Nuotraukos D.Radzevičiaus, M.Vainutienės ir autorės

Neringa TUŠKEVIČIENĖ, www.krastonaujienos.lt

Penktadienį Lietuvos žurnalistų sąjunga minėjo 90 metų sukaktį. 1929 m. kovo 22 d. trisdešimt žurnalistų Kaune atsiskyrę nuo rašytojų bei kūrėjų sąjungos ir įkūrė Lietuvos žurnalistų sąjungą. LŽS tikslai buvo kelti periodinės spaudos darbuotojų solidarumą, draugiškumą ir profesinę etiką, ginti ir rūpintis jų moraliniais bei materialiniais interesais ir teisiška padėtimi, rūpintis spaudos tobulumu, kad ji būtų doros, kultūros ir žmonių gėrovės rėmėja ir platintoja, atstovauti Lietuvos periodinei spaudai.

    Ta proga šventės išvakarėse  žurnalistų namuose vyko paskaita apie faktų bei naujienų tikrinimą, kurią skaitė Google naujienų laboratorijos (Google News Lab) dėstytojas Marek Miller. Paskaitos metu lektorius pristatė didžiausias netikrų naujienų (angl. fake news) istorijas, nutikusias žurnalistams, bei pasidalijo patirtimi, kaip galima jų išvengti, tikrinant informaciją, faktus ir video medžiagą.

    Kovo 22 diena LR Seimo Kovo 11-osios salėje vyko Tarptautinė Baltijos šalių konferencija „Visuomenės informavimo teisinio reguliavimo ir savireguliacijos iššūkiai profesionaliai žurnalistikai“. Informacinio karo sąlygomis profesionali ir objektyvi žiniasklaida yra viena svarbiausių gynybos linijų prieš melą, propagandą, neapykantos kurstymą. Todėl žiniasklaidos laisvės išsaugojimas yra svarbus ne tik mūsų demokratijai, bet ir šalies nacionaliniam saugumui.

     Konferencijos dalyvius pasveikino LR Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.

    D. Radzevičius akcentavo, kad per jo vadovavimo laikotarpį sąjunga buvo susidūrusi su dviem svarbiais iššūkiais. Tai – su sudėtinga pasaulio ir Lietuvos žiniasklaidos ekonomine krize ir bandymais riboti žurnalistikos laisvę ir teises.

    Europos žurnalistų federacijos generalinis sekretorius Ricardo Gutierrezas citavo praėjusio šimtmečio pradžioje vokiečių žurnalistės Hannah Arendt žodžius apie tai, ką išgyvename dabar: “jeigu visi meluoja, to pasekmė yra ne tai, kad jūs tikite melu, o tai, kad niekas apskritai nežino, kuo tikėti.”

     Konferencijoje savo pasisakymus pristatė: Peer Krumrey – F. Eberto fondo Baltijos šalių biuro direktorius; Monika Garbačiauskaitė, LRT generalinė direktorė; Vaiva Žukienė, Visuomenės informavimo etikos komisijos pirmininko pavaduotoja; Helle Tiikmaa, Estijos žurnalistų asociacijos prezidentė; Vilma Marciulevičiūtė,  UAB „Init“ televizijos direktorė; Neringa Tuškevičienė, Širvintų rajono portalo krastonaujienos.lt vyr. redaktorė; Gintaras Songaila, Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo direktorius; Miroslavas Juchnevičius, Znad Wilii direktorius; Ernest Alesin, Rusradio.lt programų direktorius; Ago Gaškov, Estijos žurnalistų asociacijos viceprezidentas, kiti Latvijos ir Estijos žurnalistų organizacijų atstovai.

    Visi pasisakantys prisipažino, kad labai jaudinasi, juk ne kiekvienam tenka pabuvoti Kovo 11-osios salėje, o juo labiau kalbėti iš jos tribūnos.

    Pasisakymus galima pažiūrėti čia

https://www.youtube.com/watch?v=ZqeK59EbSuM&feature=share

    Nuo 03:03:22 Neringos Tuškevičienės pasisakymas apie regioninę Lietuvos žiniasklaidą ir jos iššūkius.

NERINGOS TUŠKEVIČIENĖS PASISAKYMAS

Laba diena

      Pirmiausia noriu prisistatyti – esu pirmoji ir vienintelė žurnalistė Lietuvoje, kuri buvo pasodinta į aptvarą. Esu ir ta, kuri ištrinta iš nuotraukos kartu su dar keliais asmenimis. Esu dažnai skundžiama Visuomenės informavimo etikos komisijai, tačiau dar nė vienas straipsnis nebuvo pripažintas, kaip pažeidžiantis Visuomenės informavimo etikos kodeksą.

