkta, Breslaujos apskr. Gelianovo kunigų bazilijonų vienuolyno diakonas Augustinas Vyšniauskas pripažintas 2-os kategorijos nusikaltėliu, dvaras paimtas iždan. Antrąjį Augustiną Vyšniauską, kunigą iš tos pačios apskrities Kazitiškio (dabar Ignalinos r.) vienuolyno, gubernijos valdyba 1936 m. kovo 13 d. pripažino tremtiniu, o dvarą paėmė į valstybės iždą.

Gubernijos tardymo komisija 1833 m. rugsėjo 8 d. nutarė konfiskuoti bajoro Liucijono Veisenhofo Jūžintų dvarą Ukmergės apskr. ir atėmė teisę paveldėti tėvų valdomą dvarą.

Neturint aiškių nusikaltimo įrodymų, nutrauktas Karvio (dabar Vilniaus r.) klebono Juozapo Volko ir Merkinės dominikonų vienuolyno kunigo Felikso Vildzevičiaus bylų tyrimas. Dėl tų pačių priežasčių nutrauktos Telšių rotušės sekretoriaus Felicijono Vaišvilos ir dar 6 Vaišvilų iš Telšių, Raseinių ir Panevėžio apskričių bylos.

Šiaulių apskr. Padubysio bazilijonų vienuolyno vikaras Inocentas Volčackis gubernijos tardymo komisijos nutarimu, patvirtintu karinio gubernatoriaus ir Rusijos vidaus reikalų ministro, „pašalintas iš šio krašto“ (matyt, kažkur ištremtas). Užtat Ariogalos parapijos klebonas kun. Kazimieras Vizgirdas tardymo komisijos pripažintas 3-ios kategorijos valstybiniu nusikaltėliu ir „jam paskelbtas maloningiausias (t. y. paties caro) atleidimas“.

Tardymo komisija nuo atsakomybės atleido kolegijos asesorių, Kražių gimnazijos mokytoją Vincentą Gurčiną. Gubernijos valdybos 1836 m. rugpjūčio 28 d. nutarimu paliktas dvaras Trakų apskr. dvarininkui Juozapui Gediminui. Caro malone nuo bet kokios atsakomybės atleistas Žemaičių vyskupas kunigaikštis Juozapas [Arnulpas] Giedraitis (miręs 1838 m.). Tačiau Ipolitas Giedraitis iš Jurbarko pripažintas valstybės tremtiniu ir dvarai konfiskuoti. Tarp sukilėlių buvo Stanislovas ir Albertas Gorskiai iš Telšių apskrities bei Adomas ir Jonas Gorskiai iš Vilniaus apskrities.

Nuo tardymo ir teismo atleistas kažkoks Hopenas, bernardinų ordino vienuolis. Gubernijos valdybos 1835 m. rugsėjo 8 d. nutarimu laisvas paliktas ir Ukmergės apskr. dvarininkas Petras Hopenas.

Nuo tardymo ir teismo atleistas Telšių apskr. valstybinio banko kanceliaristas (raštininkas) Jokūbas Grinevičius. Gubernijos valdybos 1835 m. birželio 18 d. nutarimu nuo sekvestro (draudimo naudotis) atleistas Ignoto Grinevičiaus Možuncių (?) dvaras Kauno apskrityje. Upytės apskr. Krinčino parapijos vikaras Jurgis Grinevičius pripažintas 3-ios kategorijos nusikaltėliu „su įkurdinimu gyvenamojoje vietoje“. Tardymo komisija nustatė, kad Varnių parapijos dvasininko Tomo Dobševičiaus byloje „nėra jokių įrodymų apie neteisėtus veiksmus“ ir tyrimą nutraukė.

Nuo tardymo ir teismo atleisti keli Žilinskai ar Žilinskiai. Tarp jų: Raseinių apskr. Viduklės (orig. Среднин) miestelio dvarininkas Mykolas Žilinskas, Trakų apskr. dvarininkas Juozapas Žilinskas, Palomenės (Kaišiadorių r.) kliučvaitis (vaitas) Tomas Žilinskas, bajoras iš Trakų apskr. Balninkų (dabar Alytaus r.) Vincentas Žilinskas, Nedzingės (Varėnos r., orig. Надзилок) dvarininkas Leonardas Žilinskas, Ašmenos apskr. Krėvos parapijos kunigas Kazimieras Žilinskis.

Leista sugrįžti į tėvynę, pripažintam 3-ios kategorijos nusikaltėliu Florijonui Žukauskui iš Širvintų parapijos. Laisvėje palikti Užnerio apskr. Karkažiškių (netoli Pabradės) parapijos kunigas Simonas Žukauskas ir Nemenčinės kliučvaitis Žukauskas. Tačiau Vilniaus universiteto studentas Adomas ir universiteto akademikai Aleksandras ir Juozapas Žukauskai bei Šiaulių apskr. bajoras Pranas Žukauskas pripažinti 2-os kategorijos nusikaltėliais, o jų dvarai konfiskuoti.

