Prof. Liudas Vailionis. botanika.vdu.lt nuotr.

Paruošė Stasys Ignatavičius, LŠS V.Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas, www.voruta.lt

„Šaulys laisvu noru, be jokios prievartos pasiduoda drausmei,

nes tik drausminga tauta gali apginti savo laisvę nuo visokių

pasikėsinimų.“ (L.Vailionis)

Profesorius Liudas Vailionis gimė 1886 m. sausio 13 d. Seinų apskrities Leipalingio valsčiaus (dabar Alytaus apskr.., Lazdijų raj.) Mizarų kaime paprastų ūkininkų daugiavaikėje šeimoje (Dominykas ir Elena (mergautinė pavardė – Saltonaitė) Vailioniai susilaukė šešių sūnų ir dviejų dukrų, Liudas buvo septintas vaikas). Čestanchovoje (Lenkijoje) kunigavęs motinos brolis Liudvikas Saltonas nuoširdžiai rūpinosi sesers šeima ir jiems nupirko 8 ha žemės.

Kunigas L.Saltonas rūpinosi ir sesers vaikais, visus sūnus liepė leisti į mokslus. Liudas gimė silpnos sveikatos, todėl dažnai sirgo ir prie ūkio darbų buvo netinkamas. Vyresnių brolių kiek pramokintas skaityti ir rašyti, būsimasis profesorius išleidžiamas mokytis į Leipalingio valsčiaus pradžios mokyklą, kurią baigė 1899 m. Brolio Karolio (tuo metu dėdės kunigo pastangomis „įtaisytas“ dirbo Lenkijoje Lodzės valsčiaus sekretoriumi) padedamas, būdamas 13 metų, įstojo į Lodzės vyrų gimnaziją, kurioje aplinka buvo gana slogi. Gimnazija rusiška, jaunimas rusinamas. Lodzėje gyveno nemažai lietuvių šeimų, kurių vaikai lankė šią gimnaziją.

Tarp besimokančių lietuvių ir lenkų kartais kildavo ginčai, kuriuos gimnazijos vadovybė stengėsi dar labiau paaštrinti, kad vienus ar kitus apkaltintų, – sukiršinus lengviau valdyti.  Baigęs gimnazijos šešias klases, L.Vailionis iš gimnazijos išėjo. Tam įtakos turėjo dėdė kunigas, kuris reikalavo, kad sūnėnas važiuotų pas jį į Čestanchovą ir stotų į kunigų seminariją. Tačiau jaunuolio charakteris jau buvo susiformavęs ir jį labiau traukė gamtos mokslai, norėjo studijuoti mediciną. Juolab, kad išsimokslinusiems lietuviams, turintiems gydytojo profesiją, caro valdžia leido dirbti ir praktikuoti Lietuvoje. Liudui pavyko įtikinti dėdę ir šis sutiko, kad Liudas gyvens pas brolį Karolį, bet baigti gimnaziją ruošis pats. Jis ima lankyti paruošiamuosius kursus ir per metus laiko išmoksta dviejų metų programą, kurios trūksta išlaikyti brandos egzaminą ir gauti atestatą. 1906 m. pavasarį Krokuvos Šv.Onos gimnazijoje jis eksternu išlaiko egzaminus  ir tais pačiais metais įstojo į Krokuvos Jogailos vardo universitetą – iš pradžių filosofiją (mokėsi pas jau tuo metu žinomus profesorius Tadeušą Garbovskį ir Pranciškų Straševskį),  vėliau – gamtos mokslų studijuoti. Šiame fakultete jis tapo profesorių Emilio Godlevskio Edvardo Jančevskio (Žemaitijos bajoras, kilęs iš Blinstrubiškių dvaro, 1901-1902 m. buvo išrinktas šio universiteto rektoriumi) mokiniu.

