Sigitas Birgelis, punskas.pl

Lietuvos Seimas 2020-uosius metus paskelbė Lietuvos žydų istorijos metais. Šiuo sprendimu LR parlamentas norėjo paminėti rabino, litvakų religinės minties lyderio, Vilniaus Gaono Elijo ben Saliamono Zalmano 300-ąsias gimimo metines.

Lietuvos žydų istorija yra Lietuvos istorijos dalis. Jie reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo, istorijos, kultūros ir mokslo raidos.

Punsko žydų vestuvės

Prieš žydų vestuves vykdavo užsakai. Yra išlikęs vienas Punske surašytas užsakų liudijimas.

„Punsko žydų religinės bendruomenės rabinatas
Nr. 3
Žydų tikėjimo užsakų blankas
Santuokai – be antspaudo mokesčio!

Užsakų liudijimas

Šiuo liudijame, kad 1935.III.16, 23 ir 30 d.d. vietinėje sinagogoje buvo triskart skelbti užsakai.
Tuoksis Dovydas Šternas, 25 metų, gyvenantis Suvalkuose, Mordechajaus Šterno ir Godos Lei iš Gruškinių sūnus, ir Hinda Šterlingaitė, 26 m., gyv. Suvalkuose, Kosciuškos g. Nr. 78.
Kad kliūčių dėl šios santuokos nepranešta, liudijame parašu ir valstybiniu antspaudu.

Rabinato narys
Rabinas CH. N. Liubovskis

Šiuo liudiju, kad Punsko žydų bendruomenės rabinato nario parašas autentiškas.
Civilinės būklės aktų surašymo įstaigos tarnautojas

(parašas neįskaitomas)
1935 m. balandžio 2 d.“

Mūsų krašto žmonių atmintyje išliko įvairių atsiminimų apie Punsko žydų vestuves. Vieną iš jų užrašė Alicija Sitarskienė knygoje „Prieškarinis Punskas“.

„Mačiau tokią santuoką. Tekėjo to žydo, kur dabar įsikūrusi policija [buvo įsikūrusi – S. B.], dukra. Žinoma, vyresni tai nėjo, o mes, vaikai, tai visur įlįsdavome. Namuose jaunąją pasodindavo kampe, kuris buvo labai gražiai papuoštas. Ji turėjo tokį nuometą, bet užsimetus ant akių. Kai atėjo jaunikis, priėjo prie jos ir nuėmė jai nuo akių tą nuometą.

Po to jaunąjį žydai vedė į sinagogą. Vaikai ir suaugusieji aplink jį šoko ratu šokius. Paskui sugrįžo ir vedė jaunąją. Prie sinagogos išėjo rabinas ir juos ten gatvėje sužiedavo.

Žinau, kad po to sumušė stiklinę. [Jaunieji sumušdavo stikliuką arba taurę. Šis žydų paprotys atsirado gan vėlai. Jis simbolizavo gedulą dėl 70 m. e. metais sugriautos Jeruzalės šventyklos – S. B.]

O kai ėjo jau namo, tai visiems, kas ten tik buvo, davė žvakę, ir taip su užžiebtomis žvakėmis grįžo namo. Atsimenu, ir man davė tokią žvakutę. Aš labai mielai paėmiau. Kai pamatė mama, tai kad tėškė man per pirštus, tai daugiau neėmiau.

Vaišės buvo didelės ir ilgos. Sukvietė ir policininkus, ir pasienio kareivius.“^[1]

Įprastai žydų vestuvės būdavo trijų dalių: ritualinė dalis, sutuoktuvių ceremonija ir Seudan micvos.

Jaunieji vestuvių ceremonijos laukdavo atskirose patalpose. Tuo metu jaunųjų tėvai pasirašydavo sužadėtuvių sutartį. Joje buvo įrašomi besituokiančiųjų vardai, vestuvių data bei vieta ir įprastos sutuoktinių pareigos, kad, pvz., jaunasis įsipareigoja išlaikyti žmoną materialiai, rūpintis jos sveikata ir kitais poreikiais, o ji prisiimanti pareigą vyrą mylėti, gerbti, rūpintis juo. Sutartį patvirtindavo žydų tautybės liudininkai, su besituokiančiais nesusiję giminystės ryšiais. Jaunieji sutarties nepasirašydavo.

Alicija Sitarskienė pateikia punskietės prisiminimus apie žydų vestuves: „Jaunoji buvo apsirengusi labai gražiai. Baltai, su vualiu. Sėdėjo kampe. Už jos kabojo didelis veidrodis, šone buvo pastatytos dvi kėdės, o ant jų – daugybė gėlių. Ji taip sėdėjo, kol atėjo jaunasis.

Jaunasis, paėmęs jaunąją ir dvi plono stiklo stiklines, eina į mėšlyną. Kartu eina ir jaunųjų tėvai bei rabinas. Tam mėšlyne tas dvi stiklines meta taip, kad šios išsyk sudužtų. O paskui rabinas užmauna žiedus. Tokios jų vestuvės. Į sinagogą neina.

