Pelesa. Svarbiausias Lydos krašto lietuvių kultūros ir švietimo centras, didžiausia lietuvių gyvenvietė Gudijoje. wikimapia.org nuotr.

Hab. dr. Nijolė Laurinkienė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus vyriausioji mokslo darbuotoja, www.voruta.lt

Mokslinis seminaras iš ciklo „Naujausi mitologijos ir tautosakos tyrimai“

Kadangi dabar dėl pandemijos yra ypatingos darbo sąlygos ir negalime bendrauti gyvai, seminaras iš ciklo „Naujausi mitologijos ir tautosakos tyrimai“ vyks neįprastu būdu. Su mielos Sonatos pagalba siunčiu visiems video įrašą, saugomą mūsų instituto archyve (LTRV-1368). Įrašas sutrumpintas, jis fiksuotas 2020 m. rugsėjo 30 d. Į institutą atvykusias pateikėjas, kalbėjusias čia nurodyta tema, filmavo Mantas Lapeika, pokalbį vedžiau aš pati.

Įrašą (pageidautina, š. m. gruodžio 3-4 dienomis) galima pažiūrėti paspaudus šią nuorodą  https://youtu.be/JwLyoOljTUs

Jūsų reagavimas į jį turėtų atlikti mūsų įprastinio seminaro vaidmenį. Pasiklausę įrašo, savo klausimus ir pastabas siųskite man adresu: nlaurinkiene@yahoo.com

Video įraše fiksuoti asmenys:

Marytė Šimelionytė, gimusi 1942-11-06 Dubinių kaime (dabartinė Baltarusija, Gardino sritis, Varanavo rajonas). Nuo 1952 m. mokėsi Vilniaus rajono Marijampolio vidurinėje mokykloje. 1959 m. atsikėlė į Vilnių ir čia gyvena. Dirbo Botanikos institute.

Antanina Arbačiauskienė Šimelevičiūtė, gimusi 1960-03-17 Dubinių kaime. Mokėsi Vilniaus rajono Marijampolio vidurinėje mokykloje. 1998 – 2020 m. dirbo mokytoja ir buvo direktoriaus pavaduotoja Pelesos vidurinėje mokykloje lietuvių mokomąja kalba. Dabar gyvena Vilniaus rajone, Nemenčinėje.

Temą nulėmė mano pačios asmeninės aplinkybės. Dauguma kolegų turbūt žino, kad mano šaknys iš tėvo, šviesaus atminimo Izidoriaus Šimelionio (1919-2011) pusės, yra tame krašte. 2002 m. LLTI išleido jo atsiminimų knygą „Vilnija šimtmečio verpetuose“.

Visą gyvenimo tarpsnį nuo pat vaikystės, kol gyvenau su tėvais, o ir vėliau,  bendraudama su to krašto žmonėmis, jutau jo dvasinę atmosferą, o taip pat problemas. Mano tėvelis tiesiog gyveno savojo krašto rūpesčiais ir nuolat dėjo pastangas, kaip padėti Pelesos ir gretimų lietuviškais kadaise buvusių kaimų žmonėms, išsaugant ir įtvirtinant jų prigimtines teises – kalbėti gimtąja kalba ir turėti mokyklą, kuri gelbėtų jaunąją kartą nuo nutautėjimo.

Šių metų rudenį nufilmavome dviejų to krašto asmenybių liudijimus, kad jos primintų Pelesos ir jos apylinkių lietuviškąją praeitį, kurią būtina  gelbėti nuo užmaršties ir dabartiniais laikais.