Universitete tuo metu mokėsi ir daugiau lietuvių (dail. A.Varnas, dail. P.Rimša, dail. J.Vienožinskis, gyd. P.Mažylis, literatė S.Kymantaitė, teis. L.Bagdonas, gamt. A.Baltrušaitis, humanitaras J.A.Herbačiauskas, dail.I.Šlapelis ir kiti). Krokuva tuo metu po 1795 m. Abiejų Tautų Respublikos padalijimo su visa pietvakarių Lenkijos dalimi atiteko Austrijai ir mokslas buvo brangus. Kai kuriuos lietuvius studentus šelpia Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir Jadvygos Juškytės įsteigta „Žiburėlio“ draugija, kai kuriuos – 1900 m. Amerikoje susikūrusi „Motinėlės“ draugija. Anksčiau kilęs konfliktas su dėde kunigu buvo giliai įstrigęs širdin, tad katalikiškos „Motinėlės“ draugijos pašalpos imti atsisakė. Drauge su Justinu Vienožinskiu nutarė įsteigti „Paramos“ draugiją (veikė 1910-1919 m.), kurios tikslas – padėti vargstantiems lietuviams studentams ir lietuvių studentams turėjo  didelės reikšmės. Tuo metu apie „Paramos“ draugiją 1911 m. „Viltis“ (tekstą redagavo L.Vailionis ir J.Vienožinskis) rašė: „Vargingas besimokančios Vakarų Europoje lietuvių jaunuomenės padėjimas pažadino mintį, kad tik moksleivių susivienijimas gali pagerinti jos medžiaginį būvį. Tą omeny turėdami kai kurie lietuviai krokuviečiai sumanė įsteigti draugiją, kurios tikslu privalo būti grynai piniginė savitarpė pašalpa, nes medžiagiškai aprūpinta moksleivija greičiau ir lengviau pasieks savo tikslą – mokslą. Taigi lietuviai moksleiviai, reikalaują sušelpimo ir besimokiną Vakarų Europoje, galės naudotis draugijos paskolomis ir pašalpomis. Be to, draugija rūpinsis surasti nariams darbą vakancijos laiku, išgauti pašalpą iš draugijų bei atskirų žmonių. Vienu žodžiu – rūpinsis pagerinti narių būvį.

Apie tai pradėta kalbėti, rašyti. Vieni atsišaukė, kiti tylėjo ir dar tyli… Atsišaukusieji dalinosi į dvi rūšis – vieni sutiko su krokuviečių sumanymu, kiti gi netikėjo, kad galėtų gyvuoti bepartijinė, nors grynai pašalpinė draugija. Pagaliau gegužės 18 d. 1910 metais galutinai susidarė draugija vardu „Parama“, prie kurios 17 žmonių prisidėjo, o 15 pasižadėjo. (Visi krokuviečiai ir po kelis iš Austrijos, Danijos, Belgijos, Šveicarijos ir Prancūzijos.) …“ Teksto autoriai rašydami – moksleiviai, turėjo mintyse – studentai. Besimokant universitete (1908 m.) L.Vailionį pasiekė žinia apie dėdės kunigo, kuris labai rūpinosi jo išsimokslinimu, mirtį. Ši žinia jį labai sukrėtė ir jis visą vakarą raudojo, kaltino save, kad neaplankė dėdės iš Krokuvos. Vasaromis, kada tik ištrukdavo nuo mokslo, jis grįždavo į Mizarus, kur artimai susibičiuliavo su M.K.Čiurlionio šeima. Jadvyga Čiurlionytė (dailininko ir kompozitoriaus sesuo) savo atsiminimuose rašė: „ Brolis labai mėgo Mizarų kaimą ir Vailionių šeimą; su jų sūnumi Liudu (studentu) net buvo susidraugavęs ir per vasaros atostogas su juo susitikdavo. Atsimenu jų vieną ilgą pokalbį mūsų verandoje – per naktį prasiginčijo. Saulei tekant Konstantinas palydėjo Liudą iki Nemuno ir, perplukdęs jį į kitą pusę, grįžo namo.“

1913 m. pavasarį L.Vailionis baigė universitetą ir gauna vadinamąjį absoliutoriumą (išklausė visa kursą ir išlaikė privalomus egzaminus). Norėjo dirbti pedagoginį darbą, tačiau tam reikėjo išlaikyti papildomus egzaminus. O jam, kaip kitataučiui, tokios teisės nebuvo. Teko rinktis kitą kelią ir įsidarbino pas žinomą to meto botaniką prof. E. Janczewskį laboratorijoje. Ruoštis doktoratui L.Vailionį pakviečia prof. E.Godlewskis.

Šio įžymaus profesoriaus vadovaujamas, imasi disertacinio darbo, pasirinkęs temą „Šviesos įtaka medžiagų apykaitai augaluose“. Tais pačiais metais paskelbia savo pirmą mokslinį darbą „Materijos keitimasis organizmuose“, kuris buvo išspausdintas Čikagoje Amerikos lietuvių pastangomis. Tai buvo pirmas šios srities mokslinis darbas, paskelbtas lietuviškai. Kaip prof. K.Ragovskio asistentas taip pat dirbo Krokuvos universiteto Žemės ūkio skyriaus Augalų selekcijos stotyje. Asistento darbas universitete užima daug laiko, o ruošiant doktorantą atsiranda išlaidų, paprašė finansinės paramos – stipendijos iš universiteto rektorato, kad galėtų atsidėti tik disertacijai. Jis rašė: „ Tačiau doktoratui temą buvau jau įpusėjęs, bet pritrūkęs lėšų ir negaudamas prašytos pagalbos, 1913 m. parvažiavau  Lietuvon“.  Visa tai ką pradėjo Krokuvoje, vėliau tęsė Kauno Vytauto Didžiojo universitete.

