www.voruta.lt

Mieli skaitytojai, Voruta.lt pradeda publikuoti istoriko Algirdo Grigaravičiaus monografiją apie 1918 m. Vasario 16 – osios Akto signatarą Joną Smilgevičių. Šiandien kviečiame skaityti pirmąją monografijos dalį. 

Turinys

1. Įžanga
2. Karaliaučiuje ir Berlyne
3. Peterburge ir Varšuvoje
4. Pirmoji lietuvių akcinė bendrovė „Vilija“
5. Lietuvos Taryboje
6. Užventyje
7. Kredito bankas
8. Lietuviškame versle
9. 1 Bendrovių steigėjas ir organizatorius
10. 2 Prekybos ir pramonės bendrovė „Nemunas“
11. 3 Bendrovė „Neris“
12. 4 Akcinė aliejaus fabriko bendrovė „Ringuva“
13. 5 Draudimo bendrovė „Lietuvos Lloydas“
14. Visuomenininkas ir labdarys
15. Asmenybė, šeima, giminė

Įžanga

                      Rašyti apie Vasario 16-osios akto signatarą žemaitį agronomą, pramoninką ir bankininką, dvarininką, kurio gyvenimas nusidriekė per Latvijoje eitus gimnazijose mokslus, Karaliaučiaus ir Berlyno universitetus, darbus Peterburge ir Varšuvoje, pirmos lietuviškos bendrovės „Vilija“ įkūrimą Vilniuje, yra nelengva. Jo visų pirma būta realisto ir praktiko, sakysime, vieno iš pienininkystės pradininkų Lietuvoje, veiksmo, o ne rašto žmogaus. Pakaktų nurodyti, kad peržvelgus Vilniaus bibliotekų rankraštynų fondus terasti trys trumpoki laiškai, pora oficialių raštų ir virš dešimties J. Basanavičiui siųstų laiškelių, prašant apžiūrėti pasiligojusius ar susižalojusius „Vilijos“ darbininkus ir jų vaikus. Jo tekstų lietuviškoje spaudoje nėra ir dešimties, dar pridėjus tris nedidukes brošiūras, būtų veik visas rašytinis palikimas. Tą pat galėtume pasakyti ir apie paminėjimų spaudoje retumą.

Todėl jo gyvenimo tyrimas – kantrus faktų lasiojimas. J. Smilgevičius nepanašus į kitus signatarus tiesiog politikos vengimu savo veikloje, kuklumu nesiveržiant į pirmąsias gretas valstybiniame gyvenime, visada blaiviu ir praktišku požiūriu į situacijas, labai kryptinga verslininkyste ir profesionaliu ūkio klausimų sprendimų įtakos realumu ateičiai suvokimu, mokėjimu burti žmones, su giliu pasitikėjimu gebančiais kurti savo civilizacinę erdvę tautiečiais.

Dar svarbu, kad pats parodydavo pavyzdį kaip veikti konkrečioje vietoje ir aplinkybėse. 2018 m. pradžioje vyriausiasis signataro anūkas Vitalis Petrušis, gyvenantis Amerikoje, prisiminė J. Smilgevičiaus dukters Onos vyro Kosto Žolyno apgailestavimą, kad tarpukario spaudoje vos viena kita užuomina apie senelį dėl jo kuklumo ir veiklos pobūdžio bei pridūrė: „Aš turiu senelio vizitinę kortelę, jo ranka parašytų trumpų sveikinimų mano mamai, kur vienoje pusėje sveikinimas, o kitoje atspausdinti tik du žodžiai: „Jonas Smilgevičius“.[1] Tad rašant šį tekstą, žvilgsnį teko nukreipti į įvairių draugijų ir sąjungų registracines ir stebėjimo bylas, Žemės ūkio ministerijos departamentų ir Žemės ūkio rūmų, Finansų ministerijos Mokesčių departamento, Kredito ir kooperatyvų inspekcijos, Lietuvos banko ir kitų finansinių įstaigų fondus, J. Smilgevičiaus kurto Kredito banko ir akcinių bendrovių bylinėjimosi su skolininkais teismuose dokumentus, advokatų Mykolo Šleževičiaus ir Zigmo Toliušio, jas atstovavusių teismuose ir konsultavusių teisės klausimais, asmens fonduose Lietuvos centriniame valstybės archyve.

Pirmos lietuvių akcinės bendrovės steigimo ir veiklos šaltinių rasta asmeniniame J. Basanavičiaus fonde ir jungtiniame Vilniaus krašto organizacijų fonde Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyriuje (F. 70), o Amerikos lietuvių Lietuvos atstatymo bendrovės, davusios impulsą pradėti verslus signatarui ir su juo susijusiems žmonėms, keliasdešimt dokumentų aptikta Valerijos Čiurlionytės-Karužienės fonde Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyne. Daug ką atskleidė to meto periodika, deja, daugiausia kronikoje ar žinutėse, straipsniai specializuotuose žurnaluose.

Pati temos šaltinių paieška klasikine euristine prasme tikrai nebuvo, nes kokio didesnio tinkamos informacijos telkinio neaptikta, išskyrus Užvenčio ir Henrikavo dvarų bylas Žemės reformos departamento fonde. Gana marga pagal fondų sudarytojus paieška aprėpė jų virš 30, keliais atvejais chronologiškai teko peržengti J. Smilgevičiaus mirties datą. Pasirinktas teminis chronologinis biografijos aprašymo būdas reikalautų kuo didesnio teksto herojaus indėlio į krašto istoriją ar vaidmens įvykiuose atskleidimo, palyginimo su panašiais veikėjais. Tokių intencijų turėta brolių Vailokaičių atžvilgiu, tačiau jų veiklos mastas tekste užgožtų žemaičio paveikslą, o asmeninio įnašo faktų šaltiniuose terasti trupiniai. Šiuo aspektu dėkingiausių iš jų, laiškų ir protokolų, saugyklose nėra, bet neatmetame versijos, jog tokių liko, gal jie laukia kito atradėjo.

Pati pirmoji, enciklopedinė, pažintis gilesnės perspektyvos neteikia. Suprantama, kad jo biografijos sovietinėse enciklopedijose nerasti, o paskelbtosios pateikia tik keletą skurdokų ir „befonių“ gyvenimo faktų. Bostono „Lietuvių enciklopedijoje“ pristatytas ekonomistu. Istoriniuose tyrinėjimuose aptiktume ir įvardintą vieninteliu ekonomistu Lietuvos Taryboje.[2] Taip apibūdintas ir Lietuvos istorijos enciklopediniame žinyne ir Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, išleistoje Vilniuje.[3] Tačiau šioje apmaudžiai supainiotas su inžinieriumi pusbroliu Jonu, gimusiu 1904 m., hidroelektrinių ant Nemuno statybų iniciatoriumi. „Bibliografijos žiniose“ (1942, Nr. 7-8, p. 239) rastume agronomą ir visuomenininką, tą pat bibliografai kartoja pirmame „Lietuviškųjų slapyvardžių“ tome 2004 m., užtat „Lietuvos knygnešių ir daraktorių  1864-1904“ enciklopediniame žinyne jis – agronomas, visuomenės veikėjas, knygnešių rėmėjas, kuriam nuo 1935 m. lapkričio 1 d. paskirta pensija.[4]

Pensija kaip spaudos draudimo metu pasidarbavusiam asmeniui paskirta prezidento A. Smetonos 1935 m. gruodžio 6 d. aktu Nr. 1242. Tuo pačiu aktu 200 litų pensiją skyrė Jonui Kriaučiūnui, Mortai (Martai) Zauniūtei – 100, o po 50 – J. Smilgevičiui, Mikalojui Katkui, Domui Šidlauskui ir kitiems. Daugumai teko tik po 20 litų.[5] Deja, šis Jonas pasak istoriko Valdo Selenio yra signataro antros eilės pusbrolis knygnešys, pažinojęs du asmenis iš Dvylikos Vilniaus apaštalų, Joną Vileišį ir Donatą Malinauską, o Jonas Basanavičius jį vertinęs ir priskyręs „prie tautos didvyrių“.[6] Tikra žinia ta, kad signataras 1938 m. vasario 16 d. prezidento A. Smetonos aktu Nr. 363 už nuopelnus Lietuvai kartu su veikėjų grupe buvo apdovanotas II laipsnio Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu.[7] Gal tiksliausiai apibūdintas „Vikipedijoje“, kad yra Vasario 16-osios akto signataras, ekonomistas, bankininkas, įvairių akcinių bendrovių steigėjas ir dalininkas, visuomenės veikėjas.[8]

Manome, kad du paskutinius įvardinimus dera keisti į verslo veikėją ir visuomenininką, kurių pirmasis būtų analogiškas enciklopedijose įtvirtintam „kultūros veikėjui“, o antrasis liudytų signataro dalyvavimą įvairiose šakinėse ūkio organizacijose, nes J. Smilgevičius vengė bet kokių politinių ar politikuojančių visuomeninių sambūrių. Neatmestina galimybė enciklopedinį pristatymą keisti tikslesniu. Lietuvos istorijos enciklopediniame žinyne, pasirodžiusiame 2016 m., įvardintas visuomenės veikėju ir ekonomistu.[9]

