Dr. Nijolė TUOMIENĖ, Lietuvių kalbos institutas, www.voruta.lt

Lietuvių kalbos institute parengtas ir šių metų pavasarį išleistas straipsnių rinkinys Valerijus Čekmonas: kalbų kontaktai ir sociolingvistika. Knygoje surinkti lingvistikos erudito profesoriaus Valerijaus Čekmono (1937–2004) ir jo mokinių bei bendražygių moksliniai darbai, nagrinėjantys trijų kalbų sąveikos mechanizmus, kurie buvo tiriami taikant originalią V. Čekmono metodologiją ir aiškinama tipologinės rekonstrukcijos bei sociolingvistikos aspektais.

Žymaus kalbininko tyrimai buvo išspausdinti įvairiuose mokslo leidiniuose, keliose šalyse: Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Italijoje ir kitur. Straipsniai parašyti rusų, baltarusių, lenkų ir lietuvių kalbomis. Patys pirmieji Valerijaus Čekmono darbai pasirodė dar tuo metu (nuo 1971 iki 1991 metų), kai leidybos sąlygos buvo sudėtingos, naudotasi ribotomis poligrafijos galimybėmis. Todėl buvo nuspręsta kalbotyros, dialektologijos, sociolingvistikos mokslui vertingus ir unikalius profesoriaus straipsnius surinkti ir išleisti atskira knyga. O mokslines publikacijas parengti taip, kad jos taptų prieinamos visiems besidomintiems: sumažinus poligrafijos trūkumus ir galimą kalbos barjerą. Tam, kad skaitytojas patogiau ir greičiau susipažintų su straipsnių turiniu, knygoje pateikiamos išsamios specialiai šiam leidiniui knygos sudarytojos ir atsakingos redaktorės prof. Laimos Kalėdienės parašytos visų straipsnių santraukos lietuvių kalba, kurios buvo išverstos ir į anglų kalbą.

Knyga sudaryta iš dviejų dalių: pirmojoje skelbiami reikšmingiausi Valerijaus Čekmono straipsniai apie lietuvių, baltarusių ir lenkų kalbų sąveiką, šių kalbų paplitimą daugiakalbiuose Lietuvos ir Baltarusijos paribio arealuose. Daug dėmesio skiriama šias kalbas vartojančių gyventojų tautinei savimonei bei etninei kilmei apibūdinti. Antrojoje knygos dalyje pristatoma V. Čekmono mokykla: į rinkinį pateko dvylika jo mokinių, bendraminčių ir bendražygių straipsnių.

Vienas iš pagrindinių šio leidinio sudarymo tikslų – atskleisti V. Čekmono sukurtą savitą baltų ir slavų kalbų sąveikos tyrimo ir diachroninių faktų interpretavimo metodologiją. Parodyti autoriaus sukurtą sinchroninių faktų atrankos, grupavimo ir kaupimo metodologiją, vadintiną sociolingvistine. Mokslininkas savo tyrimuose teigė, kad reikia kaupti ne izoliuotus vienos kurios nors vietinių gyventojų mokamos kalbos faktus, o dokumentuotą duomenų visumą. Net ir tais atvejais, kai pateikėjas šneka tik viena kalba: būtina išsiaiškinti aplinkos kalbinę situaciją, sužinoti, koks kurios kalbos prestižas, surinkti duomenis apie gimtąją pateikėjo ir jo tėvų, šeimos, kaimo kalbas, mokyklos mokomąją kalbą, taip pat bažnyčios ir bendravimo su svetimaisiais, išsiaiškinti kitas sociolingvistines aplinkybes. Tada paaiškėja kalbų konkuravimo sąlygos, atsiskleidžia kalbos reiškinių variantų atsiradimo ir pasirinkimo mechanizmas. Taikant V. Čekmono metodiką, sociolingvistiniai duomenys tampa esminiais: jis lietuvių, baltarusių, lenkų ir senųjų rusų kalbų santykius tyrė ypatingai, nes dėmesys visų pirma buvo skiriamas kiekvienam kalbančiam žmogui ir tik jo gyvenimo istorijai, o tik po to jo kalbos sistemai ir struktūrai. Taigi rinkinio straipsnių pagrindas – gyvosios kalbos įrašai: baltarusiški, lietuviški, lenkiški, rusiški. Visi pašnekovai – kaimo gyventojai, o jų gyvenimo ašis – žemė.

