Algirdas GRIGARAVIČIUS, Vilnius, www.voruta.lt

            1922 m. gruodžio 12 d. Mykolas Riomeris savo dienoraštyje fiksavo: „Labai įdomių žinių turiu iš Lenkijos, kurioje vyko valstybės Prezidento rinkimai. Buvo išrinktas … Gabrielius Narutavičius. Pilsudskis savo kandidatūrą, regis, atsiėmė. Narutavičius priklauso kairiesiems – Pilsudskio stovyklai. Pastaruoju metu jis buvo Lenkijos užsienio reikalų ministras. Narutavičius inžinierius, dirbo profesoriumi Šveicarijoje, gabus žmogus ir ryški asmenybė. Vis dėlto po Juzefo Pilsudskio jo kandidatūra netikėta. Na, o įdomiausia, Lenkijai vėl vadovaus lietuvis. Pilsudskis yra lietuvis, Gabrielius Narutavičius taip pat lietuvis, tiksliau žemaitis iš Telšių apskrities.

Stanislovo Narutavičiaus, Vilniaus Tarybos nario, brolis, kuris dar neseniai dirbo Kauno apygardos teisme, o dabar yra Telšių dvarininkas. Prieš karą jis save laikė lietuviu, simpatizavo esdekams [socialdemokratams], o pastaraisiais metais buvo smarkiai orientuotas į lenkų tautybę. Gabrieliaus Narutavičiaus išrinkimas lietuviams pasirodė ir sensacingas, ir nemalonus. Lietuvius erzina, kad Lenkija nuolatos pasirenka lietuvius ir tarsi pabrėžia Lietuvos lenkiškumą, lietuviai tokius žingsnius laiko tam tikrais Lenkijos žingsniais, keliančiais pavojų Lietuvos valstybingumui. Ar iš tiesų lietuvių galvos geresnės, kad Lenkija be jų negali išsiversti, ar yra taip, kaip sako [Augustinas] Janulaitis – tęsiame Jogailaičių tradiciją, kai kitados Lenkijos karaliais buvo renkami Jogailaičiai, turintys Didžiojo Lietuvos kunigaikščio titulą, mat taip buvo realizuojama Unija. Ar ir dabar Lenkija, pasirinkdamas lietuvius, jau ne kunigaikščius, o šalies prezidentus, ieško kelių Unijai atgaivinti?“[1] O 1923 m. sausio 15 d. įsibėgėjus Klaipėdos krašto prisijungimui, pasižymėjo: „Girdėjau gandus, kad atseit Stanislovas Narutavičius, nužudytojo Lenkijos prezidento Gabrieliaus Narutavičiaus brolis, grįžęs iš Lenkijoje vykusių brolio laidotuvių, užsidegė kovos perspektyva  ir Klaipėdoje kartu su žinomu [Jurgiu] Aukštuolaičiu, lenkų politikos šalininku Lietuvoje, kurį lietuviai laiko išdaviku ir Lenkijos agentu (ar jis toks yra, nežinau), jo poziciją, kuri jau 3-4 metus yra gana ryški ir visai neprimena 1917-1918 metų nuostatų, dėl kurių jis atėjo į Lietuvos tarybą Vilniuje, tačiau jis, manau, pritrūktų ryžto ir drąsos tokį atsišaukimą išleisti.“[2] Amžininkų įtarimai, talkininkaujant lenkų pusei, privertė signatarą pasitraukti į tėviškę ir apsiriboti dalyvavimu provincijos gyvenime. Kaip giliais saitais surištas su gimtuoju dvaru, savo giminės istorine gūžta, stoiškai, slėpdamas galimo praradimo skausmą, priėmė Brėvikių parceliaciją: „Aš neliesiu čia smulkiai žemės reformos klausimą musu krašte iš esmės, o taipogi ir klausimą, ar aš, paaukavęs geriausius savo gyvenimo metus Lietuvos atgaivinimui, iš tikruju esu užsitarnavęs tokios sunkios bausmės, kaip mano tėviškės, tos žemės, gautos mano probočių žiloje senobinėje (kaip ir daug kitų bajorų) už jų nuopelnus karo laukuose, iš manęs atėmimas. Toksai gal būti mano likimas ir, matomai, kito atlyginimo neesu vertas.“ Taip skundėsi 1929 m. vasario 26 d. Žemės reformos valdybai.[3] Iš dvare buvusių 34 trobesių 1931 m. 14 parduota varžytinėse.[4] Tai senos bajorų giminės palikuoniui vaizduotėje turėjo regėtis kaip tėviškės naikinimas ir pražūties ženklas.