Ne ką daugiau, palyginus su enciklopedijomis, apie J. Smilgevičių, dar esant gyvam, parašė ir prezidento A. Smetonos sekretorius Aleksandras Merkelis. Tačiau išvada, kad yra vienas didžiųjų Lietuvos pramonės ir ekonominio savarankiškumo kūrėjų, įsitikinusiu kad drauge su tautiniu ir kultūriniu atgimimu turi vykti ir ekonominis, nepaseno.[10] Artimas bendražygis ir buvęs globotinis Andrius Vosylius, Prekybos ir pramonės rūmų vicepirmininkas, 1930 m. atsakydamas į žurnalo „Tautos ūkis“ anketą pramonės klausimu, manė, jog kapitalas pats „suuos“, kokias pramonės šakas reikia kurti, o žaliavų klausimas yra antraeilis, būtina keisti visuomenės nuomonę apie savąją pramonę, nes tebeįrodinėjama, kad jos augimas kenkia žemės ūkiui. Panašiai manė ir signataras Jonas Vailokaitis, Tautinei pramonei kelti komiteto pirmininkas.[11] Verta pridėti, kad kai kuriose biografijose J. Smilgevičiaus pristatymas Steigiamojo seimo Biudžeto ir finansų komisijos pirmininku netikslus, apie tai nėra užsiminusi istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė studijoje „Lietuvos steigiamasis seimas“, tepaminėdama kaip LVT narį, į šias pareigas 1920 m. gegužės 20 d. išrinktas signataras J. Vailokaitis.[12]

                      Visose J. Smilgevičiaus biografijose yra nurodoma, kad gimė 1870 m. vasario 12 d. Šonių kaime, dabartiniame Plungės rajone, bajorų šeimoje (kas neatitinka tiesai), o mirė 1942 m. rugsėjo 27 d. Kaune, nes Užvenčio dvare kurį laiką šeimininkavo vokiečių statytinis. Dar sutartinai kartojama, kur mokėsi gimnazijose ir studijavo aukštąjį mokslą, kad rašė į nelegalią spaudą ir „Vilniaus žiniose“, paskelbė tris knygeles apie pienininkystę ir sviestininkystę, darbavosi Nobelių prekybos firmos filiale Varšuvoje, kūrė „Vilijos“ bendrovę Vilniuje, pasirašė Vasario 16-osios aktą, steigė su bendražygiais Kredito banką ir penkias ar šešias akcines bendroves Kaune.

Apsiribosime keliomis. V. Alekna 1992 m. kaip ir enciklopedija supainiojo su pusbroliu Jonu, inžinieriumi, o 2000 metais pasinaudojo išleistuose LVT protokoluose esančiais signataro pasisakymais per posėdžius, kas pailgino biografijos tekstą, bet suklysta dėl P. Vileišio geležinių dirbinių dirbtuvės pirkimo 1908 m. padaryta ir daugiau klaidelių.[13] R. Žukienė 1999 m. taip pat neviršijo enciklopedinių faktų skaičiaus.[14] A. Vyšniauskienė tais pačiais metais aprašė liūdną signataro atminimo įamžinimo istoriją, prie kurios patalpinta biografija iš Bostono enciklopedijos. Parašė, kad sudegusio gimtojo namo vietoje pastatytame gyvena svetimi žmonės, o pastatas apleistas. Plungės rajono savivaldybė 1995 m. pritvirtino memorialinę lentą. Iki 1996 m. J. Smilgevičiaus palaikai ilsėjosi Užvenčio kapinių koplyčioje, apsilankę iš Amerikos giminaičiai pageidavo perlaidoti kapinėse. 1998 m. vyriausybinėje Signatarų įamžinimo programoje buvo skirta 20 000 litų antkapiniam paminklui ir kapui sutvarkyti.

Pagal architektų G. Šerniaus ir V. Šerniuvienės  projektą jį pastatė, o signataro ženklą – gimtinėje ir prie kapavietės. Jo gimtinė apleista, verta įamžinti atminimą stogastulpiu ar paminkliniu akmeniu.[15] Situacija pasikeitė į gera, kai 2002 m. Užvenčio dvarą įsigijo sutuoktiniai Alvydas ir Milda Knyzeliai, atstatę ponų namą, spirito varyklą ir malūną.[16] Iš septyniolikos spaudoje ir internete paskelbtų tekstų apie J. Smilgevičių išsiskiria Meilės Peikštenienės 2015 m Lietuvos nacionalinio muziejaus išleistas lankstinukas su išsamiausia iki šiol biografija ir nuotraukomis. Pažymėtini gausūs kraštotyrininko Vaclovo Rimkaus rašiniai apie Užventį, kuriais pasinaudojome. O iš signataro gyvenimo tyrinėjimų minėtinas 2001 m. pasirodžiusioje Vlado Terlecko knygoje „Lietuvos bankininkai. Gyvenimo ir veiklos pėdsakais.“ (p. 320-323) įdėtas keturių puslapių tekstas. Kiek daugiau faktų iš signataro gyvenimo ir šeimos likimo bei keletą asmenybės bruožų pateikė Vasario 16-osios šimtmečio proga kalbinti giminaičiai, plačiai išsibarstę per pasaulio žemėlapį.[17] Idealiu atveju, kiek įmanoma, juos pravartu patikrinti, deramai sugretinant su vienu kitu amžininkų tekstu laiškuose ar atsiminimuose, nors apie signataro asmenybės bruožus, biografų nelaimei, tai ko gera vieninteliai paviešinti liudijimai.

2. Karaliaučiuje ir Berlyne

                      Apie J. Smilgevičiaus vaikystę, kur lankė pradžios mokyklą ar mokėsi progimnazijoje, praktiškai nieko nežinoma. Gal lavinosi namie. Kad tėvai stengėsi išlavinti vaikus rodo brolio Juozo pasirinkta agronomo profesija ir jauniausiojo Pranciškaus sugebėjimai tvarkyti 1917 m. vasarą grįžus iš Amerikos išsinuomotą Kuršėnų valsčiuje dvarą, be to, pirmasis kartu su S. Narutavičiumi buvo išrinktas atstovauti Alsėdžių valsčiui Didžiajame Vilniaus seime, o antrasis – Kuršėnų apskritį tų metų rugsėjo mėnesį konferencijoje Vilniuje. Juozas Šmotelis atsiminimuose parašė, kad 1900 m. nuėjo tarnauti į Šonius, kur šeimininkavo Juozas, o Pranciškus mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. 1901 m. lapkričio 21 d. mamai Uršulei Smilgevičienei-Ivanauskaitei mirus nuo astmos, būsimas kunigėlis ištrūko į Ameriką.

Kol jaunylis nebuvo gimęs, motina kalbino eiti į kunigus Joną, bet šis nesutiko, sakydamas jog jų ir taip per daug, o mokytų ūkininkų per maža.[18] Remiantis Smilgevičių giminės genealoginio medžio sudarytojos Sigitos Gasparavičienės keliama prielaida, kad Žemaičių vyskupijos konsistorijos 1889 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo dėl tėvo Mykolo pavardės Smilingis krikšto metrikose ištaisymo į Smilgevičiaus reikėjo Jonui stojant į Mintaujos gimnaziją, ten jis turėjo atsidurti mokslo metų pradžioje, bet apie signataro mokymąsi gimnazijose, težinoma tiek, jog lankė Mintaujos (dabar Jelgava), o 1893 m. baigė Liepojos gimnaziją.

Šį faktą patvirtintų Liepojos gimnazijos auklėtinių susitikimo Šiauliuose 1939 m. nuotrauka,[19] 2018 m. gegužės 28 dieną Liepojoje, prie Universiteto Gamtos mokslų ir inžinerijos fakulteto (buvusios gimnazijos) atminimo lentos trims Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarams, kurie čia mokėsi – Stanislovui Narutavičiui, Aleksandrui Stulginskiui ir J. Smilgevičiui – atidengimas.[20] 1889 m. sausį į Mintaujos gimnaziją mokytojauti atvyko Jonas Jablonskis, o kitais metais Petras Avižonis įsteigė slaptą mokinių „Kūdikio“ draugiją, globojamą naujo mokytojo, stebinusio gimnazistus, kad namie ar gatvėje su žmona kalbasi lietuviškai. Draugijos nariai nagrinėjo Lietuvos istoriją, stengėsi pramokti taisyklingai lietuviškai kalbėti ir rašyti, ugdyti Tėvynės meilę ir tautinę sąmonę, pasižadėdavo po mokslų grįžti į Lietuvą, platino draudžiamus lietuviškus raštus.

A. Smetona prisiminė didelę J. Jablonskio įtaką mokiniams, kurių iš lietuviškų kampelių čia susidarė didesnė pusė nei kitataučių, bet buvo ir besistebinčių kam tas lietuviškumas ir kas iš jo bus.[21] „Buvusiųjų Mintaujos gimnazijos mokinių, „Kūdikio“ draugijos narių, Vilniaus krašto mokinių stipendijoms pasižadėjusių aukoti sąraše“ (1933-1940 m.) tarp 24 pavardžių J. Smilgevičiaus nėra. Didžiausi aukotojai buvo A. Smetona, V. Mironas ir J. Tūbelis.[22] Matyt, signataras šioje gimnazijoje nespėjo įsitraukti į lietuvišką veiklą, tačiau tai tik prielaida. Tautų įvairovė mieste formavo pakančią tautinėms apraiškoms atmosferą, o naujiena apie čia paskirtą mokytoją, kurio noras būti lietuviu ir viešai tai reikšti nekėlė aplinkinių nuostabos, gimnaziją darė patrauklia tautiečiams. 1890 m. rugpjūčio 1 d. joje mokėsi 406 gimnazistai, iš kurių 134 lietuviai (28 %), tiek pat vokiečių, 73 lenkai, 10 latvių.