1. Čekmonas turėjo ir kalbos faktų pateikimo viziją – jis buvo užsibrėžęs sukurti tokią daugiamatę enciklopediją, kurioje būtų užfiksuota kaip galima daugiau ir kuo įvairesnių faktų apie lietuvių, baltarusių ir lenkų kalbų paplitimą, vartojimą, istoriją, nuostatas, kultūrą – apie viską, kas gali būti susiję su baltų ir slavų kontaktų zona. Ir kuo daugiau autentiškų garso įrašų, turėjusių tapti tokios duomenų bazės pagrindu. Šis straipsnių rinkinys yra tarsi pirmasis, pamatinis, tokios enciklopedijos sluoksnis.

Pirmąjį knygos skyrių Sociolingvistika: metodologija sudaro 12 straipsnių. Straipsnyje Apie lenkakalbių arealų Vilniaus krašte kilmę išdėstytos svarbiausios mintys apie lenkų kalbos paplitimą Lietuvoje. Tai Čekmono parašytas įvadas 1939 m. dingusiai Halinos Turskos knygai perleidžiant ją Vilniuje 1995 m. Jame apžvelgiami lenkų kalbos plitimo Lietuvoje etapai ir svarbiausia knygos hipotezė. Plitimo pradžia buvo, kai dėl politinio ir kultūrinio Lietuvos ir Lenkijos suartėjimo, vėliau susi­jungimo, prasidėjo kalbinis didesnės dalies LDK lietuvių ir stačia­tikių šlėktos lenkinimas, kuris išstūmė visų pirma pagrindinę kunigaikštystės valstybinę kalbą – senąją gudų (nuo XVII a. vidurio), paskui ir besiformuojančią lietuvių bendrinę (XVII a. pabaigoje). Iki pat XX a. didesnė dalis sulenkintos bajorijos nesitapatino su etniniais lenkais. Tai patvirtina populiari XIX a. idėja, jog Lietuvos šlėkta esanti lietuviškos kilmės, bet lenkų tautybės.

Poskyryje Etninės Lietuvos pietryčių sienos irimas XV–XIX a. apibūdinamas lietuvių kalbos stūmimas ir slavų kalbų įsigalėjimas. Aptariamos gudų kalbos plitimo problemos. Paaiškinama, kodėl abiejų tų kalbų garsai Vilniaus krašte buvo tariami vienodai: lenkų kalbos var­totojai čia buvo autochtonai.

1. Čekmonas pažymi, kad H. Turskos nuopelnas buvo neginčijamai įrodytas. Pateikiamos ir išsamiai komentuojamos trys jos išsakytos idėjos: 1) Vil­niaus tarmės pamatas yra lenkų bendrinės kalbos variantas, susifor­mavęs Vilniuje XVIII–XIX a.; 2) teritorinės Vilniaus tarmės atšakos yra kilusios iš lenkų bendrinės kalbos Vilniaus varianto; 3) tiek len­kų bendrinės kalbos Vilniaus varianto, tiek Vilniaus lenkų tarmės ypatybės radosi dėl gudų ir lietuvių tarmių įtakos.

Toliau aprašoma Sociolingvistinė situacija Vilniaus krašte „po H. Turskos“ ir konstatuojama, kad dabarties lenkų ir lietuvių tautinių santykių problemoms korektiškai išspręsti reikia ne tik subtilių tau­tinio orumo neužgaunančių veiksmų, bet ir raštingos Lietuvos len­kų istorijos analizės, jos išmanymo.

Straipsnyje Kalbų paplitimas rytų Lietuvoje aprašomas V. Čekmono, P. Gaučo ir L. Grumadienės sudarytas XX a. pabaigos kalbų paplitimo rytų Lietuvoje žemėlapis, remiantis 1989 m. ekspedicijos duomenimis. Jis aptariamas ir kituose šio leidinio straipsniuose: apibūdinami trys lenkiški arealai, atkreipiamas dėmesys į juose vartojamas skirtingas kalbas, migrantus iš Baltarusijos.