    Nors skaičiuojame ne pirmą XXI amžiaus dešimtmetį, nors gyvename ne pirmus Lietuvos Nepriklausomybės metus, tačiau Lietuvoje valdininkų elgesys su regionine žiniasklaida mažų mažiausiai glumina.

    Dar prisimenu tuos laikus (jau tuomet dirbau Širvintų rajono žiniasklaidoje), kai savivaldybės vadovai kviesdavo spaudos konferencijas, kur buvo suteikiama visa informacija, kai pakakdavo skambučio, kad būtų atsakyta į tavo klausimus. Šiandien Širvintose situacija tokia, kad paklausti žiniasklaidai leidžiama tik raštu. O atsakoma išimtinai paskutinę akimirką ir taip pat raštu. Netekome galimybės pasitikslinti klausimų. Visai neseniai neturėjome ir to. Buvo periodas, kai atsakymų negaudavome, o ateidavo patyčių lavina.  Po skundų LR Seimo kontrolieriui R.Šukiui, jis atvyko ir kalbėjosi su savivaldybės administracija. Po to situacija šiek tiek pasikeitė. Ėmėme gauti bent trumpus atsakymus. Šiandien (po rinkimų) situacija ir vėl pablogėjo, jau vėl rašome skundus Seimo kontrolieriui. Tą darau ir aš, ir kolegos iš pilietinės Širvintų žiniasklaidos “Širvis”.

 Informacijos blokavimas lemia, kad į valdininkų nemalonę patekę leidiniai palengva tampa kritikuotojais ir neigiamos informacijos skleidėjais. Juk ta geroji informacija apie pasiekimus, planuojamus projektus mums neteikiama ir mes jos neskelbiame, nes nežinome.

    Bendraudama su kolegomis iš mažųjų rajonų girdžiu tokių ir dar baisesnių istorijų. Štai vieno nedidelio miestelio (neatskleidžiu sąmoningai, siekdama ją apsaugoti) žurnalistei į akis pasakyta, kad ji savivaldybėje nepageidaujama. Ji jau niekuo netiki ir į savivaldybę eina su liudininkais, kad nebūtų nepagrįstai apkaltinta, draudžiama filmuoti viešus tarybos posėdžius. Tad žurnalistė jaučiasi bejėgė. Kolegė pasakoja, kaip atvažiuoja ministrai, meras akivaizdžiai demonstruoja jų palankumą sau. Artimiausiu metu kviesiu kolegas ir kartu važiuosime į Tarybos posėdį palaikyti kolegės. Mes privalome būti solidarūs ir vieni kitus palaikyti.

   Pati savo kailiu patyriau, kad respublikinio masto žiniasklaida nenoriai palaiko mus – mažuosius. Tad mes palaikysime vieni kitus patys. Kito kelio nėra.

    Ypatingai situaciją blogina šalies vadovų karas su žiniasklaida (pradanginamas posėdžio įrašas, žurnalistai kreipiasi į teismą, teismas nusprendžia, kad žiniasklaidai pakanka posėdžio protokolo) ir tokie neigiami pavyzdžiai dar labiau pakursto vietinių vadukų savivaliavimą. Jie dar drąsiau vengia suteikti informaciją, meluoja, išsisukinėja.

    Kita problema, su kuria susiduria Širvintų žiniasklaida – savivaldybė remia vieną leidinį (jų turime tris). Savivaldybės informacijos sklaidai skiriamos lėšos atitenka leidiniui, kuris priklauso savivaldybės merės dukrai. Kadangi savivaldybė formuluoja reikalavimus, galinčiai konkurse dalyvauti įmonei, jie “pritempti” prie reikiamo leidinio (prenumeratorių skaičius, leidimo pobūdis ir kita). Tad savivaldybės remiamas leidinys atlieka viešųjų ryšių darbą.

   Daugumoje Lietuvos rajonų yra vietinės valdžios mylima, proteguojama žiniasklaida ir ta – užribyje.

    Nurijau visas nuoskaudas ir, galvodama apie savo skaitytojus, siūliau savivaldybės informaciją, svarbią gyventojams, skelbti nemokamai. Deja, savivaldybė ir to nepanoro. Šiandien labai sunku gauti informaciją iš įstaigų pavaldžių savivaldybei. Puse lūpų pasakoma: nepyk, mums neleidžia. Taip “Krašto naujienos” liko be kultūros, sporto informacijos. Su mumis bendrauja mažuma švietimo įstaigų ir bendruomenių. Net pavėžėjimo į rinkimus grafikai buvo skelbiami tik merės dukters leidinyje. Mes juos paskelbėme iš VRK puslapio neatlygintinai.