Po metų, sumažėjus vokiečių skaičiui, iš 379 besimokančių 149 arba trečdalis buvo lietuviai.[23] Pats Jablonskis laiške „Varpui“ rašė, kad mieste gyvena apie 1 500 lietuvių, daug viešbučių iškabų turi iškraipytus lietuviškus įrašus, o geriausios virėjos – mūsų tautietės, daug jų ir tarnaičių tarpe. Priimant į gimnaziją žiūrima ne turto kaip Lietuvoje, o būsimo mokinio gabumų, ir galimybės nutausti čia menkesnės.[24] A. Merkelis, matyt, pasirėmęs A. Smetonos liudijimu rašė, kad dauguma baigusių Palangos progimnaziją buvo 18-23 metų amžiaus vyrukai, pasirinkdavę kunigų seminariją, o čia neįstojus belikdavo darbintis vaistinėje ar valsčiaus raštinėje.[25] Toliau mokytis dažniausiai važiuodavo jaunesnieji. Ar J. Smilgevičius, eidamas dvidešimtus metus, prieš 1889 metus ar tais metais stojo į šią gimnaziją ir kodėl persikėlė į Liepoją, kokių nors šaltinių nėra, gal dėl ketinimų studijuoti Vokietijoje, kad laisvai kalbėtų ir suprastų vokiškai.

Kad baigė Liepojos gimnaziją 1893 m. ir 1899 m. Berlyno universitetą – vieninteliai patikimi faktai, persikėlę iš A. Merkelio straipsnio apie signatarą 1938 m. „Lietuvos aide“, į enciklopedijas. Nežinia, kodėl tik po metų išvažiavo studijuoti ir iš Karaliaučiaus universiteto perėjo į Berlyną. Paprastai tariant, reikėtų ten nuvykti ir padirbėti archyvuose, nors gal pakaktų ir jo kaip studento bylos kopijos ar mikrofilmo (bylos kopiją istoriko V. Selenio dėka Signatarų namai yra gavę, bet ji labai kukli, tik šešių lapų, svarbiausia joje – diplomo nuorašas). Rusijos žemdirbystės ir valstybės turtų ministerijos valdininko asmens byloje gali būti, kad rastųsi ir daugiau jo gyvenimą paaiškinančių faktų (istorikės ir genealogės S. Gasparavičienės teigimu asmeniniame pokalbyje 2018 m. lapkričio mėnesį intensyviai Peterburgo saugyklose ieškojusi asmens bylos nerado).

Varšuvoje praleistus metus atspindėtų Nobelių firmos dokumentai, tačiau jie saugomi gal ne Lenkijoje, o vėlgi Rusijos archyvuose. Tad iki didesnės pilnumos ir istorinio fono perteikimo signataro biografijoje toloka ir geografine, ir tiesiogine prasme. Labai miglotas ir gyvenimo tarpsnis Peterburge, kiek mažiau Varšuvoje. Dabar yra, kaip yra. Pasistengsime parodyti, kad ir Vilniaus saugyklose bei XX a. lietuviškoje periodikoje šį tą įmanoma aptikti.

Vilius Gaigalaitis atsiminimuose fiksavo apie draugystę 1894 m. su Karaliaučiaus universiteto agronomijos studentu, supažindinusiu su žemaičių gyvenimu ir atsiuntusiu žinių apie kruvinus Kražių įvykius, kurių aprašymo vertimą paskelbė vokiškuose laikraščiuose. Daktaras F. Tecneris (F. O. Tetzner)  buvo atsiuntęs knygos „Slavai Vokietijoje“ korektūrą ir paprašė, kad J. Smilgevičius pateiktų žemaitiškų žaidimų aprašymus, vietinius pagoniškų dievų vardus ir paaiškintų lietuviškos ir rusiškos klėties skirtumus „su mačiais [puošybos elementais] ir paženklinimais“. Kai 1895 m. pusmečiui atsidūrė Berlyne, draugą rado sunkiai besiverčiantį, amžinai stokojantį pinigų, bet V. Gaigalaitis padėti negalėjo.

Ypač blogai maitinosi, tekdavo eiti už universiteto esančią didelę valgyklą studentams ir šiaip neturtėliams, kur pietūs kainavo 30 pfenigių. Čia nusidriekdavo daugybės išalkusių eilė, laukiančių užimti baigusių valgyti vietas. J. Smilgevičius ryšių su liuteronų pastoriumi matyt nenutraukė ir vėliau, nes 1933 m. rugsėjo 30 d. šis dienoraštyje pažymėjo dalyvavus naujų lietuvių liuteronų namų Klaipėdoje įkurtuvėse.[26] Petras Mikolainis prisiminė, kad jam 1896 m. gruodžio 22 d. atvykus į Berlyną agronomijos studentas aprodė svarbesnes miesto „įstaigas“. „Aprodymas“ užtruko iki kitų metų kovo 1 d., kai laivu iškeliavo į Ameriką.[27]

Amžininkas A. Merkelis signataro biografijoje, matyt, remdamasis iš jo paties gautomis žiniomis pažymi, jog per studijas Karaliaučiuje klausėsi profesoriaus Adalberto Bezzenbergerio paskaitų apie lietuvių kalbą, šventadieniais lankėsi „Tragheimerkirchėje“, kur pora ar trys šimtai lietuvių rinkdavosi pasiklausyti pamokslų gimtąja kalba, dažnai keliavo į Tilžę, čia bendraudavo su poliglotu Jurgiu Zauerveinu, daktaru Viliumi Bruožiu ir kitais Mažosios Lietuvos veikėjais. Kazys Grinius atsiminimuose nurodė, kad 1894 m. liepą su juo susitiko Plokščiuose pas Petrą Kriaučiūną.[28] Spėtina, kad per atostogas studentas lankydavo ir kitus tautinio judėjimo dalyvius, tačiau apie jo ryšius kiek plačiau pasakyti daugiau šaltinių praktiškai nėra. Krinta į akis nutolimas nuo tautinio judėjimo, persikėlus į Berlyną. Matyt, nulėmė atstumai, lėšų stygius ir intensyvios studijos.

                      Akivaizdus studento aktyvumas lietuviškoje spaudoje truko tik pora metų, 1894-1895 m. Pasirašinėjo Berlyniškiu, J. S., J. V., Jūsų sūnumi J. V., Kadaginiszkiu, Kadaginiškiu, Jonu Kadanagiškiu.[29] Pirmoji publikacija skirta septintosioms tragiškų Kęstaičių bažnyčios 1886 m. lapkričio mėn. įvykiams atminti, kai carinės valdžios pasiųsti kazokai susidorojo su jos gynėjais, ją nugriovė ir nusavino priklausantį turtą. Jis jausmingai aprašo Kauno gubernatoriaus atsivestų kazokų siautėjimą šventoriuje ir bažnyčioje, kai užpuolė susispietusias su vaikais moterėles, kaip baisiausi žvėrys mušė bizūnais, daužė kardais, vilko pažeme už plaukų.

Dabar viskas išgriauta, sienojai išvežti į Skuodą cerkvei statyti, sodas iškirstas. Pabaigdamas rašo, kad kiekvienas nors kiek girdėjęs apie tuos įvykius daros neramus, nenoromis apsilieja ašaromis, matydamas tokias skaudžias maskolių padarytas skriaudas.[30] Korespondencijose apie Mažeikius ir Tirkšlius atkreipia dėmesį į vietinio gyvenimo ypatybes. Nurodo, kad Mažeikiai yra geležinkelio stotis ir vieta prekybai klestėti, dabar jau pusėtinai didelis miestukas. Prekyboje vyrauja žydai, bet sukruto ir lietuviai. Apylinkių ūkininkai yra gerai supratę dobilų kaip pašaro naudą, todėl galvijai ir arkliai gražūs ir įmitę.

Anksčiau buvęs gana ramiu siauras keliukas į miestelį, dabar gyvas ir nakčia, nes žemaičiai po kelias dešimtis vežimais gabena grūdus į stotį, o grįžta apsirūpinę reikalingomis prekėmis. Gi Tirkšliai guli gražioje vietoje ant kalno. Prekyba žydų rankose, lietuvyste mažai rūpinamasi, vietiniai mėgsta stipriai degtinėlės patraukti, o paskui gerai pasipešti, kas nutinka kiekvieną šventadienį. Pastebi ir gerų dalykų: nusausintose ganyklose neblogai dera javai.[31] Apie Kretingą, esančią pasienyje su Prūsija, dėsto nuomonę, kad vokiečiams nutiesus geležinkelio atšaką iki miestelio, turėtų atsigauti. Situacijai pagerėti padės Vokietijos ir Rusijos sutartis dėl prekybos sureguliavimo. Išvardina vietines rugių, miežių ir avižų kainas, pastebi daromas rusų valdininkų kliūtis kertant sieną, kai iš vyrų reikalaujama valsčiaus paliudijimo, jog yra atlikę karinę prievolę, o moterų leidimuose – įrašo, jog vyrai leidžia išvykti per sieną.[32]

Rašydamas apie Plungę, pažymi, jog nė vienas miestelis Lietuvoje nėra taip prikimštas žydų. Spėja, kad juos patraukė pagarsėję vietiniai linų augintojai ar „gešeftai“ su kunigaikščiais Oginskiais, valdą jie daug bravorų, malūnų ir t. t. Bet ir žemaičiai sukruto steigti krautuves. 1894 m. mugėje arkliai smarkiai pabrangę, nes pernai turėta mažai šieno. Kam arklio reikėjo sunku buvo ir už 100 rublių apygerį gauti. Grūdai Plungėje kiek brangesni nei Telšiuose, rugiai neužderėjo, o ir vasarojus prastai atrodo. Nesant tinkamos žiemos, žmonės negalėjo parsivežti išpirkto valdžios miško, nes balandyje baigėsi leidimų galiojimas.[33]   Detaliau aprašytas Lieplaukės miestelis. Čia Žemaičių vyskupas Stanislovas Kiška 1621 m. pastatė bažnyčią (tikrumoje koplyčią), kuri neseniai perdažyta, gražiai atrodo. Tai būtų Šv. Jurgio bažnyčia, pastatyta 1861 m. Miestelis labai mažas, žydiškų karčiamų tik trys ir pora krautuvių, žemaičių gyvena menkas pulkelis, nes nevyksta jokia prekyba. Čia 30 metų klebonauja Pranckevičius, gerai sugyvena su parapijiečiais, neatsisako ir bjauriu oru važiuoti pas ligonius. Juos „suszelpia ir medegiszkai, imdams tiktai menkus procentus“.