Didelį su bendraautoriumi M. Sliwinskiu atliktą empirinį tyrimą 1994 m. Lietuvos ir Baltarusijos gyventojų tautinė savimo­nė inspiravo staigus Baltarusijos posūkis atgal nuo vos tik prasi­dėjusio baltarusių tautinio atgimimo, o to grįžimo simboliu tapo vėliavos su Vyčiu atsisakymas. Patvirtinama pagrindinė hipotezė: istoriškai lietuvių tautinė savimonė stiprėjo augant priešiškumui lenkiškajai savimo­nei. Konstatuotas Baltarusijos patekimas į Rusijos įtakos zoną.

Kitame straipsnyje – Lietuvių-slavų paribio lenkų tautinės savimonės klausimu – analizuojami nauji duomenys apie Lie­tuvos lenkų savimonės tyrimus trijuose lenkakalbiuose arealuose Lietuvoje. Naujų išvadų gauta pasirėmus H. Turskos idėja, kad lietu­vių gyventojų polonizacija kaimuose palei lietuvių–baltarusių ribą buvo baltų slavėjimo proceso, prasidėjusio prieš tūkstantį metų, tąsa naujomis sąlygomis ir nauja forma. Horizontaliojo arealinio ir vertikaliojo socialinio faktorių suma inspiravo sparčią lenkų kalbos plėtrą dabartiniuose lenkakalbiuose arealuose. Tai ir yra pagrindinis spartaus lenkų kalbos plitimo paaiškinimas.

Straipsnyje Sociolingvistinė lenkų tarmių, funkcionuojan­čių baltarusių ir lietuvių kalbų paribyje, charakteristika išdėstyta visa V. Čekmono teorijos apie baltų ir slavų kalbų sąveiką esmė. Čekmonui buvo nepriimtinas elementarus leksinių skolinių rankiojimas ekspedicijose, dėl to jis priešinosi iš esmės visų to meto dialektologų tyrimo metodikai. Jis pripažino, kad kalbotyroje įprasta konstatuo­ti kalbų kontaktų rezultatus – skolinius, bet teigė, kad tik socio­lingvistinis kalbų interferencijos traktavimas paaiškina skolinimosi mechanizmą, o šio proceso ypatumai priklauso nuo kontaktuojančių kalbų panašumo ir jų socialinio prestižo. Grafiškai vaizduojant bet kurį interdialektą, „vertikaliojoje“ struktūros plokštumoje išsidėsto kalbos vartojimo intensyvumo, sferų, kalbančiųjų kiekio apibūdini­mo žymės viename kuriame nors punkte, o „horizontaliojoje“ – tų pačių apibūdinimų žymės geografiškai įvardytoje teritorijoje. Toks detalus kaimų skirstymas pa­aiškina, kodėl net tokia pati užrašyta leksema skiriasi priklausomai nuo to, iš kokios grupės kaimų atstovo ji buvo užrašyta. Su tokiu skirstymu gali būti susiję tiek fonetiniai, tiek morfologiniai, tiek ir semantiniai niuansai. Metodologiškai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad vieno ar kito kalbos fakto fiksavimas dar neleidžia jo traktuoti kaip reiškinio, žyminčio izoglosę, kaip yra įprasta dialektologijoje, nes visų trijų grupių atstovų lenkų kalbos mokėjimo laipsnis gali labai skirtis, todėl reikia sociolingvistinės in­formantų stratifikacijos.

Straipsnyje Vilniaus krašto dainos baltarusių ir lenkų kalbomis, parašytame su bendraautorėmis Jūrate Gudaite ir Giedre Šmitiene, pateikiamos 9 baltarusiškos Vil­niaus krašto dainos su žodžiais, užrašymo metrika ir natomis. Jas analizuojant susidaro įspūdis, kad atlikėjai, norėdami „pagražinti“ dainą, stengiasi dainuoti lenkiškai, nes lenkų kalba buvo laikoma prestižine, kultūringa, „delikačia“, tačiau prastai mokėdami šią kalbą padaro nemažai klaidų.

