Zigmas TAMAKAUSKAS, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininko pavaduotojas, Kaunas, www.voruta.lt

Gražiai atšventus mūsų Valstybės atkūrimo dieną, į mūsų namus beldžiasi pirmoji didi pavasario šventė – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetis. Į Kovo 11-ją mes ėjome nešdamiesi savo širdyse Vasario 16-osios idėjas, savo Tėvynės laisvės vilties vėliavą, pažymėtą Birželio 23-iosios sukilėlių, narsiųjų partizanų, knygnešių, tremtinių, žuvusių ar nukankintų mūsų geriausių tautiečių auka. Į Kovo vienuoliktąją ėjome su tos vėliavos paskleista  dvasinio polėkio, Vienybės Tikėjimo ir Vilties šviesa. Šią dieną gražiai simbolizuoja ant architekto Karolio Reisono įrengto pjedestalo aukštai pakilęs skulptoriaus Juozo Zikaro    angelas, vienoje rankoje laikantis sutraukytas nelaisvės grandines, o kitoje rankoje – karžygių   iškovotą Lietuvos laisvės vėliavą.

Ši Vėliava turėtų lemti ir mūsų tolimesnį skrydį, kurio sėkmė daug priklauso nuo mūsų šių dienų polėkio, nuo mūsų susiklausymo, nuo mūsų kasdieninio darbo, nuo mūsų tautinės dvasios išsaugojimo. Čia prisimintinas profesoriaus Stasio Šalkauskio teiginys, kad mūsų valstybės pastato ateitis turėtų laikytis ant trijų kolonų – tautiškumo, krikščionybės ir demokratijos. Kovo 11-osios rytmetis turėtų mus paskatinti  visomis priemonėmis – savo kaitria širdimi, savo kūrybinėmis galiomis – stiprinti tas mūsų namų, mūsų  Valstybės pastatą laikančias kolonas. Turime saugoti ir puoselėti mūsų svarbiausią savo dvasinės kultūros elementą – kalbą, savo istorinę atmintį, savo papročius, tradicijas.

         Buvusios – penkiasdešimt metų trukusios sovietinės okupacijos tikslas buvo, prisidengiant vadinamuoju internacionalizmu ar „tautų draugystės“ šūkiais, sunaikinti  mūsų tautos istorinę atmintį, mūsų kalbą, mūsų valstybę. Neseniai iškeliavęs į Viešpaties namus profesorius E. Gudavičius vienoje buvusioje televizijos laidoje labai taikliai pasakė: sovietinis okupantas buvo užsibrėžęs mus asimiliuoti, sunaikinti. Tai buvo aišku visiems. Tik klausimas – kada tai įvyks? Tačiau į tai buvo eita. Pavyzdžių užtenka: Maskva pageidavo, kad Vilniaus universiteto studentai diplominius darbus rašytų rusų kalba, kad visuomeniniai mokslai taip pat būtų dėstomi rusiškai. Lietuvos komunistų partijos komitetuose ar kai kuriose kitose įmonėse bei įstaigose  – raštai jau buvo rašomi tik rusų kalba. Kauno miesto buvusio Lenino rajono antrasis partijos sekretorius -vietos rusas atvirai reikšdavo nepasitenkinimą kalbančiajam lietuviškai ir tyčiodavosi pamatęs ant kaklo kryželį. Vis labiau buvo pabrėžiamas  „vyresniojo brolio“ – rusų kalbos būtinas vartojimas. Brežnevinėje konstitucijoje jau buvo išbrauktas respublikų kalbų įvardijimas. Po  ginčų dar palikti formalūs respublikų pavadinimai. Tačiau ir jų likimas buvo aiškus. Dėtos propagandinės pastangos mus sulydyti į vieną „ sovietinę liaudį“. Net dainuška buvo sukurta: „Moj adres – Sovietskij Sojuz…“

          Lietuvis visada turėjo ne kažkokio pasaulio klajoklio abstraktų adresą, o savo namus , savo Tėvynę. Labai ilgėdavosi jos netekęs.