Paskui būna vaišės, bet didelės puotos nebūna. Nepjauna vištų, neskerdžia gyvulių. Vaišinasi tik saldumynais ir arbata.

Po santuokos jaunieji tuoj išvažiuoja kokiam mėnesiui į povestuvinę kelionę.“^[2]

Gydytojas J. Romanas Marytei Misiukonienei pasakojo: „Labai gerai atsimenu rabino dukros vestuves. Vestuvės vyko už rabino namo, kieme, ant šiukšlyno. Per apeigas pora stovėjo po gražiu, išsiuvinėtu baldachimu, paremtu keturiais stulpeliais. Pasibaigus tuoktuvių ceremonijai jauniesiems po kojomis buvo sudaužytos taurės.

Vestuvinės vaišės, kuriose dalyvavo keli karininkai su žmonomis, vyko namuose. Jaunikis puotos metu nusiėmė kepurę, dėl ko pasipiktino kiti žydai. Jaunikis atsakęs, kad nepadoru sėdėti su kepure damų akivaizdoje ir kepuraitės neužsidėjo.“^[3]

Tradicinės ortodoksinės žydų vestuvės aprašomos Lietuvos žydų (litvakų) interneto tinklalapyje^[4].

„Pirmiausia po hupa įžengia rabinas ir kantorius (jei jis dalyvauja santuokos ceremonijoje). <…> Tradicinėse žydų vestuvėse pirmieji prie hupos ateina seneliai, jaunieji ir jų palyda ateina vėliau. Jaunųjų palydą paprastai sudaro draugai ir giminaičiai. Prie hupos palyda artėja skambant pasirinktai, žydiškai muzikai.

<…> Sužadėtiniai kartu prie hupos neina, kiekvieną prie hupos palydi tėvai, kurie visą tuoktuvių ceremoniją stovi šalia. Šalia jaunųjų stovi ir jų broliai bei seserys, kartais net artimiausi draugai.

<…> Kai vieno iš jaunųjų tėvų tarp gyvųjų nėra, jų atminimui uždegama žvakė. Anksčiau buvo priimta žvakę nešti likusiam gyvam sutuoktiniui. Jam nešant atminimo žvakutę, velioniui skambėdavo gedulinga atminimo daina.

<…> Jaunasis, įžengęs po hupa, užsideda kitl ir laukia savo išrinktosios. Kitl yra baltas rūbas, dėvimas Jom Kipūro metu. Jis simbolizuoja apsivalymą, atleidimą ir dorus ketinimus. Kitl jaunasis nusiima iš karto po tuoktuvių ceremonijos.

Į tuoktuvių ceremonijos salę įžengia nuotaka. Abiejų mamų vedama, ji priartėja prie hupos ir, kartu su mamom, apeina septynis ratus aplink būsimą vyrą. Šis ritualas simbolizuoja žmonos vaidmenį šeimoje. Apeidama septynis ratus, ji tarsi kuria jaukų namų židinį savajai šeimai. Kodėl septynis? Būtent todėl, jog Toroje septynis kartus parašyta: „Ir kai vyras ima sau į žmonas“.

<…> Anksčiau buvo priimta vestuves kelti lauke po atviru dangumi. <…> Santuoka po atviru dangumi simbolizuoja nesuskaičiuojamus besituokiančių palikuonis. Jauniesiems linkima tiek vaikų, kiek danguje yra žvaigždžių.

<…> Tuoktuvių ceremonija po hupa susideda iš trijų gana trumpų etapų. Pirmiausia tariami du santuokos palaiminimai. Šiuos palaiminimus rabinas taria laikydamas rankoje Kidušo bokalą, pripildytą košerinio vyno.

<…> Svarbiausia ceremonijos dalis – žiedo dovanojimas ir jaunųjų kaip sutuoktinių paskelbimas. Taigi, rabinas pakviečia du iš anksto įgaliotus liudininkus ir jų akivaizdoje jaunojo klausia, ar žiedas, kurį jis ketina nuotakai padovanoti, iš tiesų priklauso jam. <…> Jaunikis, liudininkų ir visų susirinkusiųjų akivaizdoje, užmauna nuotakai žiedą ant dešinės rankos rodomojo piršto ir ištaria nuo senovės laikų išlikusį palaiminimą: „Būk priskirta man šiuo žiedu Mozės ir Izraelio įstatymu.“

Rabinas arba garbės svečias aramėjų kalba skaitydavo ktubą (vedybinę sutartį). Kartais buvo skaitomas ir jos vertimas. Po to ktuba buvo įteikiama jaunajam, kuris, savo ruožtu, ją atiduodavo būsimai žmonai.

Oficialioms tuoktuvių ceremonijoms baigiantis rabinas ištardavo savąjį palinkėjimą jauniesiems.

^[1]  Sitarskienė, A. 1993. Prieškarinis Punskas. Punsko „Aušros“ leidykla, p. 75.

^[2]  Ten pat, p. 75.

^[3]   Iš Marytės Misiukonienės užrašų.

^[4]   Interneto prieiga: https://www.lzb.lt/2010/04/09/tradicines-ortodoksines-zydu-vestuves/.