Antrąjį knygos skyrių Arealai sudaro 9 straips­niai, kuriuose nagrinėjamos sociolingvistinės situacijos atskirose vietovėse: Baltarusijoje esančiuose Vydžiuose, Azierkuose, Pelesoje, Ramaškonyse, taip pat Lietuvoje – Kalesninkuose (Šalčininkų r.), Molėtų ir Nemenčinės apylinkėse, Anykščių ir Jonavos rajonuose.

Vietovė tarp Dubingi, Iñturkės ir Jõniškio lenkiškai vadinama Denka, jos sociolingvistinė situacija apibūdintina straipsnyje Apie lenkų-lietuvių ir lietuvių-lenkų dvikalbystę Denkoje (arba šiaurrytinėje Vilnijos dalyje). Kadangi demarkacinė linija ėjo per pačią Denką, situa­cija pačioje Denkos teritorijoje tuo metu labai skyrėsi. Moksliškai ne­nagrinėtas fenomenas yra naujai išmokta lietuvių kalba toje teritori­jos dalyje, kuri priklausė Lietuvai. Kai kuriuose kaimuose anksčiau kalbėta lietuviškai, bet XX a. pradžioje ši tradicija buvo nutrūkusi ar apsilpusi, tačiau tar­pukariu šiose vietovėse buvo tik lietuviškos mokyklos, todėl įvyko relituanizacija.

Kaip rašoma drauge su kolegėmis Jelena Konickaja bei Marija Krupoves parengtame straipsnyje Tarp Nemenčinės ir Molėtų (iš Vil­nijos lenkų kalbos tyrimų kronikos), lenkų kalba tiriamame Denkos areale niekada nėra buvusi vienalytė: būta „aukštojo“ ir „žemojo“ varianto. „Aukštoji“ lenkų kalba yra literatūrinės lenkų kalbos variantas, paplitęs visose Lenkijos užribio žemėse, juo kalba šlėktiškos kilmės žmonės. „Žemasis“ vietinės lenkų kalbos varian­tas vadintas valstietiška lenkų kalba, išsivysčiusia iš aukštosios lenkų kalbos, kuri asimiliavosi su vietiniu lietuvišku substratu.

Vydžių miestelio ir bajorkaimio lenkų šnekta yra pir­masis (1971 m.) Čekmono (su bendraautore Kira Giulumianc) straipsnis baltų ir slavų kalbų sąveikos tema. V. Čekmono parengtoje fonetikos dalyje nuosekliai išdėstoma, kokiomis taisyklėmis vadovaujantis pereinama iš vienos kalbos į kitą. Lenkų dialektas Vydžiuose, kaip ir visoje Vilnijoje bei kaimyninėse Baltarusijos žemėse, formavosi trijų kalbų pagrindu – lenkų, baltarusių ir lietuvių, čia tiriamas jų substratas fonetikos ir leksikos lygmenimis. Atidus fonetinis Vydžiuose ir apylinkėse var­tojamos lenkų kalbos nagrinėjimas gali parodyti net tokius dalykus, kuria kalba prieš išmokdami lenkiškai kalbėjo pateikėjai – baltarusių ar lietuvių.

Straipsnyje (su bendraautore Irena Adomavičiūte–Čekmoniene) Lenkų kalbos sala prie Anykščių, kurios jau nebėra (iš vie­tinės lenkų kalbos Lietuvoje istorijos) aprašomi Bijeikiuose (Anykščių r.) vykę etnolingvistiniai procesai, kurių kryptis buvo kar­dinaliai priešinga tuo pačiu metu vykusiems analogiškiems proce­sams Vilniaus krašte vien dėl priklausymo skirtingoms valstybėms. Įsiklausius į Bijeikių lenkų tarmės skambesį girdėti panašumas į lie­tuvių kalbą – tai ir tėra panašumas į lietuviškos tar­mės fonetiką, nes, tiems patiems informantams prabilus lietuviškai, buvo juntamas lenkiškas akcentas. Didelis skirtingų kalbėtojų lenkų kalbos fonetikos įvairavimas yra ne dėl fonetinių priežasčių, o dėl skirtingo išsilavinimo.

