Dr. Vytautas RUBAVIČIUS, Vilnius

Istorinio suvokimo svarba valstybei kurti, valstybingumo ir tautinės savipratos jausenai ugdyti mažai kas abejoja. Bent jau atvirai. Tačiau nei apie valstybę, jos suverenitetą, nei apie tautą ir ją ištikusius iššūkius nelinkstama kalbėti. Tokios kalbos laikomos atsilikimo, nemodernumo, sovietmečio nostalgijos ar XIX amžiaus nevykėliško romantizmo atrūgomis. Tiesa, pastaruoju metu imama atsigrįžti į nacionalinių valstybių valstybingumo, tautų tapatumo klausimus, tačiau lietuviai šiuo atžvilgiu smarkiai vėluoja, nes „pažangiesiems“ mūsų politikams, kultūros veikėjams, o ypač – kai kuriems istorikams tarsi nėra kaip sustoti, juk atida tiems klausimams verstų niekais visus „pažangizmo“ ideologine nuostata grįstus darbus bei veikas ar bent jau rodytų jų sąmoningą ydingumą, net antivalstybiškumą. Nacionalinio valstybingumo, suvereniteto ir nacionalumo klausimus stumti į paraštes ir visaip akademiškai bei žiniasklaidiškai marginalizuoti nebuvo koks išskirtinis prakutusių lietuvių akademinio bei kultūrinio sluoksnio atstovų išsigalvojimas. Tos tendencijos jau vyravo Europos Sąjungos politinio elito nuostatose, tad tapę šio sąjunginio darinio nare mes jas perėmėme ir, kaip jau įprasta, ėmėme net „užbėgti įvykiams už akių“, šitaip rodydami savo europietišką susipratėliškumą. Šiuo atžvilgiu akivaizdus pavyzdys yra pirmeiviškas neskaitytos ir neaptartos ES Konstitucijos priėmimas ir tyla, kai tą Konstituciją atmetė Prancūzija, o vėliau ir kai kurios kitos šalys.

Įstojus į ES mūsų politinis ir akademinis elitas labai greitai suvokė, kad europinis elitas nuosekliai vydo europinės federalizacijos projektą. Projekto tikslai įvairialypiai, tačiau galima išskirti keletą esminių. Federalizacijai stiprinti būtina kuo labiau išvalstybinti, desuverenizuoti valstybes nares, dalį suverenumo perduodant Briuseliui, o dalį nuleidžiant regioninės savivaldos lygmenin. Išvalstybinimo apimtis priklauso ne tik nuo įgyvendinamų direktyvų, bet ir nuo valstybių politinio bei kultūrinio elito savimonės, todėl šių vyksmų „tempas“ skiriasi. Išvalstybinimui svarbu yra silpninti esminius tautos ir valstybės, tautos ir gyvenamos teritorijos, gimtinės ryšius, o su jais ir tuos ryšius palaikančią tautinę bei nacionalinę savimonę, kurioje nepaprastai svarbus yra nacionalinės istorijos dėmuo. Juk nesama nacionalinių valstybių bei valstybinių tautų be savo istorinio pasakojimo, kuriame aiškiai skleistųsi kilmės šaknų suvokimas, istorinių įvykių prasmė ir valstybingumo teisių pagrindimas. Kam jau kam, o istorikams tie dalykai akivaizdūs, tad juo labiau keista, kad dalis mūsų istorikų elito ėmėsi aiškinti, neva istorija esanti vien įvairių faktais laikomų įvykių seka, ir istorikams tereikią aiškintis tų įvykių prasmes. O aiškinantis siekti tik tam tikro ekspertinio sutarimo, nes kiekvienam istorikui esą būdingas savas požiūris į vienus ar kitus įvykius. Todėl negalima net galvoti apie vieningesnį nacionalinį istorinį pasakojimą, nes toks neva varžytų tyrinėjimų laisvę ir istorikams primestų valstybinės politikos apynasrį. Tie istorikai teigia ir tvirtina vadinamojo istorijos pliuralizmo ir istorijos depolitizavimo nuostatas. Tačiau kaip tik istorijos depolitizavimas, išsiskleidžiantis kaip istorinis pliuralizmas, yra pati tikriausia istorijos politikos priemonė, nukreipta išvalstybinimui skatinti, nes istorija jau savaime yra politiška, o istoriniai argumentai yra patys tikriausi politikos ir geopolitikos instrumentai.

