Mons. Vytautas Pranciškus Rūkas (1925–1958–1966–2020) Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje (dab. bazilika) 2013 m. gegužės 7 d. Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Dr. Vytautas JANUŠKEVIČIUS, Trakai

      Į priekį skatinai mus eiti,

                                      Suklupus raginai pakilti,

                                      Kaip žvaigždę kelrodę iškėlęs

                                      Meilę, Tikėjimą ir Viltį.

 (Iš jubiliejinio sveikinimo)

Ateini pas Jį dar jo nepažindamas, aplinkybių vedamas, o gal Jį jau pažįsti ir nori su juo pabūti, pakalbėti, paklausti, o gal padėkoti. Ir kalbi, Jis klauso, klauso ir šypsosi. Maloniu veidu, šiltomis akimis žiūri į tave. Būna, kartais jos kažkur nuklysta. Sunerimsti: gal nebeklauso? Bet tave vis šildo Jo artuma.

O dabar prabyla Jis. Tavo tema, tavo reikalais, jų esme, smulkmenos kažkur nubyra. Retai klausinės, niekada nebars. Jis supranta tave iš to, ką pasakei. Jo didelė ir vingiuota „savojo gyvenimo kelio siekimo, dvasinės erdvės ieškojimo ir apmąstymų patirtis“. Šios patirties įgyta išmintimi Jis ir pasidalys su tavimi. Žmonių gyvenimai skiriasi, bet jų problemos, nerimas ir džiaugsmai, rūpesčiai ir laimėjimai savo prigimtimi tokie patys. Atskiri atvejai skirtingi, tavo atvejis – taip pat unikalus. Tave Jis supranta, ir tu gauni atsakymą į savo nerimą. Pabendravęs su Juo, jautiesi stipresnis, aplink ir viduje šviesiau. O tu nori vis platesnės bičiulystės, nes jis – tavo Monsinjoras.

Akademikas Zigmas Zinkevičius, monsinjoro bičiulis, klausia, kuo Jis traukia ir buria apie save žmones, net vieną kartą pabendravusius su juo, ir atsako – gerumu. Gerumas – Jo pašaukimas, atėjęs per kunigystės pasirinkimą, išbandymų, dvasios stiprinimo keliu.

„Kiekvieno didžiojo darbo pradžia yra ne organizacija, o pagrindinė idėja, kurios jėga – mūsų dvasioje. Ji pagimdo sąjūdžius. Tos dvasios mes sėmėmės ne kur kitur, nes tai buvo mūsų Viešpaties dvasia“, – kalbėjo pats kunigas Vytautas pamokslo metu, minint Trakų Sąjūdžio 15-ąsias metines („Monsinjoras Vytautas Pranciškus Rūkas“, sud. Juozas Vercinkevičius, Trakai: Voruta, 2005, p. 17). Neblėstanti Dievo ir artimo meilė, tarnystė jiems ir yra Jo neišsenkančio gerumo versmė.

Mano asmeninė pažintis su kun. Vytautu Rūku įvyko šiek tiek neįprastai, netrukus jam atsikėlus į Trakus. Vieną saulėtą pavasario pavakare einant Birutės gatve patraukė noras užeiti į šventorių. Bažnyčios šoninės durys buvo užrakintos, o didžiosios užvertos geležiniais pinučiais, bet pačios durys atlapotos, matyt, gaiviu pavasario oru buvo vėdinama bažnyčia. Aplinkui gili ramuma. O ten, gale, spindi stebuklingojo Motinos paveikslo šviesa. Prie pinučių ant laiptų atsiklaupiau… Kai pasigirdo žingsniai, iš už pastato pasirodė guvus žmogus. Jis rankose laikė raktus, turbūt ruošėsi užrakinti bažnyčią. Netikėtai pamatęs nelauktą svečią maldininką, stabtelėjo. Atsistojau. Pasisveikinome „Garbė Jėzui Kristui“ ir išsiskyrėme. Dar spėjau pamatyti Jo rusvas žvitrias akis. Labai nustebau, kai po trisdešimties metų Jis pats priminė man tą mūsų susitikimą.