Norėdamas išvengti karinės tarnybos, išvyko į Plocko guberniją ir dirbo žemės ūkio tyrimų stotyje. Karas privertė L.Vailionį mokytojauti Radomo gubernijoje, Kamenkos mieste įkurtoje gimnazijoje, kur direktoriumi buvo paskirtas lietuvis A.Baltrušaitis, geras L.Vailionio universiteto laiku draugas. Nepaisant didelio atstumo, L.Vailionisnuolat domėjosi Lietuvos politiniu ir ekonominiu gyvenimu, o sužinojęs, kad paskelbta nepriklausoma Lietuva, 1919 m. rugsėjo mėn. grįžo į Tėviškę.  Atvykęs pamatė, kad geri santykiai tarp lietuvių ir lenkų, kurių niekada nelaikė savo priešais, virto priešprieša ir bedugne. Dalis Lietuvos žemių buvo lenkų kariuomenės okupuota, Mizarų kaimas lenkų apšaudomas, terorizuojamas, jų namai kulkų išvarpyti ir ūkis išgrobstytas, lietuviai persekiojami, jo tėvas Domininkas nuvestas ir pastatytas prie pušies sušaudyti. Išgelbėjo lietuviai partizanai, tačiau jis greitai mirė. Brolis Juozas slapstėsi miškuose, nes lenkai ketino jį nušauti. Kaip vėliau L.Vailionis pasakojo savo artimam draugui Vytautui Bičiūnui, jo širdyje įvykęs „toks perversmas, kokio niekad žmogus nebegali pakeisti nei užmiršti“.

Tai ir privertė L.Vailionį paimti į rankas šautuvą ir tapti šauliu, kuriuo išbuvo iki mirties. Sentimentai jaunystės  draugams lenkams išgaravo. Jis tapo griežtu ir atkakliu Lietuvos laisvės gynėju. Naktimis pasimatydavo su broliu Juozu, vietos partizanų vadu, iš jo sužinojo apie Lietuvos Šaulių sąjungą. Kadangi tėviškėje likti buvo nesaugu, slaptai iškeliavo į Kauną ir ten visą likusį gyvenimą pašventė mokslui ir Lietuvos Šaulių sąjungai.

Kaip prof. L.Vailionis tapo šauliu, straipsnyje 1936 m. vasario 6 d. „Trimite“ vaizdžiai aprašė V.Bičiūnas, minint jo 50-ies metų sukaktį. Lenkų kareiviai, vadovaujami karininkų, ne kartą vedė ir jį į Druskininkus tardyti. Tokia aplinka skatino jį stoti į Lietuvos Šaulių sąjungą. Sužinojęs iš brolio Juozo ir jo patariamas, kad Kaune jau veikia Lietuvos Šaulių sąjungos štabas (Juozas buvo gavęs leidimą su Vlado Putvinskio parašu organizuoti apylinkėje lietuvišką savivaldą ir partizanus) 1919 m. spalio mėnesį atvyko į Kauną.

Netrukus pradėjo mokytojauti „Saulės“ gimnazijoje, dirbo įkurtoje Lietuvos gamtos tyrimo stotyje, buvo išrinktas prie Lietuvos mokslo draugijos veikusios Tėvynės mylėtojų komisijos Botanikos sekcijos pirmininku. Jis buvo iniciatorius Kaune kurti aukštąją mokyklą. Kartu su kitais pasirašė Vyriausybei memorandumą dėl Aukštųjų kursų įsteigimo, ėjo jų organizacinės grupės sekretoriaus pareigas, o kursus įsteigus tapo jų lektoriumi.

