Dr. Česlovas LAURINAVIČIUS, Vilnius

Kadangi specialiai Jono Šliūpo veiklos nesu tyrinėjęs, ir kadangi konferencijai, skirtai Šliūpo 150-osioms gimimo metinėms, pasiruošti laiko būta nedaug, tai pasirinkau galimai optimalų ir tuo pačiu paprasčiausią variantą – pristatyti kelis J. Šliūpo rašytinės veiklos dokumentus, kurie atspindi kritinius pirmosios nepriklausomos Lietuvos raidos momentus.

Tokiu būdu galima bus ne tik susipažinti su Jono Šliūpo refleksija į tuos kritinius Lietuvos valstybės momentus, bet ir, tikiuosi, tie Šliūpo refleksijų fragmentai pateiks tam tikrus štrichus apie jo paties asmenybę. Galbūt, tie štrichai bus jau žinomi, gal ir nauji, juolab, kad apskritai apie J. Šliūpą kol kas lietuvių visuomenė latsimena mažai – ir tai nėra gerai.

J. Šliūpas gimė 1861 m kovo 7 d Rakandžiuose (prie Šiaulių), studijavo Rusijos universitetuose, pagal specialybę – gydytojas. Jis tapo vienu žymiausių lietuvių nacionalinio judėjimo veikėjų. Kartu su Jonu Basanavičiumi leido „Aušros“ laikraštį, bandė formuoti lietuvių realpolitik  Rusijos, Vokietijos bei Lenkijos apsupty, dėl ko susilaukė griežtos kritikos iš Mykolo Romerio bei kitų liberalaus sparno veikėjų. XX a. pradžioje išvykęs į JAV  ten tapo lietuvių bendruomenės lyderiu, nors gana kontraversiškai vertinamu dėl griežto nusistatymo prieš katalikų bažnyčios dalyvavimą politiniame bei visuomeniniame gyvenime. Didžia dalimi dėl pastarosios  nuostatos J. Šliūpui nepavyko pritapti prie besikuriančios Lietuvos valstybės politinio elito. 1919 m pavasarį J. Šliūpas bandė užsiimti vyriausybine veikla – nesėkmingai formavo Laikinosios vyriausybės III-iąjį ministrų kabinetą. Tų pačių metų antroje pusėje atstovavo Lietuvai Latvijoje. Bet jo puoselėta idėja kurti Lietuvos ir Latvijos federaciją didesnio pritarimo nesulaukė. Nuo trečiojo dešimtmečio J. Šliūpas apsigyveno Palangoje, kur užsiėmė vadinamąja laisvamaniška veikla, leido laikraštį „Laisvoji mintis.“ 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, ten ir mirė. Nepriklausomybės metais, nepaisant gyvenimo provincijoje ir neužimdamas žymesnio valstybinio posto (kurį laiką buvo Palangos burmistru), Šliūpas visgi turėjo didelį autoritetą Lietuvoje. Dabar iš laiko perspektyvos kai kurie jo teiginiai bei posakiai gali nebeatrodyti autoritetingais. Bet šiaip ar taip – tai autentiškas lietuvybės politinės raiškos palikimas.

Dokumentas Nr. 1. (Lietuvos Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir Rankraščių skyrius. F.1-250, L. 1-2).

1919 m birželio 1 d. Londonas. Jo Sveikatai p. Smetonai, Lietuvos prezidentui

Didžiai gerbiamas Lietuvos vadove! Linkėdamas Tamstai ilgų metų pragyvenimo ir laimingiausio pasisekimo kaip po pirmajam Lietuvos Respublikos Prezidentui, pasiimu šitą progą pasakyti tokiu dalykus, kaip jie man atrodo šitoj valandoj, turėdamas omeny, kad girdint vieno ar kito mintis, esti lengviau orientuotis kebliuose šios dienos padėjimuose…

