Alfonsas KAIRYS, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys 

4 kilometrų nuotoliu nuo mano gimtųjų Svylionių kaimo (žr. Alfonsas Kairys. Svylionys – mano ir mūsų vaikystės kaimas, Lietuvos aidas, Voruta, lzs.lt, 2018-2019 m.) yra vienas šiaurryčiausių Lietuvos miestelių Adutiškis. Manoma, vardas kilęs nuo asmenvardžio Aduta (ar Adutis).

Nuodugniau pasidomėti juo padėjo visažinanti Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vikipedija ir ypač palyginti neseniai išleista solidi knyga Adutiškio kraštas (Adutiškio kraštas, Diemedžio leidykla, 2003).

O knygoje be visų itin įdomių straipsnių, daugiausiai parašytų buv. Adutiškio vidurinės mokyklos mokytojos kraštotyrininkės Teresės Pivoriūnaitės, dėmesį patraukia šio, Baltarusijos pašonėje esančio, miestelio tremtinių istorijų (1941 ir vėlesni metai) dalelės.

Kas, už ką jie buvo ištremti į šalčiu alsuojantį tolimą Sibirą.

Suskaičiavau, kad šio miestelio ir gretimų kaimų tremtį patyrė 254 vyrai, moterys, vaikai. Daugiausiai išvežta iš Adutiškio, mažiau iš Linkonių, Jakelių, Lasiškės, kitų kaimų.

Tremta pavieniui ir šeimomis: iš Adutiškio miestelio Kurtinių, Kazlauskų, Šidlauskų, Vuogelių šeimos, Šalčių šeima iš Ataukų kaimo, Jurgelevičių šeima iš Gudelių km., Jurgelevičių šeima iš Jakelių km., Vaitekėnų iš Lazdinių kaimo, Meldžiukų šeima iš Linkonių, Semėnų iš Subatiškės kaimo, Skrebutėnų iš Petroniškės kaimo, Krikštulių iš Vosiūnų kaimo, ir iš daug kitų.

Už ką? Didelė dalis tik už tai, kad turėjo žemės: nors ir penkis hektarus, kita dalis – už ryšius su partizanais: dėl partizanavusių giminaičių, partizanavusių šeimos narių (Emilija Vileitienė dėl suimto sūnaus partizano Jurgio; Elena Gailiušienė iš Adutiškio dėl sūnaus partizano; Apolonija Vaitekėnienė iš Adutiškio dėl partizanavusio sūnaus, Lionė Meldžiukienė dėl sūnaus žuvimo miške); dėl to, kad kariavo generolo Anderso kariuomenėje Italijoje (Leonas Vaitekėnas, Feliksas Vileita iš Linkonių, Adolfas Vaitekėnas iš Lazdinių, Vaclovas Bukelis iš Jakelių) ☼

Ištremta į: Archangelsko sr. (Irkutsko (Taitarskas, Taišeto r.), Chabarovsko kr., Čeliabinsko sr. (Potma lag.), Gorkio sr. (Balachna, Unžlagas), Irkutsko sr. (Alarsko r. „Idealo“, Magojonoko kolūkiai, Kaštako kaimas; Nikucko r.,), Jakutiją (Verchojansko r. Egichajo lageris Buchta Vaninos Batachajaus urano kasyklos), Kazachstaną, Karagandos sr. (Peščianlagas), Kemerovo sr. (Siblagas), Kuibyševo sr. (Bezymianlagas), Komiją (Uchtižemlagas, Peščiorlagas), Krasnojarsko kr. (Kličiai, Rešiotai, Novosiolovsko kaimas, Michalkovo gyvenvietė, Norilsko lag.), Magadano sr. (Sevostlagas), Mordoviją (Sosnovsko gyvenvietė), Permės sr. (Belojevsko r., Jusvinskio r., Krocholevskio bazė, kt.), Kirovo (Viatlago r.,), Vorkutą (anglies šachtos) ir kt.

Sunkūs alinantys darbai, aprašyti daugelio kitų tremtinių knygose, laukė ir mano krašto tremtinių. Pirmiausia, tai panieka žmogui, jo pažeminimas, kiti darbai, sąmoningai skirti žmogui numarinti.

Tačiau, tačiau juos traukė Tėvynė, dažnai sapnuose regimas gimtasis kaimas, belaukiančios pirkios langai, gal ir niekieno neprižiūrimas rūtų darželis, palydinčiųjų į nežinomybę ašaros, skaudūs artimųjų atodūsiai su žodžiais: ,,Sugrįžk, tik sugrįžk…“

Deja, Sibire amžinojo poilsio atgulė Elena Kurtinytė, Marijona Pošiūnienė, Mariutė Šidlauskienė iš Adutiškio mstl.; Mataušas Jurgelevičius iš Gudelių; Stanislovas Bukelis (mirė badu) iš Jakelių, Juozas Burokas, Kostas Vaitekėnas, Jonukas Vaitekėnas iš Linkonių km.; Lionė Meldžiukienė, Gema Meldžiukaitė., Antanas Lopinys, Agota Vaitekėnienė iš Linkonių km.