1920 m. rudenį, Želigovskio legionieriams puolant Lietuvą, nutraukė lektoriaus darbą Aukštuosiuose kursuose ir rugsėjo 27 d. stojo į Kauno I šaulių būrį. Savanoriu išvyksta su šaulių būriu į frontą persekioti pralaužusių mūsų linijas ir į užnugarį įsibrovusių lenkų raitelių. Jo bendražygis (vėliau Kauno burmistras) inž. Antanas Graurogkas savo atsiminimuose rašė: „Anksti rytą, atėjęs į būrio štabą išlydėti šaulių į žygį, buvau maloniai nustebintas ir gal kiek sugėdintas pamatęs ir draugą Vailionį ilgais batais, nekokiu rudeniniu apsiaustėliu, su skrybėle ir ausinėmis ant ausų, su šautuvu ant peties stovintį kartu su jaunuoliais. Juoda barzda, žvilgančiomis akimis, pilnas energijos ir pasiryžimo, jisai atrodė guviausias už visus su juo išsirikiavusius jaunikaičius.“

1921-ieji metai buvo lemtingi Šaulių sąjungai. Liepos 7 d. Seimas priėmė Šaulių sąjungos įstatymą, kuris sudarė galimybes plėsti šios organizacijos veiklą.

Prof. L.Vailionio veikla Lietuvos Šaulių sąjungoje 1921 metais nėra gerai žinoma. Randama, kad jis kartu su kitais šaulių organizacijos lyderiais inicijavo protestus dėl P.Hymanto projektų Tautų Sąjungos tarpininkavimo derybose su Lenkija ir Lietuva, pagal kuriuos Lietuva būtų Lenkijos vasale. Visuomenėje buvo jaučiamas augantis nepasitenkinimas Lietuvos užsienio politika. Grupė inteligentų sudarė slaptą Lietuvos gelbėjimo komitetą, kuris organizavo susirinkimus agitacijai ir protestams prieš P.Hymanto projekto priėmimą. Daugelis faktų rodo, kad šiam komitetui priklausė LVailionis.

1921 m. lapkričio 25 d. naktį Kaune, Gedimino ir Griunvaldo gatvių kampe stovėjusio namo pirmame aukšte, kur buvo E.Galvanausko butas, buvo padėta bomba, kuri sprogdama apardė mūro sieną ir langų rėmų skeveldromis sužeidė ministrą E.Galvanauską. Vėliau prof. Z.Žemaitis nekrologe L.Vailioniui rašė: „Kai nežinomo asmens ranka, metusi sprogstamąjį sviedinį Smėlių gatvėje, suardė visas galimybes Hymanto projektui Lietuvoje įgyvendinti, mano po kelių dienų sutiktas Vailionis atrodė lyg iš po sunkios ligos besitaisąs, vėl atgaunąs gerą ūpą ir pilnas savotiško švelnaus vailioniško humoro.“

Lietuvos-Lenkijos federacijos planas žlugo. Prie to neabejotinai prisidėjo ir aktyvi Lietuvos Šaulių sąjungos, o tuo pačiu ir paties L.Vailionio veikla. 1922 m. birželio 29 – liepos 3 dienomis Kaune įvyko Lietuvos Šaulių sąjungos suvažiavimas. Po jo įvykusiame Centro valdybos posėdyje dalyvavo ir kandidatas į Centro valdybos narius – Liudas Vailionis.

Spalio 26 d. įvyko Kauno šaulių būrio visuotinis susirinkimas, kuriame pirmininkavo prof. L.Vailionis. Buvo nutarta išrinkti Vladą Putvinskį būrio valdybos garbės pirmininku ir būrio salėje iškabinti jo portretą. 1922 m. lapkričio 6 d. įvyko Centro valdybos posėdis. Jame nutarta: „Kad palengvinus Centro valdybai sudaryti kvorumą, sutinkant Centro valdybos nariui Mikui Mikelkevičiui, ilgesniam laikui išvažiuojančiam į Latviją, nutarta jo vieton kviesti į Centro valdybos posėdžius, kaip jo pavaduotoją, Centro valdybos kandidatą prof. L.Vailionį.“

1923-iųjų metų pradžia susijusi su Klaipėdos sukilimu. Šiuo Mažosios Lietuvos reikalu lietuvių visuomenės atstovai tarėsi su Lietuvos Šaulių sąjungos vadovybe. Pasitarime Šaulių sąjungai atstovavo LŠS Centro valdybos pirmininkas prof. V.Krėvė-Mickevičius, LŠS viršininkas kpt. P.Klimaitis ir Centro valdybos nariai A.Graurokas ir prof. L.Vailionis. V.Krėvės-Mickevičiaus tvirtinimu, A.Graurokas ar L.Vailionis pasiūlė Klaipėdos krašte organizuoti „Klaipėdos krašto lietuvių sukilimą“. Iš klaipėdiečių delegacijos tam pritarė tik E.Simonaitis. Ministrų kabinetas svarstė Lietuvos Šaulių sąjungos siūlymą dėl sukilimo ir iniciatyvą paliko Šaulių sąjungai. Tokiu būdu jai atiteko pagrindinis sukilimo rengimo darbas ir tolimesnis vadovavimas. Nemažas to sukilimo sėkmei buvo ir prof. L.Vailionio indėlis.

