Asmenvardžių klausimas tomaševskininkų buvo atneštas į politinę darbotvarkę dar 2009 metais ir nuo to laiko būtent socialdemokratai buvo pagrindiniai LLRA bendražygiai bandant juos įteisinti. Kirkilas ir Šiaulienė vis registruodavo įstatymo projektus, Sabatauskas organizavo kreipimusis į Konstitucinį Teismą, kad šis sudarytų sąlygas įteisinimui. Nors partija formaliai skilo, antitautinės nuostatos liko tokios pačios stiprios.

Seime asmenvardžių rašymas nevalstybine kalba vietoje valstybinės šioje kadencijoje turi didžiulį palaikymą. Tam pritaria iš esmės visos frakcijos, išskyrus valstiečių ir dalį konservatorių. Tačiau ne vienas konservatorių atstovas jau ir praėjusią kadenciją pasidavė Landsbergio spaudimui šiuo klausimu. Prezidentas yra labai aiškiai pasisakęs už alternatyvų variantą – rašymą nevalstybine kalba papildomų įrašų skyriuje. Jeigu nuosekliai laikysis šios pozicijos, projektą jis turėtų vetuoti. Tačiau Seime užtenka balsų atmesti veto.

Kodėl apskritai turėtume pritarti asmenvardžių rašymui nevalstybine kalba vietoje valstybinės? Šis klausimas apipintas gausiais mitais ir propaganda. Aptarkime keletą populiariausių.

Teigiama, esą asmenvardis žmogaus teisė arba asmens nuosavybė. Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas iš pradžių byloje Metzen vs. Latvia taip pat išaiškino, kad asmenvardžių rašyba dokumentuose yra valstybių reikalas, o rašymas tik valstybine kalba jokių žmogaus teisių nepažeidžia. Išaiškinta, jog pavardę vartoja ne tik ją turintis asmuo, bet ir visa visuomenė, todėl pavardės turi būti reguliuojamos daugumos žmonių patogumui.

2011 m. pilietė M. Runiewicz-Wardyn tam pačiam teismui apskundė Lietuvą ir vėl gavo atsakymą, kad teisės nepažeidžiamos.

Teigiama, kad asmenvardžiai nevalstybine kalba yra įprasta vakarietiška ir europietiška praktika, taigi norime būti pažangūs, turime tai leisti. Tačiau taip nėra. Tokią tvarką turi tik kelios mūsų regiono šalys, tačiau ne Vakarų ar Šiaurės šalys, į kurias lygiuojamasi. Nei Šiaurės šalyse, nei Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Austrijoje, JAV ar Kanadoje nėra tokios praktikos.

Asmenvardžių rašymą nevalstybine kalba vietoje valstybinės dažnai grindžia tuo, jog tą Lietuva neva pažadėjo 1994 metų sutartyje su Lenkija. Tačiau toje sutartyje sutarta ne rašyti kita kalba, o rašyti originalias pavardes pagal skambesį valstybine kalba. Tą Lietuva ir daro. Tai nėra pavardės sulietuvinimas. Sulietuvinta pavardė būtų Tamašauskas, tuo tarpu rašyti Tomaševskis lietuviškomis raidėmis ir pagal skambesį yra būtent tai, ką Lietuva ir įsipareigojo 1994 metų sutartyje.

Konstitucinis Teismas ne kartą išaiškinęs, kad asmenvardžių rašymas nevalstybine kalba vietoje valstybinės prieštarauja Konstitucijai. Bent porą kartų buvo išaiškinta be išimčių. Vėliau, 2011 metais Konstitucinis Teismas padarė išimtį – nurodė, kad galima leisti tokius įrašus tik Valstybinės lietuvių kalbos komisijos leidžiamais atvejais. Nuo tada spaudimas leisti taikomas nebe Konstituciniam Teismui, o kalbos komisijai.

Ši leidusi išimtį – įteisinti tokius įrašus tik ištekėjusiems už užsieniečių ar jų vaikams. Tai nelogiška išimtis, sukurianti nelygias sąlygas skirtingoms visuomenės grupėms, tačiau ir ja neskubama pasinaudoti, norint įteisinti asmenvardžius nevalstybine kalba pirmiausiai Lietuvos lenkakalbiams. Pati Lenkija valdant dabartinei valdžiai to klausimo nebekelia ir nieko nereikalauja.

Dažniausiai argumentuojama, kad to labai nori patys Lietuvos lenkakalbiai. Nėra daug studijų šiuo klausimu, tačiau 2014 metais MRU mokslininkų tyrimas parodė, kad tik 15 procentų Lietuvos lenkų laiko asmenvardžių rašymą jiems svarbiu. Įspūdį, kad tai labai svarbus klausimas, sukuria lenkų inteligentijos, LLRA ir pačių multikultūrinių pažiūrų lietuvių diskursas.

Asmenvardžių rašymas nevalstybine kalba siaurintų valstybinės kalbos viešojo vartojimo ribas, keltų praktinius nepatogumus visiems, kas turėtų naudotis tomis pavardėmis, taip pat keltų geopolitinę grėsmę, nes tai yra nuolatinis Rusijos reikalavimas visoms Baltijos šalims. Tokiu sprendimu būtų įteisintos okupacijų pasekmės, nes dauguma norimų lenkų kalba užrašyti pavardžių yra lenkinimo ir rusinimo XIX–XX a. okupacijų metu padarinys. Tačiau tai ne svarbiausi motyvai.

Svarbiausia, jog Lietuva neturi priimti sprendimų, kurie neatitinka nacionalinių interesų, o yra pagrįsti tik atskirų grupių ar užsienio šalių spaudimu. Pietryčių Lietuva yra iki šiol neintegruotas regionas, kuriame LLRA visais būdais siekia įtvirtinti jausmą, jog tai istoriškai, kultūriškai ir visaip kitaip lenkiška teritorija, o ne integrali Lietuvos dalis. Kompromisas suderinti skirtingiems interesams būtų ir prezidento palaikomas latviškas variantas – rašymas nevalstybine kalba papildomų paso įrašų skyriuje. Šiuo keliu Lietuva ir turėtų eiti.