Aprašo velykinį paprotį, kai susirenka būrys jaunų vyrų, apmuša vietinius žydus ir daužo jų namų langus, carinė valdžia stengiasi neramumams užkirsti kelią, pasitelkiant budėti daugiau policininkų. Parapijos žemės menkos, smiltys ir žvyras. Verčiamasi vėžių gaudymu, bet šiemet ežeruose ir upėse jie išdvėsė. Vietinis priežodis sako: „Kada Alsėdžiuose prasti metai, tada Lieplaukėje badai“. Vietinis dvarponis grafas Čapskis visai nusigyvenęs, baigia sklypais išpardavinėti savo miškus. Keli žmonės užsiėmė medienos prekyba ir sekasi gerai. Atkreipia lietuvių piniguočių dėmesį į pelningą verslą mišku, bet su liūdesio gaidele priduria, jog prieš keletą metų apylinkėse būta didelių miškingų plotų, o dvarponiams juos pusvelčiui išpardavus, „vieni kelmynai riogso“.[34]

                      Vienintelis būsimo Vasario 16-osios signataro tekstas, kiek parodantis jo pažiūras ir primenantis mokymąsi latviškose gimnazijose, paskelbtas „Varpe“. Jame jaunatviškai pradedama, jog latviai kaip ir Amerikos lietuviai pasidalinę į dvi priešingas stovyklas – konservatorių arba reakcionierių ir progresyvius jaunuosius, kurie reikalauja visiems latviams lygių teisių ir nori apšviesti darbininkiją. Pristatydamas jaunalatvių judėjimą ir jų lyderius, pabrėžia orientaciją į Europos literatūrą, geriausių vokiškų, prancūziškų, angliškų veikalų vertimus į latvių kalbą.

Ta jaunųjų srovė „stovi ant sveiko moksliško pamato ir dėlto žengia drąsiai į priešakį, sugriaudama reakcijos partiją, ir ant jos vietos statydama savo vėliavą“. Autorius parodo žinias apie konkrečius veikėjus ir rašytojus, pavyzdžiui, užsidegusiai siūlo lietuviams išsiversti kelias lietuviškos tematikos Aspazijos dramas.[35] Suvokiant kiekvienos naujos kartos maksimalizmą supančios tikrovės atžvilgiu, galima prielaida, jog jaunystėje pritarė varpininkų pažiūroms, simpatizuojant tuomet Vokietijoje kylančiai socialdemokratijai.

Beje, paskelbtose korespondencijose (žinutėmis jų vadinti negalėtume, nes turi nemaža analizės ir kritikos elementų) įžiūrėtina ir romantiška rašančiojo pusė bei apsiskaitymas. Tam dalinai pagrįsti tiktų Užvenčio dvaro bibliotekos likimas. 1944 m. vasarą, Žemaitijoje vykstant atkaliems Raudonosios armijos ir vermachto mūšiams, įrengiant karo ligoninę, dvaras praktiškai buvo nusiaubtas. Kraštotyrininkas Klemensas Kučinskas 2005 m. kovo 4 d. laiške Užvenčio muziejininkui Vaclovui Rimkui rašė, kad kieme sumestose krūvose rado gerai išsilaikiusių knygų lietuvių, vokiečių ir prancūzų kalbomis. Vietiniame muziejuje besaugoma tik viena jo perduota lietuviška knygelė, neturinti jokių nuosavybės ženklų.[36]

                      Varpininkų leistame „Ūkininke“ paskelbė kelis tekstus apie žemės ūkį. Viename aprašė, kaip reikėtų laistyti vaismedžius, patardamas tai daryti ne prie kamieno, o toliau po šakomis iškastose duobutėse.[37] Kitame pristatė kasmetinę „penėtų gyvulių“ parodą Berlyne, kur suvežami jaučiai, veršiai, avys, kiaulės. Vokietijoje 1893 m. buvo sunku su pašarais, todėl smarkiai sumažėjo galvijų skaičius, bet atpigus javams vokiečiai griebėsi pienininkystės ir galvijų auginimo. Avis auginti neapsimoka, ir jų ūkiuose mąžta. Tokiu keliu reikia eiti ir lietuviams, nes tradicinės „lietuviškos pilkosios išėjo iš sėklos“.

Avis reikia laikyti dėl vilnos arba mėsos, o lietuviai „stengiasi nuo jaučio dvi odas nulupti“. Atidžiau pasižiūrėjus, mūsiška vilna labai prasta, o ir mėsos nedaug. Geriau apsimokėtų auginti kiaules, nes pieno ūkyje jos šeriamos „išrūgomis“ ir kitomis liekanomis.[38] Matyt, paroda paakino būsimą agronomą imtis platesnio rašinio. 1895 m. Berlyniškio slapyvardžiu pasirodė brošiūra „Pienininkystė Lietuvos ūkininkams“, kurioje aprašė pieno savybes, jo produktų gaminimą, kainas rinkoje. Remdamasis  Karaliaučiaus, Berlyno ir Leipcigo universitetų profesoriais, žemės ūkio autoritetais, J. Smilgevičius argumentavo pienininkystės naudą lietuviams. Ji nereikalauja didelių lėšų, pridedant „truputį truso ir mokslo“, gerina galvijų veislę, atsiranda daugiau gero mėšlo dirvai patręšti, skirtingai nuo grūdų pienas pajamas gali nešti kasdien. Kasmet atsiveria naujos rinkos sviestui ir sūriams, kurių kainos pastovesnės nei parduodant grūdus.

Pieno produktų poreikius atskirose Europos šalyse autorius parodo keliose lentelėse. Jeigu toli Šiaurėje, Suomijoje, pieno ūkis klesti ir garsėja visoje Europoje, Lietuvoje jam kilti klimatinės sąlygos dar palankesnės. Ir baigia, paragindamas tautiečius steigti kooperatines pienines.[39] Pasisakydamas už prekinį ir našumu pasižymintį ūkį J. Smilgevičius neatsiliko nuo europinių tendencijų. Pieno ūkio plėtrą paskatino susisiekimas garlaiviais ir geležinkeliais ir XIX a. pabaigos atradimai: separatoriaus ir grynos pieno rūgšties bakterijų kultūros. Tai paspartino pieno perdirbimą, leido sviestą ilgiau išlaikyti. Jis tapo eksporto preke. Pirmoji pieno ūkį modernizavo Danija, po jos Olandija, Švedija, Vokietija, o 1906-1910 m. modernizacija pasiekė ir Rusiją.[40] Pirmą separatorių 1878 m. sukonstravo švedų inžinierius K. Lavalis (Laval), 1883 m. įkūręs jų gamybos bendrovę.[41] Tad būsimą agronomą, kuris pertvarkos būtinybę suprato 1895 m., galime laikyti vienu iš idėjos pionierių ir carinėje imperijoje.

3. Peterburge ir Varšuvoje

                      1899 m. pabaigęs Berlyno universitetą, J. Smilgevičius tris metus   praleido Peterburge, dirbdamas Žemdirbystės ir valstybės turtų ministerijos Žemdirbystės departamento pienininkystės instruktoriumi Mogiliovo gubernijai ir dėstydamas privačioje žemės ūkio mokykloje.[42] Spėtina, jog priklausė Rusijos imperatoriškajai laisvajai ekonominei draugijai, nes jos ‚Darbuose“ 1902 m. paskelbė straipsnį „Lietuvos ir Baltarusijos galvijai. Pievos, žolės auginimas, galvijai ir kiaulės“. Ar dalyvavo Peterburgo lietuvių viešajame gyvenime, žinių neturime. Matyt, tais metais (gali būti ir apie 1905 m.) brolių Nobelių turtų paveldėtojas Emanuelis Nobelis, pastebėjęs iniciatyvų pienininkystės instruktorių, žinias ir deramą vokišką kvalifikaciją, pakvietė vadovauti Nobelio pramonės ir prekybos įmonių „Alfa-Nobel“ filialui Varšuvoje. Įmonė prekiavo švediškais pieno separatoriais, o ieškodama būdų pelnui padidinti, Rusijoje skleidė žinias, siūlydama kaip geriausiai plėtoti našų pieno ir gyvulių ūkį.