Prof. L.Vailionio archyve rastas jo ranka parašytas gana detalus sukilimo plano juodraštis:

„Klaipėdos vadavimas“

1. Lietuvių istorinės teisės
2. Kryžiuočių įsikūrimas Pabaltėj
3. Jų įsiveržimas į lietuvių žemes
4. Tuščios vokiečių pastangos išaiškinti Maž. Lietuvos lietuviškumą infiltracijos hipoteze
5. Ryšių tarp Maž. Lietuvos ir Didž. Lietuvos pastovumas
6. Didžiojo karo pasekos ir tautų apsisprendimo teisė
7. Mažosios Lietuvos išsivadavimas
8. Politinės machinacijos su Maž. Lietuvos likimu
9. Vis didėjantis pavojus Maž. Lietuvai tapti mainų objektu
10. Sukilimas:
11. Sukilimo paruošimas
12. Gelbėjimo komitetas
13. Sukilimo vykdymas:

Pajėgų koncentracija

Klaipėdos įgula

Maršas

Prefektūros paėmimas

Lenkų kariuomenės demaršas

Anglų kreiseris

1. Politinės derybos

• Sukilimo išdavos

1. Mūsų uždaviniai Maž. Lietuvos atžvilgiu
2. Istorijos pasikartojimas
3. Budrus sekimas įvykių mūsų vakaruose
4. Glaudus ir vieningas pasiryžimas atremti bent kokį gresiantį iš ten pavojų

1923 m. lapkričio 27 d. jis dalyvavo pirmajame Klaipėdos krašto šaulių būrių valdybų suvažiavime ir ten pasakė kalbą: „Jūs, klaipėdiečiai šauliai, turit garbės būti garbingoje jūros motutės sargyboje. Aš pasiųstas Centro valdybos vardu sveikinti jus ir reikšti, kad ištikus bet kokiam reikalui ar pavojui, rasite Centre tinkamos paramos“, – sakė L.Vailionis.

1924 m. Lietuvos Šaulių sąjungai nebuvo lengvi. Vasario 29 d. iš Sąjungos pirmininko ir Centro valdybos nario pareigų atsistatydino prof. V.Krėvė-Mickevičius. Kovo 12 d. Centro valdybos nario mandato atsisakė ir A.Smetona, motyvuodamas politiniais sumetimais, nes, anot jo, LŠS pasidarė per daug lietuviška. Centro valdyba naują pirmininką išsirinko tik po trijų mėnesių, t.y. birželio 6 d. Juo tapo advokatas Stasys Šilingas. Prof. Liudas Vailionis buvo išrinktas vicepirmininku.

Tais pačiais metais prof. L.Vailioniui teko ir diplomatinis darbas – Ženevoje jis atstovavo Lietuvą Tautų Sąjungoje svarstant mažųjų tautų klausimus.

1924 m. gruodžio 14 d. Centro valdyba “Trimito” redaktoriumi paskyrė Kazimierą Obolevičių-Obolėną, o L.Vailionis tapo atsakinguoju redaktoriumi. Šiomis pareigomis „Trimite“ pasirašinėjo nuo 1925 m. Nr.1 iki Nr. 10 (nuo 11-ojo numerio atsakinguoju redaktoriumi pasirašinėjo Matas Šalčius). 1925 m. vasario 22 d. įvykusiame Kauno šaulių būrio visuotiniame susirinkime L.Vailionis skaitė pranešimą, kuriame nušvietė tuometinės pasaulio politikos būklę ir Lietuvos padėtį. “Rytuose rusai, japonai ir kinai sudarė stiprų bloką prieš visa kultūringąjį Vakarų pasaulį ir diena iš dienos grasina pradėti karą. Tas karas gales persimesti iš Tolimųjų Rytų į Europą. Be to, Sovietų Rusija rengiasi pulti Rumuniją dėl Besarabijos, vokiečiai – lenkus, kad galetų atitaisyti savo rytų sienas. Karų sūkury Lietuvai bus sunku neutraliai išsilaikyti. Vienu ar kitu būdu ji bus įtraukta į karą. Todėl mes turime atminti, kad šaulių darbas dar toil gražu nėra užbaigtas”, – pabrėžė prof. L.Vailionis.