Esminis istorijos politiškumas glūdi akivaizdžiame dalyke: nesama jokių tikrąja to žodžio prasme istorijų, o tik tautų istorijos. Visos istorijos yra tautiškos, nacionalinės, o tautų istoriniame pasakojime kaip tik ir nusakoma bei įvertinama unikali, išskirtinė savipratos, reikšmingų įvykių ir santykių su kaimynais bei pasauliu eiga. Istoriniame pasakojime išskleidžiama savita tautos kilmės ir raidos istorija. Kaip tik toks unikalus pasakojimas yra būtinas nacionaliniam tapatumui, savipratai ir pasaulio suvokimui palaikyti bei stiprinti. Tad visų tautų istorijos žymį tam tikrą savęs, kaimynų ir pasaulio suvokimo perspektyvą ir yra tautiškai centruotos. Į pasaulį istorija žvelgia per tautai, jos gyvybingumui palaikyti svarbių įvykių lęšius. Todėl kas vienai tautai didvyriška, kitos tautos istorijoje gali pasirodyti esą neišdildoma iš atminties skriauda. Akivaizdus pavyzdys – Lenkijos įvykdytas Vilniaus krašto okupavimas, visiškai skirtingas požiūris į dvišalius santykius tarpukariu, kai Lenkija buvo pati priešiškiausia Lietuvai valstybė. Tad istorikų nuostata, prisidengiant tariamo moksliškumo ar ekspertiškumo skraiste, kratytis esminės istorijos priedermės – istoriniu pasakojimu palaikyti ir stiprinti nacionalinį tapatumą ir valstybingumą – yra suvoktina kaip sąmoninga egzistencinių tautos ir valstybės interesų išdavystė, lendant po stipresnės, lenkiškosios istoriografinės tradicijos sparnu. O sykiu – kaip savanoriškos pastangos silpninti ir keisti lietuviškąją tapatybę kitoniškos naudai.

Tačiau kas nacionalinių interesų atžvilgiu gali būti vertinama kaip išdavystė, europiniame lygmenyje gali būti laikoma modernumo, pažangumo, mokslinio tarptautiškumo požymiu. Istorikai neva laisvinasi iš siaurų nacionalinės istorijos rėmų ir imasi tarptautinės bendruomenės reikšmingomis pripažįstamų temų. Šitoks „moksliškumo“ teigimas yra esminė europinės istorijos politikos gairė, kuri įgyvendinama įvairiausiais gerai finansiškai remiamų europinių tyrinėjimų projektais. Plėtojant europinės federalizacijos bei europinio regioninio pavyzdinio kosmopolitinio darinio projektą labai svarbu yra kurti ir ugdyti tam tikrą pilietinę gyventojų bendrystę, kurią galima nusakyti kaip europinę liaudį. Kadangi tokia bendruomenė tik kuriama, tai, savaime suprantama, ji neturi jokios savos istorijos. Tačiau labai aiškiai suvokiama, kad be istorinio pasakojimo jokios bendratys, jokios bendruomenės negali egzistuoti. Juk ir vadinamoji „tarybinė liaudis“ buvo kuriama pasiremiant nepaliaujamai tobulinamu istoriniu pasakojimu, kurio atspirties taškas buvo „Spalio socialistinė revoliucija“, o jau nacionalinius didžiojo pasakojimo variantus kūrė respublikiniuose Partijų institutuose suburti istorikai.

