Honorata istorijos kabinete su mokiniais. Nuotraukos iš asmeninio Honoratos Kostiuškevičienės albumo

Monika RYBELIENĖ, Edvinas RYBELIS, www.voruta.lt

Keliolika kilometrų nuo Vilniaus esančiame nedideliame Marijampolio kaime šiandien esanti lietuviška mokykla, kuriai prieš kurį laiką buvo suteiktas Meilės Lukšienės gimnazijos vardas, jau nieko nestebina. Nedidukė, jauki mokymo įstaiga tarsi ir būtų niekuo neišsiskirianti iš kitų, jei ne jos ir joje dirbusių mokytojų istorijos. Šiandien apie mokyklos kūrimąsi, lietuvybės skleidimą sulenkintame krašte ir meilę mokiniams kalbamės su viena šios mokyklos mokytojų Honorata Kostiuškevičiene.

Moteris jau pokalbio pradžioje užsiminė, kad meilė lietuvių kalbai, Lietuvos istorijai ir vaikams buvo ir liko didžiausiomis jos gyvenimo vertybėmis. Nors Honorata skaičiuoja jau 88 – ą savo gyvenimo rudenį, tačiau vartydama nuotraukų albumus dar puikiai mena ne tik savo pirmuosius auklėtinius, bet ir jų istorijas, mokykloje krėstas išdaigas, bandymus gauti geriausius pažymius…

– Į Marijampolio mokyklą atvykau 1958 metais, tuomet mokyklai vadovavo direktorius Vilius Semaška, kuris ne tik mokyklos statybos ir plėtros darbais intensyviai užsiėmė, bet ir buvo aktyvus kovotojas prieš lietuvių lenkinimą ir rusinimą. Marijampolio mokyklos mokiniai buvo istorinių aplinkybių aukos, į mūsų mokyklą atvykę mokytis iš Lietuvos etninių žemių, likusių anapus valstybės sienos. Tai lietuvių šeimų vaikai, kuriems kadaise buvo atimta galimybė ir teisė mokytis lietuviškose mokyklose. Marijampolio mokykla šiems vaikams tapo išsigelbėjimu ir galimybe būti grąžintiems Lietuvai. Keli šimtai mokinių iš Pelesos, Gervėčių ir kitų Baltarusijos kaimų sėkmingai baigė Marijampolio mokyklą, – pokalbio pradžioje pasakojo daugiau nei prieš 60 metų Rytų Lietuvos Marijampolio kaime istorijos ir darbų mokytoja dirbusi Honorata. Tuomet jauna, tik mokslus Klaipėdos mokytojų institute baigusi moteris buvo aktyvi lietuvybės skleidėja ir, savo vaiką patikėjusi lietuvei auklei, kuri, beje, taip pat buvo atvykusi iš Baltarusijos, jaunutė mokytoja savo meilę ir rūpestį skyrė nuo tėvų, vardan lietuviško žodžio, atskirtiems vaikams. Paprašyta prisiminti jaunystės laikus, kai tik baigė mokslus ir pradėjo darbo paieškas, moteris dėstė, kad laikas nebuvo lengvas, tačiau ji labai norėjo dirbti netoli namų, o kadangi Vilniaus mokyklose laisvų darbo vietų nerado, atvyko mokytojauti į Vilniaus rajoną, kur ir dirbo iki išėjimo į pensiją.