   Vienų leidinių protegavimas ir finansinis rėmimas lemia, kad kiti rajoniniai leidiniai pasmerkiami ekonominei žūčiai. Juk reklamą pasiglemžia didieji leidiniai, mes jos negauname. Kitų pajamų šaltinių rasti sunku. Tad regioniniams leidiniams siunčiama neakivaizdi žinutė: rašyk taip, kad valdžia patenkinta būtų, tuomet gal ir turėsi iš ko gyventi.

   Taip palengva nyksta opozicinė spauda. Ne, ne ta, kuri tarnauja opozicijai, o ta, kuri stebi, tiria ir gilinasi į valdančiųjų darbus. Sutikite, opozicijos ir žiniasklaidos priedermė ta pati – kontroliuoti valdžią ir informuoti gyventojus.

   Būtent čia matau didžiausią grėsmę demokratijai. Rajono gyventojui neakivaizdžiai pasakoma: „skaityk“ teisingą laikraštį ir gausi visą informaciją.“ Beje, minimas leidinys naudoja savivaldybės herbą ir dauguma rajono gyventojų jį taip ir vadina – savivaldybės laikraštis. Todėl ir yra prenumeruojamas. Nors mes visi puikiai žinome, kad jokia savivaldybė savo leidinio neturi ir negali turėti. Visa tai galiu įvardinti keliomis frazėmis – nesąžininga konkurencija ir lygių galimybių principų paniekinimas. Pirmą kartą apie tai viešai kalbėjau Širvintų rajono tarybos posėdyje dar 2007-aisiais. Deja, niekas nepasikeitė.

    Informacijos blokavimas lemia, kad į valdininkų nemalonę patekę leidiniai palengva tampa kritikuotojais ir neigiamos informacijos skleidėjais. Juk ta geroji informacija apie pasiekimus, planuojamus projektus mums neteikiama ir mes jos neskelbiame, nes nežinome.
Kiek teko bendrauti su rajoninių žiniasklaidos priemonių atstovais, Širvintos ne vienintelis toks rajonas. Ypatingai aktuali ši situacija Druskininkuose, kur mero laikraščių išleidžiama beveik tiek, kiek rajone yra gyventojų ir dalijami nemokamai. O finansuojama viskas vėl gi iš biudžeto. Ten žurnalistai ir net Tarybos nariai opozicijoje taip pat įvardija informacijos kitiems leidiniams blokavimo problemą.

   Informacija blokuojama ne vien žiniasklaidai, bet ir tarybos nariams Širvintų, Švenčionių, Druskininkų ir kituose rajonuose.

    Skaudžiausia, kad kai kurių rajonų vadukai savivaldybės resursus naudoja ne tik savo leidinių protegavimui, bet ir kovai su neklusnia žiniasklaida. Savivaldybės teisininkai, samdomi advokatai (jų kontoros), kurie rašo skundus Visuomenės informavimo etikos komisijai, Žurnalistų etikos komisijai, rengiami ieškiniai teismams. Vieno su žiniasklaida nesusijusio teismo posėdžio metu sužinojau, o vienas tarybos narys tą patvirtino žinojęs Visuomenės informavimo etikos komisijai, kad yra pasamdyta advokatų kontora, kuri skaito nepalankią žiniasklaidą ir ieško, ar galima prikibti. Visa tai daroma mokesčių mokėtojų lėšomis. O mažosios redakcijos lieka be teisinės pagalbos. Patikėkite, jei redakciją sudaro penki darbuotojai, jie tikrai negali samdytis advokatų. O aš apskritai dirbu viena. Visų paaiškinimų rašymai, o teismui atsiliepimų – viskas daroma savo laisvu laiku. Aš suprantu, kad tokiu būdu siekiama užčiaupti neparankius leidinius ar žurnalistus, blokuoti leidinių darbą (juk rašydamas pasiaiškinimą tu nerašai straipsnio). Patikėkite, teigiamų emocijų tokius pasiaiškinimus rašydamas nejauti net ir tuomet, kai jautiesi 100 procentų teisus., bei pradedi abejoti pats savimi.