Nuo 1902 m. Varšuvos lietuviai, kurių čia gyveno apie du tūkstančius, iš carinės valdžios bandė gauti leidimą savai draugijai, bet sukliudė vietinė administracija, tokį patriotinį sumanymą laikydama nepageidaujamu. Tik leidus Vilniaus lietuvių savišalpos draugiją, nusižiūrėtų jos įstatų pagrindu 1905 m. spalio 29 d. įsikūrė Varšuvos lietuvių savišalpos draugija („Lietuvių susišelpimo draugija“)[43], rengusi vaidinimus, paskaitas, organizavusi suaugusiųjų kursus. Įstatuose jos pavadinimas – Lietuvių savitarpio pagalbos Varšuvoje draugija, kuriuos Varšuvos generalgubernatorius generolas adjutantas Skalonas patvirtino spalio 10 d.

Pagrindiniu tikslu nurodytas jos narių materialinio ir dvasinio gyvenimo sąlygų gerinimas. Galėjo steigti ambulatorijas, mokyklas, gydyklas, vasaros kolonijas, skaityklas, bibliotekas, įvairius kursus. Valdybą sudarė dešimt asmenų, renkamų dviems metams.[44] Prie jos gyvavo jaunimo choras, vedamas M. K. Čiurlionio[45], Stasio Šimkaus, Jono Bendoriaus ir kitų chorvedžių. Draugijai būstą suteikė kunigaikštienė Marija Radvilienė. Jos dėka lietuviai turėjo ir savo bažnyčią. J. Smilgevičius buvo išrinktas į pirmosios valdybos sudėtį kartu su banko valdytoju Stasiu Riauba (pirmininku), daktaru Jonu Delininkaičiu (vicepirmininku), Vincu Palukaičiu, Antanu Matulevičiumi, Pranu Stankevičiumi, Juozu Radziukynu, spaustuvininku Jurgiu Pesiu, Pranu Balučiu, Boleslovu Ščensnu, Boleslovu Herbačiausku.[46] S. Riauba ir J. Radziukynas, kad ir neįstoję veikliai dalyvavo 1888 m. įsteigtos V. Kudirkos ir kitų būsimų varpininkų draugijoje „Lietuva“. Pasak Jono Valaičio draugijos siela buvo „Alfa-Laval“ (taip jo atsiminimuose) firmos tarnautojas V. Palukaitis, o taip pat A. Vosylius ir Vladas Masiulis.

Be materialinės paramos, reikalui esant teikiamos tautiečiams, lietuvybei palaikyti buvo svarbus choras, kurio koncertuose skambėjusios lietuviškos dainos demonstravo lenkams, kad jos nepanašios į jų, o kalba tikrai nėra tarmė su tęsiama žodžių tartimi.[47] 1907 m. kovo pradžioje Varšuvos amatininkai lenkai surengė labdaringą koncertą, pasikviesdami dar labai jauną ir mažai susidainavusį Stasio Šimkaus vedamą draugijos chorą. Nors kai kas pranašavo nušvilpimą, tačiau publika pasitiko karštais plojimais, o „Ant kalno karklai siūbavo“, „Saulelė raudona“, „Kaipgi gražus, gražus rūtelių darželis“ teko pakartoti.

Korespondencijoje „Vilniaus žiniose“ A. Vosylius viltingai parašė, kad netolimoje ateityje lietuviai žada surengti savo vakarą su komedijos vaidinimu ir choro dainomis ir tikisi sėkmės.[48] 1908 m. gegužę pasitraukus iš gyvųjų pirmajam pirmininkui S. Riaubai, žymiam valdininkui, Varšuvos valstybinio banko skyriaus valdytojui, draugijos veikla nuslopo. Prie kapo kalbėjęs muzikas S. Šimkus jį pavadino vienu pirmų sėjusių Lietuvos meilės sėklą. Prakalboms pasibaigus draugijos vyrų choras lietuviškai sugiedojo Lietuvoje įprastą „Amžiną atilsį“, o buvo tai kunigo Kazimiero Prapuolenio korespondencijos „Šaltinyje“ žodžiais  pirmą kartą Varšuvos padangėje viešai skambėję lietuviški balsai.[49] Dar 1907 m. pradžioje draugija apkaltinta „poniškumu“, vengiant žemesniųjų sluoksnių atstovų savo eilėse, tačiau „Lietuvių enciklopedijoje“ teigiama, kad joje susibūrė nemažas skaičius lietuvių inteligentų – mokytojų, prekybininkų, valdininkų. Prisidėjo ir amatininkai, bet didžiausią narių grupę sudarė tarnaitės.[50] Skaitlingumu draugija nepasižymėjo, jos branduoliu buvo mieste įsitvirtinusių  maždaug pusšimtis inteligentų

Pradėjus Vilniuje eiti P. Vileišio leidžiamam pirmam lietuvių dienraščiui „Vilniaus žinios“, gal būt redakcija jo kaip specialisto paprašė atsakyti į skaitytojų laiškus jiems rūpimais ūkiniais klausimais. Po dviejų mėnesių, pirmajam numeriui pasirodžius, publikavo atsakymą „Kodėl veršiai (teliukai) dvesia?“, Atkreipė dėmesį į karvių šėrimą ir paragino auginti lietuviškas žalmarges („žaląsias“), kurių pienas riebus skirtingai nuo lepių, atidesnės priežiūros reikalaujančių užsienietiškų veislių karvių, duodančių liesą pieną.

Tai pastiprino faktu, jog Minsko gubernijoje įsikūrusi lietuviškų žalųjų veislės gerinimo draugija, kuriai priklauso 25 dvarininkai.[51] Baigdamas paragino žmones su turimais klausimais kreiptis į redakciją, kuri mielai sušelps žiniomis ne tik apie gyvulius, bet ir kitas ūkio šakas. Tai lyg ir paliudija, kad į laiškus ketinta atsakinėti pastoviai, bet taip ir liko vieninteliu atsaku skaitytojams. Vokietijoje žymiai pabrangus mėsai, jos gyventojai pradėjo reikalautis iš valdžios leisti laisvai įsivežti galvijus iš užsienio, ypač Rusijos, todėl J. Smilgevičius specialiai parašė dienraščiui apie rinkos pokyčius ir atsivėrusias galimybes lietuviams. Tautiečiams pirmiausia priminė, kad auginti avis ir arklius nepelningas užsiėmimas, reikia persiorientuoti į pieno ūkį, įgalinantį išlaikyti daugiau kiaulių. Gausėjant Vokietijoje gyventojų skaičiui, nebespėjama greitai padidinti gyvulių prieaugio, tad daug pigesnė lietuvių ūkininkų mėsa suteiktų galimybę kilstelėti Lietuvos žemės ūkio lygį.[52]

1904 m. gruodį iš Peterburgo cenzūros gautas leidimas spausdinti „Trumpą sviestininkystės vadovėlį“, kuriame smulkiai aprašė grietinės atskyrimą nuo pieno, sviesto rūšis ir gavybos būdus, populiarinant tarp lietuvių ūkininkų separatorių „Alfa-Laval“. Penkiolikoje puslapių duodami praktiški ir paprastai dėstomi patarimai, juos vaizdingai papildant suprantamais kaime piešiniais.[53] Tiražas siekė 10 000 egzempliorių. Knygelės recenzentas džiaugėsi publikacija, kaip negrožiniam tekstui atleisdamas rašybos ir sintaksės klaidas.

Autorius keliais taupiais sakiniais apibūdina grietinės atskyrimą nuo pieno, toliau sviesto atsiskyrimą ir jo „išgavimą“, nurodo įvairias sviesto rūšis ir ūkininkams prieinamus gavybos būdus. Toliau seka pagyros separatoriui „Alfa-Laval“, pripažįstant jį geriausiu iš visų. Tačiau aparato naudą puikiausiai reklamuoja platus pripažinimas pasaulyje. Ir pagiria iliustracijas, paaiškinančias kaip naudotis separatoriumi, už paprastumą. Kazio Griniaus anotacijoje pažymima, kad knygelė parašyta pagarsinant „Liudviko Nobelio sviestinius padarus“, bet parengta gerai, suprantama ūkininkams kalba su paaiškinimui skirtais paveikslėliais.[54] P. Šalčiaus nuomone separatorius platinančios firmos, siekdamos didesnės savo gaminių paklausos, leido tam tikrą propagandinę literatūrą.

„Pienininkystę Lietuvos ūkininkams“ jis priskyrė Stasiui Matulaičiui, pažymėjo, kad knygele Lietuvos ūkininkai paraginti užsiimti pieno ūkiu dėl ženklaus grūdų atpigimo ir vokiečių pavyzdžiu jungtis į pienininkystės bendroves.[55] 1908 m. anonimiškai išleidžiama brošiūrėlė „Kaip padidinti iš karvių naudą‘ (Prekybos namai „Alfa-Nobel“ St. Peterburge, Warszawa: J. Pesio ir bedrovės „Saturn“ spaustuvė, 6 pusl.). Jos paskirtis kaip ir ankstesnės – reklamuoti separatorių „Alfa-Laval“ Taikyta į smulkesnius ūkininkus, nurodant kad jis reikalingas laikant 3-5 karves, neturėti nuostolinga, nes nugriebus grietinę, dar pasilieka virš vieno procento riebalų. 1909 m. kovo 15 d. 10 000 egzempliorių tiražu Varšuvoje išėjo „Trumpas pienininkystės vadovėlis“, kuriame iš penkiolikos puslapių daugiausia užima sviesto gavyba, o  apie karvių laikymą ir melžimą pusantro puslapio, pabrėžiant švaros būtinumą.[56]