Straipsnis Ozerkų kaimas – kalba ir žmonės. Lietuvių–baltarusių–lenkų kalbų interferencijos klausimu parodo, kad jau tad buvo susiformavusios V. Čekmono pažiūros, kaip transformacijos taisyklėmis paaiškinti vie­tinių žmonių dvikalbystės ar trikalbystės procesus.

Itin detalia ir gausia fonetikos procesų analize grįstame straipsny­je apie irgi Baltarusijoje esančią Pelesą (Dėl lietuvių–baltarusių fonetinės interferencijos Pelesoje) konstatuojama, kad Pele­sos–Rodūnės–Nočios regione atspindėtos visos galimos lietuvių kalbos perėjimo į baltarusių kalbą pakopos. Tik tipologiškai išstu­dijavus visas šių kontaktuojančių tarmių santykių ypatybes įmano­ma suvokti šio regiono baltarusių tarmių raidą. Baltiškas, iš esmės lietuviškas, jos substratas yra akivaizdus. O baltarusių ir lietuvių kalbų santykiai ir jų raida šioje lietuvių kalbos saloje yra jau daug kur pasibaigusių procesų modelis.

Straipsnyje Kalbų funkcionavimas ir dvikalbystė (Ramaš­konių šnektų pagrindu) atskleidžiamas kalbų kitimo mechanizmas, remiantis daugelį metų kryptingai kauptais faktais. Atlikus kruopščią gausybės pokalbių su vietiniais žmonė­mis analizę, kaimai pagal lietuvių kalbos vartojimą buvo suskirstyti į 4 zonas, tai leido sumodeliuoti funkcinio lietuvių kalbos krūvio nykimą ir baltarusių kalbos įsigalėjimą, tuo tarpu adstratinė lenkų kalba atliko tik kai kurias funkcijas. Eksperimentiniu rekonstruk­cijos būdu, konstruojant sociolingvistinių situacijų schemas, kurių per 150 metų laikotarpį išskirta 5, parodyta, kaip baltarusių kalba išstūmė lietuvių kalbą visoje baltų ir slavų kontaktų zonoje.

Straipsnyje Fonetinės Kalesninkų kaimo tarmių ypaty­bės (dab. Šalčininkų r.) teigiama, kad dauguma Kalesninkų kaimo gyventojų save lai­ko lenkais, jie kalba tiek lenkiškai (po-prostému), tiek baltarusiškai (po-próstu). O lietuviai greta savo gimtosios lietuvių kalbos taip pat vartoja abi šias kalbas. Visos šios trys kalbos kaime funkcionuoja drauge gana seniai. Straips­nio tikslas – ištirti interferencijos reiškinius fonetikos lygmeniu. Kalesninkų gyventojai, vartodami baltarusių ir lenkų kalbas, taiko ­7 perėjimo iš vienos kalbos į kitą algoritmus, t. y. naudojasi foneti­nėmis taisyklėmis, nustatančiomis, kaip reikia pasielgti su atitinka­mais, pvz., baltarusių tarmės garsais, tą patį žodį „verčiant“ į lenkų kalbą ir atvirkščiai, lenkų kalbą „pritaikant“ baltarusių kalbai.

Jonavos arealo problemoms skirtas straipsnis Lenkų kalba Jo­navos rajone Lietuvoje (sociolingvistinės pastabos) svarbus dėl Liaudos regiono, kitokio nei Vilniaus kraštas, sociolingvistinės situacijos išaiškinimo. Straipsnyje remiamasi kelių gyventojų surašymų duomenimis, kurie rodo, kad Jonavos rajono lenkai prarado tautinę savimonę. Lietuvių dialektologai Jonavos rajone žymi esant ištisą lietuvišką tarminį plotą, bet V. Čekmonas, atlikęs detalią kiekvieno kaimo sociolingvistinių situacijų analizę, konstatuoja jų įvairovę.

