Laikinas Jono Paulausko asmens liudijimas. Straipsnio autorės asmeninio archyvo nuotr.

Jovita Niūniavaitė-Lesienė, www.voruta.lt

ŠEIMA 

Lietuvos laisvės armijos (LLA) dalyvių Jono ir Valerijono motina Elena Jurkutė gimė 1899 m. rugsėjo 2 d. Mosėdžio vls. Šačių parapijoje Juknaičių k. Ištekėjo 1921 m. gegužės 29 d. už 33-ų metų Jono Paulauskio iš Kulų I kaimo, jaunavedžių tėvai: Kazimieras ir Felicijona (Ašondinaitė) Paulauskai, Leonas ir Elena (Steponavičaitė-Steponavičiūtė) Jurkai.

          Mano mama Kazė Jurkutė Niūniavienė apie savo sesers Elenos vyrą pasakojo, kad jis buvo ypatingai gabus žmogus, Skuodo vls. I – jų Kulų k., arti Skuodo geležinkelio stoties turėjo apie 15 ha ūkį. J. Paulauskas plačiose Skuodo miesto apylinkėse garsėjo kaip labai nagingas medžio darbų meistras, sugebėjęs savarankiškai statyti net ir didelius gyvenamuosius namus. Ištekėjusi Elena apsigyveno vyro ūkyje. Jonas buvo labai rimtas, tvarkingas, atsidavęs šeimai, ištikimas vyras, rūpestingas tėvas, kartu su Elena užauginęs 6 vaikus. Jonas Paulauskas išsiskyrė iš visų Jurkų giminės vyrų ir ištekėjusių seserų vyrų tarpo dar ir savo kūno sandara bei fizine jėga: jis buvo gana aukštas (apie 180 cm), stambus, plačiapetis, raumeningas vyras, kuris pajėgdavo vienas pakelti didelio rąsto galą.

          Šias J. Paulausko fizinio stiprumo savybes teko patirti jo krikštasūniui Juozui Normantui (vyriausios mano mamos sesers Ievos sūnui), kuris savo vaikystės metais lydėdavo savo tėvelį Juozapą ir savo krikšto tėvą J. Paulauską į Skuodo miesto žydo prekybininko krautuvėlę pirkti dildžių. Fabrikų pagamintų dildžių (pielyčių) tinkamumą J Paulauskas patikrindavo savo paties dantimis: jei jo dantys pajėgdavo nukąsti dildės galiuką, – vadinasi, ji pagaminta iš per minkšto metalo, jos pirkti neverta, pirkti reikią tokią dildę, kurios galiuko jis neįstengdavo nukąsti. Juozas prisimena, kad jo akivaizdoje J. Paulauskas ir dantimis, ir dviem pirštais lengvai sutrupindavo kietus lazdyno riešutus. J. Paulauskas mėgdavo bendrauti su žmonos tėveliais, su savo svainiais (J. Normantas, Skuodo krašto penkių garbingų ūkininkų šeimų tragiškų likimų vingiai, Skuodas – Vilnius, 2009).

          Aš gerai prisimenu tetą Eleną, kuri, gyvendama Šiauliuose pas savo sūnų Leoną, sekmadieniais po šv. Mišių ateidavo mūsų aplankyti. Ji buvo malonios išvaizdos, juodais plaukais, visada besišypsanti, ypatingai tvarkinga, apsirengusi tamsiu kostiumėliu, balta bliuzele, pasipuošusi gintariniais karoliais.

LLA ŠTABO SEKRETORIUS JONAS PAULAUSKAS

Mažeikių aps. Barstyčių mstl. 1946 m. sausio 17/18 d.  ant parduotuvės pastato, ant rinkimų komisijos pirmininko namo pasirodė lapeliai, kuriuose nurodyta: nepaklusti sovietinei valdžiai, neiti į priešrinkiminius susirinkimus, nebalsuoti už nurodytus kandidatus. Siekiant išaiškinti autorius bei platintojus sausio 18 d. užvesta agentūrinė byla „Žabra“. Sausio 24 d.  užverbuotas informatorius “Pugovicin“ pranešė apie Barstyčių gyventoją D., kuri jam sakė žinanti, kas platino tuos lapelius, D. minėjusi mokytoją Rimkūną ir brolius Paulauskus. Imta sekti D., bet ji sausio 25 d. dingo, tačiau vasario 6 d. buvo slapta sulaikyta (rusų klb. – neglasno sniata). Ji patvirtino, ką buvo pasakojusi agentui “Pugovicin”, ir tokiu būdu suimti broliai Paulauskai, vėliau – dar 21 žmogus. Sulaikytoji D. (suimta 1946 m. vasario 25 d.) apkaltinta priklausymu antisovietinei organizacijai LLA. Tardymų metu D. papasakojo apie mokytoją Petkutę ir kitus jai žinomus LLA dalyvius. Paaiškėjus, kad D. palaikė ryšius su asmenimis, kuriais domisi MGB, ji užverbuota,  birželio 18 d. paleista ir teikė informaciją  (f. K-1, ap. 58, b. P-6199; f. K-41, ap. 1, b. 1285, b. 1287).

                 Suimtojo anketoje nurodyta, kad Jonas Paulauskas gimė 1923 m. kovo 2 d. Kretingos aps. Skuodo vls. Kulų k.; gyveno Mažeikių aps. Sedos vls. Barstyčių k.; dirbo meistru – statybininku; jis turėjo 3 brolius ir 2 seseris, tėvai – valstiečiai; tėvas Jonas Paulauskas gimė 1880 m.; mama Elena Paulauskienė – 1895 m. Pažymima, kad Jonas Paulauskas suimtas 1946 m. vasario 13 d. Jis 1937 m. baigė pradžios mokyklą, 1941 m. – Telšių Amatų mokyklą. 1944 m. Skuode įstojo į Vietinę rinktinę (VR) (f. K-1, ap. 58, b. 1186/3).