Kunigas Rūkas man brangus ir tuo, kad mano tėveliams suteikė paskutinius dvasinius patarnavimus. Jie dabar ilsisi aplinkoje, kur gimė ir augo, kapinėse prie garsiosios Šiluvos koplyčios, bet ir jiems, kaip ir daugeliui lietuvių tais maišaties metais, teko senatvėje kokiu nors būdu šlietis prie vaikų, šiuo atveju – Trakuose. Monsinjoras buvo tas dvasininkas, kuris klausė jų paskutinės išpažinties, iš Jo rankų priėmė Šv. Komuniją. Jis paskutinis girdėjo man brangių žmonių sielos rūpesčius, dvejones, juos palaimino ir suteikė Viltį. Gerai pamenu, kaip tėvelis po šio pokalbio Trakų bažnyčioje atrodė dvasiškai ramus ir sustiprėjęs, nors rytojaus dieną jo laukė sunki operacija. Mamytei, sunkiai ligonei, vėliau dar suteikė ir Ligonių, tada, paskutinį, patepimą. Prisimenu, paskambinau kun. Vytautui, paprašiau dvasinės paslaugos į namus. Jis pasiteiravo adreso, atsisakė palydimas – pažįstąs miestą, būsiąs po 15 minučių. Pasitikdamas laukiu jau daugiau kaip 30 minučių, kai Jis netikėtai išnyra iš krūmyno, sunerimęs, kad man teko ilgėliau palaukti; paskui paaiškina: buvo pasiklydęs.

Vėliau, kai monsinjoras Vytautas Rūkas užmezgė ryšius su Reinės (Rheine) miestu ir kai radosi tvirta partnerystė, kurios vaisingą veiklą liudija gausios publikacijos, man, vokiečių kalbos mokytojui, ne kartą teko su Juo dalyvauti įvairiuose susitikimuose ir stebėti, kaip greitai anoje šalyje žmonės jį pamilo ir kaip Jį gerbė, Jo paprastumą ir gerumą. Apie tai byloja ir toks atsakas. Be oficialaus miestų bendradarbiavimo buvo dar viena organizacija – tai Pagalbos Rytų Europai asociacija (Osteuropahilfe-Verein, 1988–2018), kuri teikė humanitarinę pagalbą Lietuvai, taip pat ir Trakams. Organizacijos vadovas Jozefas Kuberekas (Josef Kuberek) labai gerbė Monsinjorą, atvykęs į Trakus visada su Juo susitikdavo, Jį sveikindavo įvairiomis progomis. O kai Monsinjorui tapo sunku net su lazdele pasiekti baziliką, Jozefas į šią žinią sureagavo jautriai ir parūpino elektrinį vežimėlį, kuriuo Jis ne vienus metus sėkmingai judėdavo.

1975 m. monsinjoro Vytauto Pranciškaus Rūko atrastas ir 25-erius metus Jo saugotas Trakų bažnyčios lobis – keturios karūnos, brangakmeniais ir auksu puošta sidabro monstrancija, auksiniai votai, taurė ir kitos Trakų Dievo Motinos paveikslo brangenybės – kardinolo Audriaus Juozo Bačkio leidimu pirmą kartą išvydo viešumą 2000 m. parodos ekspozicijoje „Krikščionybė Lietuvos mene“. Prieš vežant lobį į parodą, Monsinjoras kvietė bičiulius jį apžiūrėti iš arti. Ta laimė teko ir man su žmona Elyte bei dar porai artimesnių jam žmonių. Tokių vertingų ir garbingų brangenybių akivaizdoje, kai jas ne tik matai iš arti, bet dar ir gali ranka paliesti, įspūdis nepalyginamas su niekuo ir išlieka brangus ir pagarbus visam gyvenimui, o pasitikėjimas mielas sielai.