Nuo persekiojimo atleistas Trakų apskr. dvarininkas, valstybės patarėjas Martynas Zaleskis; dvaras paliktas jam. O Karolio Zaleskio iš Ukmergės apskr. Kozeliškių kaimo dvaras konfiskuotas. Tremtiniu pripažintas buv. Vilniaus universiteto studentas Viktoras Zenkevičius, jo dvaras paimtas valstybės iždan.

Nuo tardymo ir teismo atleisti Raseinių apskr. ribinis teisėjas Kiprijonas Ivanavičius ir Šiaulių apskr. Žarėnų parapijos kunigas Sigismundas Izdebskis.

Raseinių apskr. dvarininką Antaną Kazakauską gubernijos valdyba 1837 m. sausio 8 d. pripažino „aktyviu maišto dalyviu, visus jo dvarus paimant į iždą“.

Prie 2-os kategorijos valstybinių nusikaltėlių 1835 m. rugsėjo 11 d., konfiskuojant visus jo dvarus, priskirtas Nikodemas Komaras, tarnavęs civilinėje tarnyboje Raseinių apskrityje. Laisvas paliktas buvęs Lenkijos kariuomenės pulkininkas, iš Ukmergės apskr. kilęs Juozapas Komaras.

Valdininką iš Utenos Antaną Kuliešą gubernijos tardymo komisija pripažino 3-ios kategorijos nusikaltėliu ir jam leista grįžti į savo dvarą, „jeigu jį turi“. Į ankstesnę gyvenamąją vietą sugrąžintas Šeduvos šlėkta Polikarpas Kuncevičius. Panevėžio dvarininkas Adolfas Kublickis irgi pripažintas 3-ios kategorijos nusikaltėliu ir jam leista dvaru naudotis.

Nuo teisminio persekiojimo atleistas Šiaulių apskr. bajorų maršalka Elizijus Kaunackis su žmona; leista dvarais naudotis. Upytės apskr. dvarininkas iš Mildžiūnų k. (o gal tai Meldžiūnų kaimas Pakruojo r.?) Liudvikas Lopacinskis pripažintas 2-os kat. nusikaltėliu; jeigu bus sugautas, tai bus perduotas teismui; dvarai konfiskuotini. 2-os kat. nusikaltėliu pripažintas Vilniaus universiteto studentas Tadas Marcinkevičius, o jo dvarai paimti iždan. Konfiskuotas ir Stanislovo Marcinkevičiaus, šlėktos iš Raseinių apskr. Vaškučių viensėdžio, dvaras.

Vilniuje gyvenęs Telšių apskr. šlėkta Mineika paleistas iš arešto ir apgyvendintas ankstesnėje vietoje. Ramygalos parapijos kunigas Jurgis Mažeika paskelbtas 3-ios kat. nusikaltėliu, suteikus jam „maloningiausiąjį atleidimą“. Tuo tarpu Vilniaus Aušros vartų vienuolyno klieriko Justino Mažeikos bet koks dvaras konfiskuotinas. Sukilime dalyvavo broliai Titas ir Jokymas Mažeikos iš Užnerio apskr. Kolodnos dvaro.

Feliksas Medekša, bajoras iš Kauno apskr. Taučiūnų (dabar Kėdainių r.), pripažintas 2-os kat. nusikaltėliu, jo dvarai paimti iždan.

Rusijos susisiekimo kelių inžinierių korpuso poručikas Jaroslavas Narbutas paskelbtas 2-os kat. nusikaltėliu, dvarai konfiskuoti. Tuo tarpu Lenkijos kariuomenėje kapitonu tarnavusio Juozapo Narbuto iš Šiaulių apskr. dvaras gubernijos valdybos 1836 m. rugpjūčio 28 d. nutarimu nuo sekvestro atleistas.

Nuo tardymo ir teismo atleista kunigaikštienė Oginskienė iš Raseinių apskr. Tačiau Trakų apskr. dvarininkas kunigaikštis Gabrielius Oginskis pripažintas 1-os kat. nusikaltėliu ir jo dvarai paimti iždan. Dar buvo sukilimo dalyviai Kazimieras ir Tadas Oginskiai, Lenkijos Karalystės gyventojai.

Juozapas Olšanskis iš nežinia kokios apskrities Lekniškių kaimo pripažintas 5-os kat. nusikaltėliu ir jam leista grįžti į tėvynę. Telšių apskr. dvarininkas Jonas Pilsudskis nuo tardymo ir teismo atleistas, tačiau nuo dvarų sekvestro neatleistas, kol nepadengs iš Telšių banko išeikvotų valstybės pinigų. Konfiskuotini Kaltinėnų parapijos šlėktų dvarai – Tomo Pilsudskio iš Mažeikiškių dvaro ir Antano Pilsudskio iš Misnių viensėdžio (bene tai dabartiniai Mažuolių ir Misaičių kaimai?).

