Užsiėmimai „Vaikų židinėlyje“. Marijos ir Adomo Varnų bei Domicelės Petrutytės name Čikagoje. Nežinomas fotografas, JAV, Čikaga, 1960 m. Mergaitė mokosi suvokti dydžius. Ant stalo padėta Montessori metodo mokymo priemonė ritinidė. Fotografija iš Lietuvos švietimo istorijos muziejaus rinkinių

Irma GŪŽIENĖ, Lietuvos švietimo istorijos muziejaus komunikacijos koordinatorė, www.voruta.lt

         Neretai sėkmė ir pripažinimas aplanko tada, kai pasirinkta profesija yra ne tik darbas, bet ir pašaukimas, gyvenimo aistra ar tiesiog – gyvenimo būdas. Toks buvo ir vienos garsiausių pasaulio pedagogių – Marijos Montessori (1870-1952) gyvenimas. Valinga ir atkakli  M. Montessori tapo pirmąja gydytoja moterimi savo gimtojoje šalyje Italijoje tuomet, kai gydytojo profesija buvo prieinama tik vyrams. Tikrąjį pašaukimą – pedagogiką atrado kiek vėliau, ir visą tolimesnį  savo gyvenimą paskyrė vaikų mokymo procesui tobulinti. Artėjant 150 metų gimimo sukakčiai Lietuvos švietimo istorijos muziejus prisimena genialią pedagogę.

          M. Montessori ieškojimai

         Būdama Romos Universiteto Psichiatrinės klinikos asistente, M. Montessori turėjo galimybę stebėti protinę negalią turinčius vaikus. Ji labai domėjosi jų gydymu  ir  studijavo literatūrą šia tema.  Vėliau pati porą metų intensyviai dirbo tokiems vaikams skirtoje mokykloje. Naudojosi gydytojų J. M. G. Itard ir É. Séguin tyrinėjimų duomenimis bei taikė juos mokydama vaikus.  Ji paruošė vaikus egzaminams, kuriuos šie išlaikė ne blogiau nei sveikieji. Visi stebėjosi M. Montessori ugdytinių pasiekimais, o ji pati suko galvą, kas gi sutrukdė sveikųjų pažangą, kokios priežastys neleido jiems pasirodyti geriau. Jos neapleido vidinis jausmas, kad protinę negalią turinčių vaikų lavinimas yra labiau pedagogikos nei medicinos sritis.  Taip pat intuicija kuždėjo, kad metodai, kuriais buvo mokomi sveikieji vaikai, nebuvo jiems tinkami, o metodai bei priemonės, kuriais ji lavino savo ugdytinius su negalia, specialiai pritaikyti, galėtų tikti ir  sveikiesiems.

Užsiėmimai „Vaikų židinėlyje“. Marijos ir Adomo Varnų bei Domicelės Petrutytės name Čikagoje. Nežinomas fotografas, JAV, Čikaga, 1960 m. Mergaitė stato kaladėlių bokštą. Tai Dydžių pažinimas su kaladėlėmis. Fotografija iš Lietuvos švietimo istorijos muziejaus rinkinių

         Nuojautos vedama, siekdama įsitikinti savo idėjos teisingumu  M. Montessori atkakliai studijavo pedagoginę literatūrą. Skaitė įvairius jos pirmtakų per paskutiniuosius du šimtus metų parašytus veikalus. Ji domėjosi filosofo ir švietėjo J. J. Rousseau idėjomis, skaitė pedagogų Fr. Frӧbel , J. H. Pestalozzi, J. R. Péreire darbus. Ypatingai  tyrinėjo gydytojo J. M. G. Itard ir jo mokinio pedagogo ir gydytojo É. Séguin veiklą  bei darbus: „Ir ėmiausi to,  ko niekuomet nesu dariusi ir ką maža kas tegalėtų padaryti: nukopijavau itališkai nuo pradžios ligi galo šių autorių raštus, kaligrafiškai, lyg perrašinėdama knygas, kaip benediktinai prieš spaudos atsiradimą. Rašiau kaligrafiškai, kad turėčiau laiko apgalvoti kiekvieno žodžio prasmę ir suprasti autorių dvasią…“ (M. Montessori).