Kunigas Vytautas Rūkas buvo jautrus Ganytojas, sumanus Statytojas, tačiau paprastas ir kuklus mielo būdo žmogus. Jis noriai bendraudavo su įvairaus amžiaus bei rango žmonėmis, noriai švęsdavo įvairias progas. Visi prisimename iškilmingas šv. Mišias bazilikoje ir nuotaikingą Monsinjoro 80-mečio šventimą su parapijiečiais prie jos. Jis dažnai priimdavo svečius, pakviestas mielai vykdavo apsilankyti kitur. Mėgdavo smagų pokalbį, dainą. Žinome, turėjo gražų malonų balsą, paprašytas noriai sudainuodavo solo: „Monsinjore, „Žirgelį“ arba „Dobilus“.“

Visi nuščiūva klausydamiesi jautriai, kaip vieša išpažintis, skambančių žodžių: „Kartą girdėjau mažą vaiką, kai prašė jis gražiai mamos: mamyt, nupirki man žirgelį, aš josiu ginti Lietuvos.“ Arba: „Ir tų dienų nieks daugiau negrąžins, ir tu nesibelsk į manąsias duris…“

Vieną dieną, kai reikėjo susitikti dėl laiško vokiečiams, pasiėmęs magnetofoną nuėjau pas Monsinjorą. Aptarę reikalą, laisvai kalbėjomės, paprašiau padainuoti ir leisti įjungti įrašą. Mielai sutiko… Štai vėl klausausi įrašo ir staiga suprantu – tai ne šiaip sau dainos. Pirmoji – tai per gyvenimo negandas išnešiotas Jo jaunystės aidas apie tada į kraują įlietą meilę Tėvynei. O čia, kita, vėlgi – švelnus ir tyras atsisveikinimo su jaunuolio svaja, pasišventus dvasininko keliui, atgarsis. Tik gaila, kad mano prietaisas ne šiuolaikiškiausias, ir įrašo kokybė tinka tik asmeniniam naudojimui.

Kai mus palieka žmogus, ypač jei tai artimas, mylimas, mes jam dėkingi, kad turėjome laimę bendrauti su juo. Neretai apgailestaujame, kad jam ko nors nepasakėme, ko nors jo nepaklausėme, neišsiaiškinome, kad kuo nors likome skolingi.

Jam skolingas likau ir aš. Atsitiko taip. Jis davė mūsų „Bočių“ vyrų ansambliui reikalingą dainą „Lietuva – tai…“, kuri turi keletą variantų. Kai ją grąžinau, pasirodė, kad čia ir yra varijuotas tekstas. Kai suradau kitą, Monsinjoras ir to nepripažino. O kai jau turėjau tikrus, Jo žodžius, buvo per vėlu – Monsinjoras negrįžtamai išvykęs.

Ir dar – neišsiaiškinau sau reikšmingos smulkmenos. Monsinjoro 75-erių metų jubiliejui sudėjau eiles ir melodiją. Per iškilmes su bažnyčios choru tą, Jam skirtą, sveikinimą-padėką ir sugiedojome, o originalą įteikėme Jubiliatui. Tarsi tęsdami tradiciją, sveikinimą kartojome ir kitų jubiliejų proga. Buvo smalsu ir neramu, kaip pastangas įvertins pats Jubiliatas. Jokio atliepimo, nors progų būta. Vieną kartą, Jo namuose abiem vartant įvairius popierius ir ieškant norimo, atsivertė ir anas jubiliejinis lakštas. Aš pakėliau galvą – ką dabar pasakys? Monsinjoras paėmė sveikinimą, pažiūrėjo, atpažino ir pratarė: „A, čia tas...“ ir, daugiau nieko nesakęs, padėjo jį ten, kur gulėjęs. Tą kartą tik nurijau gumulą. O ir kitais kartais taip pat neatsivėriau paklausimui. Pagaliu supratau – taip Jis norėjo mane apsaugoti nuo galimo pasikėlimo į puikybę. Liko mįslė, kuri irgi šildo.

Dėkingas šiam šviesaus atminimo Žmogui už daug ką. Jis man, kaip ir daugeliui, tvirtino pasitikėjimą Apvaizda, rodė šviesų įvairios tarnystės pavyzdį, gilino pagarbos, atjautos jausmą, stiprino nuoširdaus bendravimo kultūrą, pasitikėjimą savo idealais.

Tu išėjai perkeitęs mane,

Užvaldęs savo gerumu.

Kasdienybės saldžiame sapne –

Akyse šviesiau, o širdyje ramu.

        Dr. Vytautas Januškevičius

Šaltinis – Trakų rajono laikraštis „Trakų žemė“, Nr. 3 (1157), 2021 m. sausio 22 d., p. 7.