Nuo bet kokios atsakomybės atleistas Šiaulių apskr. dvarininkas, kolegijos sekretorius Adolfas Pšeciševskis. O buvęs Raseinių apskr. bajorų maršalka Antanas Pšeciševskis pripažintas 1-os kat. nusikaltėliu, dvarai paimti iždan.

Nuo tardymo ir teismo atleisti: buvęs Vilniaus teismo pirmininkas Antanas Pomarnackis ir Ukmergės apskr. Kšičeniškių (?) dvarininkas Julijonas Pomarnackis.

Į laisvę paleista Ukmergės apskr. Traulės (gal Traupio?) dvarininkė Sesickienė ir tos pačios apskrities buv. ribinis teisėjas Feliksas Sesickas.

Atsargos poručikas iš Raseinių Sidaravičius ir jo sūnus Viktoras Sidaravičius pripažinti 2-os kat. nusikaltėliais, dvarai paimti iždo žinion. Nuo tardymo ir teismo atleistas Raseinių apskr. gydytojas Slavinskas. Joks persekiojimas netaikytinas Trakų apskr. teismo teisėjui Aleksandrui Turui, apie ką jam išrašytas atitinkamas pažymėjimas. Nuo tardymo ir teismo atleistas Punios dvarininkas Stanislovas Turas. Tačiau Trakų apskr. dvarininkas Karolis Turas pripažintas 2 kat. nusikaltėliu, dvarai konfiskuoti.

Į savo dvarus leista grįžti grafams Tiškevičiams: Juozapui, Ašmenos apskr. bajorų maršalkai, ir Stanislovui, Šiaulių apskr. dvarininkui. Trečias Tiškevičius, Albertas, pripažintas 2-os kat. nusikaltėliu ir jo dvarai konfiskuoti.

Į ankstesnę gyvenamąją vietą leista grįžti Vilniaus ir Minsko gubernijų dvarininkui grafui Konstantinui Tyzenhauzui.

Buv. Trakų miesto teismo teisėjo Juozapo Tanskio dvarą tardymo komisija pripažino laisvu ir atidavė valdyti jo vaikams. Nekaltu pripažintas Trakų miesto teismo teisėjas Gedeonas Tanskis. Trakų apskr. dvarininkui Feliksui Tanskiui dvarus valdyti uždrausta tol, kol baigsis byla dėl valdiško turto Trakuose išgrobstymo.

Nuo tardymo ir teismo atleistas baronas Ferdinandas Frankas iš Ukmergės apskr. Kukutiškių dvaro. Trakų apskr. Daugiališkio (tikriausiai Daugirdiškio? – red. past) seniūnijos šlėktos Benedikto Chodzkos dvarą tardymo komisija pripažino konfiskuotinu, tačiu paliko savininkui teisę prašyti išteisinimo.

Gubernijos valdybos 1835 m. lapkričio 28 d. nutarimu valstybės iždan paimtas Ukmergės apskr. dvarininko Jeronimo Civinskio Mituvos dvaras. 2-os kat. nusikaltėliu pripažintas, dvarai konfiskuoti, Raseinių kunigų pijorų mokyklos mokytojas Vilhelmas Šteinas. Šitokiais nusikaltėliais pripažinti akademikai Juozapas ir Adomas Eidrigevičiai iš Panevėžio apskr. Vardašių kaimo; abiejų dvarai paimti iždan. Tos pačios apskrities teismo posėdininkui Tomui Eidrigevičiui leista naudotis savo dvaru, pritaikius maloningiausiąjį atleidimą nuo bausmės.

Nuo teismo ir tardymo atleisti Jazdauskai: Vilniaus apskr. Daubariškių k. šlėkta Florentijus ir Šiaulių apskr. dvarininkas Pranciškus. Tokia pat malonė suteikta Upytės apskr. valstybinio banko iždininkui Felicijonui Jaloveckiui.

Už 1815 m. kariuomenei patiektus produktus Valstybės kontrolė numatė Vilniaus gubernijoje išmokėti pinigus iš viso 238 asmenims, parapijoms ir bažnyčių dvarams, žydų kahalams, seniūnijoms bei viensėdžiams. Tik dvarų buvo žymiai daugiau negu jų savininkų: mat kai kurie dvarininkai turėjo ne po vieną, o daugiau dvarų – nuo 2 iki 10 (Romeris).

Nuotraukoje: 50 litų moneta, skirta 1831 m. sukilimui ir jo herojės Emilijos Pliaterytės 200-osioms gimimo metinėms. Monetos briaunoje yra užrašas: „1831 SUKILIMAS“. Dailininkas Giedrius Paulauskis. Išleista 2006 m. Moneta nukaldinta UAB „Lietuvos monetų kalykla“

Voruta. – 2011, geg. 7, nr. 9 (723), p. 7.