Bronius Rakauskas. Etnografinės ekspozicijos nuotr.

Monika RYBELIENĖ, Edvinas RYBELIS, Molėtų raj., www.voruta.lt

Ilgais žiemos vakarais, kai vis dažniau gero laiko praleidimui į rankas imame knygą, nejučia susimąstai – kokia laimė ir džiaugsmas, kad šiandien jų turime tiek, kad suskaičiuoti knygynų lentynose būtų sunku. O juk buvo laikas, kai lietuviška knyga laikyta didžiausiu turtu ir vertybe… Sukome į Molėtų rajoną, Skudutiškio kraštą, susitikti su kultūrinės veiklos puoselėtoja Rita Varatinskiene, kuri turi išsaugojusi šio krašto šviesuolio, knygnešio, fotografo, siuvėjo ir visuomenininko, visa esybe mylėjusio Lietuvą ir lietuvių kalbą, Broniaus Rakausko atminimui skirtą etnografinę ekspoziciją.

Ritos rankose – Broniaus prenumeruotų žurnalų kolekcija. M.Rybelienės nuotr.

Nedidukė, bet labai įdomi ekspozicija yra kitokia, nei daugelis, mat čia Rita ne tik papasakoja apie šviesuolio gyvenimą, bet ir leidžia pavartyti jo nuotraukų albumus, žurnalus, rankraščius, kuriuose užfiksuoti krašto žmonių gyvenimo ir mirties faktai, rinktos žinios apie orus. Iš užrašų galite sužinoti, koks oras buvo prieš 70 ir daugiau metų, jus dominančią dieną.

Muziejaus kambarį įrengusi Rita apgailestavo, kad dalies daiktų išsaugoti nepavyko, o ir ne visi į nedidelį kambarėlį tilpo. Moteris pasakojo, kad ekspozicijoje sugulė Broniaus garbės raštai, dokumentai, užrašai, itin vertinga atvirukų kolekcija, į kurią taikosi ne vienas kolekcionierius, senos ir neįkainojamos knygos bei šimtai jo paties darytų nuotraukų, sudėtų į jo siūtus fotoalbumus, o taip pat – drabužiai, akiniai ir odinis jo krepšys, kurį Bronius pats pasisiuvo, juo šimtus knygų ir žurnalų iš vienų namų į kitus pernešė.

Ekspozicijos fragmentas. M.Rybelienės nuotr.

-B.Rakauskas buvo ne tik nuostabus siuvėjas, bet ir lietuvybės puoselėtojas. Jo pagarba knygoms puikiai matoma ir šiandien – visos knygos, kurios atkeliavo iš jo namų, buvo pagarbiai išsaugotos ateities kartoms – „aprengtos“ Broniaus kurtais medžiaginiais ir odiniais viršeliais, – dėmesį atkreipė R.Varatinskienė ir tęsė, kad B.Rakausko indėlis į lietuvybės puoselėjimą šiame krašte, per mažai visuomenėje žinomas, per menkai jam dėmesio skirta. Ritai labai norisi, kad kuo daugiau žmonių apie šią iškilią ir labai įdomią asmenybę sužinotų. Vedžiodama po kambarį apstatytą Broniaus ir jo šeimos narių daiktais, Rita pasakojo, kad B.Rakauskas pirmiausia buvo kaimo siuvėjas, pagal savo laikmetį labai modernus ir nebijantis novatoriškų sprendimų, todėl mielai siuvo tiek kailinius ir odinius paltus, tiek ploniausio šilko sukneles. Bronius buvo pirmasis kaime, kuris įsigijo fotoaparatą ir juo fiksavo kaimo žmonių gyvenimą, sudarė Skudutiškio krašto ir aplinkinių didesnių kaimų žemėlapį, kuriame surašė atstumus nuo vieno kaimo iki kito. Skudutiškio krašte tai buvo labai gerbiamas ir mylimas žmogus, kurio namuose visada skambėjo lietuviškas žodis, buvo daug lietuviškų knygų, kurių kiekvieną jis su didele pagarba laikė ir saugojo.

Muziejus nedidukas, tačiau talpinantis savyje tikrą knygų, atvirukų ir nuotraukų lobyną. M.Rybelienės nuotr.

Ne ką mažesnį darbą už patį Bronių atlieka ir Rita Varatinskienė, svajojanti apie šviesuolio įamžinimą paminklu. Nuoširdi ir lietuvių kalbą puoselėjanti moteris iš Broniaus dienoraščio surinko pagrindinius jo gyvenimo faktus ir sudėjo į lengvai perkaitomą spausdintą formatą iš kurio daugelis į muziejų atvykstančių žmonių sužino, kad Bronius Rakauskas gimė 1893 metais lapkričio 1 dieną Mockėnų kaime, Alantos valsčiuje, Ukmergės apskrityje, Kauno gubernijoje.