Trečiąjį knygos skyrių – Gramatika. Fonologija – sudaro 4 straipsniai. Straipsnyje Gramatiniai lituanizmai periferinė­se lenkų tarmėse (su I. E. Adomavičiūte) parodyta, kad kie­kvienas dvikalbis ir trikalbis periferinių lenkų tarmių atstovas pagal generatyvinės gramatikos taisykles pats pasidaro atitinkamų grama­tinių formų visose savo vartojamose kalbose. Pa­prastai tiesioginiu lenkų tarmių leksinių lituanizmų šaltiniu laikoma lietuvių kalba, o tarpininke bus buvusi baltarusių kalba. Straipsnyje aprašomi trejopi gramatiniai lituanizmai.

Dviejų straipsnių ciklas (su I. E. Adomavičiūte) Formų su -(f)šy kilmė ir morfologinis statusas Vilniaus krašto len­kų kalboje ir Formų su -(f)šy paradigma Vilniaus kraš­to lenkų kalboje skirtas formoms su -(f)šy: atsižvelgus į tai, kad Vilniaus krašto lenkų kalboje formos su -(f)šy ir –ł vartojamos ekvivalentiškai, o pirmosios turi tam tikrą sociolingvistinį vartoji­mo niuansą, panašu, kad jų vartojimas yra susijęs su leksemos pasi­rinkimu, o ne gramatinės raiškos forma. Formos su -(f)šy greičiau yra semantinės, ne gramatinės.

Paskutinis straipsnis fonologinis (su bendraautore L. Gru­madiene–Kalėdiene) – Ramaškonių fonologija. 1984 m.: kai tas pats informantas ima vartoti daug ilgųjų ir trumpųjų balsių vari­antų, fonologinė ilgųjų ir trumpųjų balsių - opozicija nusilpsta ir ima nykti. Iš tekstų matyti, kad ilgaisiais tampa tik kirčiuoti balsiai. Pakinta pagrindinės priegaidžių charakteristikos. Iš klausos trumpieji balsiai kokybiškai ima nebesiskirti nuo ilgųjų, todėl siekiant išlaikyti fonologinį jų skirtumą atsiran­da pridėtinių tarimo elementų. Pritaikius vidinės rekonstrukcijos metodą, dabartinę ilgųjų ir trumpųjų balsių opozicijos būklė  apibūdinama kaip tarpinė prieš išnykstant.

Ketvirtasis knygos skyrius – Sentikiai.  Į šią knygą pateko tik du apžvalginiai V. Čekmono straipsniai, atskleidžiantys sentikių Lietuvoje konteks­tą – Sociolingvistinė sentikių tarmių Lietuvoje charakte­ristika ir Dėl sociolingvistinio arealo sampratos.

 Antrąją knygos dalį sudaro Čekmono kolegų ir mokinių straips­niai. Pirmasis skyrius skirtas prisiminimams. Irena Elžbieta Adomavičiū­tė–Čekmonienė straipsnyje Kalbų kontaktų tyrimų istorija pristato mokslinę V. Čekmono biografiją, apibūdina jo atliktų baltų ir slavų kalbų kontaktų tyrimo metodologiją, detalizuoja svarbiausius jo mokyklos bruožus, atskleidžia, kurias XX a. pabaigoje Lietuvoje gyvenusių lenkų problemas jis laikė svarbiausiomis, kaip bandė jas spręsti.

Platus V. Čekmono mokyklos formavimosi ir jos gyvavimo kon­tekstas pateiktas Nijolės Tuomienės ir Laimos Kalėdienės straips­nyje Valerijaus Čekmono mokykla. Straipsnyje apibūdinami Čekmono darbo principai ekspedicijų metu, aiškinamasi, kodėl jam pavykdavo sužinoti tiek daug faktų apie vietinius kaimo žmones.