                 Kaltinamojo Juozo Vyganto, Juozo, 1948 m. balandžio 12 d. tardymo protokole plačiau nušviečiama LLA dalyvio J. Paulausko veikla, J. Vygantas pasakojo: Jonas Paulauskas gimė Skuodo vls., gyveno Sedos vls. Barstyčių k., dirbo kelių meistru. Susipažinome 1945 m. birželio mėn., mus supažindino Laumių k. gyventojas Vacys Jablonskis, eidavome pas Laumių k. gyventoją Pušinską klausytis užsienio radijo pranešimų. Paulauskas sakėsi nuo 1944 m. priklausąs LLA. 1945 m. rugpjūčio mėn. įsigijus radijo aparatą ir rašomąją mašinėlę susitarėme su Paulausku leisti antisovietinius lapelius. Tiems lapeliams tekstą rašęs jis (Juozas Vygantas), o Paulauskas juos spausdino ir pats bei pažįstamų pagalba platino Sedos mstl. ir Mažeikiuose. 1945 spalio mėn., kai jį (Juozą Vygantą) Žemaičių legiono LLA štabas paskyrė brigados Alkos vadovu ir davė užduotį Mažeikių aps. suformuoti brigadą, jis Paulauską paskyrė savo adjutantu  (LYA, f. K – 1, ap. 58, b. P-14870, t. 3; b. P-16601, t. 3).

                 Kameros agentas pranešė, kad J. Paulauskas viską papasakojo, ką kalbėjo per 1946 m. vasario 22 d. tardymą, bet pasakė, tegu daro, ką nori, bet aš neišduosiu, nes po pusantro mėnesio mus išlaisvins, o Lietuva nebebus Sovietų Sąjungoje. Vasario 21 d. pasakojo, kad 1945 m. spalį davė priesaiką, gavo slapyvardį – “Perkūnas”, vėliau pats slapyvardį pakeitė – pasivadino “Žygis”. Jo veikla buvo įvairiapusiška: spausdino antisovietinius lapelius; juos platino (išplatino apie 50); ieškojo naujų narių; pranešdavo apie gyventojų nuotaikas; parinkdavo į LLA naujus narius.

Valys tardomas 02-13: LLA nuo 1945-11, išplatino 5 lap., “Ūsočiui” davė priesaiką, slapyv. “Žaibas” (f. K-41, ap. 1, b. 1287, l. 38, 55). Jono tardymas 03-06, pr. 18 val., nutrauktas 24 val. (f. K-41, ap. 1, b. 1287, l. 93). Jų išvardinti ir suimti: ((f. K-41, ap. 1, b. 1287, l. 58, 59).

Straipsnio autorės asmeninio archyvo nuotr.

Šiauliuose vykusiame 1946 m. liepos 25 d. teismo posėdyje buvo kaltinami 44 žmonės pagal RFSSR BK str. 58-1”a”, 17-58-1”a”, 58-12, 58-11, pažymima, kad liudininkai nebuvo kviečiami. Vienas iš teisiamųjų – Jonas Paulauskas, Jono, suimtas 1946 m. vasario 7 d., su kaltinamaja išvada supažindintas 1946 m. liepos 23 d. (LYA, F. K-1, ap. 58, b. P-16601).

1946 m. liepos 27 d. LSSR MGB  kariuomenės Karo tribunolo nutarime pažymima, kad teismo posėdyje iš 33 kaltinamųjų pagal RSFSR BK str. 58-1 ir 58-11 tik 5 asmenys prisipažino priklausę antisovietiniam pogrindžiui, 17 kaltinamųjų visiškai nepripažino savo kaltės ir nepatvirtino savo parodymų, kuriuos buvo davę tyrimo metu. Jie tvirtino, kad sutiko su pareikštais kaltinimais, nes jiems buvo taikomos fizinio poveikio priemonės. Be to, keletas kaltinamųjų, pvz., Mickus ir kiti teismui pareiškė, kad jiems nebuvo leista perskaityti ir susipažinti su bylos medžiaga, o tik pasiūlyta pasirašyti protokolą. Nutarta bylą grąžinti papildomam tyrimui ir atlikti sekančius veiksmus: 1.Iš naujo apklausti kiekvieną kaltinamąjį ir darant jų akistatas tiksliai nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimą antisovietinėje veikloje ir remiantis tuo pareikšti kaltinimą; 2.Nustačius kaltinamųjų kaltumą, šią bylą išskirti į atskiras tyrimo bylas atsižvelgiant į kaltinamųjų nusikaltimo panašumą ir jų ryšius nusikalstamoje veikloje; 3.Patikrinti 17 žmonių, neprisipažinusių kaltais, pareiškimus, išsakytus teisme, apie fizinio poveikio priemonių panaudojimą ir pasitvirtinus tiems faktams, pradėti kaltininkams baudžiamąjį persekiojimą (f. K-1, ap. 58, b. P-16601).

Jonas Paulauskas, Jono – Lietuvos tautinio pogrindžio dalyvis, 1946 m. kovo 23 d. LSSR MGB Mažeikių  sk. užregistruotos agentūrinės bylos Nr.302 „Tapečiai“ figūrantas; 1948 m. liepos 30 d. byla atiduota į archyvo agentūrinį fondą Nr.12727 ir tyrimas nutrauktas, nes J. Paulauskas nužudytas (LYA, F. K-1, ap. 61, k. 20).

1946 m. rugsėjo 21 d. 9 val. Jonas Paulauskas staigiai metėsi prie kalėjimo tvoros, peršoko ją, nukrito kitoje tvoros pusėje žemyn galva, tuo momentu prižiūrėtojas šovė ir mirtinai jį sužeidė. Sužeistasis atsistojo ir bandė bėgti, tačiau, nubėgęs 20 metrų, parkrito ir mirė. 1946 m. rugsėjo 23 d. MGB Mažeikių aps. virš. Sienin pasirašė nutarimą dėl Jono Paulausko baudžiamojo persekiojimo nutraukimo (LYA, f. K 1, ap. 58, b. 1186/3).

