Vytautas Balsys-Uosis. R.Tenio nuotr.

Marija REMIENĖ, Čikaga, JAV, www.voruta.lt

UŽUOJAUTA 

    “Mirtis – tai slenkstis, bet ne pabaiga.

       Brangiausi žmonės ima ir palieka,

          Tačiau nuo jų nusidriekia šviesa

            Ir atminty, ir širdy gyvi išlieka…“

   Pavasariui artėjant į Viešpaties namus iškeliavo LIETUVOS PARTIZANAS,

  ATKURTO LLKS Štabo viršininkas, Laisvės premijos laureatas, dim. Majoras

                   VYTAUTAS  BALSYS –  UOSIS

Šią tamsią valandą tesuteikia jėgų, paguodos, dvasios stiprybės ir tvirtybės  jo

dukrai Rūtelei ir visiems jos draugams partizanams bei mirusios artimiesiems.

Kartu su Jumis jungiu savo maldas ir mintis Marija Remienė, Chicago,  USA

                                   ______

Mane su a+a Vytautu Balsiu jungė idėjinė bičiulystė, kuri tęsėsi nuo 1995 m. Ryšiai tarp žmonių esti gilūs ar paviršutiniški.  Mūsų bičiulystė užsimezgė, kai pirmą kartą į Čikagą iš Lietuvos atsikviečiau negirdėtą nedidelį partizanų dainų vienetą ”Šilą”, kuriame dainavo ir partizanas Vytautas Balsys – Uosis. Amerikos lietuviai buvo sužavėti koncertu, gausiai dalyvavo ir aukojo jų kelionei apmokėti. Pasisekė jų vienetą nuvežti į kitas lietuvių apylinkes ir net į lietuvišką Torontą, į Kanadą. Iš visų partizanų – dainos vieneto narių išsiskyrė partizanas Vytautas Balsys.

Po poros metų Amerikos lietuviai prašė vėl suruošti patriotinių – partizanų dainų koncertą. Po pirmo koncerto mano ryšiai tęsėsi su partizanu Vytautu Balsiu ir paprašiau jį suorganizuoti naują, tvirtesnį dainų vienetą. Vytautas puikiai suorganizavo partizanų vyrų kvartetą, pavadintą “Girių aidas“, kuris ėmė garsėti ir Lietuvoje. Nors visi vyrai brandaus amžiaus, bet jie dar galėjo pakartoti savo kelionių turą po Ameriką du kartus. Amerikos lietuviai stengėsi į kiekvieno partizano širdį įnešti vilties, suprasti jų išgyventas kančias, paguosti ir ištiesti pagalbos ranką finansiniai jiems ir jų artimiesiems.

Ryšiai tarp žmonių esti gilūs ar paviršutiniški. Mano ryšiai su partizanu Vytautu Balsiu niekad nenutrūko iki paskutinių šių metų galo, kai negavau iš jo kalėdinio sveikinimo.  Jis savo laiškuose vis su padėka prisimindavo “Girių aido“  penketuko keliones į Ameriką bei Kanadą. Tai buvo didelė prošvaistė ir atgaiva po iškentėtų Sibiro kančių. Be to, savo laiškuose partizanas Vytautas Balsys kartodavo savo nusivylimą, kad ne už tokią nepriklausomą Lietuvą partizanai kovo, liejo kraują.

Gyvenimas rieda. Gyvenimas dažnai šalina nuo mūsų tuos, kurie mums yra svarbūs ir brangūs. Mes dažnai nesidžiaugiame tuo, ką turime, o jų vertę suvokiame tuomet, kai prarandame. Man ši diena yra skaudi, nes esu toli nuo tėvynės ir tenka atsisveikinti su mielu ir gerbiamu tautos patriotu partizanu Vytautu Balsiu-Uosiu tik per laišką, bet širdyje viskas yra labai arti.  Esame krikščionys ir reikia priimti Dievo valią.

Teilsisi ramybėje su savo artimaisiais ir kovos draugais Dievo Dangaus soduose.