ES politinis elitas taip pat įgyvendina naują Europos istorijos naratyvo kūrimo projektą. Naujasis pasakojimas turės pakeisti nacionalines istorijas, kadangi vienaip ar kitaip taps privalomu švietimo sistemos elementu. Kadangi nacionalinės istorijos visada paremtos pasakojimais apie tautų ar valstybių lyderius bei pavyzdiniais laikomus herojus, tai naujojoje istorijoje tokių nebeturėtų likti. Juk visuose istoriniuose nacionaliniuose lyderiuose glūdi ir nacionalizmo užtaisas. Lietuvoje mes stebime aršią kai kurių istorikų veiklą niekinant ar „dekonstruojant“ nacionalinius didvyrius, menkinant jų patriotiškumą, jų veiklą stiprinant lietuvybę ir valstybingumą. Skleidžiama mintis, neva patriotiškumas kaip tik ir trukdąs kurti gerovės valstybę. Stengiamasi įvairiais kaltinimais ar dirbtinomis „problemomis“ neleisti, kad visuomenė aiškiai suvoktų savo didvyrių darbų vertę ir reikšmę šiandienai bei ateičiai, teisinantis, esą ekspertams dar reikėtų susitarti dėl vienokių ar kitokių įvykių vertinimo, puikiai žinant, kad kaip tik ir nereikia susitarti.  O tų ekspertų veikla nušalinant valstybę nuo istorijos politikos vykdymo priedermės ir yra esminis dabartinės mūsų depolitizuojamos istorijos politikos bruožas.

Grįžkime prie europinio istorijos projekto. Galima išskirti tokias esminės to projekto nuostatas, kurios veikia kaip tam tikras istorinio suvokimo gaires nustatančios mitologemos. Europinė istorija įsivaizduojama kaip jau gerokai anksčiau egzistavusios tam tikros bendrystės istorija. Tą bendrystę savaip apnaikinęs nacionalinių valstybių kūrimosi tarpsnis, tad būtina įveikti nacionalinius ribotumus, trukdančius atkurti bendrystę. Galima numanyti, kad šitaip suistorinamas būsimos europinės liaudies konceptas. Europos istorijos raidoje išskiriamas moralinio tobulėjimo, demokratijos įsivyravimo kelias, kurio vienas svarbiausių etapų esanti Modernybė su Apšvietos idėjomis. Beje, kaip tik Apšvietos mąstytojai ir suvokė būtinumą moksliškai valdyti žmonių įsitikinimus ir nukalė ideologijos sąvoką. Kadangi Europos istorijoje gausu įvairiausių blogybių, kurias būtina vienaip ar kitaip išgyvendinti, tai iškeliama blogybių blogybė – Holokaustas, kuris savaip centruoja istorinį pasakojimą ir pridengia savo šešėliu kitų tautų išgyventus naikinimus bei genocidus. Europos istorijoje svarbus demokratijos idėjų įsitvirtinimo bei sklaidos ir gerovės valstybės kūrimo patirties aspektas, tačiau įsivyravus neoliberaliajam kapitalizmui toks valstybės modelis vis labiau naikinamas.  Naująją istoriją rašo suburtas daugiatautis istorikų būrys, tačiau tos nuostatos jau senokai veikia politiniu bei akademiniu lygmeniu, kaip „savaime aiški“ bendresnė europietiškumo nuovoka, ir grindžia įvairius direktyvinius sprendimus. Iškilūs praeities žmonės, politiniai ir kitokie lyderiai atsijojami pagal jų „europietiškumą“, atitikimą Apšvietos idėjoms, demokratiškumą ir kitus „parametrus“, tad šiai istorijai nepriimtini jokie nacionaliniai herojai, jokie nacionaliniai politiniai lyderiai. Kaip tik toks „europietiškumo“ propagavimas verčia kai kuriuos mūsų istorikus aiškinti, neva Gedimino stulpuose jau savaime glūdi tam tikro fašizmo užtaisas.

