Fotografijų albumo viršelis

Juozas VERCINKEVIČIUS, Trakai

Širvintų rajono gyventojai gavo gražią dovaną – fotografijų albumą „Širvintų krašto žmonės“ (2019), kurį parengė ir išleido fotografas Jonas Lučiūnas. J. Lučiūnas (g. 1947) – taip pat širvintiškis, gimęs Lapelių kaime (Čiobiškio sen., Širvintų r.). 1964 m. baigęs Musninkų vidurinę mokyklą, jis studijavo ekonomiką Maskvoje ir Odesoje, kėlė kvalifikaciją Švedijoje. Nors daug metų dirbo Lietuvos kooperacijos sistemoje, pomėgis fotografijai išliko visą amžių, dar bestudijuodamas Odesos technologijos institute ėmė dalyvauti fotografijos parodose. Jis yra parengęs ir išleidęs daug knygų apie Širvintų kraštą: „Čiobiškio kraštas“ (2006), „Peizažai“ (2007), „Širvintų kraštas“ (2009), „Lietuva – legendų, dainų ir pasakų šalis“ (2009), „Puokštė Lietuvos laisvei“ (Jonas Lučiūnas pristato Lietuvos vaikų piešinius) (2009), „Portretai“ (2009), „Čiobiškio portretas“ (2011), „Lietuvos peizažas“ (2011), „Ramu į tėviškę sugrįžti“ (2013). Ypatingą vietą užima jo išleista Lapelių kaimo istorija „Į Lapeles pargrįžta paukščiai“ (2017). Šioje 350 puslapių gausiai iliustruotoje knygoje yra visa kaimo istorija. Ji nepaprastai įdomi ne tik Lapelių kaimo, bet ir Musninkų bei Čiobiškio gyventojams. Taip pat labai įdomus ir vertingas yra ir kitas fotografo leidinys „Čiobiškio portretas“ (2011), per nuotraukas pasakojantis apie Čiobiškio seniūnijos gyventojus.

Fotografijų albumas „Širvintų krašto žmonės“ – tai nepaskutinis fotografo darbas. Jis ieško naujų Širvintų krašto veidų, išvykusių už Lietuvos sienos ar gyvenančių kitose šalies vietovėse. Taigi šiuo albumu J. Lučiūno veikla nesibaigia, lauksime naujų jo albumų.

Žemiau spausdinamas J. Lučiūno įžangos žodis, kurį jis parengė fotografijų albumui „Širvintų krašto žmonės“.

Fotografijų albumo „Širvintų krašto žmonės“ autoriaus ir leidėjo žodis

„Tėvynė – tai ne milijonai žemės valakų, ne miškai, ne upės. / Tėvynės sąvoka moralinė. / Žmogus širdy nešiojasi Tėvynę. / Tik tas jos nepraras, kas nenorės…“ – taip žmogaus esmės ryšį su Tėvyne yra apmąstęs istorinių dramų autorius Juozas Grušas. Panašiai galima samprotauti ir apie žmogaus esmės ryšį su gimtine. Koks būtų žmogus be gimtinės ir kaip ji atrodytų be žmonių?

 Nors šiandien knygomis nėra visuotinai domimasi, bet manau, kad geresnio būdo įamžinti, palikti ateičiai prisiminimus apie savo kraštiečius nėra. Labai noriu, kad mano fotografuotus kraštiečius prisimintų ne tik jų artimieji ir giminės, bet ir kiti mano knygų skaitytojai.

Mano brangieji skaitytojai! Aš esu laimingas, kad likimas padovanojo man dar vieną susitikimą su jumis. Tai mano penkioliktoji knyga ir septintoji apie Širvintų krašto, kuriame aš gimiau, žmones.

Kurdamas šį fotografijų albumą susidūriau su sunkumu, kaip iš savo daugiatūkstantinio fotografijų archyvo atrinkti gražiausius ir šiam kraštui būdingiausius žmonių portretus. Po ilgų peržiūrų į šią knygą – lyg į skrynią brangią, sudėjau man brangiausią turtą – mano kraštiečių, kuriuos teko fotografuoti, portretus – daugybė skirtingų charakterių ir tipažų, skirtingo temperamento, gyvenimo būdo ir likimo žmonės, kurie tapo neišsemiamu mano įkvėpimo šaltiniu. Tai žmonės, kuriuos gerbiau, gerbiu ir kuriais žavėjausi ir žaviuosi, kurie mane domino kaip asmenybės, galų gale tuos, kurie tuo metu buvo šalia, su kuriais bendravau. Tai mano aplinkos, mano vertybių ir idealų, skirtingų mano biografijos tarpsnių atspindys mane supusių žmonių veiduose. Didžioji dalis Širvintų krašto žmonių man pozavo, kita dalis jų yra reportažiniai portretai. Dėkingas likimui, kad mano fotoaparatas įamžino ir Šimtmečio širvintiškius.

Nesistebėkite ir nepykite, jeigu šiame fotografijų albume nepamatysite ko nors, ką jus laikote svarbiausiu ir pagrindiniu.

Patys svarbiausi ir pagrindiniai esame mes – Širvintų krašto žmonės– ir tai, ką mes jau padarėme ir darome savo mylimo krašto labui!

Už patarimus ir parašytus atsiliepimus apie šį fotografijų albumą esu labai dėkingas Širvintų rajono savivaldybės merei Živilei Pinskuvienei, Širvintų dekanato dekanui – kunigui Leonui Klimui, kraštietėms Marijai Sigitai Lukaševičienei ir Nijolei Didžiokienei.

Reiškiu padėką visiems savo kraštiečiams, įsileidusiems mane į savo namus ir leidusiems juos ir jų vaikus fotografuoti.

Tariu nuoširdų ačiū knygos tekstą recenzavusiai ir koregavusiai savo dukrai Normantei Naruševičienei (Lučiūnaitei).

Ačiū tariu visiems, kurie padėjo išleisti šį albumą: Nijolei Didžiokienei, Marijai Aliodijai Bareikaitei-Remienei, ir Juozui Vercinkevičiui.

Skaitytojams linkiu neblėstančių įspūdžių ir gilaus įkvėpimo ateities darbams.

Šaltinis – nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 11 (865), 2019 m. lapkričio 30 d., p. 15.