FIZINIO POVEIKIO PRIEMONĖS

Kai kuriems, kurių atmintyje dar išlikę LSSR istorijos vadovėliuose pateikti heroiškumo pavyzdžiai (M. Melnikaitė, P. Morozovas ir kt.), sunku suprasti, kodėl antisovietinės veiklos dalyviai kalbėdavo su tardytojais, atsakinėdavo į klausimus ir pan. Skaitant LYA esančias baudžiamąsias (baudž.) bylas sudaromas įspūdis, kad tardytojo pateikiami klausimai ir tardomojo atsakymai atitinka bendrai nustatytas baudžiamojo proceso normas. Pradžioje tardymo pažymima, kada tardymas pradėtas, o pabaigoje nurodomas tardymo pabaigos laikas. Pradėjus tardymą sekdavo klausimai ir atsakymai. Tačiau įsigilinus galima pastebėti, kad kartais tardymas vykdavo visą dieną ar visą naktį, o atsakymai užimdavo vos kelias eilutes, po kurių būdavo prierašas – tardymas nutrauktas. Tikėtina, jog suimtasis nieko neišduodavo, būdavo kankinamas ir galimai netekdavo sąmonės. NKVD—NKGB praktikoje tai būdavo vadinama „fiziniu poveikiu” (rusų klb. – fizičeskoje vozdeistvije). Jis taikytas tiek sulaikytiems, tiek suimtiems asmenims. Sulaikytuosius kankino, kad išgautų pretekstą areštui, o suimtuosius – kad galėtų sudaryti bylą ir nuteisti. Dažnai tardytojai patys surašydavo suimtųjų atsakymus į pateiktus klausimus ir „fizinio poveikio“ priemonių pagalba versdavo juos tardymo protokolus pasirašyti. Pvz., A. Mackevičius SSRS generaliniam prokurorui rašė, kad 1950 m. vasario mėn. buvo sužeistas ir suimtas, tris mėnesius laikomas rūsyje, tardymai vyko tik naktimis. Vietoje medicininės pagalbos iš pastoviai girto tardytojo sulaukė mušimo ir pasityčiojimų. Norėdamas nors kiek išsaugoti sveikatą ir kuo greičiau ištrūkti iš rūsio į lagerį, pasirašydavo tardytojo „sukurtus“ protokolus. Visi skundai prokurorui iššaukdavo naujus pasityčiojimus. Tardytojas atvirai teigė, kad jo reikalas – sudaryti bylą, jog teismas duotų 25-ius metus (rusų klb. – podognat 25 liet), o prokuroras, anot jo, sugebės padaryti nemokamą darbininką (f. K-2, ap. 1, b. 11243).

                 Ypatingai žiauriai buvo elgiamasi pirmosiomis suėmimo valandomis ir dienomis, nes tardytojams reikėdavo surinkti kuo daugiau žinių apie partizanų dislokacijos vietas, jų slėptuves, ryšininkus, pogrindinių organizacijų narius. Suėmę sunkiai sužeistąjį kankinimais bandydavo išgauti kuo daugiau informacijos.

                 Valstybės saugumo komiteto (VSK) prie LTSR MT Tardymo sk. vyr tardytojas mjr. Kazanavičius 1975 m. spalio 21 d. apklausė suimtąjį J. Klausimas: 1951 m. vasario 5 d. jums buvo pareikštas kaltinimas ir jūs prisipažinote kaltu. Atsakymas: <…> mane tardė rusiškai, o aš rusų klb. nemokėjau, protokolus rašė rusiškai, vertė juos ne ištisai iš eilės, o atskiras protokolų dalis <…> Be to, mane ne kartą mušė, ypač mušė Priekulėje ir Klaipėdoje, o po to aš bijojau, kad nemuštų ir sutikdavau, kad rašytų bet ką į protokolus (LYA, f. K–1, ap. 58, b. 26533/3, t. 2). Tas pats tardytojas 1975 m. spalio 17 d. apklausė P. S., kuris teigė: <…> mane tardė rusiškai, aš rusų klb. nemokėjau, vertėjas vertė ne man, o tardytojui, protokolus rašė rusiškai, kurių aš negalėjau perskaityti. Buvo akistata su pusbroliu, o su partizanu D. tiesiogiai akistatos nebuvo, o tik per pravertas duris kažkas pasakojo, kad partizanai pasiėmė iš manęs pasiūtus batus. Aš sėdėjau kitoje durų pusėje ir turėjau klausytis, o atsisukti ir pamatyti, kas kalba, man buvo uždrausta, iš balso nepažinau, ar D. kalbėjo, ar kas kitas. Nežiūrint to, kad aš viską papasakojau, mane mušė vertėjas, tampė už plaukų, prilenkęs už plaukų prie žemės tampė po kambarį, nuo to laiko aš pusiau plikas. 1951 m. tardymas buvo žiaurus, mano kairėje kojoje nėra antro piršto, jį man nudaužė per tardymą spardydami su batais ir trypdami mano kojas, gretimas pirštas taip pat sudaužytas (LYA, f. K–1, ap. 58, b. 26533/3, t. 2).

                 Tokių įvykių būdavo labai daug, tik ne visiems kankinimus patyrusiems suimtiesiems pasitaikydavo galimybė atvirai išpasakoti apie patirtas kančias.

                 Kartais tardytojams informacija būdavo žinoma, bet nenorint įvardinti užverbuotųjų, būdavo stengiamasi priversti suimtuosius pasirašyti tardymo protokolus, sudarant įspūdį, kad žinias pateikė ne agentai, informatoriai bei patikimi asmenys, o suimtieji. Pvz., 1946 m. vasario 10 d. užvestas agentūrinis tyrimas „Vostanoviteli“ dėl LLA likusių nesuimtų narių, kurie 1946 m. sausio mėnesį buvo žinomi, bet operatyviniais tikslais palikti laisvėje, nes siekta neiššifruoti agento „Zuikis“ (užverbuotas 1945 m. sausio 30 d.) (f. K-41, ap. 1, b. 1288). Pažymima, kad 1946 sausio mėn. Ylakių vls. suimti tik LLA vieno kuopos būrio nariai, iš tikrųjų buvusi visa LLA kuopa. Agentas „Zuikis“ užmezgė ryšį su Ylakių vls. LLA kuopos vadu Domu, kuris jį priėmė į LLA. „Zuikis“ aktyviai dirbo ir 1946 m. gegužės 14 d. agentūrinė byla „Vostanoviteli“ likviduota, suimti 37 žmonės (f. K-41, ap. 1, b. 1285; b. 1284).