          Mūsų namų pastato kolonas išgelbėjo tautos valia ir ryžtas, mūsų geriausių sūnų ir dukterų gyvybių aukos kaina, Aukščiausiojo lemtis. Beveik dešimt metų trukęs antisovietinis partizaninis karas , paskleidęs atėjūnams baimę,  sulaikė rusų kolonistų antplūdį į mūsų kaimus, į mūsų kraštą. Grįžtant iš sovietinių rekrūtų į namus, Maskvoje man pačiam teko išgirsti   iš  aukšto  rango rusų karininko,   tiesa,  truputį  „pagėrusio“      pasakojimą:   „ Kaune, Stalino prospekte ant augančių ąžuolų šakų rudenį per jūsų  mirusiųjų pagerbimo vakarą gaudomi ir kariami rusai…  Jūs nemylite rusų kareivių, išvadavusių jus iš buržuazijos…“ Iš tų žodžių galima buvo spręsti, kad jis niekada nebuvo Lietuvoje ir nenorėtų joje atsidurti. Kitaip nesakytų, kad centrinėje miesto gatvėje  auga ąžuolai ir joje  vyko tokie jo girdėti ar įsivaizduoti vaizdiniai.   Vis dėlto užsiminiau  jam apie  kai kuriuos tų „išvaduotojų“ tikruosius darbus Lietuvoje, bet minėtasis  pašnekovas, to visai nenorėdamas klausyti, toliau porino jam įtaigotos moralizuojančios propagandos  žodžius…

        Dabar ir mūsų dienomis kartais pasigirsta prikimusių balsų, norinčių iškreiptai pavaizduoti pokario metų antisovietinę kovą, partizanų vaidmenį kovojant su okupantu. Net kai kurių mokyklų   vadinamieji „mokytojai“ savo balsais, pritardami  įsijungia į šį Kremliaus svaičiojimų orkestrą. Šie „orkestrantai“ naudojasi gal tuo, kad mes iki šiol neturime valstybinės istorijos ir nacionalinės švietimo politikos.    Kai kurie Lietuvos istorikai bei politikai, prisidengdami „reikalinga nuomonių įvairove“, o ne istoriniais faktais, tęsia sovietinių „išvaduotojų“ propagandines tradicijas, nekritiškai priimdami sovietinių represinių organų  sukurptus „įrodymus“.

        Prieš keletą dienų per Lietuvos radijo priešpietinę pirmąją programą nuskambėjo vieno komentatoriaus žodžiai, kuriuose jis teigė, kad mūsų valstybinių švenčių iškilmės, plazdančios  vėliavos ar prisegtas prie krūtinės valstybės  simbolis sukelia agresyvų nacionalizmą, kenkia demokratijai… Norisi paklausti – kur suka mūsų lėšomis išlaikomas valstybinis  radijas, kad tokius svaičiojimus iš pasikvietusių „komentatorių“ skleidžia į eterį. Ir dar artėjant mūsų Nepriklausomybės atgavimo Trisdešimtmečiui!      Prisimename ir  prieš kurį laiką  vieno   istoriko   vėl  per tą patį radiją  pasakytus žodžius: „Lietuvoje rengiamos Dainų šventės kokčios, įgrisusios, tai atgyvena, jų nereikia rengti.“  Ir tai vėl „nuomonė“…  Turbūt nekyla klausimo, kam tokios skleidžiamos „nuomonės“ yra naudingos. Sakysite – demokratija. Nejau tokia „demokratija“, ypač jaunimo širdyse, turi sukelti abejojimą savo dvasinės kultūros ištakomis, savo istorija? Ar tokiomis laidomis neskatinamas jau lyg mada tapęs kosmopolitinis liberalus mąstymas, savų vertybių negerbimas? Kai kas, nors dar gana patyliukais,  ir dvikalbystės užuominą perša. Kai kam jau įtakingesni pasirodo angliški ar „tarptautiniai“ žodžiai… Lyg vėl grįžtų tik kitokiu pavidalu  „vyresniojo brolio“ sindromas…

       Tačiau tikime, kad tokiems “demokratams”  nepavyks apjuodinti nei mūsų šventinių tradicijų, nei garbingo Lietuvos partizano vardo, nei tų žmonių, kurie savo gyvenimą paaukojo Lietuvos laisvei, artindami Kovo 11-osios dieną.