Mano manymu, Lietuva laikytis nė su Vokiečiais, nė su Lenkais, nė su Bolševikais negali ir neturi. Tai jai tik kenks. Nusistatymas tegali  būti – eiti drauge su Anglo-Saksais (Amerika ir Britanija), nes iš tų šalių galima Lietuvos trūkumus papildyti, o ir Lietuvos sprendimuisi prie laisvės Anglo-Saksai labiausiai prijaučia… [Britanijos parlamente pateiktas paklausimas dėl to, kokiu pagrindu Lenkijos kariuomenė užėmė Vilnių 1919 m balandžio 19 – 22 d]. Toks nusistatymas nekliudo žingsnių ir ryšių Švedijoje, Ukrainoje ar kur kitur, kur sulig reikalo randame pritarimą… Svajoti apie ką kitą kaip Lietuvos nepriklausomybė ir suverenitetas skaityčiau nusikaltimu. Netinka atnaujinimas Liublino unijos ar prisiliejimas prie kitų valstybių. Galimas būtų susidėjimas tik su Latviais į vieną valstybę, jeigu aplinkybės leis…

Valanda sunki ir kritiška. Todėl Lietuvai reikalingas lojališkumas visų jos gyventojų. Bet – deja – ne visi gyventojai lojalūs; vieni žiūri rytuosna, kiti pietuosna, o yra ir tokių, kurie viltis deda ant Vokiečių. Gėda! Taip esant, reikia tik ištikimiems žmonėms pavesti svarbias vietas. Pvz., Anglijoje prekybos agentu nėra galima skirti Žydas. Aš Žydams linkiu viso gero ir pripažįstu lygias teises Lietuvoj, bet agentu prekybos svetur Žydas pavojingas: visa prekyba pasiliks žydų rankose…Nėra galima be baudos palikti Lietuvos lenkbernius, kurie sūnus išsiuntė į legionus ar kurie – kaip anie Vilniaus 44 – šlėktos dirba dėl Lenkų laimėjimo su Lietuvos skriauda. Reikia pavyzdingo nubaudimo dėl sudriūtinimo svyruojančių, ir dėl sustiprinimo Lietuvos dvasios… Kas ne su Lietuva, tas eina prieš ją!

Pabaudų verti p.p. Biržiška, Janulaitis ir kiti, kurie tyčia su Bolševikais broliaujasi. Kad bolševizmo pavojus Lietuvoje dingtų, reikia būtinai dvarus išdalinti tarp bežemių – revoliucijos keliu, dabar, tuojau! Tatai pašalins iš ponų pavojų, kurie Lietuvą nori kolonizuoti Lenkų darbininkais, kaip kad seniau ketinta buvo vokiečių kolonizacija Lietuvoj; o kas svarbiausia, dabar svetimos valstybės nesikiš į ponų eksproprijaciją, jeigu tai bus daroma revoliucijos priedanga, o paskui ponams skundžiantis rasis daug keblumų legaliu keliu atimant nuo ponų žemes. Reikės per brangiai jiems mokėti!  Kam mokėti, jeigu galima dabar eksproprijaciją pateisinti ponų nelojalybe! O liaudis, gavusi žemę, aprims, susipras savo ateičiai ir šalies gerovei.

Su Lenkais nereikia per daug švelniai apseidinėti, nes galų gale prasilošite. Netikėkitės kitų nusprendimo, jei patys nenusprendėte kailį jiems išperti bei išmušti iš Vilniaus ir Gardino. Jeigu neišvysite Lenkų, tai Lietuvos žemę jie prisavins, ir Entantė pripažins. Reikia čionai tiesą paramstyti ginklų mitrumu… Jei vieni negalit Lenkams kailį išperti, dėkitės su kuo galima, gudais, ukrainiečiais, estais.. Pavojinga dėtis su Rusais Didžiaisiais ir Vokiečiais…. Todėl reikia spėką turint parodyti, tad ir Kolčakas, ir Haller ir Entantė pripažins Lietuvos žirgą, nesileidžiantį žaboti. Mėgins gludinti Lietuvą prie Rusijos, ir reikės nemaža mitrumo atsikratyti  to  naujo jungo. Lietuva tegul neapsigauna vylionėmis! Griežtumo reik ir pastovumo.