Dera pastebėti, kad dabartinis europinis politinis elitas nepakantus nacionalinei politinei lyderystei. Jo stuburas yra jokių nacionalinės lyderystės, juolab tautinės ar valstybinės, nerodantys, europinio federalizmo nuostatas įgyvendinantys  ir finansinius srautus administruoti įgudę vietiniai kairuoliškos kilmės politikai, aiškiai suvokiantys, kaip reikia veikti ir kaip elgtis norint kilti europinės biurokratijos laiptais. Iš čia ir pabrėžtina neapykanta pastaruoju metu iškylantiems nacionaliniams lyderiams ar į tą lygį pretenduojantiems politikams, kurie ima kalbėti apie nacionalinių interesų svarbą, nacionalinės istorijos būtinumą, kuriems svarbu jų tautos egzistencija, o su ja – ir nacionalinė istorijos politika. Europinis politinis elitas, kaip ir dalis mūsiškojo, puikiai suvokia, kad veiksminga nacionalinė istorijos politika stiprina nacionalinę savimonę ir valstybingumo jauseną, tad apsunkina ir federalizacijos, ir visuomenių genderizacijos projektų įgyvendinimą. Vietiniai politiniai elitai suvokia ir kitą svarbų dalyką – istorinė savimonė daro visuomenę atsparesnę viešųjų ryšių veikimui, o kaip tik politiniais viešaisiais ryšiais, prekiniu politinių įvaizdžių kūrimu bei sklaida ir yra grindžiamas politikų ir visuomenės bendravimas.

Europos federalizacijos, kitaip tariant, naujo darinio kūrimas išvalstybinant nares ir ištautinant valstybines tautas, atitinka neoloberaliosios kapitalizmo stadijos vyksmo logiką. Esminė neoliberaliosios ideologijos nuostata – kapitalo išlaisvinimas ir visokių kitokių laisvių pajungimas kapitalo laisvei. Kas gali vienaip ar kitaip riboti kapitalo laisvę? Tik valstybė, nustatanti tam tikras tos laisvės sąlygas ir prievoles. Vadinasi, visų šalių liberalai ir demokratai vienykitės šūkiu: „ Kuo mažiau valstybės, kuo daugiau laisvosios rinkos“.  Nors jau senokai įrodyta, kad visi fizikiniais ir matematiniais modeliais grįsti laisvosios rinkos modeliavimai neišvengiamai rodo oligarchizacijos įsitvirtinimą ir kapitalo koncentraciją vis mažesnio žmonių sluoksnio rankose. Lietuva atsidavė pačiam primityviausiam neoliberaliojo kapitalizmo modelio šėlsmui su visais oligarchiniais gardėsiais, o sykiu ir europinės federalizacijos politinėms nuostatoms. Tad galima sakyti taip: nei vadinamosios laisvosios rinkos ekonomikai, nei eurointegracinei politikai nereikalinga nei valstybė, nei tauta, nei istorija. O žmonėms? Kokiems žmonėms? Juk gyvename „žmogiškųjų išteklių“ efektyvinimo ir valdymo metą. Ar įmanoma „žmogiškųjų išteklių“ istorija ir ką tokia istorija galėtų mums pasakoti? „Žmogiškuosius išteklius“ paminėjau norėdamas priminti tam tikrą istorijos ironiją, kuri gerai paryškina kai kurių mūsų istorikų ir kitokių mokslininkų pažangizmą bei europeizmą. Visi prisimename, kad brandaus tarybmečio metais labai išplito kalbėjimas apie „čelovečeskije resursy“, kuriuos reikia „bereč i umnožatj“. Šiuo metu mes savo pažangizmą kaip tik ir žymime visuose universitetuose, ministerijose bei įstaigose steigdami „žmogiškųjų išteklių“ skyrius. Ir kažkodėl niekaip nesiejame šio ženklo su jokia nostalgija sovietinei praeičiai. Kodėl? Gal kad žmogus visada gyvuoja tam tikro pavaldumo ir tarnavimo sąlygomis?.. Anksčiau sovietinė valstybė jį laikė išteklium, o ideologiškai diegė jam didžiausio laisvumo ir išsilaisvinimo jauseną – juk pamename, kad visų laisviausias yra „sovetkij čelovek“, o dabar kapitalas ir jo puoselėjama laisvoji rinka – tad pažangieji tuoj ir prisiima išteklių būvį kaip išlaisvinto žmogaus ženklą. Be jokios istorinės atožvalgos ir, svarbiausia, be jokios istorijos politikos.