                 Tikėtina, kad dažnai tardytojai sufabrikuodavo suimtųjų parašus, pvz., 1946 m. spalio 14 d. Mažeikių aps. MGB sk. viršininkui karo prokuroro padėjėjas justicijos mjr. Voropčichin pažymėjo, kad <…> Paulausko Jono tardymo protokolas, datuotas rugsėjo 16 d., tardytojo Lozbinev sufabrikuotas, nes apie tai liudija aiškiai padirbti kaltinamojo parašai. Prašoma spręsti apie tardytojo Lozbinev patraukimą atsakomybėn už piktnaudžiavimą (f. K-1, ap. 58, b. P-16601, t. 2, l. 257-260). Baudžiamojoje byloje nurodyta, kad 1946 m. rugsėjo 16 d. Jono Paulausko tardymas pradėtas 11 val., tardymas nutrauktas 17 val. (LYA, f. K–1, ap. 58, b. P-14870, t. 2).

                 Daugeliu atvejų „fizinio poveikio“ priemonės buvo taikomos taip, kad tardomasis išgyventų, kadangi reikėjo išgauti parodymus, priversti pasirašyti tardymo protokolus, sudaryti baudž. bylą ir pateikti ją teismui. Išlaikyti nepalūžus nežmoniškus, rafinuotus kankinimus retas kuris pajėgė. Norėdami nutraukti savo kančias ir neišduoti kitų suimtieji bandydavo pabėgti, nors puikiai suprato, kad bėgant bus sulaikyti arba nužudyti.. Taip 1946 m. rugsėjo mėnesį buvo nužudytas Jonas Paulauskas, kuris bandė pabėgti iš Mažeikių aps. MGB sk. kalėjimo (LYA, f. K–1, ap. 58, b. 1186/3).

OPERATYVINĖS – AGENTŪRINĖS KOMBINACIJOS

Nepavykus visiškai likviduoti Alkos štabo, buvo pravestos trys operatyvinės – agentūrinės kombinacijos, kurios padėjo Sedos vls. ir Mažeikių m. atskleisti LLA organizaciją: septyni MVD darbuotojai (grupės vadovas – OBB operatyvinis įgaliotinis jaun. ltn. Mezanov), aprengti ir apginkluoti kaip partizanai, apsimetė einą iš Aukštaitijos ir ieškantys ryšio su Žemaitijos partizanais. 1946 m. kovo 18 d. sukurta MVD pareigūnų devynių žmonių grupė, kuriems buvo nurodyta eiti   Tirkšlių, Sedos, Židikų ir Ylakių vls., jie užmezgė ryšius su LLA nariais, patiklūs gyventojai geranoriškai teikė jiems informaciją. Pvz.: Plinkšių girininkijos darbuotojas pasisakė priklausąs LLA, turįs slapyvardį „Liepa“, Pagardės k. gyventojas atidavė dėžę šovinių ir pasiūlė nueiti į Užbradumės k. pas P. R., pastarasis papasakojo, kad 1946 m. kovo 12/13 d. pas jį buvo Mažeikių aps. LLA štabas, jis supažindino MVD grupės vadovą Mezanov su A. V. – Sedos LLA kuopos 5 būrio vadu. Tokiu būdu buvo sužinota apie LLA narius – apygardos štabo buvimo vietos namo savininką, vieną štabo ryšininką, du būrių vadus. Pagal spec. grupės gautus duomenis naktį iš 1946 m. kovo 19 d. į 20 d. buvo pradėta čekistinė operacija, kuri tęsėsi iki 1946 m. kovo 25 d.. Jos metu sulaikyti 27 žmonės. Įvykdžius karinę operaciją suimtas Steponas Jonušas, g. 1908 m. – Mažeikių aps. LLA štabo viršininkas, kuris buvo tardomas ir nušautas (f. K-41, ap. 1, b. 1285; b. 1288).

                 Tikėtina, kad remiantis MVD spec. grupės gautais duomenimis buvo sužinota apie Sedos vls. Plinkšių k. LLA narius, ir tokiu būdu suimtas Plinkšių žemės ūkio (ŽŪ) mokyklos buhalteris K. Prelgauskas, kuris 1947 m. vasario 8 d. tardymo metu paminėjo, kad LLA leidžiamus antisovietinio turinio lapelius jis davė skaityti kai kuriems pažįstamiems, tarp kurių buvo paminėtas Plinkšių ŽŪ mokyklos sodininkas Niūniava Aleksas (mano tėvas)  (LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-14787, t. 2).

                 Mažeikių aps. MGB operatyvinis įgaliotinis Boganov 1947 m. balandžio 5 d. apklausė Niūniavą Aleksą, Antano. Pažymima, kad jis gimė 1919 m. (iš tikrųjų tėvas gimė 1923 m. gruodžio 4 d.) Mažeikių aps. Sedos vls. Ketūnų k., lietuvis, išsilavinimas – gimnazijos 2 kl., mokosi Plinkšių ŽŪ mokykloje (iš tikrųjų tėvas 1938 m. baigė Mažeikių gimnazijos 4-ias klases, po to – Kauno Aukštesniosios Fredos sodininkystės mokyklą, 1947 m. jis dirbo Plinkšių ŽŪ mokykloje sodininku). Paklaustas apie K. Prelgauską A. Niūniava atsakė, kad jie pažįstami, tačiau apie jo gyvenimą nieko negali pasakyti, nes tik prieš 4 mėnesius iš Telšių atvyko į Plinkšius. A. Niūniava teigė, kad niekada K. Prelgauskas jam nedavė skaityti kontrevoliucinio turinio lapelių. Tardytojui pagrasinus, kad apie tai yra žinoma (rusų klb. – sliedstviju vsio izvestno) ir reikalaujama duoti teisingus parodymus, A. Niūniava dar kartą pakartojo, kad niekada jokių lapelių iš K. Prelgausko nėra gavęs ir tokių lapelių nėra skaitęs (LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-14787, t. 3).

