punskas.pl archyvo nuotr.

www.voruta.lt

Istorijos ratas smagiai sukasi, ir, ko gero, mes vėl patenkame į geopolitinę areną, kokia buvo beveik prieš 100 metų. Tiesa, ir padėtis kita, ir artistai kiti. Bet grėsmė Lietuvai išlieka. Turiu galvoje vadinamąjį Suvalkų trikampį, kuriame prieš šimtmetį kunkuliavo tikro karo katilas. O šiandien? Šį siaurą beveik 100 km ruožą, nusitęsusį nuo trijų valstybių (Baltarusijos, Lenkijos ir Lietuvos) sienų sankirtos iki Karaliaučiaus srities vadiname Suvalkų koridoriumi. Šiomis dienomis Gardino srityje, šaukdamas apie mistinį NATO pajėgų judėjimą link Baltarusijos, A. Lukašenka sutelkė neregėtą karinę armadą. Išsiprašęs V. Putino pagalbos „esant aplinkybėms“ padėti diktatoriškam režimui, pats ir sūnus Nikolajus su „kalašnikovu“ lakstantis „batka“ gali lįsti būtent į šį koridorių, siekiant atkirsti Baltijos šalis nuo didžiosios Europos. Toks scenarijus visiškai įmanomas, prisimenant seną šimtmečio konfliktą…

Siūlome žurnalisto Česlovo Iškausko straipsnį, paskelbtą jo knygoje „Paaukota Lietuva: nuo Vytauto Didžiojo iki Dalios Grybauskaitės“ (Kaunas, 2014). 

Suvalkų trikampis: kaip jie mus mindė?

Prieš keletą metų, kalbėdamas, žinoma, apie savo istorines dramas, Justinas Marcinkevičius sakė: „Man praeities įvykiai niekados nėra pasibaigę, nes tai, kas buvo, tai, ką mes vadinam istorija, tebesitęsia, tęsiasi dabar mumyse, tęsis per amžius“. Aukso žodžiai. Dabar juos galima taikyti tiems, kurie tvirtina, jog praeities priminimas – tai senų žaizdų aitrinimas, nesantaikos tarp tautų kurstymas. Beje, skaudžiausių istorijos tarpsnių nutylėjimas iš esmės ir yra mūsų sąmonės bei valstybių santykių išopėjimo vieta.

Šį epilogą nutariau taikyti ir vienam iš sudėtingiausių Lietuvos ir Lenkijos santykių laikotarpiui – keletui mėnesių iki Suvalkų sutarties, pasirašytos 1920-ųjų spalio 7 d. Tų metų rugpjūtis ir rugsėjis buvo neramus ir Suvalkų, Punsko bei Seinų krašto žmonėms. O dingstį apie tai priminti paskatino nesenas lenkų valdžios akibrokštas Berznyko (Beržininkų) kapinėse: akmeninėse plokštėse iškaltose datose ir užrašuose lietuviai, tais 1920 metais kovoję už savo laisvę, tapatinami su bolševikais, laikomi kolaborantais, o būtent šie ir kiti tekstai, kaip teigė istorikas Tomas Bagdonavičius, „iškraipo istorinę tiesą ir skatina lenkų neapykantą lietuviams“.

Lenkų ir bolševikų sandūra

Vejant vokiečius iš Rusijos, bolševikai dar 1920 m. sausį patvirtino naują puolimo į Vakarus planą, kuris buvo Vladimiro Lenino ir Levo Trockio sumanyto revoliucijos „eksporto“ dalis. Vakarų frontas tapo svarbiausias, čia buvo sutelktos geriausios bolševikų karinės dalys – beveik pusė milijono karių. Užėmus Vakarų Baltarusiją ir Ukrainą, planuota žygiuoti tolyn, į Lenkiją ir Vokietiją, o čia su revoliucinių darbininkų pagalba nuversti vietos valdžias, po to „eksportuoti“ revoliuciją į Čekoslovakiją, Vengriją, Rumuniją, Italiją ir kt. Vakarų fronto vadu buvo paskirtas jaunas, vos 27 metų, bet jau pergalėmis pagarsėjęs karvedys, būsimasis maršalas Michailas Tuchačevskis.

Bet prie vakarinių buvusios carinės imperijos sienų jis susidūrė su ne mažiau ambicingu, tuomet beveik dvigubai vyresniu ir kovose labiau užgrūdintu Juzefu Klemensu Pilsudskiu. Siekdamas atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę nuo „jūros iki jūros“ federacijos principu, šis Lenkijos valstybės viršininkas 1920 m. balandžio mėn. sudarė sutartį su ukrainiečių socialistų lyderiu Simonu Petliūra dėl bendros kovos su bolševikine Rusija.