1925 m. kovo 1 d. įvykusį IV Lietuvos Šaulių sąjungos būrių atstovų suvažiavimą pradėjo einantis LŠS Centro valdybos pirmininko pareigas prof. L.Vailionis. Priminęs šaulių žygius, akcentavo suvažiavimo dalyviams, kad jų laukia dar viena užduotis: „Atsiimti Vilnių!”.

1925 m kovo 12 d. pasirodžiusiame „Trimite“ buvo išspausdintas LŠS Centro valdybos atsišaukimas, pasirašytas M.Šalčiaus, L.Vailionio, A.Marcinkevičiaus, A.Žmuidzinavičiaus ir V.Kvieskos, ir prezidiumo narių nuotraukos su trumpomis biografijomis. Apie L.Vailionį buvo rašoma: „Prof. Liudas Vailionis, vicepirmininkas. Botanikos profesorius Lietuvos universitete. Vienas pirmutiniųjų ir veikliųjų šaulių Kauno būry ir jo valdyboj. Pereitosios Centro valdybos vicepirmininkas ir paskiau einąs Centro valdybos pirmininko pareigas.“

1927 m. jis vėl buvo paskirtas atsakinguoju „Trimito“ redaktoriumi (Nr.1-3 ir nuo Nr. 20 iki metų pabaigos). 1928 m. birželio 17-18 d. vykusiame LŠS dalinių atstovų (dalyvavo 331 atstovas iš visos Lietuvos) suvažiavime prof. L.Vailionis vėl buvo išrinktas Centro valdybos nariu. 1929 m. kovo 5 d. prof. L.Vailionis neteko vieno iš geriausių savo draugų, Šaulių sąjungos įkūrėjo, ideologo ir Garbės pirmininko Vlado Putvinskio-Pūtvio, aktyviai prisidėjo prie jo laidotuvių ir atminimo įamžinimo.

Tais metais LŠS plačiai pažymėjo savo įkūrimo 10-metį. Kaune buvo surengtas didžiulis šaulių suvažiavimas, kuriame aktyviai dalyvavo ir prof. L.Vailionis. 1931 m. birželio 24 d. jis už nuopelnus Šaulių sąjungai buvo apdovanotas Šaulių Žvaigždės ordinu (aktas Nr. 12).

Nuo 1932 m. prof. L.Vailionis aktyviai bendradarbiavo “Trimite”, kuris kiekvienais metais darėsi vis populiaresnis. Tų pačių metų vasario 15 d. Respublikos Prezidento aktu jo nuopelnai tautai ir mokslui buvo pažymėti DLK Gedimono III laipsnio ordinu. 1934 m. lapkričio 30 d. iš LŠS pirmininko pareigų atsistatydinus A.Žmuidzinavičiui, prof. L.Vailionis buvo išrinktas į jo vietą. Šiose pareigose prof. L.Vailionis išbuvo iki 1935 m. liepos 15 d., kuomet įvyko Sąjungos reorganizavimas ir organizacija buvo įjungta į kariuomenės struktūras. Senoji LŠS Centro valdyba paskutinį kartą susirinko 1935 m. kovo 11 d., o rugsėjo 25 d. posėdžiavo jau LŠS Taryba, kurios pirmininkas buvo plk. P.Saladžius, paskirtas įsakymu kariuomenei, bei nariai: L.Vailionis, A.Graurogkas, plk.ltn. J.Kazitėnas, A.Starkus ir A.Marcinkevičius.

1936 m. balandžio 23 d. Respublikos Prezidentas patvirtino naują LŠS įstatymą ir statutą. Tų pačių metų birželio 30 d. pirmą kartą po 1928 m., ir tai įvyko pagal naująjį įstatymą ir statutą, įvyko rinktinių atstovų suvažiavimas. Dalyvavo ir šaulių rinktinių vadai (pagal naują įstatymą rinktinių vadai – miestų karo komendantai). Į Tarybą buvo išrinkti A.Graurogkas, ats. plk.P.Gužas, plk. J.Šarauskas, adv. R.Skipitis, prof. L.Vailionis, žemės ūkio ministras S.Pūtvis (Vl.Putvinskio sūnus), teisingumo ministras St.Šilingas ir klaipėdietis J.Vanagaitis. Antrajame „naujos tvarkos“ visuotiniame suvažiavime, įvykusiame 1937 m. kovo 6 d., prof. L.Vailionis vėl buvo išrinktas į LŠS Tarybą. Suvažiavime buvo priimti labai svarbūs nutarimai. Kiekvienas būrys galėjo įsigyti mažo kalibro šautuvus. Šauliams pavesta organizuoti grįžtančios iš manevrų kariuomenės paleistų namo atsarginių sutikimą bei naujokų išlydėjimą. Vadovybei buvo pavesta rūpintis, kad uniformuoti šauliai geležinkeliais galėtų važiuoti su 50% nuolaida, Švietimo ministerija leistų steigti jaunųjų šaulių būrius vidurinėse ir aukštesniosiose mokyklose (tai buvo uždrausta 1930 m. rugsėjo 1 d. švietimo ministro įsakymu). 1938 m. kovo 13 d. įvykusiame visuotiniame suvažiavime be prof. L.Vailionio į naująją LŠS