       Mums   brangūs valstybiniai simboliai, brangus lietuviškas žodis, brangus ir jo skambesys. Džiugu, kad žmonės, o ypač patriotiškai nusiteikęs jaunimas brangina savo kalbą, puošiasi tautinio pasididžiavimo ženklais – mūsų Valstybės simboliais.

         Visuomenės daugumai kelia rūpestį Vilniaus Lukiškių aikštės likimas, valdančiųjų delsimas priimti LR Seimo narių A. Ažubalio  ir L. Kasčiūno parengtą „Lukiškių aikštės įstatymą“, suteikiant aikštei valstybės reprezentacinės aikštės statusą su atitinkamu istorinės patriotinės krypties memorialiniu paminklu. Inscenizuotas valdančiųjų Lukiškių aikštės įprasminimo „konkursas“ davė apgailėtiną rezultatą – bunkerinę abstrakciją, nepriimtiną nei Laisvės kovų dalyvių, nei didesnės dalies mūsų visuomenės nuostatoms. Prisiminkime praėjusiais metais per iškilmingą Sausio 13-osios minėjimą šia tema pasakytus Laisvės premijos laureato buvusio partizano Jono Kadžionio žodžius, kuriems pritariant aidėjo ilgai trunkantys susirinkusiųjų plojimai.  Šiems žodžiams: nereikia Lukiškių aikštėje peršamo „bunkerio“, o joje turi stovėti tikras mūsų laisvės kovas atspindintis memorialas, –  pritarė savo plojimais ir LR Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, Seimo nariai, ir   salėje buvęs LR kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas.  Manytume, kad tai nebuvo tik parodomieji plojimai.

        Per visą sovietinę okupaciją mūsų tautiečius palaikė gyvas tikėjimas, tautinė savimonė, viltis ir aukos prasmės supratimas. Dirbant rezistencinėje veikloje teko bendrauti su prieškarinės Lietuvos paskutiniu užsienio reikalų ministru Juozu Urbšiu, vienuolika metų kalintu sovietinio lagerio vienutėje. Paklausiau, iš kur jis sėmėsi ištvermės. J. Urbšys šiek tiek pagalvojęs atsakė: „Dažnai kalbėdavau rožinį, tiesa, jo neturėjau, bet karoliukus atstodavo pirštai. Didelės stiprybės teikė ir Lietuvos įvaizdis – mintimis nukeliaudavau į Vadaktėlius, Kauną, Vilnių…“

       Dešimt metų trukusią ginkluotą partizaninę kovą pakeitė dvasinė rezistencija. Atsirado vėl knygnešiai, pogrindinė spauda, ypač visada prisimintina „LKB kronika“, kūrėsi pogrindinės jaunimo organizacijos.

       Dabar trumpai žvilgterėkime į  svarbesnių kai kurių istorinių įvykių chronologiją. 1987 metais ateinantys – 1988-ieji  buvo paskelbti Dievo Motinos Marijos metais, nušvitę dideliu stebuklu:  atsirado tautinio atbudimo vėliavnešys – Sąjūdis.   1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingas Vilniuje    prie Adomo Mickevičiaus paminklo demaskavo Molotovo-Ribentropo paktą. 1988 m. vasario 14 d. Kauno katedroje vyko šv. Mišios už Lietuvą. Sovietinė milicija su guminėmis lazdomis vaikė žmones, norėjusius pagerbti mūsų tautos dainiaus Maironio atminimą. Ypač čekistams nerimą kėlė Nijolės Sadūnaitės drąsi veikla. Visas miestas buvo parengtas „atremti“ sesers Nijolės Sadūnaitės atvykimą į Kauną. Tuo metu ji savo pašto dėžutėje rado čekistų  ar jų samdinių įmestą raštelį: „Mes tave pribaigsime…“

