Česlovas Iškauskas. Asmeninio albumo nuotr.

Česlovas IŠKAUSKAS, www.voruta.lt

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius vasario 3-4 dienomis Baltarusijos užsienio reikalų ministro Vladimiro Makėjaus kvietimu darbo vizito lankosi Baltarusijoje. Kaip skelbiama, daugiausiai svarstoma pagalba lietuvių kilmės vaikams švietimo srityje. Bet kitą dieną jis susitinka ir su oficialiais Baltarusijos valdžios atstovais, o Minske netgi planuojamas susitikimas su Baltarusijos pilietinės visuomenės ir žmogaus teisių aktyvistais, kitaip sakant, su opozicija.

Sunku pasakyti, ar Lietuvos ministras šio vizito detales, ypač antros dienos susitikimus, derino su Seimu ir Prezidentu. Tai, kad Seimo užsienio reikalų komitetas ketino svarstyti „savavališkus“ L. Linkevičiaus vuajažus į Minską (nors paskutinis jų buvo prieš ketverius metus), liudija, jog politikai nėra patenkinti URM konformistine laikysena A. Lukašenkos režimo atžvilgiu. Jie įtaria, kad šitaip gali būti nuolaidžiaujama dėl Astravo AE.

Minskui šių metų pradžia nelengva. Be nuolatinių rietenų su Maskva dėl Baltarusijos glaudesnės integracijos į Sąjunginę valstybę nuo šių metų pradžios kaimyninė šalis negauna rusiškų naftos produktų. Sausio 3 d., nepavykus deryboms, jų tranzitas nutrauktas, o sausio 20 d. nutrūko ir dialogas šiuo klausimu.

A.Lukašenka pareiškė, kad naftą pirks už Rusijos ribų ir pasaulinėmis kainomis. Minskas jau įsigijo 80 tūkst. tonų šios žaliavos iš Norvegijos, ir pirmoji jos partija per Klaipėdos uostą geležinkelio cisternomis jau atkeliavo į Baltarusiją. O nuo vasario 1 d. Minskas 6,6 proc. padidino tarifus rusiškos naftos tranzitui.

Kaip tik tuo metu į Minską vizito užsuko JAV valstybės sekretorius Mike Pompeo. Tokio rango JAV atstovo čia nebuvo nuo 1994 metų, kai A. Lukašenka ir buvo išrinktas prezidentu. Jo apsilankymo tikslas buvo daugiau negu akivaizdus: bandyti suvilioti A. Lukašenką racionaliu pasiūlymu – patenkinti Baltarusijos naftos poreikius amerikietiška žaliava visu 100 procentų, t.y., 18 mln. tonų naftos per metus. Amerikos užsienio politikos žinybos vadovas be užuolankų leido suprasti, kad Minskui tereikia kreiptis į Vašingtoną, nes JAV yra „didžiausias energijos resursų gamintojas pasaulyje“. Tokiu atveju jų naftos produktai būtų perdirbami Baltarusijoje įrengtose rusiškose naftos perdirbimo įmonėse.

A.Lukašenka kol kas neatsakė nei taip, nei ne. Jis žino, kad Maskva protestuos prieš amerikietiško naftos verslo invaziją šalia Rusijos sienų. Rusijos nacionalinio energetinio saugumo fondo ekspertas Igoris Juškovas iškart atrėžė: tai neįmanoma. Jis mano, kad JAV nė dolerio nenuleis už naftos barelį, o rusiškas nafta yra 10-12 dolerių pigesnė už pasaulines kainas. Be to, jo teigimu, rusišką Urals markės naftos žaliavą reikėtų maišyti su amerikietiška, kaip daroma Lenkijoje, nes gamyklos Baltarusijoje kitaip ją apdoroti nepritaikytos, o tai dar pabrangins importuojamą žaliavą.

Niekam ne paslaptis, kad problema ne naftos tiekimas, o problemiški santykiai su Rusija. V. Putinas kuria planus, kaip, prisidengdamas gilesne Sąjunginės valstybės integracija, Baltarusiją vis labiau pasiglemžti po savo sparnu. Tai erzina A. Lukašenką, vaizduojantį save visos gudų tautos vienytoju. Jis apdairiai nevaikė didžiulių mitingų, kuriuose baltarusiai protestavo prieš savo šalies integraciją į Rusiją.

Nors M. Pompeo ir mandagiai priekaištavo A. Lukašenkai dėl žmogaus teisių pažeidimų, jis padarė užuominą, kad JAV panaikins sankcijas pagrindinei žaliavos perdirbimo įmonei „Belneftechim“, bus atšauktas JAV ir ES draudimas dešimtims pareigūnų atvykti į šias šalis, o patį A. Lukašenką galbūt palaikys per šiais metais vyksiančius prezidento rinkimus.

Tad koks gi L. Linkevičiaus darbo vizito tikslas?

Tikėtina, kad jis buvo derintas ne tik su aukščiausiais šalies pareigūnais, bet ir aptartas aukštame lygyje, ypač po M. Pompeo vizitų į posovietinę erdvę (jis dar pabuvojo Kazachstane, kuris taip pat tikisi aprūpinti Minską naftos žaliava). Prezidentas G. Nausėda, grybaudamas Lietuvos-Baltarusijos pasienyje, darydavo toli siekiančias užuominas, kad laikas kaimynus traukti iš izoliacijos. Tačiau „skersai kelio“ kaimyniškiems santykiams stovi nelemtas Astravas. Ar reikia čia ieškoti kompromiso su Minsko režimu? Kokia kaina Lietuva ketina „parduoti“ Astravo AE grėsmę už gerus geopolitinius santykius su A. Lukašenka? Ar nuo šiol nutylėsime grubius žmogaus teisių pažeidimus šioje šalyje ir represijas prieš opoziciją?

Tai klausimai, liečiantys mūsų užsienio politikos strategiją ir apskritai stabilumą regione. Šiame kontekste L. Linkevičiaus vizitas į kaimyninę šalį dvelkia vasališku noru įtikti ir amerikietiškai pozicijai, ir apskritai apsimestinam Vakarų aklumui – nematyti Rusijos ekspansijos per Baltarusiją recidyvų.