Ignas MEŠKAUSKAS, šaulys, advokatas, www.voruta.lt

Lietuvos Respublikos Seimas 1918 m. gruodžio 13 d. priėmė Bendruomeninių organizacijų  plėtros įstatymą, kuriame  nužymėtos bendruomeninių organizacijų plėtros politikos gairės. Plečiant bendruomeninių organizacijų  plėtros veiklą kviečiama atsisukti į pilietiškumo ugdymą, neformalų ugdymą, aplinkosaugos ir gamtos apsaugą, į darbą ir užimtumą, laisvalaikio, sveikatos ir kitus svarbius visuomenei ir valstybei klausimus, tačiau valstybės saugumo, tautos išlikimo aspekto, kas yra svarbiausia, nesijaučia.

Išvardintus klausimus ir kitas valstybines programas įvykdysime tiktai su viena sąlyga  – jei apginsime, išlaikysime savo valstybę. Ne veltui sisteminės partijos, jų pirmininkai vieningai sutarė, kad vidaus ir užsienio politikos prioritetas  – šalies gynyba. Jei neapginam Daukanto aikštės, visos kitos programos gerbūviui pakelti netenka reikšmės – tampa makulatūra.

Todėl stiprinant gynybinę galią visos valstybinės programos, valstybės valdymo grandys, aktai,  ne tik negali prieštarauti gynimosi sistemai, bet tam tikru rakursu remti, vienytis apie prioritetą,  saugoti valstybės išlikimą.

Mūsų gynybinę galią ginkluotam ir neginkluotam pasipriešinimui sudaro du komponentai – ginklai ir žmonės, patriotai. Ginklus riboja finansinės galimybės, o antras komponentas priklauso nuo mūsų pačių sugebėjimų, dvasinio pasiruošimo mūšiui. Jis net reikšmingesnis už pirmąjį. Tarpukario karta, auklėta tėvų, mokytojų ir kunigų patriotine dvasia, išėję į mišką, išsprendė net ir pirmąjį komponentą –  patys įsigijo ginklų. Parakas  jų širdyse  neatidrėko per dešimtį metų.

Kaimo bendruomenė yra pirminė patriotinio auklėjimo mokykla, auklėjant žmogų patriotine dvasia ir pradedant nuo savo kiemo.

Lietuvių tauta nenuleista iš erdvės į jai paruoštą saugų žemės  paviršių; tarp geopolitinių skersvėjų ji kovėsi ir išliko, niekada nesutiko su pavergimu, okupacija ir gynėsi visais įmanomais būdais: nuo geležimi ir niekšybėmis kaustytų Europos riterių statė pilis, kasė vandens griovius. Paskutiniais šimtmečiais mūsų kardai kryžiavosi su rytiniais slavais. Su jais daugiausiai išlikusių kovos ženklų. Ne iš bičiulystės santykių atsirado mūsų žemėje ir švedkapiai, Salaspilio mūšis.

Istorijos suvokimas –  ne tuštybės pasotinimas,  ne vien informacijos papildymas, bet patriotinės dvasios stiprinimas tarsi gelžbetoninėmis konstrukcijomis. Ką reiškia žinoti, ar nežinoti, kaip Algirdo pulkai, nužygiavę su amunicija tūkstančius kilometrų, prie Mėlynųjų vandenų sumuša totorius, įžengia į Kijevą ir valdo Ukrainą tris šimtus metų iki Liublino unijos. Vincas Kudirka žinojo tai rašydamas „Iš praeities sūnūs te stiprybę semia“.

Istorija moko ir ko nereikia daryti. Kai mūsų bajorai, siekdami gerbūvio, neskyrė kariams pinigų, taupė, neklausė karaliaus, patys kariauti nėjo,  įsiveržę rusėnai į Vilnių plėšė, žudė, o bajorų gerbūvį, karietas pardavinėjo Maskvos turguose. Istorinių paralelių pasirodo ir šiandien.  Kitaip pasivadinę nūdienos bajorai, turėdami perteklinį eurą, apgulė Molėtų ežerų pakrantes, dygsta vilos, bet šautuvo jie ant sienos nekabina. Palankiai pritaria valstybės  išlikimui, per rinkimus pakibirkščiuoja apie patriotizmą, meilę šaliai, bet dairosi į geresnius būstus, automobilius; nestoja šalia biedno šaulio į nacionalinę gvardiją, kurios valstybė nusitveria sunkiausiais valstybei etapais, – pasiunčia sukilėliais į pajūrį, atverti tautai jūros vartus į pasaulį.