                 1954 m. gruodžio 15 d. Kazys Prelgauskas SSRS generaliniam prokurorui rašė apie patirtus kankinimus tardymų metu: tardytojas ir vertėjas mušė, sodino ant taburetės krašto, rovė plaukus, taburete mušė per nugarą ir pan., pertraukų metu sodindavo koridoriuje, kad girdėtųsi, kaip tardomi kiti; po to prasidėjo nauji tardymai, tik žymiai žiauresni; norėdamas išlikti gyvas ir nesuluošintas prisipažino viskuo, kuo buvo kaltinamas  (LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-14787, t. 4).

AGENTŪRA

1946 m. rugsėjo mėn. Lietuvoje jau buvo užverbuota apie 10 tūkst. informatorių ir agentų. Daugelis jų buvo tik formalūs agentai, išleisti į laisvę jie keisdavo gyvenamąją vietą, slapstydavosi, apie užverbavimą pasipasakodavo artimiesiems (išsišifruodavo), dezinformuodavo MGB pareigūnus arba tiesiog neteikdavo informacijos. Deja, buvo ir tokių, kurie įdavinėjo savo šeimos narius, kaimynus ir bendradarbius. Įskųstiems asmenims sudarytose operatyvinėse bylose kartais figūruodavo iki kelių dešimčių žmonių. Prieš suimant būdavo bandoma surinkti kuo daugiau įtariamąjį kompromituojančių duomenų. Iš suimtojo per žiaurius tardymus stengtasi sužinoti apie kitus asmenis, kuriuos įtraukdavo į operatyvinę bylą kaip antisovietinės veiklos dalyvius. Pasitaikydavo, kad kai kurie teisiamieji teismo metu atsisakydavo duotų parodymų ir byla būdavo grąžinama papildomam tyrimui. Tokiu būdu kai kuriems iš jų pasisekdavo išvengti baudžiamojo persekiojimo, tačiau kartais paleistieji tapdavo agentais arba informatoriais.

                 „Smerš“ operatyvinis įgaliotinis 1946 m. vasario 25 d. tardė J. Žvirzdinaitę (J, Ž.) – dirbusią Renavo pašte, tardymo metu ji pasakojo: 1945 spalio viduryje apie 15 val. atėjo du vyrai, kurie paklausė, ar čia yra milicija, ji atsakė, kad milicija yra už 9 km Židikų k. Vienas iš jų pasivadino Algiu, o kitas – Justas. Algis sakėsi esąs Lietuvos armijos kpt. Jie sakė, kad slepiasi nuo NKVD ir milicijos, gyvena miške, bet greitai sovietinės valdžios nebus, bus savarankiška laisva Lietuva, mums padės Anglija ir Amerika, bet kol tai įvyks reikalinga gyventojų pagalba. Jie prašė surinkti pinigų jų organizacijos išlaikymui. J. Ž. surinko pinigų, įstojo į jų organizaciją, davė priesaiką. Lapkričio mėn. jie vėl atėjo, J. Ž. jiems perdavė 400 rub. 1946 m. sausio 6 d. surinktus pinigus perdavė Algio atsiųstai Birutei, kuri davė užduotį surašyti visus palankiai sovietų atžvilgiu nusiteikusius gyventojus. Jos su Navardauskaite tokius asmenis surašė, bet Birutė nebeatėjo, o jos sausio 31 d. buvo suimtos (LYA, f. K – 1, ap. 58, b. 26533/3, t. 2). LSSR KGB prie MT Tardymo sk. psk. viršininkas mj. Golicin pažymėjo, kad Birutė – MVD Mažeikių aps. sk. slapta bendradarbė, turėjusi slapyvardį „Ada“, kuri pradėjo dirbti 1945 m. rugsėjo 22 d., ji buvo operatyvinio įgaliotinio Mezanov žinioje. Už gerą ir sąžiningą darbą ne kartą buvo skatinama (rusų klb. – pooštrelas). 1947 m. vasario 2 d. „Ada“ iš agentūros pašalinta (rusų klb. – iskliučena), nes ji tapo VLKSM nare (LYA, f. K–1, ap. 58, b. P-16601, t. 3).  Agentui „Ada“ padedant suimta 15 partizanų ir jų rėmėjų  (f. K-41, ap. 1, b. 1285).

Straipsnio autorės asmeninio archyvo nuotr.

Nežinant visų NKVD-MGB agentų pranešimų, neturint informacijos apie LLA užverbuotus asmenis, negalima pasitikėti Jono Paulausko byloje esančia pažyma, kurioje išvardinti žmonės, suimti neva remiantis J. Paulausko parodymais. Pvz., pažymoje rašoma, kad Alfonsas Jablonskis suimtas J. Paulauskui jį paminėjus kaip antisovietinės veiklos dalyvį, tačiau J. Paulauskas suimtas 1946 m. vasario 7 d., o B. G. suimta 1946 m. vasario 1 d., ir ji tardymo metu paminėjo A. Jablonskį kaip antisovietinių lapelių platintoją. Pažymoje nurodoma, kad J. Paulauskui išdavus suimtas Girdvainis, tačiau suimtieji Girdvainio duktė Bronė ir A. Jablonskis susirašinėjo tarpusavyje (neaišku, kokiu būdu buvo perduodami laiškeliai, bet jie pateko tardytojui), ir Bronė prašė A. Jablonskio, kad šis tardymo metu nepasakotų apie tai, kad pas jos tėvus gyveno Ūsočius – Antanas (brigados Alkos vadovas) (LYA, f. K 1, ap. 58, b. P-16601, t. 3). Pažymoje nurodomas ir St. Ramanauskas, tačiau jis buvo suimtas kartu su J. Paulausku.  Rašoma, kad Paulauskas davė parodymus apie Ylakių vls. LLA kuopos vadovą Venckų, tačiau agentą „Zuikis“ (užverbuotas 1945 m. sausio 30 d.) į Ylakių vls. LLA priėmė pats kuopos vadas, ir informacija apie jį buvo žinoma iš agento „Zuikis“ (f. K-41, ap. 1, b. 1285; b. 1284).

                 Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) profesionalūs darbuotojai atlieka kruopščius tyrimus, bandydami įvertinti antisovietinio pasipriešinimo dalyvių veiklą. Susipažįstama su baudžiamosiomis bylomis, lyginami kaltinamųjų parodymai ir jų parašai po tardymų protokolais, analizuojami įvairūs operatyviniai dokumentai, gilinamasi į liudininkų prisiminimus, kreipiamas dėmesys į literatūroje ir periodinėje spaudoje išspausdintų straipsnių pateikiamą informaciją.