Kariuomenės irgi reikės. Nesitikėkit jos iš svetur. Kažin, ar iš Amerikos atvyks …greičiausia nebus nieko !  Žadėti žada, bet žadus išpildyti tai kitas klausimas… Pas Amerikos lietuvių kunigus pirmoj vietoj stovi klerikalizmas.. Norėčiau, kad Lietuvoj demokratija įsigyventų gryna ir tyra. Tik ji gali surankioti išskirstytus Lietuvos vaikus po viena pastoge… O be valstybės nėra galima laukti, kad atsipeikėtu tautos dvasia…

[P. S. Tarybą, reikia perrinkti… lenkai prikalbėjo, kad ji provokiška].

Istoriškai žiūrint galima konstatuoti, kad J. Šliūpo pasiūlymai iš esmės atitiko lietuvių tautos interesus – siekti idealo – Nepriklausomybės. Taip pat drįstu manyti, kad Smetona, perskaitęs tą J. Šliūpo raštą, galėjo padaryti tik tokią išvadą: geriu būtų, jei J. Šliūpas neturėtų kokios nors didesnės įtakos Lietuvos politikoje: J. Šliūpo pasiūlymai dėl dvarų eksproprijavimo, nors ir paremti tam tikra taktika, pavadintina gudravimu, tuometinėmis sąlygomis būtų reiškę pernelyg didelę riziką: Lenkijai tuo būtų suteiktas parankus motyvas okupuoti visą Lietuvą. Santykis su tautinėmis mažumomis tuometinėje Lietuvoje turėjo kur kas didesnės reikšmės, nei įsivaizdavo J. Šliūpas. Konkrečiai, nuo gebėjimo susitarti su žydų bendruomene didele dalimi priklausė Lietuvos pripažinimo galimybės Vakarų valstybėse. Pagaliau, nors ir pilnas patoso bei pasitikėjimo, bet tolimas nuo  realybės buvo J. Šliūpo požiūris į Lietuvos kariuomenės galimybes, taip pat naivokas galimų sąjungininkų vardijimas…

Dokumentas Nr. 2. (spausdintas Lietuvos žiniose, 1927 m vasario 4 d., Nr. 28; redakcija padarė prierašą, kad jos nuomonė su autoriaus nesutampanti)

Aušrininko balsas. Lietuvos inteligentija priėjo liepto galą

Karštagalviai, neapkentę teisėtos valdžios, ją nuvertė. Gal inteligentiški kultūrininkai ir neverti buvo valdžios. Bet dabar – sugadinti santykiai užsienyje, o viduje – diktatūra. Nė Smetona, nė Voldemaras programos neturi… Stovim ant bedugnės… Reikia visoms partijos vadovautis do, ut des… [Cenzūrą sušvelninti… sustabdyti dvarų dalinimus bet vystyti skirstymą į vienkiemius… Su Rusija ir Vokietija turi būti geri santykiai, su Latvija ir Estija – federacija… Atskirti bažnyčią nuo valstybės, konkordatą atidėti, vengti Romos įtakos; mums nepakeliui  tapti  Rusijos sukatalikinimo centru… Tautinėm mažumom – įstatymo globą… Tegyvuoja Liaudies Lietuvos Respublika].

Palyginus su pirmuoju dokumentu matyti pakitęs Šliūpo požiūris į dvarų dalinimą, į Vokietijos bei Rusijos veiksnių reikšmę. Praktiškai jo pažiūros darėsi panašios į A. Smetonos, išskyrus demokratinių laisvių klausimą. Beje, šiame J. Šliūpo rašte ryški nepagarba (ar panieka) A. Smetonai bei kitiems, atsakingiems už 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą: jų atžvilgiu nepagailėta aštrių epitetų („kvailystė,“ karštakošiškumas,“ „godumas valdžios“).

Dokumentas Nr. 3. (Lietuvos Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos  Retų knygų ir Rankraščių skyrius. F. 1-317, L. 1-2).