           M. Montessori pasitelkė savo medicinos, žmogaus psichologijos bei vystymosi raidos žinias, analizavo bei apjungė visą tyrinėtą literatūrą ir sukūrė unikalią ugdymo sistemą įvairiapusiškam ir harmoningam vaiko lavinimui. Šią sistemą pagrindė ne spekuliatyviais samprotavimais, bet mokslo principais gautais ilgų metų bandymais, tiksliais ir atsakingais pastebėjimų  ir patyrimų rezultatais. M. Montessori atrado tam tikrus dėsnius, kaip vystosi vaiko intelektas, vaizduotė, formuojasi jo valia. Atrado vaiko jautriuosius periodus – vaiko vystymosi laikotarpius, kuomet jis lengvai ir su džiaugsmu išmoksta tam tikrų dalykų.

         Dvasingas M. Montessori ugdymo metodas ypatingai pabrėžė pagarbą vaikui,  jo saviraiškai.  M. Montessori tikėjo, jog vaikas yra pats savo individualios asmenybės kūrėjas, pats save kuria per tikslingai nukreiptą veiklą specialiai tam paruoštoje  aplinkoje.

Montessori metodo užsiėmimai. Nežinomas fotografas, XX a. I p. Viršuje – Darbas su kaladėlėmis. Vaikai dėlioja kaladėles ir pagaliukus pagal pavyzdį. Apačioje – Pojūčių lavinimas. Vaikas rūšiuoja geometrines figūras užrištomis akimis. Fotografija iš Lietuvos švietimo istorijos muziejaus rinkinių

         Toks požiūris į vaiką anuomet buvo naujas, bet priimtinas daugeliui pažangių pedagogų. M. Montessori sekėjai, pirmieji montesorininkai Lietuvoje Marija ir Adomas Varnai tikėjo ja ir antrino „…žmogaus asmenybės formuotoju yra pati besiveržianti gyventi ir augti būtybė ir jos gimtosios galios. Vadinas, pats vaikas, tiesiogine žodžio prasme, formuoja savo žmogiškas vertybes – individines, visuomenines, tautines ir dorovines. Jo kūrybiniame asmenybės darbe niekas negali jo pavaduoti. Šeima, mokykla, visuomenė ir gamtiškoji bei gyvenimiškoji aplinka yra tik padedamos priemonės, bet nevadovaujami pradai.

Šeima ir mokykla iki šiol dėjosi vaiko vadovais ir jo asmenybės formuotojais. Jos rūpinosi išugdyti jame suaugėlio panašybę. Tuo jos kliudė vaikui augti ir išaugti sau žmogumi, tuo žmogumi, kurio individualumas, visuomeniškumas ir valstybiškumas semia savo pradžią pagrindiniame šaltinyje – paties vaiko prigimtyje. Montesori metode vaikas, kaipo savo asmenybės betarpis formuotojas, kaipo žmogaus kūrėjas, yra laikomas pilnai nusipelniusiu naudotis tokiomis pat autonominėmis gyvenimo ir plėtotės teisėmis bei sąlygomis, kokiomis naudojasi suaugėlis“.

         Tiriamąjį pedagoginį darbą M. Montessori pradėjo 1907 m. pirmuosiuose „Vaikų nameliuose“. Juos, rekonstravus seną ir apleistą Šv. Lorenco vargšų kvartalą, įkūrė Romos Nekilnojamojo turto institutas. Pirmieji  „Vaikų nameliai“  skirti neturtingų šeimų atžaloms socializuoti ir mokyti buvo tikra auklėjimo mokykla. Juose M. Montessori dirbo, stebėjo vaikus bei eksperimentavo vadovaudamasi M. G. Itard ir jo mokinio É. Séguin darbais  „…aš priėmiau jo (É. Séguin ) idėjas, drįstu pasakyti, su tokiu pat karštumu ir atsidavimu, su kokiu jis buvo jas paveldėjęs iš savo mylimojo mokytojo Itard’o, kuris mirė jo lyg sūnaus globojamas“.