Pirmieji darbo metai. Su auklėtiniais prie senosios mokyklos

– Pirmais metais mano auklėjamojoje klasėje tebuvo 12 vaikų, vėliau skaičius po truputį augo. Vaikai iš Baltarusijos atvykdavo arba visai nekalbėdami arba vos kalbėdami lietuviškai, tad mokytojams reikėdavo ne tik išdėstyti savo dalyką, bet ir vaikus mokyti lietuvių kalbos, supažindinti su šalies kultūra, papročiais. Eidavome su mokiniais į turistinius žygius, kad kuo geriau Lietuvą pažinti, o jų metu pasakodavau jiems istorijas apie Lietuvos kunigaikščius, primindavau svarbias istorines datas, kad tik geriau viską įsimintų. Labai mylėjau savo darbą, juk niekas mums papildomai nemokėjo už tai, kad su vaikais iki nakties sėdėdavome, papildomai juos mokėme, mamų funkcijas atlikome, apie gyvenimo esmę ir kasdienius buitinius ir būtinus dalykus žinias perteikėme, pamokančiomis istorijomis dalijomės, dorus ir Lietuvą mylinčius žmones formavome. Nepasidavėme nei lenkinimui, nei rusinimui, žinoma, sunkiau buvo, reikėjo savo pasirinktą poziciją prieš aukštus valdžios vyrus atstovėti, bet visas mokytojų kolektyvas buvome labai vieningi, visada lietuviškai kalbėjome, patys už lietuvišką žodį pasisakėme ir vaikus taip elgtis mokėme. Mokiniai tai įvertino ir dar ilgai į mokyklą kasmet grįždavo ir visoms mokytojoms už rūpestį ir teiktą šilumą, ilgus pasikalbėjimus, lietuviško žodžio įskiepį dėkodavo, – prisiminė moteris ir tęsė, kad 1931 metais gimė ir augo Molėtuose, gausioje – 9 asmenų šeimoje. Tėtis buvo Molėtų bažnyčios zakristijonas, o mama – namų šeimininkė. Honorata nuo vaikystės norėjo būti mokytoja, tačiau, kadangi buvo priešpaskutinis vaikas šeimoje, be to, tuo metu, kai mergaitei reikėjo lankyti mokyklą, prasidėjo karo neramumai, tad daug namų ūkio darbų gulė ant jos pečių ir tėvai dažnai pasvarstydavo, kad mergaitė galėtų namie likti, prie namų ir ūkio darbų padėti.

– Ačiū likimui ir vyriausiam broliui Kazimierui, kuris visus savo brolius ir seseris į aukštąjį mokslą nukreipė ir į gyvenimą „kabintis“ padėjo. Vidurinę mokyklą labai vėlai, su ilgomis pertraukomis, bet baigiau. Ir būdama 21 metų išvykau mokytis į Klaipėdą. Po baigimo gavau paskyrimą į Kaišiadorių rajoną. Po trejų metų vyresnioji sesuo Kazimiera pasikvietė į Druskininkus, kur „Saulutės“ sanatorijoje pradėjau dirbti auklėtoja ir turėjau po kelias istorijos pamokas. Vėliau ištekėjau ir atvykau gyventi į sostinę. Norėjau darbo arčiau namų, tad dirbau Maišiagaloje pradinių klasių mokytoja, bet ten viskas buvo rusų kalba, o man lietuviškai kalbėti rūpėjo. Buvo 1957 metai, tad, patys galit įsivaizduoti, koks buvo laikas ir daugumos Vilniaus rajono gyventojų santykis su lietuvių kalba. Bet man lietuvių kalba nuo vaikystės rūpėjo, nežiūrint į tai, kad namuose visi lenkiškai kalbėjome. Tad ir Maišiagalos mokykloje dirbti nenorėjau, todėl 1958 metais ėjau į tuometinį Švietimo skyrių prašyti, kad perkeltų į lietuvių mokyklą ir skirtų istorijos mokytojos etatą. Ten pat sužinojau, kad netoli Vilniaus, Marijampolio kaime, sparčiai auga nauja lietuviška mokykla, o jai vadovauja entuziastingas lietuvybės puoselėtojas Vilius Semaška. Žinoma, apsidžiaugiau ir atvykau čia dirbti.

Turistiniame žygyje su auklėtiniais 1968 metais

Lietuvių mokykla sulenkintame krašte buvo tik bepradedanti augti, aplinkinių kaimų gyventojai gal ir norėjo, bet bijojo vaikus į šią mokyklą leisti. O mes, jauni mokytojai, buvome laimingi ir su dideliu entuziazmu į darbus kibome, turėjome didesnį už save tikslą – kurti tautinę mokyklą ir sulenkintame krašte populiarinti lietuvių kalbą. Nebuvo lengva, tačiau tai darėme su meile ir rūpesčiu, gal todėl visiems mums puikiai sekėsi ir iš rusiškų klasių vaikai pradėjo pereidinėti į lietuviškas, tėvai vienas po kito drįso pareikšti savo pozicijas dėl atžalų mokymosi lietuviškose klasėse. Žinoma, to pasiekėme ne per vienerius metus, tai darėme labai subtiliai ir kantriai, be didelių išsišokimų, – pasakojo Honorata.