Jokia nacionalinė valstybė negali egzistuoti be vienokios ar kitokios istorijos politikos, kurios svarbiausias dėmuo yra švietimo sistemoje veikiantis apibendrinantis nacionalinis istorinis pasakojimas. Tačiau mes, akinami kai kurių „ekspertų“ taip sparčiai išsilaisvinome, kad ir valstybė, tiksliau, jos politinis elitas, nusimetė egzistencinę priedermę prižiūrėti tokios istorijos rašymą bei dėstymą. Istorijos vadovėlių rašymas ir leidyba buvo permestas laisvosios rinkos globon – iškeliama mokytojų ir mokinių „laisvė  pasirinkti“. Žinant, kad esminiai nacionalinį tapatumą ir valstybingumo jausenos bendrystę palaikantys sandai yra ne globalioji, transnacionalinio finansinio kapitalo valdoma ekonomika, o gimtoji kalba, ja parašyta literatūra ir istorinis pasakojimas, galima daryti išvadą – politikai nusimetė atsakomybę už tautos ir valstybės likimą. Kartu su tokiai įvykių eigai pritarusiais istorikais. Ta pačia „pažangizmo“ dūdele groja ir kai kurie lietuvių kalbą ir jos abėcėlę „moderninti“ akinantys kalbininkai bei jiems pritariantys politikai.

Minimi istorikai ir kalbininkai yra platesnio vyksmo elementai. Jau gerus du dešimtmečius Lietuvoje nuosekliai siaurinamas laisvų humanitarinių tyrinėjimų laukas, menkinant esminę humanitarinių mokslų priedermę. Kokia ta priedermė? Humanitariniai mokslai, kitaip nei gamtos, matematiniai ir kitokie vadinamieji tikslieji ar inžineriniai, pirmiausia tarnauja juos kildinančiai vietinei bendruomenei. Mūsų atveju – lietuvių tautai, Lietuvos visuomenei ir Lietuvos valstybei. Humanitariniai mokslai yra bene svarbiausias nacionalinės savimonės, savižinos ir jos sklaidos gimtąja kalba būdas. Visokie tarptautiškumai kyla iš gilinimosi į esmines vietinės bendruomenės problemas, rūpesčius bei iššūkius ir per tai įgauna tarptautinę reikšmę bei svarbą. Suprantama, dalis humanitarinių mokslų yra kreipiami ir į esmines europines bei pasaulines problemas, kurios nacionalinei bendruomenei padeda geriau suvokti jos gyvavimo terpę. Nėra tarptautinės sociologijos, o tik tautų ir visuomenių socialinė, kultūrinė ar kitokia sociologija bei antropologija. Šitai jokiu būdu nepaneigia ir, pavyzdžiui, tarptautinių santykių ar ES Parlamente veikiančio lobizmo sociologijos. Esmė – pirminės priedermės ir jos mokslinės bei kultūrinės sklaidos suvokimas. Mūsų humanitarinės srities mokslininkai jau senokai dirba nepaliaujamų, vis iš naujo išgalvojamų ir brangiai kainuojančių reformų, gąsdinimų „jungimais“, „konsolidavimais“, „veiklos tarptautinimais“ bei „efektyvinimais“ sąlygomis. Finansavimo mažinimas nebeleidžia derama apimtimi pritraukti mokslinėn veiklon gabaus jaunimo. Geras pavyzdys yra ką tik humanitarinių mokslų srityje įvairiai pasireiškusių autorių išleista ir visaip populiarinama, kad įgautų politinio įrankio statusą, „Lietuvos humanitarinių mokslų Raudonoji knyga“ (Vilnius, 2019). Joje išsamiai nusakomos humanitarinių mokslų bėdos, jų slinkimas, kaip ir visos Švietimo sistemos, apgailėtinan būvin. Atrodytų, sveikintina. Tačiau juk apie tas bėdas ne vienas esame ir rašę, ir įvairiose tribūnose kalbėję, net minėdami žymiųjų „reformatorių“ pavardes.  Jų esama ir tarp knygos autorių. Tačiau jei iškeli sau klausimą, o kam ta knyga parašyta ir populiarinama, imi suprasti, kad autoriai humanitarinių mokslų silpnybių ir blogybių aptarimu įtaigoja naujos infrastruktūrinės pertvarkos būtinumą, kitaip tariant, humanitarinių institutų jungimą ir „konsolidavimą“, tad ir jų naikinimą, pagrįstai tikėdamiesi patys tapti tos galutinės „reformos“ generolais ir gerokai pasišildyti humanitarinių mokslų srities nuolaužose. Gal vis dėlto Seimui ir jame dirbantiems politikams užteks sveiko proto ir istorinės savimonės nepasiduoti tarptautiškumu pagardintų pseudomokslinių „Raudonosios knygos“ įžvalgų apžavams.