PABĖGIMAS

Mano mama Kazė Jurkutė ruošėsi santuokai, kuri turėjo įvykti 1946 m. Sedos bažnyčioje per šv. Antaną. Ji tuo metu gyveno Ketūnų kaime pas savo seserį Bronę Derkintienę, dirbo Ketūmų pradžios mokykloje. Mokyklos vedėjas V. Bubliauskas 1945 m. rudenį prašė mamos, kad ji sutiktų mokytojauti, nes mokytojas Vytautas Rimkūnas kažkur dingęs (Vytautas Rimkūnas – Sedos vls. LLA kuopos vado pavaduotojas tuo metu, vengdamas suėmimo, įsijungė į partizanų būrį).

                 Išėjusi į kiemą mama  išgirdo švilpimą, pamatė savo sesės Elenos sūnų Valį Paulauską ir jo draugą. Į vidų jų kviesti negalėjau, – pasakojo mama, nes Derkinčiai buvo sekami ir įtraukti į vežamųjų tremtin sąrašus. Mamai Valys papasakojo, kad pabėgo iš Mažeikių kalėjimo, kad geri žmonės jam ir draugui davė rūbus persirengti ir kad jie trauksis link Skuodo. Mama kelionei įdėjo lašinių, duonos, peržegnojo, palaimino ir Valys su draugu dingo miške.

                 1946 m. birželio 3 d. iš MGB Mažeikių aps. kalėjimo pabėgo 18 suimtųjų (16 vyrų ir 2 moterys), kurių dauguma priklausė Lietuvos Laisvės Armijai (LLA): S. Akavickas, V. Bičkus, A. Bružas, P. Bukauskas, K. Dacys, A. Jablonskis, P. Jonušas, A. Kesminas, Ž. Ozolas, V. Paulauskas, A.Pušinskas, P. Repšys, P. Senkus, A. Stonys, V. Stonkus, K. Žemalis, K. Latakienė, B. Lukaitė.

                 Mažeikių aps. vidaus kalėjimas 1946 m. birželio 18 d. buvo uždarytas, o kaliniai perkelti į MGB  Šiaulių kalėjimą (LYA, f. K-17, ap. 1, b. 1).

                 KGB prie LSSR MT Tardymo sk. tardytojas ltn. Linkus 1954-09-28 apklausė A. Jablonskį, apklausa pradėta 14 val. 30 min., baigta 17 val. 45 min. Klausimas: kada ir kokiomis aplinkybėmis buvote suimtas? Atsakymas: 1946 m. vasario 9 d. į Sedos r. Laumių kaimą atėjo kareiviai, „liaudies gynėjai“ ir MGB darbuotojas, kuris pranešė, kad esu sulaikomas. Po atliktos kratos buvau nuvestas į Barstyčių mstl., o anksti ryte pristatytas į Mažeikių aps. NKGB sk. KPZ (rusų klb. – kamera predvaritelnovo zakliučenije, lietuvių klb. – laikino sulaikymo kamera). Klausimas: kada pabėgote iš KPZ? A. Jablonskis papasakojo, kad 1946 m. birželio 3 d. buvo vienoje kameroje su Akavicku, A. Stoniu ir kitais, apie tris dienas svarstė pabėgimo planą ir nutarė bėgti tuo metu, kai išnešamas indas su išmatomis – „paraš“. Apie 20 val. prižiūrėtojas jam ir Akavickui liepė išnešti „paraš“ ir atnešti į kamerą vandens. Grįžus, prižiūrėtojui atidarant kameros duris, Jablonskis čiupo jam už rankų, o Akavickas bėgo į budinčiojo patalpą norėdamas sulaikyti kitą prižiūrėtoją, bet ten nieko nebuvo. A. Stonys padėjo Jablonskiui nutempti prižiūrėtoją į kamerą ir surišti. Kiti kaliniai iš prižiūrėtojo paėmė raktus ir atrakino kitą kamerą. Vartai jau buvo atverti, bet Jablonskis grįžo pasiimti švarko, bėgdamas link išėjimo sutiko Valį Paulauską, kuris ieškojo raktų nuo kameros, kur buvo jo brolis Jonas. Neradę raktų paėmė du automatus ir išbėgo link Mažeikių stoties, pribėgo mišką, čia permiegojo ir traukė link Sedos (LYA, f. K–1, ap. 58, b. 26533/3, t. 2). Alfonsas Jablonskis suimtas kaip LLA dalyvis, turėjo slapyvardį „Ežeras“, pabėgo, vėl suimtas 1954 m. rugsėjo 1 d. (LYA, f. K–1, ap. 58, b. 34094/3).

                 LSSR Mažeikių MGB viršininko pavaduotojo kpt. Veselov, vyr. tardytojo ltn. Lozbinev,  Mažeikių kalėjimo vyr. prižiūrėtojo serž. Kosuchin ir prižiūrėtojo serž. Smirnov 1946 m. birželio 3 d. pasirašytame akte rašoma: 20 val. 45 min. kalėjimo budintis prižiūrėtojas serž. Smirnovas atidarė kamerą Nr.2 ir liepė kaliniams Akavickui ir Jablonskiui išnešti išmatų rėčką – „parašą“. Prižiūrėtojas liko koridoriuje, kamera buvo neužrakinta. Grįžęs Jablonskis koridoriuje griebė Smirnovą už gerklės, jam padėjo kaliniai: Akavickas, Stonys, Bružas ir kiti. Jie surišo prižiūrėtoją ir uždarė jį į kamerą. Paėmę raktus atrakino kamerą Nr.1 ir išlaisvino ten buvusius kalinius. Iš budinčiojo patalpos paėmė keturis automatus, šautuvą ir naganą. Sugadinę telefono ryšį susiskirstė į tris grupes ir išbėgo Laižuvos, Tirkšlių ir Viekšnių kryptimis. Išgirdusios triukšmą moterys išlaužė savo kameros duris. Dvi kalinės pabėgo, o kalinė B. G. išleido prižiūrėtoją Smirnovą, išbėgo į gatvę ir pranešė apie įvykį sutiktam milicininkui ir „liaudies gynėjams“, kurie iš karto nesiėmė reikiamų priemonių (LYA, f. K–1, ap. 58, b. 3222/3).