      Vilniuje Vasario 16-ąją     minėjo apie penkiolika tūkstančių žmonių. Vėl taikytos bauginimo priemonės, fizinis susidorojimas. Tačiau Lietuvos laisvės troškimo negalėjo įveikti jokia jėga. Vilniaus Vingio parke susirinko apie 250 tūkst. žmonių. Spalio 22 dieną Vilniuje įvyko Sąjūdžio pirmasis suvažiavimas. Jam pirmininkavęs poetas Justinas Marcinkevičius ištarė žodžius: „Pagaliau ta diena atėjo…“ Kitos – spalio 23 dienos rytą prie grąžintos Vilniaus Katedros durų aukotos šv. Mišios.

          1989 m. Vasario 16-osios išvakarėse Kauno muzikiniame teatre vykusioje Sąjūdžio konferencijoje buvo priimta rezoliucija dėl Lietuvos suvereniteto atkūrimo. Prisimenu, kaip ši rezoliucija prakaitu išmušė konferencijoje dalyvavusį ir netoli manęs sėdėjusį berods iš Vokietijos atvykusį „svečią“ Klimaitį, reikalavusį nepykinti Maskvos ir nepriimti tokios rezoliucijos. Jam atkirtį tada davė kalbėjęs vienas iš Lietuvos Sąjūdžio veikėjų Kazimieras Motieka.  Rezoliucija buvo priimta.

        Tais pačiais – 1989 metais Lietuva pirmą kartą pokaryje džiūgaudama laisvai šventė savo valstybės atkūrimo dieną – Vasario 16-ją.

         Ir pagaliau 1990 metai – Kovo 11-ji. Sovietinėje imperijoje atsirado plyšys, pažymėjęs Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Atsirado galimybė išlikti mums, kaip tautai, su savo kalba, su savo kultūra. Atsirado galimybė dirbti sau, o ne svetimųjų labui, sutrupėjo geležinė uždanga, skyrusi mus nuo kitų pasaulio šalių. Tačiau šių dienų sūkuriuose svarbu neprarasti savo tautos dvasines vertybes, jos orumą, saviraišką, savo gyvąsias  šaknis. Pirmučiausiai turėtų tai suprasti mūsų   valstybės vadovai, turėtų jie, pasitelkiant visuomenines patriotines organizacijas,     aktyvinti priemones, išsaugojančias bei ugdančias  mūsų nacionalinę  kultūrą, o ne pasiduoti kosmopolitinio liberalizmo, mūsų kultūros  sukomercinimo ir   pragmatiškumo pučiantiems vėjams. Kaip ne kartą yra pabrėžęs filosofas Vydūnas ir kiti mūsų patriotiškai nusiteikę mąstytojai – tik iš sąmoningo tautiškumo išauga ir pilietiškumas, sudarydamas tvirtą mūsų valstybės pamatą. Prie šio pamato tvirtinimo žymiai daugiau, negu dabar, savo neformalia veikla turėtų prisidėti mūsų mokyklos.

     Žmogus tik tada jaučiasi tikras tautos narys, sakė profesorius Antanas Maceina, kai myli savo tautą ir visa, kas su ja susiję.

     Netrukus  iš šventovių bokštų prabils    varpai, skelbiantys Kovo 11-osios trisdešimtmečio  rytmetį. Malonu, kad gyva liko, nors šiek tiek apskurusi,   prieš 23 metus parodyta mūsų   iniciatyva  – organizuoti miesto mokyklinio jaunimo su savo mokyklinėmis vėliavomis sambūrį Kauno katedroje dalyvauti šv. Mišių aukoje, o iš ten – žygiuoti į Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje vykstantį bendrą šventinį minėjimą

     Tegul su šventinių varpų dūžiais skamba mūsų širdyse  praėjusiais metais  plačiai minėto Vaižganto pasakyti žodžiai: Aš mylėjau ir myliu Lietuvą, nes tai mano Tėvynė,  mano džiaugsmas ir pasididžiavimas.