Dr. Kazys Napaleonas Kitkauskas

Vytautas Šilas, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas, LŽS narys

Rašyti apie architektą restauratorių Napaleoną Kitkauską trumpai yra sunku, o pasakojimui apie viską reikėtų knygos (tai ne mano jėgoms). Juk Napalys (taip jį vadina artimiau su juo bendravę) yra plačios visuomeniškai matomos veiklos diapazono žmogus. Tad pradžiai nors keli jo biografinės praeities štrichai.

Kazys Napaleonas Kitkauskas gimė 1934 m. sausio 3 d. Molėtų rajono Antadurių kaime, o pakrikštytas buvo sausio 5 d. Pastaroji data yra oficiali jo gyvenimo aprašymuose. N. Kitkauskas baigė Skudutiškio pradinę mokyklą, mokėsi Utenos gimnazijoje. Čia jį, poetinės sielos jaunuolį (rašė eilėraščius) 1947 m. už tariamai nacionalistinę veiklą suėmė NKVD ir ištrėmė į Mordovijos lagerius. Į Lietuvą N. Kitkauskas grįžo 1954 m. Baigė Kauno 2-ąją darbo jaunimo vidurinę mokyklą, o 1960 m. ir Kauno politechnikos instituto Statybos fakultetą. Pasirinkęs architekto restauratoriaus specializaciją, jis dalyvavo Kauno rotušės restauravimo darbuose. 1960 m. paskirtas dirbti Į Vilniaus Paminklų konservavimo institutą, ten tapo darbo grupės vadovu, vyriausiuoju specialistu. Nuo 1989 m. N. Kitkauskas dirbo Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ architektūros tyrimų skyriaus vadovu. Buvo Vilniaus arkikatedros tyrimų, jos remonto darbų projektavimo ir priežiūros vadovas, Vilniaus Žemutinės pilies kunigaikščių rūmų architektūrinių tyrimų vadovas. 1995 m. N. Kitkauskas tapo LDK Valdovų rūmų atstatymo projekto moksliniu vadovu ir šias pareigas ėjo iki 2010 metų.

1980 m. N. Kitkauskas apgynė architektūros kandidato disertaciją (1993 m. nostrifikuotas humanitarinių mokslų daktaro laipsnis). Yra kelių istorinės architektūros knygų, per 180 mokslinių ir populiarių straipsnių paminklosaugos tematika autorius. 1990 m. už knygą „Vilniaus pilys“ N. Kitkauskui suteikta Lietuvos kultūros ir meno nacionalinė premija. Jis buvo apdovanotas LDK Gedimino ordinais (1995 ir 1999). Už nuopelnus Vilniaus miestui 2001 m., minint Valstybės dieną, Vilniaus miestas jį pirmąjį apdovanojo karaliaus Zigmanto Augusto medaliu.

Išskirtinių nuopelnų dr. N. Kitkauskas turi istorinei Mažajai Lietuvai. Jis, bene, 1964 m. parengė pokaryje sugriautos Kristijono Donelaičio Tolminkiemyje (dab. Čistyje prūdai) pastatytos bažnyčios atstatymo projektą. Jam prižiūrint, darbus per 7 metus atliko Kauno restauravimo dirbtuvės. Atstatytame bažnyčios pastate 1979 m. buvo atidarytas Kristijono Donelaičio muziejus, kuris tapo reikšmingu rūpinimosi lietuviško kultūros paveldu Karaliaučiaus krašte (dabar Kaliningrado sritis) atramos bastijonu. 1989 m. nebeišlikusių K.Donelaičio gimtųjų Lazdynėlių kaimo vietoje N. Kitkausko rūpesčiu 1989 m. buvo pasodintas 275-ių, dabar gražiai išaugusių, ąžuoliukų parkas (Poeto 275 jubiliejaus metinėms), o 1990 m. ir jo sukurtas dvikalbis paminklinis akmuo. N. Kitkauskas buvo Kristijono Donelaičio draugijos įkūrimo 1992 metais iniciatorius ir jos pirmininkas (iki 2015 metų). Draugija rūpinosi Poeto vardo įamžinimo reikalais, rūpinosi Memorialinio muziejaus Tolminkiemyje pastatų aplinkos priežiūra, 1992 m. ėmė leisti laikraštį „Donelaičio žemė“ (nuo 2016 m. žurnalas). Apie visą tai N. Kitkauskas yra pasakęs: „Mes dirbome, o K. Donelaitis stovėjo mums už nugarų ir drąsino mus“. 2002 m. išėjo plati dr. Napalio Kitkausko ir jo žmonos dr. Laimutės Kitkauskienės studija „Kristijono DONELAIČIO memorialas Tolminkiemyje“ (jos vertimas į rusų kalbą 2100 egz. tiražu 2014 m. išėjo Vilniuje).

Karaliaučiaus krašte N. Kitkauskui rūpėjo, ir rūpi, ne tik K. Donelaitis. Jam visada rūpėjo ir Martyno Mažvydo atminimo Ragainėje (dabar Nemanas) įamžinimo klausimai. Jis buvo Pirmosios lietuviškos knygos – Mažvydo Katekizmo 450 metų sukakties minėjimo Valstybinės komisijos narys, daugelio ekskursijų po lituanistines Karaliaučiaus krašto vietas. Nuo 1989 m. N. Kitkauskas yra Mažosios Lietuvos reikalų tarybos narys, vienas iš jos steigėjų. Džiaugiuosi, kad nuo pat jos veiklos pradžios jautėme šio Lietuvos kultūros paveldo puoselėtojo paramą ir padrąsinimus.

Dr. Napaleonas Kitkauskas, Lietuvos Katalikų Mokslų Akademijos akademikas, yra tapęs moraliniu ir kūrybiniu autoritetu ne tik Mažosios Lietuvos bičiuliams, nusipelnęs visų mūsų pagarbos. Labai ačiū jam už veikimą kartu, siekiant, kad visi dori žmonės abipus Nemuno ir Šešupės pripažintų ir vertintų Mažąją Lietuvą.