KALĖJIMAI

Kiekvienam LSSR MGB sistemos kalėjimui Kalėjimų psk. buvo vedama literinė byla, kiekvienam su kaliniais būnančiam MGB informatoriui – asmens ir darbo byla (LYA, f. K-17, ap. 1, b. 4). Suimtieji turėjo kalinių asmens bylas (k. b.), dabar Lietuvos ypatingajame archyve (LYA) saugomos LSSR KGB tardymo izoliatoriaus 81 kalinio byla ir trys kalinių, kurių asmens bylos neišlikusios, medicininės kortelės, nurodyta, kad bylų chronologinės ribos 1944-1990 m. Iš tikrųjų kalinių bylų yra išlikusių daugiau, nes kai kurios iš jų yra prijungtos prie baudžiamųjų bylų.

                 Nustatyti bent apytikslį suimtojo tardymų intensyvumą galima tik susipažinus su jo baudžiamąja ir su kalinio asmens bylomis. Kartais baudž. byloje yra randamas tardymo protokolas, tačiau kalinio byloje nėra į tardymą išleidžiamojo iškvietimo talono ir atvirkščiai, kalinio byloje talonas yra, tačiau baudž. byloje nėra tardymo protokolo, pvz., kunigo Prano Gustaičio baudžiamojoje byloje nurodyta, kad jo tardymai 1946 m. vasario mėn. vyko: vasario 7 d. nuo 2 val. 30 min. iki 6 val.; vasario 16 d. nuo 10 val. 30 min. iki 13 val.; kalinio byloje nurodyta, kad jis nuo 1946 m. vasario 7 d. tardymui buvo vedamas į 7 kambarį ir buvo tardomas: vasario 7 d. nuo 2 val. 30 min. iki 6 val. 10 min.; vasario 9 d. nuo 12 val. 30 min. iki 16 val.; vasario 21 d. nuo 11 val. iki vasario 22 d. 6 val. 13 min. (LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-15000, b. b., k. b.).

                 Susipažinus su LSSR MGB „A“ sk. psk. viršininko pavaduotojo mjr. Kovner, Mažeikių aps. sk. viršininko pplk. Samarin ir Mažeikių kalėjimo vyr. prižiūrėtojo serž. Kosuchin 1946 m. birželio 8 d. pasirašytu tikrinimo, kaip po kalinių pabėgimo iš Alytaus kalėjimo buvo šalinami trūkumai, aktu, galima įsivaizduoti, kokiomis sąlygomis buvo laikomi suimtieji. Akte nurodyta, kad 1 punktas (p.) neįvykdytas – langeliams, per kuriuos paduodamas maistas į kameras, skląsčiai (rusų klb. – zapori) nepadaryti; 2 p. – buvo siūloma iki birželio 15 d. padaryti kamerose staliukus ar spinteles produktų laikymui, staliukai neužsakyti; 3 p. – kamerose neįruošta „paraš“, pastatytas kibiras; 4 p. – buvo siūloma kameros langelyje sutaisyti grotas, nepadaryta; 5 p. – buvo siūloma iki birželio 1 d. įrengti signalizaciją (skambutį) nuo įėjimo į kiemą, nepadaryta; 6 p. – buvo siūloma iki birželio 15 d. įrengti kieme teritoriją pasivaikščiojimui  ir kas dieną išvesti suimtuosius pasivaikščioti, nepadaryta; 7 p. – buvo siūloma uždaryti kamerą, ji uždaryta tik 1946 m. naktį iš birželio 3 d. į 4 d. po kalinių pabėgimo; 8 p. – buvo siūloma iki birželio 15 d. įrengti pirtį ir dezinfekavimo kamerą buvusioje suimtųjų laikymo kameroje Nr.4, nepradėta; 9 p. – įvykdytas, kalinių daiktų saugojimo sandėlys paruoštas; 10 p. nėra; 11 p. – įvykdytas, užrašų knyga apie sargybos tikrinimo laiką ir rezultatus užvesta, tačiau įrašų joje nėra, išskyrus vyr. prižiūrėtojo – apie patikrinimą 1946 m. gegužės 23 d.; 12 p. – ginklų laikymo spinta nepadaryta, dėl neįrengtos spintos pabėgimo metu išnešti 4 automatai, šautuvas, kurie atvirai stovėjo vyr. prižiūrėtojo kambaryje, ir revolveris; 13 p. – įvykdytas, suimtųjų išleidimas į tardymus vykdomas pagal nustatytus iškvietimo talonus; 14-15 p. – įvykdyti, iš kamerų išimtos ten buvusios vinys ir nuvalyti įrašai nuo kamerų sienų; 16 p. – neįvykdytas, perdavimai kaliniams ir toliau priimami be perduodančiųjų raštiško prašymo; 17 p. – pradėtas vykdyti – dėl kratų, kurios turi būti daromos suimtoms moterims, ieškoma MGB pareigūnių; 18 p. – neįvykdytas, nesiimta priemonių suimtųjų švarinimui, mieste nėra pirties ir dezinfekavimo kamerų; 19 p. – įvykdytas, kalėjimo kieme įrengta išvietė, tačiau suimtieji ten nevedami; 20 p. – kamerose, koridoriuose ir kitur sienos neišbaltintos; 21 p. – įvykdytas; 22 p. – pilnai neįvykdytas, vyr. prižiūrėtojas Kosuchin atleistas nuo vadovavimo ginklų sandėliui, tačiau ginklai naujai paskirtam asmeniui neperduoti; 23 p. – suimtieji ūkio darbams nenaudojami. Pažymima, kad 1946 m. birželio 3 d. tarp 20 ir 21 val. iš Mažeikių aps. kalėjimo pabėgo 18 suimtųjų, iš kurių 3 sulaikyti tą patį vakarą, o 15 nesulaikyta. Pabėgimas įvyko, nes prižiūrėtojas Smirnov nesulaukęs pamainos grubiai pažeidė nustatytą tvarką, būdamas vienas išleido suimtuosius, ir esant atrakintai kamerai du suimtieji jį užpuolė, surišo ir organizavo iš dviejų kamerų pabėgimą, paimdami visus ten buvusius ginklus. Pastaba, tyrimui paskirtas vadovauti LSSR MGB Ypatingos inspekcijos viršininkas ppk. Malcev (f. K-17, ap. 1, b. 1).