Štai vienas kraupių epizodų, iliustruojantis, kaip nežmoniškai buvo elgiamasi su tremiamais: „kartu su motina tremiamas sūnelis Jonukas nusilpo iš bado ir bevežant vagone mirė, nes prižiūrėtojas neleido nupirkti vaikui pieno; jis tarė: „Podychajte vsie bandity“ (,,Dvėskite, visi banditai“ ) ir užtrenkė vagono duris. Konvojus kūdikį užkasė prie geležinkelio (Adutiškio kraštas, 218 p.).

Peržiūrėjus kai kurių ištremtųjų bylas Lietuvos ypatingajame archyve, darytina išvada, kad daugeliui pateikiami kaltinimai iškart pripažįstami pagrįstais, ir būsimųjų tremtinių laukė vienintelė išvada: ištremti už Lietuvos ribų 5, 10, 15 , 20 ir daugiau metų. Jų prašymai iš tremties vietų peržiūrimi tik paviršutiniškai. Antai, Bukelis Vaclovas kreipėsi net į aukščiausius to meto sovietų vadovus Bulganiną, Vorošilovą, kitus (byla Nr. 26751/5), tačiau sprendimas buvo vilkinamas kelerius metus, tas pats pasakytina ir apie Felikso Vileitos prašymą N.Chruščiovui (byla Nr. 26728/5), Zenono Šîdlausko (byla Nr.20642/5) ir daugelio kitų prašymus.

Yra buvę atvejų, kai, neapsikentę su nežmoniškomis tremties sąlygomis, tremtiniai bandė pabėgti. Taip pasielgti nusprendė visa Jurgio Vileitos šeima. Deja, Jurgį pakirto kulka (byloje Nr. 26728/5 įrašas: „Byl ubit kak bandit: nukautas kaip banditas), kiti šeimos nariai sugrąžinti atgal į tremties vietą).

Grįžę iš tremties į buvusią gyvenamąją vietą, ilgai sekami. Tai patvirtina to paties Vaclovo Bukelio iš Svylionių kaimo likimas: beveik kasdien einama jo pėdomis, registruojami jo susitikimai su kaimynais, pažįstamais iš kitų kaimų: ieškoma kokių nors įkalčių. Ar jis neagituoja prieš sovietų valdžią ir pan.( byla Nr. 26751/5).

Tai tik dalelė niekuo nekaltų mano kraštiečių likimų. Visų vargams tremtyje aprašyti reikėtų kelių šimtų puslapių knygos.

P.S. Rašydamas šį straipsnį, autorius pasinaudojo knygos Adutiškio kraštas (Adutiškio kraštas, Diemedžio leidykla, 2003) medžiaga ir dėkingas jos sudarytojams, taip taip pat ne vieną dieną praleido Lietuvos ypatingajame archyve.

________________________

☼ Lenkijos vyriausybė pasitraukė į Rumuniją. Lenkijos prezidentas Ignotas Mošcickis atsistatydino. 1939 m. rugsėjo 29 d. prezidentu išrinktas Vladislavas Račkievičius ministru pirmininku paskyrė generolą V. Sikorskį, spalio 1 d. prisaikdinta Lenkijos emigracinė vyriausybė.1941 m. liepos 30 d. emigracinė vyriausybė pasirašė kompromisinį susitarimą su TSRS ir atnaujino diplomatinius santykius. TSRS paleido iš kalėjimų ir lagerių daugumą Lenkijos piliečių. Kai prasidėjo Vokietijos-TSRS karas, 1941 m. rugpjūčio mėn. pradėta formuoti Lenkijos armija TSRS. Armijos vadu paskirtas generolas Vladislavas Andersas.

Karinis dalinys buvo pavaldus Lenkijos emigracinei vyriausybei Londone, formaliai priklausė Lenkijos ginkluotosioms pajėgoms Vakaruose. Į armiją daugiausia stojo nuo 1939 m. TSRS internuoti ir kalinti Lenkijos kariškiai ir civiliai, kuriems 1941 m. rugpjūčio paskelbta amnestija. Formuojant Anderso armiją iš kalėjimų ir lagerių paleisti apie 115 000 TSRS represuotų lenkų, iš jų apie 41 000 kariškių ir apie 74 000 civilių atgavo laisvę tikėdamiesi išvykti iš TSRS. Tarp jų buvo ir lietuviai (poetas Juozas Kėkštas), ukrainiečiai, baltarusiai, žydai (kapralas Menachemas Beginas) (Vikipedija).

Pastaba: Iš Lietuvos (1939–1956 m.) pagal įvairius šaltinius buvo ištremta nuo 140 iki 240 tūkstančių žmonių (Vikipedija).