Kitas signataro skausmas buvo sūnaus Jono džiova, gauta tarnaujant Lietuvos kariuomenėje. Jį slėgė ir didelės gydymo išlaidos Šveicarijoje, ir atimtas savanorio-kūrėjo statusas, susijęs su jam kaip savanoriui valdžios skirtų 80 ha žemės tėvo dvare praradimu, kuriuos pardavus, gauti pinigai jau buvo išleisti kovai su liga. 1930 m. spalio 15 d. signataras buvo priverstas rašyti prašymą žemės ūkio ministrui J. Aleksai  dėl Alpių kurorto sanatorijoje birželio 15 d. mirusio vyresniojo sūnaus Jono.: „Bet aš pats, matant, kad ilgam mano sūnaus nuo džiovos gydymui gali man pritrūkti lėšų, pats 1927 metuose pasistengiau įgyti dėl jo teisę gauti žemės iš mano parceliuojamo dvaro. Tas ir įvyko, ir mano sūnus gavo šiokį oficialų pranešimą: „Lietuvos Respublika. Žemės Ūkio Ministerija. Žemės Reformos valdyba Žemės Reformos Departamentas 1927 m. lapkričio 18 d. 33658 Nr. Pil[iečiui] Jonui Narutavičiui, gyv[enančiam] Brovikių [taip prašyme] dvare, Alsėdžių valsčiaus, Telšių apskr. Šiuo pranešame, kad Žemės Reformos Valdyba š.m. lapkričio mėn. 17 d. 6020 Nr. nutarimu išskirta Tamstai iš tėvo Stasio Narutavičiaus Brovikių dvaro, kaipo Lietuvos kariuomenės kariui savanoriui, aštuoniasdešimt /80/ hektarų žemės. J. Šmulkštys. Už Departamento Direktorių. Baleisa, Nusavinimo skyriaus sekretorius“.

            Remiantis tuo pamatu, Telšių [apskrities] žemės reformos komisija, parceliuojant mano Brėvikių dvarą, ir išskyrė minėtus 80 ha žemės mano sūnui Jonui. O kadangi per ilgus metus gydymo man jau visai pradėjo trūkti lėšų, tai sūnus priverstas buvo iš tos savo pripažintos žemės 70 ha užparduoti kaimynui S. Tallat-Kelpšui, nuo kurio visus /be vieno tūkstančio litų/ pinigus jau gavo ir jau sunaudojo savo gydymui.

            Bet po to ūmai, einant 1928 metų kovo 15 d. išleisto tuo laiku Ministerio Pirmininko prof. A. Voldemaro parėdymu „Lietuvos kariuomenės kūrėjų-savanorių medalio taisyklėmis“ įsteigta prie Vyriausiojo štabo Kūrėjų-savanorių medalio komisija dėl kai kurių formalių /dar ginčytinų/ priežasčių nutarė nelaimingąjį „angelą gelbėtoją“ mano sūnų Joną kūrėju-savanoriu nepripažinti.

            Ir tuo remiantis, Žemės reformos valdyba permainė savo nusistatymą ir nutarė iš naujo šitą 1927 metais sūnui mano jau išskirtus iš mano Brėvikių dvaro 80 ha žemės palikti Žemės reformos fondui ir sūnui mano Jonui Narutavičiui žemės nepripažinti.“ [5]

Sprendimas skirti sūnui Jonui 80 ha žemės Brėvikiuose rėmėsi „Žemės reformos įstatymo ir Žemės reformos įstatymo pakeitimo pakeitimo“ antro paragrafo trečiąja dalimi, kurioje fiksuojama, kad savanoriams, įstojusiems į kariuomenę iki 1921 m. sausio 1 d. ir ištikimai joje ištarnavusiems ne mažiau vienų metų, paliekama ligi 80 ha iš jų tėvų ar bendrai jų šeimos valdomos žemės, neskaitant 80 ha paliekamų jų tėvams ar bendrai jų šeimos nariams.[6] Tai akivaizdi nuolaida nepriklausomybės kovose dalyvavusiems bajorų palikuonims, nes iš kovojusių lenkų pusėje dvarai be jokių išlygų buvo nusavinami Žemės reformos reikalams.

Žinomas šiaulietis J. Sondeckis 1926 m. rugpjūčio 24 d. paliudijo, kad nuo 1917 m. kovo iki kitų metų gegužės J. Narutavičius buvo Rostovo komiteto tremtiniams šelpti valdybos narys, o sugrįžęs dirbo Alsėdžių valsčiaus ir Telšių apskrities savivaldybėse iki 1919 m. birželio mėnesio. Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo rikiuotės skyrius 1927 m. spalio 20 d. liudijime nurodė, kad jis 1918 m. gruodžio 20 d. stojo tarnauti į partizanų būrį, kovojusį su bolševikais, ir jame buvo iki 1919 m. vasario pabaigos. Žemės reformos valdybos 1927 m. lapkričio 17 d. nutarime konstatuojama, kad savanoriu per inteligentų mobilizaciją 1919 m. birželio 28 d. įstojo į I ulonų pulką ir jame tarnavo iki kitų metų gegužės 17 d., o paleistas anksčiau metų iš kariuomenės dėl džiovos.[7]