O paprašyta prisiminti pirmųjų metų istorijas, kaip mokyklos direktorius Vilius Semaška mokinius iš Gervėčių ir kitų Baltarusijos kaimų į Marijampolį sunkvežimiais vežė, mokytoja pasakojo, kad metas buvo toks, jog mokytojų buvo, o vaikų – ne, tad direktoriui kilo mintis vaikus beveik 100 kilometrų atstumu atsivežti iš Baltarusijos į Lietuvą.

– Vilius palaikė ryšį su Gervėčių krašte dirbusiu lietuvių kalbos mokytoju Antanu Šironu ir žinojo, kad tame krašte yra šeimų, kurios norėtų savo vaikus leisti į lietuviškas mokyklas. Ilgai nesvarstęs direktorius rado sunkvežimį ir išvyko į Baltarusiją kalbėtis su tėvais, kad šie, vardan lietuviško žodžio, sutiktų išleisti vaikus mokytis į Lietuvą. Nors ir sunkiai, kam lengva su mažais vaikais atsisveikinti, bet žmonės sutiko, su džiaugsmo ir nerimo ašaromis akyse atsisveikindavo su vaikais vien tam, kad šie galėtų vaikščioti Lietuvos žeme ir kalbėti lietuviškai. O kad į Lietuvą vis gausiau atvykstantiems vaikams būtų kur mokytis ir gyventi, jų šeimos baigė statyti senąją mokyklą ir naujai pastatė mokinių bendrabutį.

– Su mokiniais būdavome ne tik pamokų metu, bet ir po jų bendrabutyje padėdavome ruošti pamokas. Visos mokytojos, viena kitą pakeisdamos, iki vėlaus vakaro, neatlygintinai, pasilikdavome su mokiniais. Baltarusijos lietuvių noras, kad jų vaikai augtų Lietuvoje, kalbėtų gimtąją kalba buvo toks stiprus, kad tėvai patys rodė iniciatyvą ir ne tik bendrabutį pastatė, bet ir vaikams maisto suveždavo, rūpinosi, kad nei mokytojams, nei mokiniams nieko nestigtų. Tai buvo tokios subtilios vienybės jausmas, kokio dabartinė karta, turbūt, tik pavydėti galėtų, – svarstė mokytoja ir tęsė, kad po V.Semaškos mokyklai vadovauti pradėjo ir pirmojo direktoriaus pradėtus darbus tęsė matematikos mokytojas Algimantas Masaitis.

Honorata Kostiuškevičienė

Kad mokykla augtų, buvo nutarta joje stiprinti ir rusiškas klases bei taip savotiškai privilioti vietinių šeimų vaikus, kad jie mokytųsi lietuvių kalbos. – Pirmoji mano auklėtinių klasė buvo vos iš 12 mokinių, tačiau vėliau klasės augo ir po kelerių metų jau auklėjamojoje klasėje buvo 30 mokinių. Visi vaikai nuostabūs, nepaprastai gabūs ir motyvuoti, visi turėjo už save didesnių siekių, kurie jiems padėjo judėti pirmyn. Kaip jau ir anksčiau minėjau, į Lietuvą vaikai atvykdavo nemokėdami lietuvių kalbos, tad tekstus, kad tik galėtų atsiskaityti, padedami geriau lietuviškai kalbančių draugų, išmokdavo mintinai. Mokytojai labai daug pastangų įdėti kasdien turėdavo, kad vaikai kuo greičiau lietuvių kalbą išmoktų, tarpusavyje tik lietuviškai kalbėtų. Bet pastangos nenueidavo veltui. Dažniausiai jau po pirmųjų mokslo metų visi kalbėdavo lietuviškai. Beveik visi mano auklėtiniai po mokyklos baigimo įstojo į Universitetus ir dėkodavo už kantrybę bei meilę. Su visais auklėtiniais jų studijų metais ryšius palaikydavau, jie į mokyklą atvykdavo pasipasakoti, kad po studijų gavo puikius darbus. Dar ir šiandien ne vieną jų atpažįstu televizijos ekrane ir labai didžiuojuosi, džiaugiuosi jų užimamomis pareigomis, sukurtomis šeimomis, puikiai susiklosčiusiais gyvenimais.