Šv. Jonas Paulius II ir t. Vincas Pupinis SJ 

www.vaticannews.va

Linkuvoje, švenčiant Švč. M. Marijos Škaplierinės atlaidus, prisimenamas ir prieš 100 metų šioje parapijoje gimęs jėzuitas tėvas Vincas Pupinis, buvęs Vatikano radijo laidų lietuvių kalba redakcijos vadovas.

Vincas Pupinis gimė 1920 m. liepos 18 d. Linkuvos parapijos Gataučių kaime. Baigęs Linkuvos gimnaziją, 1938 m. įstojo į Jėzaus draugijos naujokyną, kuris tuo metu veikė Pagryžuvio dvare, netoli Kelmės. 1988 m. užrašytuose savo atsiminimuose Vincas Pupinis pasakoja, kad jo dėmesį patraukė moksleiviams skirtame žurnale visiškai atsitiktinai pastebėtas skelbimas apie Pagryžuvio naujokyne rengiamas rekolekcijas gimnaziją baigiantiems berniukams. Dešimt gimnazistų iš visos Lietuvos atvyko į rekolekcijas, kurioms vadovavo tėvas Pranciškus Masilionis SJ. „Atlikau išpažintį iš viso gyvenimo“, – rašo tėvas Pupinis. „Tėvas Masilionis man tada pasakė: „Atrodo, Dievas šaukia tave į kunigystę, o gal ir į vienuolinį gyvenimą“. Tas žodis buvo lyg žaibas į mano sąmonę!“

Vincui Pupiniui baigiant naujokyną į Lietuvą įžengė sovietai, Pagryžuvio namai buvo iš jėzuitų atimti. Kadangi Jėzaus draugija Lietuvoje tarpukario metais buvo atsikūrusi su vokiečių jėzuitų pagalba ir iki pat sovietinės okupacijos Lietuvoje tarnavo keletas vokiečių jėzuitų, 1940 m. naujokyną baigusiems kandidatams buvo pasiūlyta pradėti studijas Vokietijoje. Vincas Pupinis, kartu su vėliau pagarsėjusiu misionieriumi Indijoje Donatu Slapšiu, 1941 m. sausį slapta kirto Vokietijos sieną ir pasiekė Pulacho jėzuitų kolegiją šalia Miuncheno. Tuo metu vokiečiai seminaristai buvo paimti į kariuomenę, kolegijoje studijavo tik keli užsieniečiai.

Karo pabaigoje Pulacho jėzuitai pradėjo organizuoti pamaldas rytų apeigomis į Vokietiją priverstiniams darbams nacių atvežtiems rusams ir ukrainiečiams. Į šią specifinę sielovadą buvo įtrauktas ir Vincas Pupinis. Nusprendęs tarnauti rusakalbiams, karui vos pasibaigus jis atvyko į Romą ir buvo priimtas į Popiežiškąją rusų kolegiją, rengusią sielovadininkus rusų diasporai ir, jei tik atsirastų galimybių, – misionierius sovietinio komunizmo nualintai Rusijai. 1947 m. liepos 1 d. Romoje, rusų kolegijos bažnyčioje, Vincui Pupiniui buvo suteikti kunigo šventimai, su leidimu aukoti Eucharistiją lotynų ir graikų apeigomis.

Pirmiausia tėvas Pupinis buvo pasiųstas į Belgiją tęsti formacijos, atlikti vadinamąjį terciatą. Lankė rusus ir lietuvius angliakasius, aukojo jiems Mišias. Po dvejų metų  grįžęs į Romą buvo paskirtas rūpintis Italijos pabėgėlių stovyklose gyvenančiais rusais. 1953 m. su panašia misija buvo pasiųstas į Austriją, kur irgi buvo laikiną prieglobstį gavę daug žmonių, pabėgusių iš sovietų užimtos rytinės Europos dalies. 1964 m. tėvas Pupinis iškeliavo į Braziliją, kur 15 metų tarnavo rusams imigrantams.

1980 m. tėvas Pupinis Jėzaus draugijos vyresnybės buvo sugrąžintas į Romą ir paskirtas Vatikano radijo laidų rusų kalba redakcijos vadovu. Dirbdamas rusų redakcijoje jis kartais talkindavo ir lietuvių redakcijai, buvo kviečiamas aukoti tuo metu Vatikano radijo sekmadieniais transliuojamas Mišias lietuvių kalba. Kai 1988 m. vasarą buvo išleistas į pensiją ilgametis lietuvių redakcijos vadovas kun. Vytautas Kazlauskas, nauju redakcijos vadovu buvo paskirtas tėvas Vincas Pupinis. Savo atsiminimuose jis rašo, kad šis paskyrimas iš pradžių neteikė didelio džiaugsmo, nes kun. Kazlauskas nenoriai paliko Vatikano radiją. „Mane laikė lyg ir įsibrovėliu, išvijusiu kun. Kazlauską. Jam buvo 69 metai, man – 68“, – rašė jis savo atsiminimuose. Tačiau savo kuklumu, romumu, subtiliu humoro jausmu ir ypač šventu kunigo pavyzdžiu tėvas Pupinis labai greitai pelnė lietuvių redakcijos darbuotojų pagarbą ir su jais susidraugavo.

Rimtai nesuspėjęs įsitraukti į redakcijos darbą tėvas Pupinis susirgo, 1989 m. jam buvo atlikta sudėtinga chirurginė operacija. Po jos atsigavęs grįžo į darbą, tačiau jau pradėta ieškoti kito kunigo, kuris galėtų imtis darbo Vatikano radijuje. Juo labiau, kad kaip tik tuo metu jau keitėsi padėtis Lietuvoje ir visoje rytinėje Europoje, ėjo į pabaigą komunistų valdymas ir izoliacija.

Vincas Pupinis mirė 1993 m. kovo 27 d. Romoje, Jėzaus draugijos generalinės kurijos namuose. Keletą dienų prieš mirtį jis paprašė, kad jam būtų suteiktas ligonių patepimo sakramentas rytų apeigomis. Prie mirštančiojo budėjo tuo metu Romoje studijavęs jėzuitas kunigas, šiandien – Kauno arkivyskupas emeritas Lionginas Virbalas. (JM / Vatican News)