„Tėvai nebuvo turtingi – teturėjo 4 ha žemės, o visas šeimos pragyvenimo šaltinis buvo tėvo kalvio amatas. Būdamas septynerių metų Bronius išėjo ganyti karvių, kad užsidirbtų duonai, bet kartu mokėsi ir rašto. Sulaukęs 15 metų jis pradėjo mokytis siuvėjo amato ir po poros metų jau tapo savarankišku siuvėju. Užsidirbęs šiek tiek pinigų nusipirko įrankius ir ėjo per kaimus kurdamas drabužius šeimynoms. Kada susitaupė pakankamai pinigų, Bronius pradėjo domėtis spauda ir užsisakė tuometinį laikraštį „Šaltinis“. Kadangi paštas buvo tolokai nuo namų, tad laikraštį užsisakydavo per tuometinį Alantos kleboną. Spauda Broniaus gyvenime užėmė labai svarbią vietą, tad vėliau jis prenumeravo ir dar kelis kitus laikraščius, kuriais dalijosi su kaimo žmonėmis, kvietė juos skaityti.

Ekspoziciją puošia asmeniniai B.Rakausko daiktai. M.Rybelienės nuotr.

1914 metais paskelbus mobilizaciją atsargos kariams B.Rakauskas buvo pašauktas į karo tarnybą caro sosto gynybai. Pakliuvęs į pačią Rusijos gilumą – Vakarų frontą, jis perėjo visus karo baisumus, kuriuos aprašė savo dienoraštyje. Begalinis tėvynės ilgesys tarsi saugojo Bronių nuo patrankų sviedinių ir šautuvų kulkų.

1918 metais rugsėjo 2 dieną jam buvo leista grįžti į Lietuvą. Vokiečiams pasitraukus iš Lietuvos 1918 metų gruodžio mėnesį B.Rakauskas buvo išrinktas į Utenos apskrities tarybą nuo Alantos valsčiaus. 1919 metais gegužės mėnesį Lietuvą okupavus lenkams bolševikai atsitraukė, o Bronius tuomet suorganizavo Mockėnų apylinkės jaunimo kuopą „Viltis“ ir buvo išrinktas jos pirmininku. Susirinkęs jaunimas deklamuodavo lietuviškus eilėraščius, šokdavo lietuviškus tautinius šokius, statydavo vaizdelius – spektaklius lietuvių kalba. Tačiau po kurio laiko jų kuopą pradėjo persekioti lenkų žandarai, tad visiems reikėjo trauktis į pogrindį, veikla ir toliau buvo tęsiama. Lenkams pasitraukus iš Lietuvos B.Rakauskas „Vilties“ darbą ir vėl iškėlė į dienos šviesą – rengė susitikimus, lietuviškus vakarėlius. Kiek vėliau Bronius buvo išrinktas Lietuvos gimimo Alantos valsčiaus komiteto pirmininku. 1924 metais jis vedė ir pradėjo ūkininkauti, tais pačiais metais Broniui gimė dukra Leokadija. Kad ir ką bedarytų, kad ir kokios veiklos besiimtų, jis niekada nesiskyrė su lietuviška spauda, ją kaupė, nešė paskaityti kitiems žmonėms.

1931 metais Bronius įstojo į Šaulių sąjungos II Utenos rinktinės 21 Skudutiškio šaulių rinktinę, kur ėjo iždininko pareigas, vėliau buvo valdybos pirmininkas, o dar vėliau – iždininkas ir knygininkas, nes jau buvo sukaupęs nemažą ir vertingą biblioteką. 1937 metais šis vyras dalyvavo Lietuvos kariuomenės suvažiavime. 1939 metais birželio 23 d. Bronius dalyvavo Kaune vykusiame Šaulių sąjungos dvidešimtmečio paminėjimo šventėje, kur buvo apdovanotas šaulių žvaigždės medaliu.

1940 metais birželio 15 -17 dienomis pro Skudutiškį pražygiavo rusų armija, o 1941 metais birželio mėnesį, prasidėjus karui, Bronius Rakauskas atgaivino savo kuopą. 1945 metų vasarį rusų armija išvijo vokiečius iš grįžo į Lietuvą – prasidėjo areštų ir tardymų laikas, o jų žiaurumai, kurie tęsėsi penkerius metus, buvo aprašyti Broniaus dienoraštyje.

Vienas iš keistesnių šviesuolio užsiėmimų -kaimo žmonių mirčių registras. M.Rybelienės nuotr.

Susikūrus kolūkiams Bronius juose dirbo įvairiose pareigose iki 1960 metų, kuomet sulaukęs 72 m. atsisakė savo darbo ir atsidavė kilnojamai kaimo bibliotekai. Nesiskirdamas visą gyvenimą su lietuvišku žodžiu, knyga, spauda Bronius ne tik pats lavinosi, bet ir kitiems nešė tą šviesą, kuria pats besąlygiškai tikėjo. B.Rakauskas mirė 1989 metais sulaukęs 96 metų ir amžino poilsio atgulė Skudutiškio kapinaitėse.“

Kad būtų išsaugotas tėčio šviesus atminimas tuo pirmiausia rūpinosi jo dukra, o vėliau ir jo darbus itin vertinusi globėja. Broniaus Rakausko, kaip tikro savo šalies patrioto, karstą puošė trispalvė, jis sau buvo pasisiuvęs drobinius drabužius, su kuriais norėjo atgulti amžino poilsio.

Šiandien Broniaus atminimą puoselėja Rita, svajojanti, kad ateis toks metas, kai B. Rakausko atminimas bus deramai įamžintas, o apie jo nuveiktus darbus lietuvybės puoselėjime kalbės dar ne viena karta skudutiškiečių ir alantiškių.