     Čia norėčiau padėkoti Monikai Garbačiauskaitei, kuri pagelbėjo tuomet, kai buvo reikalaujama IP kodų komentatorių net nepradėjus ikiteisminio tyrimo. O jo pradėti nebuvo pagrindo.

   Mane neramina dar viena ydinga tendencija. Du Širvintų rajono tarybos nariai dar iki atėjimo į tarybą dirbo merės šeimos laikraštyje ir dirbo visą savo kadenciją. Jie vėl kandidatavo, vėl laimėjo ir toliau tęsia veiklą laikraštyje. Na, Visuomenės informavimo etikos komisijai pasiaiškino, kad jie neva ne žurnalistai. Tiesa, po to rečiau straipsnius pasirašo savo pavarde, taip atsirado naujas autorius “ŠK informacija”. Minėti tarybos nariai – žurnalistai ramiai naudojasi galimybe formuoti sau palankią nuomonę, jie valdo naujesnę ir tikslesnę informaciją, kur mums nepasiekiama. Širvintos nėra išimtis. Tokių problemų turi ir kai kurie kiti rajonai. Prieš metus VIEK svarstė atvejį Utenoje. Tarybos nariui buvo nurodyta pasirinkti – žiniasklaida ar politika.

   Man taip pat buvo siūlomas politikos kelias. Tačiau gerai apgalvojusi nusprendžiau dirbti tai, ką moku geriausiai.

Ką siūlau?

     Manau, kad visi regioniniai leidiniai turėtų gauti vienodas lėšas informacijos viešinimui. Kitas klausimas – kas jas skirstytų. Gal Spaudos rėmimo fondas? Gal Žurnalistų sąjunga? Negalima to palikti savivaldai. Deja, ja pasitikėti negalime.

   Nes šiandien ir čia susiduriama su problema. Bendraudama su Klaipėdos žurnalistais sužinojau, kad jų bendruomenė stipri, kad problemų nekyla su valdžia, o valdžia net skiria nemažas lėšas viešinimui. Tačiau vietos laikraščiai, TV, turėdami ganėtinai glaudų ryšį su valdžia, vengia jų kritikos, žurnalistinių tyrimų.

    Lietuvos regionų žurnalistai pasakoja apie grasinimus, pažadus susidoroti. Manau, turime siekti valdininkų atsakomybės visuomenės informavimo srityje. Grasinimai, informacijos neteikimas turi būti apmokestinami ne tik baudomis valstybei, bet ir išmokomis žiniasklaidos priemonėms. Taip paskatintume žurnalistus kalbėti apie susidariusius sunkumus. Kai valdininkai iš savo kišenės susimokės ne juokingas 30 eurų baudas, kaip prieš pusantrų metų buvo priteista vieno rajono cariukui, o bent jau savo algos dydžio baudą, tuomet tikėtina, kad vengs tokių pažeidimų.

   Problemų ir iššūkių, žinoma daug. Pirmiausia turėtume dažniau bendrauti tarpusavyje. Bent kartą per ketvirtį susitikę galėtume dalintis teigiama ir neigiama patirtimi, vieni iš kitų mokytis ir , kas yra svarbiausia, nesijausti vieni bei vieni kitus palaikyti.

   Turbūt girdėjote posakį, kad kasmet nusikaltėliai tobulėja, o su jais tobulėti priversti ir policininkai. Aš perfrazuosiu: kasmet nesąžiningi politikai tobulėja, o su jais tobulėti turi ir žiniasklaida.

    Po vieną pasislėpę savo kampučiuose mes nepasieksime normalaus konstruktyvaus darbo ir bendradarbiavimo. Tačiau visi kartu susibūrę mes galime tapti ta jėga, kuri teisinėmis priemonėmis galės siekti demokratijos. Siūlau elgtis kaip medikai. Pirma diagnozuokime ligą, tuomet rinkimės gydymo būdą ir galiausiai imkimės gydymo. Turime būti vieningi. To ir linkiu mums visiems.

   Ir vis tik, negaliu nepasinaudoti proga ir nepakviesti kolegų žurnalistų atvykti į Širvintas ir “pasimatuoti” gardo. Jis tebestovi (bent jau paskutinio posėdžio metu dar stovėjo). Nebent bus nuimtas po šio mano pasisakymo.

Dėkoju už dėmesį.

*****

    Vakare Valdovų rūmuose buvo iškilmingai paminėta Lietuvos žurnalistų sąjungos sukaktis, apdovanoti žurnalistai, labiausiai prisidėję prie sąjungos veiklos stiprinimo.