Lietuvių mokslo draugijos organizatorių 1907 m. kovo 7 (20) d. susirinkime nutarta į steigiamąjį susirinkimą pakviesti asmeniškai ir J. Smilgevičių iš Varšuvos,[57] kuris negalėdamas į jį atvykti balandžio 7 d., atsiųstame laiške pageidavo tapti jos nariu ir sveikino taip reikalingos lietuviams institucijos gimimą.[58] J. Basanavičiaus pasirinkta draugijos vystymo kryptis „lietuviško mokslo link“ buvo priimtina ne visiems. Pranciškus Būčys 1908 m. atsakyme LMD komitetui teigė, kad draugija yra mokslo darbininkų susivienijimas, o ne įstaiga kontroliuoti jų įsitikinimus, siūlė, kad apimtų ir mokslo, ir meno sritis bei atskirti dirbančius mokslinį darbą nuo jį remiančių ir šelpiančių, o vienu pagrindinių tikslų laikyti tautos dvasinių pajėgų suvienijimą, kad jos įtrauktų į Lietuvos gyvenimą visus tarptautinės kultūros vaisius.[59]

                      1913 m. birželio 14 d. per visuotinį susirinkimą J. Smilgevičių išrinko į Komisiją Tautos namams statyti kartu  su A. Vosyliumi, Andriumi Bulota, Pranu Jodele, Alfonsu Morauskiu (Moravskiu), kunigais Jonu Žilinsku ir Konstantinu Olšausku.[60] Matyt, tuo metu ir susimokėjo 3 rublių draugijos nario mokestį.[61] Komisiją, turinčią surasti lėšų Tautos namų statybai, pasiūlė Martynas Yčas. Pagal susirinkimo protokolą be išvardintų „Viltyje“ dar buvo išrinkti M. Yčas, Pranas Mašiotas ir inžinierius Jonas Mašiotas. Jos vardu A. Vosylius siūlė padėjėjo J. Basanavičiui kelionėje į Ameriką susirinkime nerinkti, o palikti skirti komisijai.

Draugijos narių sąraše J. Smilgevičius nurodytas agronomu, įstojusiu 1907 m. kovo 25 d. 1912 m. v vasario 24 d. Pranciškus Smilingis iš Čikagos LMD komitetui parašė laišką, kuriame teiravosi ar lietuviškai yra aprašyti tokie psichologiniai apsireiškimai kaip hipnozė, magnetizmas ir telepatija. Galima spėti, kad tai būsimo signataro brolis, narių sąraše nurodyta, kad įstojo 1911 m. spalio 10 d.[62]

1908 m. rugpjūtyje sudarant Socialinių kursų popiežiaus enciklikai „Rerum novarum“ taikyti Lietuvos sąlygose programą, rengėjai, vadovaujant tokius kursus Lenkijoje jau organizavusiam Jurgiui Matulaičiui, po debatų nutarė kviesti tikrus atskirų socialinio mokslo šakų specialistus,  jei tarp lietuvių tokių nebūtų ir kitataučius, o skaityti prelegentai turėjo suprantama visiems klausytojams kalba. Agronomas J. Smilgevičius į lektorių sąrašą pateko kartu su profesoriais P. Būčiu, J. Matulaičiu, J. Maironiu, advokatais Jonu Bulota, Kazimieru Samajausku, rašytoju Pranu Mašiotu, kalbininku Jonu Jablonskiu ir kitais pripažintais lietuvių tarpe įvairių veiklos sričių autoritetais.[63] Iš aštuoniolikos pakviestųjų į Kauną paskaitininkų neatvyko pusė, neatvažiavo iš Varšuvos ir J. Smilgevičius.

4. Pirmoji lietuvių akcinė bendrovė „Vilija“

                      Dar Vincas Kudirka ragino lietuvius keltis į miestus ir užsiimti prekyba ar amatu. P. Vileišis žengė toliau ir ėmėsi verslo Vilniuje, ragindamas įsitvirtinti ne tik krašto kultūroje.

                      Simboliška, kad bendrovės kaip ir V. Kudirkos „Varpo“ sumanymas  gimė Varšuvoje. 1910 m. rugsėjo 2(15) d. J. Smilgevičius kartu su Juozu Jesaičiu kreipėsi į J. Basanavičių: „Gerbiamasai Didžiai Tamsta! Būrelis lietuvių ketina steigti Vilniuje ūkio mašinų ir įrankių išdirbimo ir prekybos įsitikėjimo bendrovę. Manome sutelkti keletą labiau pasiturinčiųjų lietuvių į pilnuosius bendrus su indėliais nuo 3-5 000 rublių ir neapribotą skaičių dalininkų su įnašomis nuo 100 rb., kad sutraukus kapitalo nors 50 tūkstančių.

                      Tokiam reikalui Lietuvoje dabar pats laikas, visiems imantis intensyvškosios ūkio kulturos. Butų geistina, kad bendrovė jau nuo pavasario galėtų pradėti veikti.

                      Organizuodamas tą dalyką laikau savo priederme atsišaukti į Tamistą, kaipo plačiausiai žinomą viengentį, su užklausimu ar nepanorėtumei ir Tamista tą musų sumanymą palaikyti, prisidėdamas bendrovėn pilnuoju nariu arba dalininku su aukščiaus pažymėtais kapitalais.

                      Kartu gal teiktumėtės Tamista maloniai nurodyti kiek galima daugiaus pasiturinčiųjų lietuvių, kuriems butų galimu pasiulyti dalyvauti steigiamoj bendrovėj.

                      Bendrovės reikalams manome ingyti nuo p. Petro Vileišio dirbtuvę Vilniuje, ar perkant ją, arba priimant Petrą V. į bendrovę su dirbtuvės kaina.

                      Šitasai užkvietimas tuom tarpu tik informacijiškas yra; susiradus reikalingam dalininkų skaičiui reikalas bus smulkmeniškai aptartas ir sudarytas sutarimas.

                      Laukdamas greito atsakymo, jungiu tuo tarpu išreiškimą savo gilios pagarbos.“[64]

Grupelė bendraminčių sumaniai numatė, kad žemės ūkio kraštui reikia padargų, mašinų, trąšų ir rinktinių sėklų, privalu ne tik patiems gaminti, bet ir turėti pardavimams savą tinklą, apseinant be tarpininkų. Tiems laikams tai būta ambicingo lietuviško plano žengiant į keleto firmų užimtą rinką. Aišku tai siejasi su tautinio judėjimo augimu ir lietuvių ketinimu įsitvirtinti istorinėje sostinėje, tačiau gerai prasidėjusiai sėkmės istorijai koją pakišo prasidėjęs I pasaulinis karas.

Nebuvo taip paprasta kurti bendrovę, trūkstant paprasčiausios patirties, bet su kaupu pakankant lietuviškos baimės imtis verslo, turinčios ir istorinį šlėktiškos paniekos verslumui pėdsaką. 1911 m. rugpjūčio 24 d. J. Smilgevičius iš Varšuvos į Karlsbadą daktarui parašė: „Brangus Pone Daktare! Širdingai ačiu už atvirutę. Aš manau, kad spalio mėnesyje reikia neatbutinai padariti susirinkimą ir nuo to laiko pradėti praktiškai variti, o nuo Naujų metų pradėti gamybą. Turim energiškai ir stipriai variti toliau pradėtą darbą ir turim tikrai tikėtis, kad viskas gerai klosis. Linkiu širdingai ponui Daktarui gerai atsiilsėti. Su širdingais padrasinimais <…>“[65]

O štai A. Vosylius to mėnesio 20 d. laiške J. Basanavičiui džiaugėsi, kad „Vilijos“ reikalai „žengia pirmyn“, tampant vis plačiau žinoma bendrove. Pranešė, jog kreipėsi į Aleksandrą Jurašaitį dėl fabriko nuotraukų klišių; paragino bendrovės veiklą pradėti rudenį, nes gali „nustoti įsitikėjimo“ ir spalio 15 d. sukviesti visuotinį narių susirinkimą, blogiausiu atveju tektų paimti 20 000 rublių paskolą. Prašė aprobuoti prie laiško pridėtą atsišaukimą Amerikos lietuvių spaudai, parengti straipsnį apie bendrovę „Vilniaus kalendoriui“ ir kad kreipimąsi į išeivius pasiskubintų išsiųsti „Vienybei lietuvininkų“ ir „Lietuvai“, nes „dabar būtų labai geras laikas“.

Kitame atsišaukimo projekte tautiečiai prašomi dalyvauti bendrovėje su savo kapitalais, nes turtingų Lietuvoje maža,  pažymima, kad veiklos plotu bus Lietuva ir Baltgudija, tad Vilnius tinkamas ir patogus miestas, o moto skelbė: „Auklėdami savo krašto pramoniją – auginame savo ateities gerovę.“ Šio projekto rankraštyje prierašas, kad J. Basanavičiui sutikus, galima duoti į spaudą.[66]  Gruodžio 23 d. laiške klausė, ar pirkimo aktas su P. Vileišiu jau sudarytas, kad J. Smilgevičius galėtų pradėti darbą Vilniuje.[67] Pagal daktaro 1911 m. kalendorėlio įrašus  visą balandžio 27 dieną praleido diskusijoje dėl bendrovės, o 29 d. sutarė dėl fabriko pirkimo sąlygų ir sudarė sutartį dėl Vilniaus ūkio mašinų fabriko bendrovės „Vilija“ steigimo, kurią pasirašė P. Vileišis, daktaras, J. Smilgevičius, Jurgis Pesys ir Andrius Dubinskas,[68] kitą dieną su J. Smilgevičiumi rengė pranešimą visuomenei apie būsimą bendrovę, tačiau pirkimo sutartis notariškai patvirtinta tik gruodžio 17 (30) d.