Lietuvai gyvybiškai būtina nacionalinė istorijos, istorinės savimonės ugdymo politika. Ji gali būti kuriama ir vykdoma tik stiprinant visą humanitarinių mokslinių tyrinėjimų sritį, naikinant įvairiausias tą sritį susinančias „reformas“ ir mokslininkų laisvę dirbti savo valstybei ir tautai vis labiau ribojančius vadinamųjų „vertinimų“ pančius. Tokia politika reikalinga jau vien tam, kad visuomenė turėtų apibendrintą nacionalinę XX a. istoriją, kurioje būtų išreikštas ir aiškus santykis su LDK istorijos tarpsniu ir jos paveldu. Mūsų istorikai bene vieninteliai iki šiol bijo savų karalių vadinti karaliais, o jų valdytą valstybę – karalyste. Tad reikėtų pirmiausia atstatyti kilmės „vertę“. Kad ir kokia žavi yra LDK istorija – lietuvių tautai ji yra nutautėjimo, polonizacijos ir išnykimo iš Europos politinės arenos istorija. Tačiau tai joks šalintinas gėdingos patirties tarpsnis, o suvoktinas ir įsisąmonintinas įvairialypis paveldas, būtinas moderniosios Lietuvos valstybingumui kurti bei stiprinti ir veiksmingai nacionalinei istorinei savimonei ugdyti.  Lietuva, kaip valstybė, yra inteligentijos būrelio pažadinto atgimimui valstietiškojo lietuvių tautos sluoksnio kilmės. Valstybingumo stebuklas, vykęs aršiai atsiskiriant nuo lenkybės, iki šiol nėra deramai nei apmąstytas, nei istoriškai apibendrintai išskleistas, įtvirtinant savąją nacionalinę istoriografiją ir savą požiūrį į istorinę raidą. Iš sovietinės okupacijos laisvinomės daugiatūkstantiniais tiražais leisdami A. Šapokos „Istoriją“. Mūsų „didieji“ istorikai ją trina į miltus, tačiau juk kol kas neturime istorijos, kuri prireikus padėtų laisvintis ateityje. Manau, kad Šapoka ir būtų tas vienintelis, kuris ir vėl neatsisakytų pagelbėti.