PARTIZANAS VALERIJONAS PAULAUSKAS – MARGIS

Valerijonas Paulauskas, Jono, gimė 1924 m. gruodžio 1 d. Kretingos aps. Skuodo vls. Kulų k.; baigė 6 klases; suimtas 1946 m. vasario 12 d.; dirbo vyr. kelių meistru (f. K-1, ap. 58, b. 3222/3).

                 Valys vasario 13 d. tardymo metu pasakojo, kad LLA priklausė nuo 1945 m. lapkričio, platino lapelius, “Ūsočiui” davė priesaiką, slapyvardis “Žaibas” (f. K-41, ap. 1, b. 1287, l. 38, 55).

                 LSSR MGB 2-N valdybos viršininkui 1952 m. rugpjūčio 7 d. skirtoje ataskaitoje rašoma, kad Skuodo, Salantų ir Sedos raj. veikė apie 13 partizanų, kurie anksčiau priklausė Eidiejaus – Sakalo būriui (Sakalas nužudytas 1952 m. sausio 9 d.). Partizanai išsiskirstė į 2 grupes, vienai iš jų vadovavo buvęs būrio vado pavaduotojas Paulauskas Valys – Margis. Jo būryje buvo 7 partizanai.  Iš MGB Skuodo r. sk. agentų „Dūmas“, „Jūra“, „Irena“ žinoma, kad Margio būrys dažnai būna Skuodo r. Kernų kaime, kur gyvena jų ryšininkai ir rėmėjai. Šiuos duomenis patvirtino 1952 m. rugsėjo 9 d. MGB Salantų r. sk. suimtas partizanas P. I., kuris tardymo metu teigė, kad Margio būrys dažniausiai būna Skuodo r. Kernų k. Žvinklienės sodyboje (f. K-1, ap. 16, b. 863).

                 1952 m. rugsėjo 11 d. pažymoje apie Paulausko Valio – Margio būrį pažymima, kad Margio partizanų būrys veikė Skuodo r. Kernų, Budrių, Paluknės, Kulų kaimuose ir miškuose, taip pat Latvijos Priekulės raj. Margio būriui priklausė: vadas Valys Paulauskas, Jono, g. 1923 m. Skuodo r. Kulų k., partizanų būryje nuo 1947 m.; Vacys Paulauskas, Jono, g. 1928 m. Skuodo r. Sodalės k., partizanų būryje nuo 1950 m.; Juozas Šmitas, Juozo, g. 1930 m. Skuodo r. Šakalių k.; Liudas Petrelis, Kosto, g. 1929 m. Skuodo r. Arslos k.; visi buvo ginkluoti automatais ir pistoletais, visi MGB karinės operacijos metu 1952 m. rugsėjo 10 d. žuvo (f. K-1, ap. 58, b. 21143/3).

                 1952 m. rugsėjo 25 d. kaip liudytojas buvo apklaustas Jonas B., baigęs 3 klases, kandidatas į KP, nuo 1947 m. dirbantis MGB Skuodo sk. liaudies „gynėjų“ būrio vadu. Jis pasakojo, kaip buvo nužudytas partizanas Valerijonas Paulauskas ir kiti: 1952 m. rugsėjo 10 d. anksti rytą jis su kitais liaudies „gynėjais“ ir MGB kareiviai (vadovas vyr. ltn. Salov) atvyko į Skuodo r. Kernų k., apsupo St. Žvinklio sodybą. Jis (Jonas B.) su 5 kareiviais įėjo į  Žvinklio namus ir paklausė, ar yra partizanų. Šeimininkui atsakius, kad nėra, Jonas B. su kareiviais ir Žvinklys, jų priverstas, užlipo į namo palėpę. Salov reikalavo, kad Žvinklys parodytų įėjimą į bunkerį, šiam atsisakius tai padaryti, buvo jam įsakyta laužti lubas, bet ir to Žvinklys nedarė. Tada Salov įsakė visiems išeiti iš palėpės, priverstas Žvinklys nurodė, kad tikrai palėpėje įrengtame bunkeryje yra partizanai Valys Paulauskas, Juozas Šmita, Vacys ir Liudas. Partizanams buvo pasiūlyta pasiduoti, tačiau jie nieko neatsakė, bet vos liaudies „gynėjams“ ir kareiviams išėjus iš namo partizanai pradėjo šaudyti, o kareiviai, apsupę sodybą, atsakė tuo pačiu. Susišaudymo metu užsidegė namas, partizanai atsišaudydami ir mesdami granatas bandė bėgti, bet trys iš jų buvo nužudyti prie namų, o ketvirtas sudegė. Jonas B. pažymėjo, kad su liaudies „gynėjais“  ne kartą yra buvęs Žvinklio namuose, bet klausiamas Žvinklys neigdavo, kad pas jį buvodavo partizanai, sakydavo, kad jo namas yra prie kelio Skuodas – Daukšiai, ir partizanai čia vengia lankytis (LYA, f. K–1, ap. 58, b. 26533/3).

                 Partizanų Jono ir Valerijono sesuo Valė pasakojo, kad grįžęs iš lagerio Alfonsas Jablonskis ją aplankė ir teigė, kad jis taip pat buvo Žvinklio sodyboje įrengtame bunkeryje su Margio būrio partizanais. Jis pasakojo, kad partizanai buvo susitarę bandyti po vieną trauktis iš apsupto namo. Jis (Alf. Jablonskis) pasislėpė kambaryje už durų ir prasidėjus susišaudymui išbėgo. Jis teigė, kad kareiviai pirmieji pradėjo šaudyti ir tyčia uždegė namą. Visi žuvę partizanai buvo užkasti važiuojant Priekulės kryptimi po tiltu. Naktį geri žmonės juos iškasė ir palaidojo Narvydžių kapinėse.