Kokios aplinkybės taip užtęsė sandorį nėra iki galo aišku, bet reikalas matyt sprendėsi Trečiųjų teisme (Steponas Kairys, A. Smetona, Konstantinas Šakenis) gruodžio 2 d., nes P. Vileišis po trijų dienų sutiko pasirašyti fabriko pardavimo sutartį.[69] Spalio 21-23 d. „pilnųjų bendrų“ susirinkime nutarė: „1. Nuo sausio 1 (14) dienos 1912 m. pradėti darbą Bendrovėje, iš pradžios pardavinėjant svetimus išdirbinius, kiek vėliau dirbant savo fabrike tinkamas mūsų kraštui ūkio mašinas ir padargus. 2. Direktorium paskirtas p. Jonas Smilgevičius, agronomas, ūkio dalykų ir vaisbos žinovas <…>“[70] Rugpjūčio pradžioje buvo 36 dalininkai, įnešę 62 000 rublių ir 13 pasižadėjusiųjų įstoti su 17 000 , bet dar neįmokėjusių.[71]

Iki persikėlus iš Varšuvos J. Smilgevičiui, matyt, 1911 m. gruodžio viduryje, nes 22 d. daktarą iš Vilkaviškio kvietė į visuotinį dalininkų susirinkimą 28 d.[72] J. Basanavičius kartu su inžinieriumi J. Mašiotu buvo vienas iš „Vilijos“ bendrovės organizatorių, o 1913 m. tapo vienu iš „Lietuvių ūkininkų B-vės“ steigėjų. Jie kartu su kitais lietuviais 1911 m. balandžio 16 d. įsteigė bendrovę, kuri nupirko bankrutavusią P. Vileišio geležies dirbinių gamyklą, 1900 m. įkurtą prie Vilniaus geležinkelių krovinių stoties, Poltavos gatvėje, gamino geležinių tiltų detales, cisternas, rezervuarus, metalinius laiptus, semaforus ir iešmus geležinkeliams, remontavo žemės ūkio mašinas ir padargus.

Joje dirbo inžinieriai S. Kairys, J. Mašiotas, A. Vosylius, darbininkų būta nuo 120 iki 150, jų skaičius svyravo dėl sezoninių darbų.[73] „Pilnaisiais“ naujos bendrovės nariais buvo inžinierius P. Vileišis, įnešęs 25 000 rublių, po 5 000 rublių – daktaras, agronomas J. Smilgevičius, spaustuvininkas Jurgis Pesys ir kolegijos asesorius Andrius Dubinskas. Nariais tapo „mechanikas monteris“ Andrius Vosylius ir daktaras Jurgis Delininkaitis, įnešę po 1 000 rublių, po 500 rublių – buhalteris Vincas Palukaitis, daktaras Kazys Pautienius, pirklys Ignas Budzeika, pramonininkas Antanas Andriušis, inžinierius elektrotechnikas Kazys Šnapštis. Šie asmenys įrašyti „Vilniaus ūkio mašinų fabriko bendrovės „Vilija“ prospekte, datuotame 1912 m. kovo 10 d.[74]

Vasario mėnesį pradėjęs dirbti, J. Smilgevičiaus vadovaujamas fabrikas tapo pirmąja lietuviška akcine bendrove. Pasikeitus savininkams, pakito ir produkcija – pradėta gaminti įrankius, žemės ūkio padargus ir juos pardavinėti. Netrukus išplėtė savo veiklą, įkūrus filialus Kaune, Panevėžyje, Telšiuose, Utenoje, Joniškyje ir kitur. Aukštos kokybės „Vilijos“ produkcija 1912 m. Rostove žemės ūkio parodoje buvo apdovanota trimis sidabro medaliais, o lietuviški gaminiai paplito po visą Rusiją.

                             Koks daktaro vaidmuo bendrovės radimesi? Autobiografijoje pažymėjo: „Balandžio 26 d. [1906 m.] važinėjau Vilniun, kad pas notarą sustačius aktą apie paskolinimą Petrui Vileišiui 19 tūkstančių rublių 7%“. P. Vileišis paskolai laiduoti įkeitė savo geležies dirbinių fabriką.[75] Paskolinęs kurį laiką elgėsi su juo kietai suvalkietiškai. Šiam nespėjant laiku įvykdyti notaro patvirtinto finansinio įsipareigojimo (po metų grąžinti skolą ar sumokėti metines palūkanas), bičiuliui 1908 m. kovo 22 d. rašo šaltoko mandagumo kupiną laišką, kuriame adresatą netiesiogiai pavadina egoistu.[76] Gegužės 1 d. rašo daug trumpiau: „Gerbiamajam Ponui Petrui, labai man nemalonu pranešti, kad aš jo paties ir prisižadėjimo išpildymo labai laukiu. Mane galima namie rasti rytais iki 12 val. ir nuo 4 val. po pietų. Dar kartą – labai laukiu. Basanavičius“[77] Šis 5 d. pranešė, kad atsiskaitys po savaitės, nes gavo darbą.[78]

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis 1907 m. gruodžio pradžioje laiške savo mokinei Halinai Volman iš Vilniaus pranešė, kad P. Vileišis itin simpatiškas senis, paprastas, geraširdis, „prieš kelerius metus turėjo 500 tūkstančių [rublių], o dabar paliko su 50-čia“, nes viskas išėjo žmonėms ir atgimimo tikslams, abu vienas kitam simpatizuoją.[79] Bankrotas ir minėtas įsiskolinimas privertė P. Vileišį parduoti geležies dirbinių gamyklą, spaustuvę ir knygyną. „Vilniaus žinių“ leidėjas autobiografijoje fiksavo: „Kad išbridus iš skolų, turėjau mano geležies dirbtuvę pusveltui parduoti. Gerai dar, kad ta dirbtuvė pateko į lietuvių b-vės „Vilija“ rankas. Tuo pačiu tikslu buvo išparduota spaustuvė, uždengtas knygynas ir aš vėl turėjau 1908 m. iškeliauti Rusijon uždarbio ieškoti, nes jo man Lietuvoje nebuvo“.[80]

1911 m. spalio 27 d. laiške daktarui priekaištavo dėl nepasitikėjimo „Vilijos“ steigimo reikaluose, o kitų metų vasario 9 d. „Gerbiamajam Jonui“ parašė apie savo beviltišką padėtį, todėl išstojo iš bendrovės ir daktarui siūlė pasilikti keturias jo vardines akcijas („pajus“). Balandžio 13 d. pranešė, kad jo protestuotą vekselį išpirko ir sudegino. Norėjo parduoti ir rūmus Vilniuje, tačiau neatsirado pirkėjų, juos pirkti Tautos namams įrengti 1914 m. birželio 24 d. pasiūlė ir LMD.[81] J. Basanavičius buvo vienas pagrindinių „Vilijos“ bendrovės akcininkų, tad logiškai tapo suinteresuotu kuo pigesniu pirkiniu iš P. Vileišio.

Iš įrašų autobiografijoje matyti, kaip detaliai rūpinosi bendrovės organizavimu ir veikla. Paminėjęs su tuo susijusius darbus ir rūpesčius, apibendrina: „Žodžiu sakant, dėjau pamatus tai lietuvių organizacijai, kuriai vėliau taip gerai dirbti sekėsi.“[82] Jis tvarkė finansinius ir organizacinius bendrovės reikalus, asmeniniai ryšiai ir pažintys prisidėjo prie sėkmingos plėtotės. Bendrovės valdyba ragino pasižadėjusius tapti ar jau esančius dalininkais laiku įmokėti pinigus, nes ne tik vienybėje, bet ir pačiame bendrovės apsukrume ir kapitale bus jos galybė.[83]

Daktaras ir kiti steigėjai suprato, kad be savos pramonės ir mašinų, trąšų, rinktinių sėklų ir ūkinio švietimo žemės ūkis krašte pasiliks primityviu ir nenašiu. Buvo aišku, kad tuomet kylančios žemės ūkio produktų kainos puiki galimybė modernizuoti gamybą ir bandyti išstumti iš rinkos svetimtaučius tarpininkus. Būsimi dalininkai vilioti dideliais pelnais, kreipiamasi į tautinius jausmus. Tai nuosekliai išdėstyta atsišaukime lietuvių visuomenei, kurio tekstas priimtas steigiamajame bendrovės susirinkime 1911 m. balandžio 16 d.[84] Jį bendrovės vardu pasirašė P. Vileišis, J. Basanavičius, J. Smilgevičius, J. Pesys, A. Dubinskas.

Sunki pradžia jau praeityje, teigė „Vilijos“ direktorius 1913 m. gegužę, pristatydamas 1912 m. įmonės balansą: „Sunkiose aplinkybėse pradėjo „Vilija“ gyvuoti. Sunkus buvo ir organizacijos darbas, kuomet keli gerų norų tautiečiai dideliu vargu ir triūsu organizavo tai, ką šiandien turime. Organizatorių siekiai buvo labai platūs, bet, žinoma, ne visa tai išsipildo, kas norima atsiekti. Lygiai sunki buvo ir pačio „Vilijos“ darbo pradžia. Pradėti darbą reikėjo skubėti, nes anksčiau įsirašiusieji pajininkai pradėjo nekantrauti, kai kurie gi jų pradėjo net abejoti, ar bus kas iš „Vilijos“ organizavimo. Toji gi visuomenės dalis, kuri „Vilijos“ idėjai pritarė, tik lietuvišku atsargumu kol kas nenorėjo dėties jon savo pinigais, o kad pateisinus savo „Vilijon“ pinigais neprisidėjimą, taip-pat pradėjo visokius dalykus apie „Viliją“ kalbėti.