Neteko skaityti spaudoje, kaip, pardavęs vilą, pinigus paskyrė šaulių fondui, Pelėdos skyriui, kuris kelia idėją  pasiekti šaulių skaičių iki 50 tūkst.

Kraunami turtai, kurie nei TAUTOS nei  DIEVO akyse nieko verti.

Yra sakoma, kad nutūpęs paukštis palieka plunksną. Tauta, einanti vergovės ir laisvės  takoskyra, palieka kitokius ženklus, kurie trumpai kalba kas čia vyko ir kurie lemia mūsų ateitį. Bet mes paliktus ženklus  užmirštame, prarandame patriotinę duoną.

Kiekvienas laisvės siekiantis žygis palieka pėdsakus, bet jie išdžiūvę, negyvi. 1830 m.  sukilime kėdainiečiai,  laikydami savo rankose užimtą miestą, gynėsi. Sužinoję, kad nuo Labūnavos atjoja kazokų būrys, parengė jiems per medinį Nevėžio tiltą spąstus. Kazokai sugarmėjo įgilų vandenį, išplaukė tik arkliai. Miestas, įtraukęs laisvės gūsį, vėl triumfavo.

Ką įvykdė kėdainiečiai, praeivis gali sužinoti iš informacinės lentelės čia pat, neieškodamas bibliotekoje knygos; jis nusineša su savimi pagarbą tiems, kurių kaulai senai ilsisi Kėdainių  kapinėse…

Nuslopintas sukilimas vėl atsigauna po 30  metų nauja banga: vėl Lietuva palinksta po sukilėlių dalgiu. Nusėti miškai, laukai ir kloniai mūšiais. Šventybraščio  kape guli 60 savanorių, Montviliškio piliakalnyje -30. Bet kuriuose miškuose jie žuvo, šiandien nebežinom. Tik žinom iš rašytojo Jono Biliūno apysakos, kad  Juozapota nešioja skausmą  po šalį kaip šmėkla, juodu sparnu, vaikšto po Lietuvą, ieško savo vaikų tėvo: „kiek daug ponų, kokie gražūs, bet Juozelio nėra“.

Bažnyčia eina kartu su tauta. Paberžės bažnyčios kunigas Antanas Mackevičius, pasakęs paskutinį pamokslą, nusivilko sutaną, išėjo į mišką ir išsivedė 76 sukilėlius.

“Mes žinom, kad negrįšim, žūsim,  liks našlės, vaikai našlaičiai, bet mes kitaip gyventi nebegalim,“ – sakė iš sakyklos kunigas. Prisodrintos jo žodžių bažnyčios sienos  tebestovi iki šios dienos bet kas joje įvyko nėra nei ant durų nei ant sienos, jokios žinios. O žinios baisios ir tikros – palieka vyrai šiltas gryčias, žmonas,  vaikus, arklus, su dalgiais stoja atlapomis krūtinėmis po kazokų kardais.

1905 metais nuvilnijo per šalį cicilikų banga už lietuvišką raidę, lietuvišką žodį, lietuvišką maldą. Valstiečiai siautė monopolius, dainavo naujas revoliucines dainas. Baudėjų būriai nespėjo lakstyti po šalį. Anykščių gatvės gale, iš kurios balkonų sakydavo maištininkai pastatė patranką ir paleido šūvį. Atvykę į Šeimyniškių kaimą, kur šurmuliuodavo maištininkai, pastatė patrankėlę prie ežero, ketino paleisti šūvį išilgai kaimo. Kaimiečiai suklaupę ėjo prašyti atleidimo, sakydami, kad kaime maištininkų  nėra.