Tarybą buvo išrinkti teisingumo ministras J.Stanišauskas, švietimo ministras J.Tonkūnas, ats.plk. P.Gužas, plk. J.Šarauskas, adv. R.Skipitis, prof. A.Graurogkas ir E.Simonaitis. Prof. L.Vailionis buvo išrinktas šios Tarybos pirmininku.

1938 m. gruodžio 20 d. “Trimite” (Nr.51-52) buvo išspausdintas kalėdinis LŠS Tarybos pirmininko prof. L.Vailionio ir laikinai einančio LŠS viršininko pareigas plk.ltn. J.Kazitėno sveikinimas. Tai buvo vienas iš paskutiniųjų profesoriaus paruoštų tekstų.

Profesorius Liudas Vailionis, palaužtas sunkios ligos, 1939 m. vasario 27 d. Kauno ligoninėje mirė. Jo valia kūnas buvo kremuotas Vytauto Didžiojo universitete, o palaikai saugomi Medicinos akademijoje. Mirus žmonai Janinai Opanavičiūtei-Vailionienei, judviejų palaikai 1994 m. liepos 21 d. palaidoti drauge Ringaudų kaimo Tabariškių kapinaitėse, netoli judviejų bendražygio prof. Tado Ivanausko. Jis mirė taip ir   nesulaukęs Vilniaus sugrąžinimo, dėl kurio taip aktyviai rūpinosi, bei leidimo mokiniams stoti į Šaulių sąjungą.

Tik 1939 m. birželio 3 d. švietimo ministras L.Bistras vėl leido aukštesniųjų mokyklų mokiniams jungtis ir  burti šaulių būrius mokyklose. Taip buvo, nors ir netiesiogiai, padėkota prof. L.Vailioniui už jo siekius įtraukti  moksleiviją ir studentiją į šauliškąją veiklą. Sakydamas atsisveikinimo kalbą per prof. L.Vailionio laidotuves LŠS vadas plk. P.Saladžius pažymėjo: „Dėl savo nepaprasto taurumo ir sąžiningumo jis buvo mūsų vadinamas  Šaulių sąjungos sąžine.“

Nereikia užmiršti ir prof. L.Vailionio nuveiktą milžinišką pedagoginį ir mokslinį darbą. 1922 m. vasario mėn. Lietuvos  universiteto doc. L.Vailionis pradėjo skaityti augalų anatomijos ir fiziologijos kursą. Drauge su prof.  T.Ivanausku ir kitais steigė Lietuvai pagražinti, Lietuvai pažinti, Lietuvos gamtininkų, Lietuvių-ukrainiečių,  Lietuvių-gudų bei kt. draugijas, visuomeninių organizacijų vienas iš steigėjų ir narių. Profesorius palaikė ryšius  su Prancūzijos, Vokietijos, JAV gamtininkais, buvo jų draugijų narys. Mokėjo daug kalbų: senąją graikų, lotynų, lenkų, rusų, prancūzų, vokiečių, skaitė itališkai, iki paskutiniųjų dienų mokėsi anglų kalbos. Jis aktyviai prisidėjo kuriant Kauno botanikos sodą, buvo Tabako augintojų draugijos steigėjas ir jos valdybos narys. Pirmasis aprašė aukšliagrybį Gymnoascus sudans, tyrė Retos beržo stiebo anatominę sandarą, parašė mokslinius darbus apie Nemuno dumblius, kai kuriuos grybus ir augalų fiziologiją.