Pokalbio forma parengtame Marijos Krupoves straipsnyje Kaip lenkams Lietuvoje išsaugoti lenkiškumą V. Čekmonas teigia, kad dažnas eilinis Lietuvos lenkas gali savaip paaiškinti lietuvių ir lenkų kalbų ir tautų tarpusavio santykius, papasakoti įvairių legendų. Tačiau nemaža dalis vietinės lenkų inteligentijos niekina tokias teorijas, nepalaiko savosios kultūros apraiškų ir tapatinasi tik su Lenkija. Tačiau ir patys lietuviai ateityje turėtų sutikti, jog dalis jų kultūros yra sukurta lenkų kalba, kad ji yra tiek lietuvių, tiek ir lenkų: parašyta lenkiškai, o dvasia lietuviška.

Antrajame, mokinių ir kolegų darbų, skyriuje publikuojami 9 straipsniai, pateikti abėcėlės tvarka pagal autorių. Tokių darbų čia turėtų būti daug daugiau. Mokinius V. Čekmonas laikydavo kolego­mis, kaip ir daugelis labai talentingų žmonių, su jais dirbdavo nuo­širdžiai ir su užsidegimu.

Irena Elžbieta Adomavičiūtė–Čekmonienė straipsnyje Lenkų kalbos istorijos ir žemaičių šlėktos savi­monės klausimu rėmėsi savo giminės istorija. Žemaitijoje svar­biausia opozicija buvo bajorai – mužikai, o ne lietuvių – lenkų kalba. Dar nebuvo susiformavusi lenkiška tautinė savimonė, todėl nebuvo aktualus ir gimtosios kalbos klausimas.

Kiti du I. E. Čekmonienės straipsniai – Jonavos rajone gyvenan­tys lenkai: jų lenkų–lietuvių dvikalbystės apibūdinimas ir Kaip jautį mokė būti miškininku (lenkiškas ir lietuviškas tekstas su komentarais iš Jonavos rajono Lietuvoje) – parašyti iš 1979 m. ekspedicijų į Jonavos rajono Upninkų ir Kulvos apylinkes medžiagos. Vieti­niai lenkai tvirtindavo, kad jie vienodai gerai mokantys abi – len­kų ir lietuvių – kalbas. Vienas iš vietinių lenkų Juozas Darvidas kaip savo gero lietuvių kalbos mokėjimo įrodymą pateikė tai, kad lietuvių tautosakininkai 1978 m. iš jo buvo užrašę 14 pasakų kaip iš vietinės lietuvių tarmės atstovo. Tačiau išnagrinėjus 4 šio informanto lietuvių kalbos ypatybes paaiškėja, kad Darvido lietuvių idiolektas nėra ne tik vietinės, bet apskritai jokios lietuvių tarmės variantas. Tai išmokta kalba, kurios substratas yra jo gimtoji lenkų kalba.

Jelena Konickaja, drauge dirbusi V. Čekmono vadovautoje Vilniaus universiteto Slavų filologijos katedroje, straipsnyje Nuo Medi­ninkų iki Vandžiogalos: 1990–1997 m. ekspedicijos į len­kakalbius Lietuvos arealus atskleidžia ekspedicijose vyravusią dvasią, pasakoja apie katedros seminarus, pateikia išsamų dalyvių publikacijų, parengtų ekspedicijose sukauptos medžiagos pagrindu, sąrašą. Komentuojama Medininkų ir Bražuolės arealų sociolingvis­tinė situacija ir nagrinėjama ten vartojama lenkų kalba.

Marijos Krupovies straipsnyje Lenkiškai kalbančių Lietuvos gyventojų vokalinis repertuaras ir etninė bei kultūrinė jų identifikacija aptariami šlėktos ir valstiečių dainavimo manieros skirtumai, garsų tarimas. Šlėktoms būdinga santūri atlikimo manie­ra, tuo tarpu valstiečiai dainuoja tęsiamu balsu, gausiomis melodinėmis figūromis praturtina dainų melizmatiką ir ornamentiką, todėl savo dainavimu nesiskiria nuo lietuvių ar baltarusių. Skiriasi Kauno ir Vilniaus kraštų šlėktos dainų repertuaras, kanonas, nes Vilniaus krašte jį žymiai yra papildžiusios tarpukariu dainuotos harcerų, pa­triotinės Lenkijos dainos. Kiekvieno regiono valstiečių repertuaras ir dainų kalbos kitokios.