Tik du kiemai – Motiejaus Valikonio ir  Justino Baltuškos priima oratorius, kurių susirenka klausyti žmonės. Baudėjų vadas pakeitė sprendimą;  sunaikinti tik  tas dvi sodybas. Kareiviai viską sumetė kas galima sumesti į  gilius šulinius visus daiktus, inventorių.

Anykščiuose sušaudytos gatvės, žmonės pramuštas skyles užsitaisė kiekvienas sau, o betono šuliniai tebestovi iki šios dienos, bet jie tyli, nebylūs. Anykštėnai gimė, augo, tuokėsi, mirė ir   nieko daugiau nebuvo. O tai tik dalinė tiesa. Dar norėjo kažko…

Kiek paliko pasipriešinimo kovoje ženklų  per ilgiausią devynerių metų karą.

Sunku įsivaizduoti. Labai daug. Karo pradžioje įvykę didieji, pirmieji atkaklūs mūšiai  turi savo vardus, pavadinimus, pažymėti paminklais ar ženklais: Varčios mūšis, Kalniškės, Paliepių, Sedos, Virtukų… Keičiantis kovos taktikai, mažesniais kovotojų vienetais, būreliais, jų kovos vietos nepažymėtos,  pavadinimo neturi. Iš atminties nyksta, griūna jų bunkeriai, keičiasi miškai. Kautynių žūties vietos, nei miškai, laukai ir kloniai  tebėra nepažymėti.

Vozbučių  kaimo Krakių seniūnijoje tėvas su dviem sūnumis – Antanu ir Alfonsu,  išėjo į mišką. Stambių pajėgų apsupti traukėsi. Sniego iki kelių. Tėvas kaip pagyvenęs, amžiumi pavargęs,  sukaitęs padarė sprendimą: paėmė iš sūnaus Antano kulkosvaidį, liepė jiems trauktis, o jis juos dengs, iš savo miško neis. Ilgai, su pertraukomis kaleno tėvo kulkosvaidis, kol visai nutilo. Priešas su šunimis atsiliko. Dengdamas būrį, žuvo tik vienas tėvas.  Vozbučių kaimo ūkininkui Josvainiuose buvo nutraukti batai ir prie tvoros stribų pastatyti. Kur ūkininko,  gelbėjusio visą būrį, nuotrauka? Ar ji yra kur nors Vozbučių kaimo bendruomenėje?

Tūkstančiai  partizanų nuotraukų guli storose bibliotekų lentynų knygose.  Kovotojai su trispalvėmis ant rankovių,  žiūronais ant krūtinės,  žvelgia mums į akis – ką mes darom, ar nedarom, kad tautos tragedija nepasikartotų.

Kur motinų veidai, į kuriuos rūpi pažvelgti, kurios pagimdė 2-5 šienpjovėjus, o išėjo kariais į mišką ir visi penki žuvo. Kiekvieno žūtis – atskiras monologas, atskiras  smūgis kalaviju į patį širdies vidurį.

Kur pamatyti Povilo Lukšio  motiną, išauginusią vargo šeimoje šešis patriotus. Povilas žuvo Taučiūnų laukuose, Florijonas ant Klaipėdos miesto grindinio. Biedniokai kūrė Lietuvą.

Žila romėnų patikrinta patarlė moko: jei  nori taikos, ruoškis karui. Vaizdinių priemonių išnešimas į viešumą, pagarbias vietas, –  politinės valios klausimas. Bet priimtame įstatyme, dėl kaimo bendruomenių plėtros jokios užuominos apie papildomas dvasines versmes  nėra. Nėra net tokio žodžio kaip patriotinė dvasia,  atmintis, jos saugojimas. Tiesiog bijota prisiliesti prie šių žodžių. Minimas tik pilietis, kuris kitai valstybei parduoda pilietybę už darbą. Emigravus mažėja jo vaidmuo.

Pagal priimtą įstatymą papildomos, naujos, nemokamos mokyklos, generuojančios patriotizmą kaime,  nesulauksime.