         Žymus prancūzų gydytojas  M. G. Itard ne vienam ligoniui grąžino klausą specialiais klausos pojūtį gydančiais metodais, kuriuos ilgainiui pradėjo taikyti ir visiems kitiems pojūčiams lavinti. Jo pedagogikos darbai, pedagoginių mėginimų ir tyrimų aprašymai tuomet buvo pirmieji eksperimentinės psichologijos žingsniai. M. G. Itard aštuonerius metus gydė, stebėjo, tyrinėjo ir aprašė savo darbą socializuojant Prancūzijos miškuose medžiotojų rastą berniuką, vadinamą „Averono laukiniu“ ir pirmasis ėmė savo praktikoje taikyti auklėtinio stebėjimą, taip kaip tai daroma ligoninėse, stebint  pacientus. Jo mokinys É. Séguin tęsė savo mokytojo sumanymus ir po ilgų intensyvaus eksperimentavimo metų  sukūrė visą vaikų su protine negalia auklėjimo sistemą.

          M. Montessori labai vertino šių gydytojų darbus ir gerą dešimtmetį juos tyrinėjo, tobulino jų mokymo metodus ir priemones bei taikė juos įvairiuose Italijos miestuose kuriamuose „Vaikų nameliuose“.

         Šių iškilių žmonių tyrinėjimų pasiekimai leido M. Montessori atrasti ir susisteminti pedagoginius principus, sumaniai lavinančius vaikų kūną, pojūčius, gebėjimą lengvai išmokti rašyti, skaičiuoti ir skaityti. Pati M. Montessori pripažįsta, kad „ Iš tikrųjų, auklėjimo sistema „Vaikų Namuose“ nebūtų galėjusi gimti be ankstesnės pradžios“, t.y. be nuoseklių jos pirmtakų nuveiktų darbų.

             M. Montessori padarė didžiulę pedagoginę pažangą, o jos stebėjimo metodas ragino pirmiausiai pažinti vaiką jį atidžiai stebint. Pedagogė manė, kad būtina šio metodo sąlyga – vaikų laisvė veikti. M.Montessori tikėjo, kad tik laisvai ir nevaržomai veikiant ryškėja tikroji vaiko prigimtis, jo individualumas, galimybės. O vaikų psichologiją galima suprasti pirmiausiai būnant ne veikliu mokytoju, o kantriu stebėtoju.

Atnaujinta edukacinė Lietuvos švietimo istorijos muziejaus erdvė. Montesorinės ugdymo priemonės džiugina pačius mažiausius. Fotografija Romo Šarakausko

         M.Montessori teigė, kad  kiekviena pedagoginė priemonė turi padėti vaikui eiti savarankiškumo keliu. Vaikas viską turi išmokti daryti pats. Ji pastebėjo, kad vaikai kartais prausiami, valgydinami, prižiūrimi taip, lyg jie būtų lėlės. Tačiau suaugusiųjų  pareiga nėra aptarnauti vaiką, jų pareiga padėti vaikui išmokti pačiam savarankiškai ir naudingai veikti. Užgniaužiant savarankišką vaikų veiklą suaugę trukdo jiems stengtis siekti savo tikslų. M.Montessori tvirtino, kad nemokant būti savarankiškam, negalima būti ir laisvam, o „kiekviena nenaudinga pagalba yra kliūtis įgimtoms jėgoms plėtotis.“

Mokytojai ir mokomoji medžiaga

         Išanalizavusi savo pirmtakų pasiekimus M. Montessori sėkmingai juos pritaikė – parinko tinkamą didaktinę medžiagą „Vaikų namelių“ ugdytiniams. Ši mokomoji medžiaga – įvairios mokymo priemonės buvo gaminamos Milane, Humanitarinės draugijos dirbtuvėse.

