Ant tiltelio per Tenenį Gardame, 1928 m. Iš dešinės: Jonas Jurgis Gocentas, svainis Kristupas Juška iš Rimženčių ir seserys Elzė, Katrė ir Marta Gocentaitės. Nuotrauka iš Algirdo M. Žemaitaičio šeimos albumo

www.8diena.lt

1974 m. liepos 8 d. Klaipėdoje mirė Jonas Jurgis Gocentas, teisininkas, literatas, kraštotyrininkas, bibliofilas, Dievo žodžio sakytojas.

Jonas Jurgis Gocentas gimė 1897 m. gruodžio 23 d. Gardame (Naumiesčio vls., Raseinių aps.) gausioje lietuvininkų ūkininkų Augusto ir Marijos (g. Endrulytės) Gocentų šeimoje. Pradžios mokyklą lankė Gardame. Rengdamasis konfirmacijai Žemaičių Naumiesčio evangelikų liuteronų parapijoje (1913 m. birželio 22 d.), talkino spausdinant evangelikų liuteronų savaitraštį „Svečias“, kurį 1911–1914 m. leido ir redagavo kantorius, būsimasis kunigas Frydrichas Megnis (1873–1950).

Lietuvos kariuomenės puskarininkis Jonas Jurgis Gocentas Kaune 1920 m. Nuotrauka iš Vytauto A. Gocento šeimos albumo

Lietuvos laikinajai vyriausybei 1919 m. vasario 19 d. paskelbus šaukimą į Lietuvos Respublikos kariuomenę, Jonas Jurgis Gocentas į tarnybą prisistatė atvykęs iš Klaipėdos krašto, kur tuo metu darbavosi ūkyje Petreliuose, Medelių vls. Nuo 1919 m. birželio 4 d. tarnavo Kauno komendantūroje, o birželio 29 d. paskirtas į 2-ą pėstininkų DLK Algirdo pulką, 7-oje kuopoje buvo raštininku. 1920 m. balandžio 10 d. savanoriu įstojo į mokomąją kuopą ir po sėkmingai baigtų mokymų buvo paskirtas tos pačios kuopos skyrininku, vėliau jos vyresniuoju puskarininkiu ir ėjo būrininko pareigas, 1922 m. spalio 25 d. buvo perkeltas į 2-ą kuopą viršilos pareigoms, viršila tarnavo iki demobilizacijos 1923 m. sausio 1 d. Dalyvavo kovose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais, 1920 m. lapkričio 17–21 d. Giedraičių mūšyje buvo jaunesnysis puskarininkis ir vadovavo skyriui, kelis kartus kovėsi vienas prieš vieną įnirtingose durtuvų kautynėse.

Po demobilizacijos nuo 1923 m. sausio 2 d. iki 1933 gruodžio 1 d. Jonas Jurgis Gocentas dirbo Lietuvos Geležinkelių valdybos Vyriausioje buhalterijoje, kartu siekė aukštesnių mokslų – nuo 1923 m. vasario 26 d. iki 1928 birželio 18 d. mokėsi Kauno suaugusiųjų gimnazijoje, redagavo jos mėnraštį „Spindulėlis“, taip pat satyrinį Lietuvos Geležinkelių valdybos laikraštį „Kočėlas“, dalyvavo moksleivių ir studentų „Varpo“ draugijos veikloje.

1928 m. rugsėjo 15 d. Jonas Jurgis Gocentas pradėjo teisės studijas Lietuvos universitete Kaune. Čia tris kartus rinktas į studentų atstovybę,  1932 m. buvo universiteto teismo narys, priklausė laikraščio „Lietuvos studentas“ redakcinei kolegijai. VDU sėkmingai baigė 1933 m. rugpjūčio 29 d. Tais pačiais metais savo diplominį darbą „Žmogaus ir piliečio teisių raida“ išleido atskira knyga. Rankraščio pavidalu yra išlikęs ir apie 1932 m. parengtas referatas „Mirties bausmė Lietuvoje“. Po studijų iki 1935 m. vasario 15 d. Jonas Jurgis Gocentas stažavo teismo kandidatu Apeliaciniuose rūmuose Kaune ir iki 1936 m. spalio 15 d. – Šiaulių apygardos teisme.

Nuo 1936 spalio 15 d. iki 1940 m. lapkričio 6 d. Jurgis Jonas Gocentas vertėsi advokato praktika Žemaičių Naumiestyje. Čia 1941 m. vasario 14 d. vedė Lėną Srūgytę (1916–2004). Šeima susilauks trijų sūnų: Jono Algirdo (1942–2001), Jurgio Kristijono (1945–2016) ir Vytauto Alberto.