„1935 11 04 Palanga. J.E. Lietuvos Respublikos Prezidentui P. Ant. SMETONAI MEMORANDUMAS“

Čia verta įterpti komentarą: pirmame dokumente (1919) Šliūpo kreiptasi į Smetoną, kaip į kolegą, bendražygį ar kaip vyresnio į jaunesnį su geranoriškais patarimais, antrame (1927 pradžioje) – kaip į vėjavaikišką avantiūristą, tai 1935 m. dokumente jau matome tam tikrą nuolankumą Jo Ekscelencijai. Netrukus A. Smetona apdovanojo Šliūpą Didžiojo kunigaikščio Gedimino I laipsnio ordinu. Pateikiamas dokumentas įdomus, visų pirma, kaip atspindys to meto realijų, kuomet dėl ekonominės krizės bei komplikacijų su Vokietija Lietuva buvo atsidūrusi socialiniu- kriminogeniniu požiūriu ko ne 1919–1920 m lygmenyje.

…Dabar sunkūs laikai… vieni skursta, kiti gauna be proporcijos dideles algas.. su priedais, vieni neturi kur prisiglausti, kiti statosi didžiausius namus sunkmetyje. Tai reiškia, kad tauta nėra organizuota demokratiškais principais. Aukštose net vietose neteisėti elgesiai plinta (Sruoga, Lapėnas…), kerštai visur viešpatauja, žmogžudystės ir plėšimai daugėja, kalėjimai kupini nusikaltėlių. Tai rodo ethikos mažėjimą mūsų šalyje, nors bažnyčių ir vienuolynų daug priviso. Taigi, religija yra bergždžia moralumo srityje…. Ir pats Prezidentas susirūpinęs savo asmens apsauga… Tamsta per 9 metus daug nudirbai, visgi šalis nepasiekė to, ko galima buvo tikėtis. Reikia atmainų valstybės mechanizme… Atmainos turi krypti ne suvaržymų, bet laisvės link… Čecho-Slovakija duoda mums pavyzdį… Dabar gi Lietuva vis panašėja į carų Rusiją, kur reikia garbinti autokratinę valdžią, kur cerkvė – viešpataujanti bažnyčia ir kur žmonių iniciatyva smerkiama ir varžoma… Ir Rusija negarbingai žlugo…

[Būtinas Seimas… Kadangi valstybė jauna, gyventojai neįgudę save valdyti, partijos – nepraktiškos, Seimą galima rinkti iš profsąjungų… Narių 40, ne jaunesni 30 metų amžiaus, bent su viduriniu mokslu; 15 – parenka valdžia; 25 – renkami tautos slaptu balsavimu – ne sąrašais… Seimo funkcija – spręsti biudžeto klausimą. Valstybės Taryba arba Senatas iš 30 narių reikalinga  kontrolei, įstatymų bei sutarčių ratifikavimui… Prezidentą renka visa šalis; jis su ministrais sudaro vykdomąją valdžią… Reikalinga ir nauja Konstitucija, kuri garantuotų asmens laisves… civilinę metrikaciją, bažnyčios atskiriamą nuo valstybės, mokyklos nuo bažnyčios; būtina įvesti privalomą ethikos mokymą… Daugiau realinių disciplinų…  Reikalinga amnestija politiniams kaliniams, jei nedirbo svetimai valstybei].

Atrodo, kad A. Smetona iš dalies atsižvelgė į J. Šliūpo patarimus – 1936 m. uždraudė partijas ir įsteigė vienpartinį Seimą – panašų į Šliūpo rekomenduotą. Bet civilinės metrikacijos įstatymo įvesti nesiryžo. Šliūpas vėliau dėl to priekaištavo savo straipsnyje „Kur link sukame? Quousque tandem?“ (Lietuvos žinios, 1937 m. birželio 25 d., Nr. 141).