Išspausdino daug visuomeninių ir mokslinių straipsnių „Gamtoj“, „Kosme“, „Matematikos-gamtos fakulteto darbuose“, „Lietuvos mokykloje“, „Medicinoje“, „Švietimo darbe“ ir kt. Parašė ir išspausdino daug mokslinių veikalų: „Materijos keitimosi organizmuose“ (1914  m., Čikaga), „Lietuvos gamtos tyrimo stoties 1920 ir 1921 m. darbų apyskaita su pastabomis apie Lietuvos fauną apskritai“ (su prof. T.Ivanausku, 1922 m.), „Liudvikas Pasteras“ („Pasteur“) („Švietimo darbas“, 1922 m. Nr.11, psl. 427-434), „Empirija ir teorija biologijoje“ („Lietuvos mokykla“, 1922 m.), „gamtos mokslo terminų reikalu. Cellula-akelė“ („Kosmas, 1923 m. Nr.2, psl.217-218), “Augalų nušalimas“ („Kosmas“, 1926 m. Nr.4-5, psl.181-182), “Apie antitransformistinę kryptį šių dienų biologijoje“ ( prie prof. Lindau pranešimo), („Kosmas“, 1928 m. Nr.9), „Karolis Linnė“ (1929 m.), “Medžiagos žiupsnysLietuvos dumblių Lietuvos dumblių augmenijai pažinti“ („Kosmas“, 1930 m.), “Rievių pasidarymas grybelio Zygorhychus ouillenmini kultūroje“ („Kosmas“ 1931 m.), “Jean Lamarck” (1932 m.), “Lietuvos beržų rėta“ („VDU Matematikos-gamtos fakulteto darbai“, 1935 m. rugsėjo 2 d.), „Nemuno žydėjimas“ („Gamtos draugas“, 1936 m.), “Une nouvelle espece de Gymneascus” (“VDU Matematikos-gamtos fakulteto darbai”, 1936 m. lapkričio mėn.), „Rėtos beržai“ („Gamta“, 1937 m., Nr.3), „Delectus sporarum, seminum, fructuum, quae Hortus Botanicus Universitatis Magni Ducis Lithuanicae Vytauti pro mutua commutatione offert“ (1938 m.).

Ryškiausias profesoriaus nuopelnas Lietuvos mokslo istorijai – “Lietuviškas botanikos žodynas”, kurio pirmąją dalį 1938 m. jis išleido savo lėšomis. Tais pačiais metais už nuopelnus Lietuvos gamtos mokslui universitetas suteikė L.Vailioniui ekstraordinarinio profesoriaus vardą.

Bolševikų okupacijai užgriuvus Lietuvą, prof. L.Vailionio jau nebuvo gyvųjų tarpe. Jo mokslinę ir pedagoginę veiklą perėmė artimas mokinys, žymus gamtininkas prof. Jonas Dagys. Jis studentams perteikė savo mokytojo idėjas ir žinias.

Be jau minėtų apdovanojimų, prof. L.Vailionis už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio jubiliejiniu (1928 m.) ir Vytauto Didžiojo (1936 m.) medaliais. Įamžinant profesoriaus Liudo Vailionio atminimą, 1996 m. sausio 27 d. Varžupio sodyboje (Varžupio g. 7, Akademija, Kauno raj.), 1990 m. paskelbtoje vietinės reikšmės istorijos paminklu (Paminklotvarkos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 1990 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr.33), atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1927-1939 metais gyveno ir dirbo botanikas, profesorius Liudas Vailionis“.

2012 m. rugsėjo 18 d. Žaliakalnyje, ant namo fasado (P.Višinskio g. 5), atidengta memorialinė lenta su grafikos bareljefu: „Šiame name 1930-1935 m. gyveno žymus Lietuvos botanikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Vailionis (skulpt. Stasys Žirgulis; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. balandžio 25 d. įsakymas Nr.A-1507).

1991 m. Vilniaus universiteto informatikos specialybės studentė E.Sakalauskaitė parašė diplominį darbą  „Prof. L.Vailionio darbai: informacinis aspektas“. 2011 m. išleista dukros Danutės Vailionytės parengta monografija „Liudas Vailionis“, skirta profesoriaus 125-osioms gimimo metinėms.

2017 m. gegužės 12 d. Vytauto Didžiojo Universiteto Gamtos mokslų fakulteto Biologijos studijų pastate (Ž.E.Žilibero g. 2) atidaryta profesoriaus Liudo Vailionio auditorija.

Šaltiniai:

J.Matusas „ Šaulių sąjungos istorija“

(Kaunas, 1939 m.);

“Lietuvių enciklopedija”

(Bostonas, 1963 m.);

Algirdas Markūnas “Profesorius Liudas Vailionis – aktyvus

šaulys” (“Trimitas”, 2001 m. Nr.3);

R.Vailionytė-Vilimienė „Šaulio prof. Liudo Vailionio

atminimui“ („Trimitas“, 2006 m. Nr.10);

Danutė Vailionytė „Liudas Vailionis“ monografija

(Kaunas, 2011 m.),

D.Vailionytė „Honorata“ (Kaunas, 2017 m.).