Gocentų šeima Klaipėdoje 1960 m. rugpjūtį. Nuotrauka iš Vytauto A. Gocento šeimos albumo

Nuo 1940 m. lapkričio 6 d. iki 1941 m. birželio 22 d. Jonas Jurgis Gocentas dirbo prokuratūroje Kaune ir Vilniuje. 1941 m. rugpjūtį Vilniuje vėl pradėjo dirbti advokatu. 1942 m. gegužės 27 d. su žmona persikraustė į Tauragę. Čia advokato praktika vertėsi iki 1946 m. rudens, spalio 25 d. su šeima persikėlė į Klaipėdą ir iki 1949 m. dirbo juridinėje konsultacijoje. Pašalintas iš advokatų, nuo 1950 sausio 18 d. iki 1952 m. spalio 18 d. dirbo buhalteriu-revizoriumi Klaipėdos sovietinių ūkių treste. Nuo 1952 m. spalio 20 d. iki pensijos 1959 m. gegužės 31 d. dirbo juriskonsultu Klaipėdoje, Gargžduose ir Šilutėje.

Dar 1923 m. Jonas Jurgis Gocentas pradėjo rinkti ir publikuoti Paprūsės bei Klaipėdos krašto tautosaką. Rankraščių pavidalu liko iki studijų universitete surinktos tautosakos rinkiniai „Gardamiškių dainos“ (1926 m.), „Pasakos, pasakojimai, nutikimai“ (1926 m.), vėlesni užrašai. Besimokydamas pradėjo skelbti eilėraščius „Prūsų lietuvių balse“, „Lietuvos keleivyje“ (ir jo priede „Kaimynas“), „Sandaroje“ (JAV), „Trimite“. Studijų metais keliaudamas po Europą, savo įspūdžius spausdino „Moksleivių varpuose“, „Lietuvos studente“, „Klaipėdos žiniose“, „Lietuvos žiniose“, kitoje periodikoje. Taipogi rašė etninės kultūros temomis, evangelikų liuteronų bažnytinio gyvenimo klausimais.

Jonas Jurgis Gocentas buvo sukaupęs turtingą Mažosios Lietuvos spaudinių kolekciją, deja, nemaža dalis asmeninės bibliotekos sunaikinta 1949 m., o savininkas pašalintas iš advokatų kolegijos.

Po Antrojo pasaulinio karo Jonas Jurgis Gocentas rūpinosi evangelikų liuteronų bažnyčių atgavimu ir išsaugojimu, gynė tikinčiųjų reikalus, Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčioje 1955 m. kilus bažnytiniam ginčui, oponavo tuometinei bažnyčios vadovybei, kaip sakytojas veikė surinkimuose, kapinių šventėse ir kt. Pastarajai tarnystei, o taip pat aktyvesnei kraštotyrinei veiklai galėjo daugiau atsidėti išėjęs į pensiją.

Jonas Jurgis Gocentas, 1970 m. gruodžio 23 d., Klaipėda

Mašinraščių pavidalu paliko mūsų istorijos tyrinėtojams naudingos medžiagos „Surinkimininkai lietuvių pietistai“ (1959 m.), „Sakytojiškų kalbų rinktinė“ (1964 m.), „Lietuvos evangeliškieji surinkimininkai“ (1971 m.), sudarė naujai redaguotų ir originalių giesmių rinkinį „Rojaus darželis“ (1967 m.; mamos atminimui skirtame giesmynėlyje sudėta 120 giesmių), parengė eilėraščių rinkinį „Ateik, ateik, pavasarėli“ (1969 m.), surašė „Autobiografiją“ (1969 m.; Gocentų giminės istorija ir prisiminimai apie XX a. pradžios lietuvininkų šventes).

Savaime aišku, sovietų okupacijos metais šie darbai negalėjo būti išleisti, atskiri jų fragmentai publikuoti tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, gerokai po autoriaus mirties. O pirmoji vieša publikacija buvo keletas eilėraščių, įtraukų į 1986 m. Vilniuje „Vagos“ leidyklos išleistą Domo Kauno parengtą Mažosios Lietuvos lietuvių poezijos antologiją „Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio“. Kai kurie Jono Jurgio Gocento kraštotyros darbai išspausdinti almanache „Ramuva“ (1990 m.), Janinos Janavičienės knygoje „Žemaičių Naumiesčio lietuvininkai“ (1992 m.), Norberto Vėliaus sudarytoje monografijoje „Lietuvininkų žodis“ (1995 m.).

Jonas Jurgis Gocentas po sunkios ligos mirė 1974 m. liepos 8 d. Klaipėdoje, palaidotas Žemaičių Naumiesčio evangelikų liuteronų kapinėse.