Gegužės 7 d. jungtinė kariuomenė užėmė Kijevą, buvo deklaruota Ukrainos nepriklausomybė. Tačiau bolševikai nesustojo ir per Baltarusiją puolė Varšuvą. Raudonajai armijai pavyko nustumti lenkų kariuomenę iki pat Varšuvos. Tačiau rugpjūčio 14-16 d. įvykęs Varšuvos mūšis netikėtai pakeitė įvykių eigą ir iš esmės užkirto kelią bolševikinės revoliucijos „eksportui“. Raudonoji armija buvo atblokšta nuo Vyslos ir greitai vejama atgal. Euforija apėmė ir J. Pilsudskį, ir visą Lenkiją, o britų diplomatas lordas Edgaras D‘Abertonas šį karinį konfliktą priskyrė prie aštuoniolikos svarbiausių mūšių pasaulio istorijoje ir pastatė jį į vieną gretą su atėniečių pergale prie Maratono, normanų pergale prie Hastingso ir Napoleono – prie Vaterlo. Lenkijos istoriografijoje mūšis prie Varšuvos apibūdinamas kaip „stebuklas prie Vyslos“.

Lietuva su bolševikais?

Lenkų duomenimis šiame kare Rusijos nuostoliai buvo apie 230 tūkst. kareivių, Raudonoji armija bėgo, o V. Lenino planuotas istoriniu žygis į Vakarus žlugo. Bet prieš tai, 1920-ųjų liepos 12 d., buvo pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartis, pagal kurią balandžio mėnesį lenkų užimtas Vilnius buvo grąžintas Lietuvai. Tiesa, lietuviškas jis išsilaikė tik apie tris mėnesius, bet tuomet bolševikai lenkų agresorių akivaizdoje buvo pelnę daugelio lietuvių simpatijas. Varšuvai tai reiškė, kad Lietuva tampa V. Lenino Rusijos satelite ir nepaliaujamose varžytinėse su Lenkija eina išvien su bolševikais.

Tokį kaimynų nusiteikimą sustiprino tai, kad, praėjus vos trims dienoms po taikos sutarties pasirašymo, liepos 15 d., čia atvyko pulkininkas leitenantas Kazys Ladyga – buvęs Rusijos imperijos kariuomenės karininkas, 1919 m. vadovavęs pasipriešinimui Raudonajai armijai ir bermontininkams (po Lietuvos kariuomenės pralaimėjimo Lenkijos daliniams prie Augustavo ir Seinų atsisakė armijos vado pareigų; 1940-ųjų rugpjūtį sovietų buvo suimtas ir kitų metų pabaigoje sušaudytas Rusijos kalėjime). Netrukus į miestą įžengė lietuvių pėstininkai, įvyko bendras su raudonarmiečiais mitingas, kuriame, sugiedojus Tautišką giesmę ir „Internacionalą“, rusų komisaras pažadėjo greitai palikti Vilnių.

Tačiau perduoti gražintą teritoriją mūsų valdžiai bolševikai delsė, o M. Tuchačevskis net bandė pasinaudoti Lietuvos teritorija ir įtraukti į savo žygį Lietuvos kariuomenės dalinius, esančius Vilniuje. Bendradarbiavimo su bolševikais įspūdį stiprino tai, kad Vincas Mickevičius-Kapsukas, Zigmas Aleksa-Angarietis ir kiti komunistų vadai, 1919 m. pasprukę iš Lietuvos ir įsikūrę Smolenske, nenurimo, žadėjo vėl grįžti ir iškarti buvusius savo bendražygius – socialdemokratų lyderius Vladą Požėlą, Steponą Kairį – neva „už proletariato interesų išdavystę, perėjimą į buržuazijos stovyklą“.

Lietuviškieji bolševikai vadovavo ir 1919-ųjų pavasarį įkurtai bendrai Lietuvos ir Baltarusijos socialistinei respublikai (LITBEL‘ui). Lenkams tai buvo stiprus argumentas, kaltinant Lietuvą tariamu bendradarbiavimu su bolševikais.

Vijo rusus, o smaugė lietuvius

Taigi, po pergalės prie Varšuvos lenkų kariuomenė plačiu frontu vijo Raudonąją armiją į Rytus. J. Pilsudskio apetitas atėjo bevalgant, ir šis savo parankinio generolo Lucjano Zeligowskio rankomis sumanė užgrobti senas Lietuvai priklaususias teritorijas.