Nadieždos Morozovos straipsnis Kompaktiškos Lietuvos sentikių gyvenvietės praeityje ir dabar yra iš paskutiniojo Čekmono mokslinio kelio etapo – jis apie sentikius, kurių dabar Lietuvoje yra kelis kartus mažiau nei XX a. viduryje. Nors išnyko ne tik pavieniai kaimai, bet ir ištisos jų grupės, bendroji sentikių gyvenviečių konfigūracija, susiformavusi iki XX a. pradžios, egzis­tuoja ir dabar. Dėl uždaro jų gyvenimo būdo yra susiformavusios 5 didesnės sentikių gyvenamosios zonos Lietuvoje, vietomis nu­sitęsiančios į kaimynines Baltarusiją bei Latviją: Rokiškio, Zarasų, Jonavos, Ignalinos–Vydžių, Švenčionių–Lentupio; taip pat mažes­nės Vilniaus, Radviliškio ir Kelmės. Natūralų šių struktūrų pagrindą sudaro kaimų bažnytinės bendruomenės.

Ana Romančiuk yra kilusi iš Baltarusijoje esančių Gervėčių (Ona Vaičiulytė), jos straipsnyje Pavardės daugiakalbystės sąlygomis (Gervėčių arealo pamatu) analizuojama, kokiomis taisyklėmis vadovaujantis lietuvių pavardės perduodamos baltarusiškai ir iš da­lies lenkiškai. Apžvelgiamos taisyklės, kaip slavų kilmės pa­vardės perteikiamos lietuviškai. Tiriami pavardžių užrašymo būdai oficialiuose dokumentuose. Oficialiosios 300 apžvelgtų pavardžių formos 1985 m. išrašytos iš apylinkės ūkio dokumentų, lietuviškos ir baltarusiškos tarminės formos užfiksuotos apklausiant vietos gy­ventojus. Visos pavardės iš vienos kalbos į kitą transformuojamos pagal tam tikras taisykles, atsižvelgiant ne tik į gramatikos, bet ir į sociolingvistikos parametrus.

Nikolajus Savičius savo straipsnyje Dėl vieno pie­trytinės Vilniaus rajono dalies arealo kalbinės situacijos ypač detaliai tiriama Kalvelių areale 1988 m. vyravusi baltarusių kalba. Pateikiamos jos atžvilgiu išsakytos nuostatos, santykis su lenkų ir lietuvių kalbomis.

Valerijus Čekmonas ypač daug dėmesio ir laiko yra skyręs Baltarusijoje esančio Ramaškonių arealo tyrimams, ten jis nugludino savo socio­lingvistinę kalbų kontaktų interpretaciją, todėl tiesiog intriguojantis yra išsamus ir kitoks Nijolės Vaišnytės–Tuomienės daugelio metų darbą jos gimtuosiuose Ramaškonyse apibendrinantis straipsnis Ramaškonių sala Baltarusijoje – pereinamoji kalbų zona. Palyginus, kaip pakito sociolingvistinė situacija Ramaškonių areale po 20-30 metų, konstatuojama, kad įvyko esminių pakitimų, nes išnyko viena iš vartotų kalbų – lietuvių. Detaliai nagrinėjant mirš­tančios lietuvių kalbos ir tautinės savimonės pakitimus, parodoma, kaip Ramaškonių arealas tampa pereinamąja kalbų zona, t. y. tai, kaip vyko baltų slavinimas didžiuliuose plotuose praeityje.

Knygos sudarytoja ir atsakingoji redaktorė prof. habil. dr. Laima Kalėdienė. Rengiant šį straipsnių rinkinį dirbo redakcinė kolegija – doc. dr. Irena Elžbieta Čekmonienė, dr. Nijolė Tuomienė ir Rita Urnėžiūtė.

Leidinį galima įsigyti Lietuvių kalbos instituto knygynėlyje ir didžiuosiuose Lietuvos knygynuose. Daugiau informacijos – el. p. knygynas@lki.lt