            1925 m. lapkričio 19 d. Brėvikių dvaro žinių lape nurodyta, kad Stanislovas Narutavičius jį valdė nuo 1902 m. rugsėjo 12 d. „sulig įvedamojo lapo nr. 325 įpėdinystės teisėmis“, žemės 493 ha ( 197 ha ariamos, 115 ha pievų, 170 ha miško ir krūmų, 7 ha nenaudingos; 50 ha žemės II rūšies, 282 ha – III, 157 ha – IV). Sodas su 180 obelų, 6 kriaušėmis, 12 vyšnių ir slyvų bei 50 nevaisinių medžių užima penkis hektarus. Telšių apskrities žemės reformos komisija parceliuoti nusprendė 1925 m. gruodžio 1 d.[8]

            Vargai Brėvikiuose nesibaigė ir po signataro mirties 1932 m. gruodžio 31 d. Nepraėjus mėnesiui, sausio 25 d., sūnaus Kazimiero prašyme žemės ūkio ministrui rašyta, kad velionis „dirbdamas visą savo amžių ir pirmoj eilėj visuomeninį darbą ir negalėdamas viso laiko ir energijos pašvęsti ūkio bei asmeninių reikalų vedimui, buvo priverstas apsunkinti Brėvikių dvarą žymiomis skolomis.“ Brangiai atsėjo sūnaus Jono (mirė Šveicarijoje 1930 m.  birželio 15 d.) gydymas užsienio sanatorijose šešerius metus, kaip skundėsi pats signataras kas mėnesį siunčiant po 1 200 litų. Ir 1934 m. kovo 29 d. Kazimiero prašyme ministrui pažymima, kad 1932 ir 1933 metai „buvo mūsų šeimai ypatingai sunkūs“.[9] Tik tų metų vasario 1 d. Telšių apylinkės teismas pripažino Jonui Narutavičiui kaip savanoriui paskirtus 80,12 ha žemės ir 151,98 ha nenusavinamą normą signatarui.[10] Balandžio 21 d. „atsilyginimo sutartyje“ tarp žemės ūkio ministro J. Aleksos ir K. Narutavičiaus, S. Narutavičiaus įpėdinių įgaliotinio, nurodyta, jog už nusavintas dvaro žemes gauna  33 ha valstybinės žemės sklypų ir nurašoma 9 303 litų skola už nesumokėtus 1931-1933 m. metinius kultūrinio ūkio žemės nuomos mokesčius.[11] Kultūrinio ūkio 200,04 ha plotui Brėvikių dvare sutartį 24 metų nuomai S. Narutavičius pasirašė 1931 m. rugsėjo 26 d., kasmetinis mokestis 3 001 litas. Tačiau suvestinėse Žemės ūkio departamento 1938 m. sausio 10 d. žiniose apie nuomos sąlygų laikymosi patikrinimus kultūrinio ūkio Brėvikiuose plotas 100,18 ha, nurodant, kad visi sutarties punktai įvykdyti 100%.[12] 1934 m. liepos 30 d. kultūrinio ūkio nuomos sutarties pakeitime nurodyta, kad už nusavintus plotus valstybė atsilygino grąžindama 33 ha, o 67 ha kultūrinio ūkio žemės K. Narutavičius nuo balandžio 23 d. grąžino Žemės fondui, kurią vėliau išdalino naujakuriams.[13] Kultūriniame ūkyje liko 100 ha, bet metinis nuomos mokestis sumažėjo iki 645 litų, mokant tik už 43 ha tinkamos ūkininkauti žemės, nors įprastai nuomininkai mokėdavo už visą plotą.[14]

S.Narutavičius neatsilaikė prieš gyvenimo atneštas negandas ir jausdamasis kaltu prieš šeimą nukreipė ginklą į save. Savigraužą dėl Lenkijos ir Lietuvos santykių tarpukaryje 1932 m. pabaigoje kaip pagrindinę priežastį reikia atmesti.

[1] Romeris M. Dienoraštis 1922 metų birželio 16-oji – 1923 metų balandžio 10-oji. Sudarytojas ir mokslinis redaktorius R. Miknys. – Vilnius: „Versus aureus“, 2016 – P. 195, 197.

[2] Ten pat, P. 225.

[3] LCVA. F. 1248, AP. 2, B. 2441, L. 30.

[4] LCVA, F. 1248, AP. 20, B.2905, L. 42-43.

[5] LCVA. F. 1248, AP. 2, B. 2441, L. 78.

[6] Vyriausybės žinios – 1925, rugpjūčio 5 – Nr. 200 – P. 8.

[7] LCVA, F. 1248, AP. 2, B. 2441, L. 14, 16, 34 ir a. p.

[8] LCVA, F. 821, AP. 1a, B. 21, L. 2 ir a. p., 6.

[9] LCVA, F. 1248, AP. 1, B. 665, L. 5, 7.

[10] Ten pat, L. 13.

[11] Ten pat, L. 2.

[12] LCVA, F. 1064, AP. 3, B. 289. L. 20, 296 a. p.-297.

[13] LCVA, F. 1248, AP. 16, B. 874, L. 60.

[14] LCVA, F. 1248, AP. 12, B. 325, L. 74, 77,