1920 m. rugpjūtį ypatinga padėtis susidarė vadinamame Suvalkų trikampyje, Pietų Sūduvoje, Suvalkų – Seinų ir Punsko krašte. Seinai nuo XV-ojo amžiaus iki pat trečiojo ATR padalijimo ir carinės Rusijos okupacijos 1795 m. priklausė LDK. Kaip rašė apklausų pagrindu etnologinį krašto pjūvį atlikęs istorikas Petras Kalnius 2004 m. paskelbtame tyrime „Punsko ir Seinų krašto lietuviai“, Punsko valsčiuje lietuviai sudarė apie 80 proc. visų gyventojų, bet lenkai į šią teritoriją pretendavo motyvuodami, kad caro laikais ji priklausė Varšuvos generalgubernatoriui.

Į ginčytinus Lenkijos ir Lietuvos santykius įsikišo Tautų Sąjunga, kuri delegavo Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministrą lordą George‘ą Curzoną, kuris 1919 m. gruodį nubrėžė demarkacinę liniją, dar vadinamą Kerzono linija. Taip lenkams atiteko lietuvių gausiai apgyvendintos Suvalkų, Seinų, Punsko apylinkės, kuriose atsitraukus vokiečiams valdžia buvo atitekusi lietuviams. (Apskritai 1919-1920 m. Seinų krašte valdžia pasikeitė net vienuolika kartų).

Vydama bolševikus Lenkijos kariuomenė eilinį kartą sulaužė susitarimus bei Kerzono liniją, kaip ir 1919 m. liepą nustatytą prancūzų maršalo Ferdinando Focho liniją (pastarasis už nuopelnus Varšuvai 1923 m. gavo Lenkijos maršalo titulą), kaip, beje, ir 1920 m. rudenį Lozanos sutartimi nustatytą 8 km pločio neutralią zoną, egzistavusią pustrečių metų. Po nesėkmingų derybų su lenkais lietuviai surengia įnirtingą pasipriešinimą besiveržiančiai keliskart galingesnei J. Pilsudskio armijai.

1920 m. rugpjūčio 28 d. lenkų kariuomenė užima Augustavą. Rugpjūčio 31 d. lenkų ulonai užgrobia Seinus, Suvalkus, Gibus. Lenkija reikalavo, kad lietuviai kartu muštų Raudonąją armiją arba bent leistų per savo teritoriją vyti bolševikus, tačiau Vilnius pasipriešino: lietuvius saistė liepos 12 d. pasirašyta taikos sutartis su Sovietų Rusija. Kita vertus, jie žinojo, kad lenkai neapleis užimtų žemių. Po įnirtingų mūšių rugsėjo 22 d. ties Augustavu lietuviai patiria triuškinantį pralaimėjimą, o kitą dieną lenkai jau užima Druskininkus, vėliau Gardiną, Lydą. Atsivėrė tiesus kelias L. Zeligowskio avantiūrai.

Tarp narsos ir neutralumo

Tokiomis sąlygomis rugsėjo 30 d. Suvalkuose prasideda Lenkijos ir Lietuvos derybos, užsibaigusios spalio 7 d. Suvalkų sutartimi, kuri po dviejų dienų taip pat buvo sulaužyta. Per keletą mėnesių Lietuva neteko daugybės savo karių ir karinės technikos. Beveik po metų, 1921 m. liepos 16 d., Steigiamasis Seimas net priėmė specialų įstatymą Suvalkų fronto atsitikimų tardymo komisijai sudaryti, ši komisija turėjo pasirūpinti, kad esant reikalui „kaltininkai būtų patraukti tieson“. Dėl to turėjo atsistatydinti šio fronto vadas pulkininkas K. Ladyga, kuris prieš mūšius narsiai ragino „Pulti, dabar arba niekados!“

Bet istorikai pastebi, kad svarbiausi nuostoliai vis dėlto buvo ne šie: visų pirma, mūsų pralaimėjimas Pietų Sūduvoje sudarė palankias sąlygas lenkams užgrobti mūsų sostinę Vilnių ir Vilniaus kraštą. Antra, dėl to, kaip parodė vėlesni įvykiai, mes visiems laikams praradome Seinus, Punską ir visą šį gražų nuo seno mūsų tautiečių gyvenamą kraštą. Kartu pralaimėjimas pademonstravo, kokia susitaikėliška buvo Lietuvos neutralumo pozicija lenkų ir bolševikų karo metu.

Visas šis konflikto mazgas dar kartą parodė, jog Vakarai palaiko ir toleruoja stipresniojo interesus. Tūlas paklaus: ką tuo norėta pasakyti? Ar istorijos priminimas – ne tautų kiršinimas? Viena verta pridurti: pamokančių praeities tarpsnių projektavimas į šiandieną padeda blaiviai vertinti dabarties ir ateities geopolitinę situaciją. Pasakyta tas pat, kaip Just. Marcinkevičiaus, tik kitais žodžiais.