         Daugelis tuometinių pedagogų, tarp jų ir Fr. Frӧbel, manė, kad naudojant didaktinę medžiagą mokymo procese svarbiausias uždavinys tenka mokytojui, kuris turi taisyti vaikų klaidas ir suteikti jiems kuo daugiau žinių. M. Montessori galvojo priešingai. Ji manė, kad svarbu pačiam vaikui dirbti  savarankiškai ir pačiam pastebėti bei pataisyti savo klaidas. Todėl M. Montessori didaktinė medžiaga kontroliuoja kiekvieną klaidą. Vaiko klaidos ir sudaro auklėjamąją didaktinės medžiagos reikšmę. Pavyzdžiui, atlikdamas pratimą su ritinide, vaikas įstato skirtingų matmenų ritinėlius į tinkamas ertmes. Jei nepavyksta įstatyti ritinėlio, jis greit pamato savo klaidą. Vaikas vėl čiupinėja, apžiūri, stebi ritinėlių dydžius, lygina juos, įtempia savo dėmesį ir pats pataiso klaidą. Pratimo tikslas nėra išmokyti įvairių daiktų matavimo, tikslas  –  išmokyti vaiką naudotis esama medžiaga be klaidos. Kuomet kartodamas pratimą vaikas klaidų nebedaro, tai reiškia, kad  ši didaktinė medžiaga jam nebenaudinga. Taigi, vaikas pats save auklėja – didaktinė medžiaga kontroliuoja jo klaidas, o mokytoja tik stebi. Kada, kiek ir kaip mokytoja turi įsiterpti į vaiko auklėjimą priklauso tik nuo pačios mokytojos sumanumo.  Todėl M. Montessori manė, kad „Vaikų namelių“ mokytojos turėtų būti labiau psichologės nei mokytojos, turėtų suvokti, kada nukreipti vaiką tikslingai veiklai, o kada leisti jam lavintis individualiai. Tik tai supratus galima tinkamai naudoti M. Montessori ugdymo metodą, leisti savaimingai vaikui augti bei suteikti jam būtinai reikalingų žinių.

          M. Montessori rašė: „Aš tą instinktingai jaučiau ir tikėjau, kad ne didaktinė medžiaga, bet mano šaukiąs balsas sužadins vaikus ir pastums juos naudotis didaktine medžiaga ir auklėtis“ (M. Montessori). Ji suprato, koks svarbus vaidmuo tenka mokytojui ir pritarė gydytojui É. Séguin, kuris sielojosi, kad „jo darbas nueisiąs niekais, jei nepasiruošią mokytojai“.

Muziejus dalijasi šio metodo grožiu ir kviečia užsukti

       M. Montessori mokymo metodo puoselėtojai – pedagogė Marija Kuraitytė Varnienė ir jos vyras tapytojas Adomas Varnas, jų bendražygė Domicelė Petrutytė skelbė M.Montessori mokymo tiesas Lietuvoje. Tarpukariu jie įkūrė „Vaikų namelius“ Kaune, skaitė paskaitas ir pristatinėjo metodo esmę pedagogams, mamoms, darželių auklėtojoms, vienuolėms.

Atnaujinta Lietuvos švietimo istorijos muziejaus edukacinė erdvė. Čia lankytojai gali išbandyti specialias montesorines lavinimo priemones, susipažinti su metodu. Fotografija Loretos Bosienės

        II-o pasaulinio karo metu, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, tęsė savo pedagoginę veiklą Vokietijoje karo pabėgėlių stovykloje, o vėliau Jungtinėse Amerikos Valstijose.

        Montesorinis M. ir A. Varnų palikimas – naudotos ir kurtos ugdymo priemonės, vaikų piešiniai, fotografijos iš JAV sugrįžo į Lietuvą – saugomi Lietuvos švietimo istorijos muziejuje.

         M. Montessori metodas paplitęs daugelyje šalių jau daugiau nei 100 metų vis labiau populiarėja ir Lietuvoje. Lietuvos švietimo istorijos muziejus glaudžiai bendradarbiauja su Montessori bendruomene: mokyklomis, organizacijomis, pedagogais. Muziejuje organizuojamos montesorininkų paskaitos, mokymai ir susitikimai, vykdomi projektai. Atnaujintoje edukacinėje erdvėje lankytojai išbando specialias montesorines lavinimo priemones. Šiai erdvei įvairaus amžiaus moksleiviams  sukurtos edukacinės programos „Vaikų darbeliai vaikų nameliuose“ ir „Padėk man tai padaryti pačiam“. Šios edukacinės programos prieinamos ir priemonės „Kultūros pasas“ vartotojams. Muziejus dalijasi šio metodo grožiu ir kviečia užsukti.