Dokumentu Nr. 4. „Šliūpas J. Antisemitizmo reikšmė“ (Laisvoji mintis, 1939 m. liepos 15 d, Nr. 14)

Kadangi dokumentas publikuotas, pateiksiu tik komentarą. Šis J. Šliūpo straipsnis neabejotinai liudijo autoriaus reakciją į tuo metu Europą bei pasaulį – neaplenkiant ir Lietuvos – apimančią antisemitizmo epidemiją. Straipsnyje atskleistos antisemitizmo istorinės bei socialinės šaknys, reiškinys įvertintas kaip „laikmečio yda,“ kaip „dvasinė nebranda,“  „reikalinga moralinio pasmerkimo ir praktinės įveikos.“

Dokumentas Nr. 5 (Lietuvos Mokslų Akademijos Centrinės bibliotekos Rankraščių skyrius. F. 218-29, L.1-3.)

Dr. J. Šliūpas 1/VII/40 Palanga. Neapsigaudinėkime.

Dokumentas – straipsnio formos, rašytas kažkokiam spaudos leidiniui, bet liko nepublikuotas. Tai ypač iškalbingas dokumentas, kaip istorinis šaltinis, atskleidžiantis svarbią – jei  ne svarbiausią – 1940 m. gėdingos tragedijos priežastį.

…Smetonos oligarchija be daug skriaudų dar atnešė ideologijos suteršimą… Dabar turime liaudies valdžią-demokratiją… Visai teisingas dėkojimas „Dr. Stalinui ir Raudonai armijai už Smetonos išvijimą,“ kas dar nepadaro mūsų liaudies komunistine… Nepulkime iš vieno kraštutinumo į kitą… Komunizmui pamato Lietuvoje nėra (dvarų, stambių gamyklų)… Ir Liaudies vyriausybė sako, kad privatinės nuosavybės nenaikins, jei ji įgyta teisėtai.

Bet dabar džiaugsmas vyksta be savigarbos, be pagerbimo savos Liaudies vyriausybės ar kariuomenės, o taip pat savų veikėjų. Juk tautinė vėliava – ne Smetonos, o tautos vėliava. Tautos himnas turi būti privalomas, nors gali būti giedamas ir kitas… Minint svetimą armiją reikia nepamiršti ir savos… Saiko ir savigarbos… Ir Stalinas nenorės turėti reikalo su tokiais, kurie šiandien su vienais, rytoj – su kitais… Niekas negerbia tų, kurie be charakterio… Nėra jokio reikalo lietuviškumo gėdytis. Senovėje Lietuva gynė rusus nuo grobikų iš Rytų, lenkams davėme valdovus, prie kurių Lenkija turėjo aukso amžių… Tad susimąstykime kiekvienas apie mūsų himno žodžius… Viską su saiku darykime, gerai apgalvoję.

Komentarą čia norėtųsi pateikti tik vieną: dokumentas patvirtintų hipotezę, jog Stalinas, davęs įsakymą pradėti Lietuvos sovietinimo procesą, pradžioje neplanavo inkorporacijos.

Dokumentas Nr. 6. (Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir Rankraščių skyrius. F. 1-322, L1-2).

1941 m. liepos 12 d. Palanga. MEMORANDUMAS

Komentaras: Memorandumas neturi adresato, bet panašu, kad jis buvo skirtas tuo metu Lietuvoje veikusiai Laikinajai vyriausybei

Lietuva jau nekartą yra pergyvenusi baisius laikus, bet ar mes ko pasimokėme?.. 1795 m Lietuvą pardavė sulenkėję bajorai ir kunigija, o 1940 m žydai, subolševikėjęs jaunimas su … inteligentais. Lietuva stovėjo ant kryžkelės  ar išnykt, ar kaimyno ranka išgelbėta tapti iš nasrų proletariato diktatūros. Tad kyla labai sunkus klausimas dėl lietuvių tautos ateities: ar benorime gyventi ?..

Mes esam lietuviai, labai sena tauta. Lietuvybė su labai menka literatūra mus išlaikė per audras ir vėtras… Mums gabumų netrūksta, tik susipratimo ir vienybės. Kalba mūsų atspirtis. Tobulinkime ją…

Nūnai sugedimo ženklai akis plėšo, širdį griaužia: girtavimas, įskundimai, varžybos dėl vietų, turto, gyvybės nevertinimas, plėšimai, vagystės, melas, neapykanta, keršas, kankinimai, šeimų pakišimai. Tad dorovės stoka! Tikyba žvėries nepaverčia žmogumi, o lietuviai juk tikintys žmonės… Tad mokintis reikia ne tikybos, bet dorovės… Teologija yra atgyvenęs dalykas… Mokyklų vedėjai turi būti prityrę pedagogai, o ne fanatikai ar davatkos. Gimnazijose turi dominuoti realinės disciplinos, bent dvejetas svetimų kalbų. Šalies valdyme neprileisti menkystų, siaurapročių, o tik plačių pažiūrų, altruistus….  Justicija findamentum regnorum. Ne minkšta ar kieta, bet teisinga ranka….Tokie tai mano pasiūlymai visos Lietuvos gyventojams pradedant naują istorijos lapą.

Dokumentas Nr. 7. (Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir Rankraščių skyrius. F. 1 – 347, L. 1-14.)

1941 m. liepos 20 d. Palanga. Žydų ir bolševikų viešpatavimas Lietuvoje (15/VI/1940. iki 22/VI/1941m.)

Pastarojo dokumento nelaikau galimu cituoti. Nes dėl jo tenka tik apgailestauti ir gėdytis. Dokumente aprašytos sovietų valdymo ydos. Bet tai padaryta su labai stipria emocine iškrova, nebesilaikant elementaraus padorumo ir nuslystant į juodą antisemitizmą. Belieka tik spėlioti, kas privertė J. Šliūpą prarasti net saiką, kurio būtinumą iki tol jis vis pabrėždavo, ir taip drastiškai keisti savo vertybines nuostatas (pakeisti kad ir per aštuonias dienas – nuo prieš tai cituoto dokumento). Yra versija, kad pirmomis nacių okupacijos dienomis jis bandęs gelbėti žydus, ir dėl to vos išvengęs gestapo nagų. Galbūt. Nors, tiesą sakant, paskutiniojo dokumento tekstas labiau primintų ne tiek bandymą teisintis budelių akivaizdoje, kiek – prisiderinimą prie „naujos tvarkos.“ Kaip bebūtų, pateikta dokumentų eilė nuo 1919 m. iki 1941 m. leistų padaryti J. Šliūpo pažiūrų nepriklausomos Lietuvos kontekste tam tikrą apibendrinimą.

Akivaizdu, kad J. Šliūpas buvo nuosekliai pasišaukojęs nacionalinei idėja. Lietuvos Nepriklausomybė buvo svarbiausias jo gyvenime idealas, ir ta prasme istorinė raida J. Šliūpo idealą patvirtino. Istorija patvirtino ir pozityvistinio mokslo jėgą, kuria J. Šliūpas taip pat labai tikėjo. Pažymėtina, kad savo idealus J. Šliūpas bandė grįsti asmens laisvės bei pasaulietinės etikos principais. Ir, regis, ties ta vieta jo renomė susvyravo. Paaiškėjo, kad riba tarp J. Šliūpo – kaip ir apskritai visos tarpukario kartos – puoselėtų idealų ir barbarybės labai trapi.

* Pranešimas skaitytas dr. Jono Šliūpo 150-osioms gimimo metinėms skirtoje konferencijoje, vykusioje Signatarų namuose 2011 m. balandžio 21 d.

** Laužtiniuose skliaustuose dr. Jono Šliūpo tekstas pateikiamas fragmentiškai

Literatūra:

1. J. Jakštas, Dr. Jonas Šliūpas: jo raštai ir tautinė veikla, Šiauliai: Saulės delta, 1996, p. 298.

2. G. Pranskietytė, Jono Šliūpo filosofinė kūryba, Vilnius: Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas, 1993, p. 157.

3. A. E. Senn, Lietuva 1940. Revoliucija iš viršaus, Vilnius: LGRTC, 2009, p. 407.

Nuotraukose:

1. Hum. m. dr. Č. Laurinavičius

2. Dr. J. Šliūpas

Voruta. – 2011, geg. 21, nr. 10 (724), p. 1, 14.