Matant tai, „Vilijos“ organizatoriams vienas išėjimas teliko: pradėti darbą tose aplinkybėse ir tuo kapitalu, kokį turėjo savo rankose, kad tuomi padarius galą nepasitikėjimams ir siūbavimams, taip inprastiems lietuvių dvasiai, ką galima pasiteisinti tik tuomi, kad pas mus į nieką, kas lietuvių daroma, ypač gi pramonijos srityje, nėra įsitikėjimo.

Tokių aplinkybių verčiami, tuomet „Vilijos“ organizatoriai nutarė pradėti „Vilijos* darbą. Reikia pažymėti, jog grynai techniškoji tokios firmos veikimo pusė kur kitur organizuojama gana ilgai. Pasikviečiamas vedė­jas, tas savo keliu surenka personalą, veda knygas, padaro su firmomis, su kuriomis manoma darbuoties, sutartis ir tik po kokio pusmečio pradeda veikti.

Kas kita buvo „Vilijoj“. „Vilijos“ vedėjas p. J . Smilgevičius galėjo atvykti „Vilijon“ vos gruodžio mėn. 1911 m. Atvykęs neturėjo ingudusio šiame darbe personalo, nes lietuvių tarpe tokių, regis, yra kuo mažiausiai, imti gi ingudusių tame dalyke kitataučių negalima, nes tai prasilenktų „Vilijos“ uždaviniu ir iškart pastatytų „Vilijos“ kontorą į kitataučių inpročų ir kalbos viešpatavimą.

Reikėjo auklėti ir lavinti personalą, susidedantį iš lietuvių. Be to, nebuvo laiko mąstymams, nes nuo gruodžio ligi vasario mėnesio, kuomet jau didžvaisbis sezonas prasideda, vos du mėnesiu teliko. Nebuvo tat laiko taisyklingai dalyką organizuoti. Praleisti gi visiškai pavasario sezoną – vis viena iš anksto nuspręsti turėti pirmaisiais metais nuostolį, kas ypač negeistina tuo žvilgsniu, kad neparodžius lietuvių visuomenei reikalą nepelningu esant, nes dauguma, į patį reikalą neįsigilinusi, galėtų pamanyti, jog „Vilijos“ egzistencija yra be pamato.

Praėjo sunki pradžia.“[85]

                      Bendrovės steigimą spauda sutiko gana santūriai. „Lietuvos žinios“ rašė, kad žemės ūkio padargus ūkininkai buvo priversti pirktis labai brangiai iš svetimų (daugiausia iš Varšuvos ir Rygos firmų), jie nebuvo tinkamai pritaikyti Lietuvos sąlygoms ir vylėsi, kad situacija pagerės.[86] „Viltyje“ pastoviai apie ją informuoti pradėta tik 1913 m. sausį. Tradiciška viltininkams pabrėžti bendrovės svarbą tautinei sąmonei sustiprinti Vilniuje, pažymint kad savimi reikia pasirūpinti patiems, viskas priklausys nuo ūkininkų palaikymo ir paramos, išreiškė nerimą dėl gandų apie varžymąsi ir kivirčus su krikščionių demokratų įtakoje esančia „Žagrės“ bendrove Marijampolėje.

Užsiminė ir apie konkurentų iš Vokietijos sumanymą steigti Lietuvoje žemės ūkio mašinų fabriką: „Nejaugi dar mes nebūtume tiek subrendę, kad negalėtume patys apsirūpinti savo reikalų, net ir ten, kur jau pilnai, regisi, galėtume tai padaryti?“[87] Pirmasis Vilniaus ūkio mašinų fabriko bendrovės „Vilija“ atsišaukimas į visuomenę skelbė, kad versis savo ir geriausių užsienio firmų gaminių, dirbtinių trąšų, rinktinių daržovių ir javų sėklų prekyba, turės agronomus ir kitus specialistus, patarsiančius žemdirbiams. Kadangi Lietuva agrarinė šalis, jos gyventojų gerovė nepakils, kol „senoviškai-primityviškų“ ūkio vedimo būdų nepakeis modernūs, suderinti su naujausiais mokslo ir technikos pasiekimais, nes brangsta žemė ir dėl emigracijos kaime mažėja darbo jėgos.

Nesant Lietuvoje stambesnių kapitalistų, įmonė steigiama kooperacijos pagrindais. Per tris mėnesius į bendrovę įstojo 36 nariai su 62 000 rublių kapitalu.[88] 1911 m. birželio 11 d. susirinkusi dalis narių (23), įvertinę valdybos ataskaitą, nusprendė, kad fabriko veiklai vadovauja nuovokūs praktikai, o pasirinkta kryptis ir fabriko būklė teikia vilties sėkmingai plėstis.[89] Prieš susirinkimą bendrovės valdyba paaiškinime ramino ūkininkus, netikėjusius jos gaminių sėkme, esant vietinėje rinkoje seniai įsitvirtinusiems užsienio firmų padargams ir mašinoms. Užsiims sava gamyba ir prekyba, bet gamins tik tai, kas ekonomiškai apsimokės ir ką sugebės pateikti rinkai.

Vyko derybos su Amerikos ir Vokietijos žemės ūkio mašinų tiekėjais, o dėl sėklų tartasi su pirkliais iš Danijos ir Švedijos. Pažymėta, kad vietinėse kalvėse „naminiu būdu“ gaminami padargai ir mašinos yra žemo techninio lygio ir prastos kokybės.[90] Spalio 21-23 d. vykusiame visuotiniame bendrovės narių susirinkime nutarta nuo 1912 m. sausio 1 d. pradėti prekiauti užsienietiškais gaminiais, o fabriko direktoriumi paskirti agronomą J. Smilgevičių.[91] 1911 m. pabaigoje gamybinei veiklai pradėti bendrovė teturėjo 20 000 rublių, o reikėjo mažiausiai pustrečio karto daugiau. Taip ją pirmiausia pristatė autorius „Viltyje“.

Paaiškinta, jog P. Vileišio geležies dirbinių fabrikas buvo patyręs stiprų nuopuolį, nes Rusijos-Japonijos karas nutraukė geležinkelių tiesimo darbus, tuo pačiu rinka prarado poreikį pagrindinei jo produkcijai – tiltų detalėms ir kesonams. Būreliui veikėjų susitarus, jis buvo išpirktas. Naudingiausiu dalyku kraštui laikomas siekis gaminti nebrangius ir pritaikytus vietinėms sąlygoms žemės ūkio padargus, o bendrovės patikimumą garantuoja vadovybė: daktaras, prityręs pramoninkas dvarininkas J. Smilgevičius ir kiti išmanantys reikalus tautiečiai.[92] Šiaurės Lietuvoje prekybą žemės ūkio padargais ir mašinomis į savo rankas bandė paimti „Latvių ekonomiškoji draugija“, įsteigusi šešis vietinius skyrius ir pradėjusi derėtis su agronomu Jonu Kriščiūnu, kad jis važinėtų po kaimus su paskaitomis.[93] Nerimą kėlė ir minėtos „Žagrės“ ketinimai tapti lietuvių ūkininkams pagrindiniu tiekėju bei planai statyti savo žemės ūkio mašinų fabriką.[94] Rugsėjo 2 d. Dembavos žemės ūkio ratelio (netoli Panevėžio) surengtoje parodoje bendrovė pasiekė pirmą pripažinimą: už vienvagį ir dvivagį plūgus „Vilija“ pelnė sidabro medalį.[95]

Veiklą teko pradėti nepalankiomis aplinkybėmis, nes dalis bendrovės narių pradėjo abejoti būsiančia sėkme, pritarę idėjai, bet nestoję į „Viliją“, savo neprisidėjimą teisindami, skleidė įvairius prasimanymus ir gandus. Bendrovės valdyba tokias nuostatas aiškino lietuvišku atsargumu ir nepasitikėjimu, kad tautiečiai gali pasireikšti ir versle.[96] 1913 m. sausio 1 d. buvo 102 nariai su 100 401 rublių kapitalu (59 laisvųjų profesijų atstovai, 16 kunigų, 19 ūkininkų ir darbininkų, 8 draugijos), 1912 m. gavo 4791 rublį pelno.[97] Dalį produkcijos pardavė Varšuvos, Gardino ir Minsko gubernijų firmoms. 1915 m. pradžioje bendrovė turėjo 141 narį, kurių pajai sudarė 122 775 rublių sumą.

Per pusantrų metų, iki 1914 m. liepos 1 d. buvo gautas 6684 rublių pelnas, produkcijos apimtys išaugo keturis kartus. Tuo laikotarpiu apyvarta siekė 389 365 rublius, o prekyba savais gaminiais – beveik 100 000.[98] Prasidėjus I pasauliniam karui, kai geležinkeliai naudoti tik karo reikalams, teko persiorientuoti ir dėl mažėjančios rinkos vykdyti karinius užsakymus. Išgelbėjo Rusijos Raudonojo Kryžiaus užsakytų 11 000 lovų.[99] 1914 m. liepos 30 (rugpjūčio 12) d. A. Vosylius pranešė J. Basanavičiui, kad geležinkeliais prekės nepervežamos, todėl gamyba fabrike sustojo, nes trūksta medžiagų ir nėra pakankamo apyvartinio kapitalo, todėl iš karinės intendantūros teko išsirūpinti užsakymą geležiniams daiktams už 5 500 rublių.[100]

Bendrovės veikla besidomintys tautiečiai per spaudą raminti, jog dirbama kaip ir anksčiau, dargi gavus „patogų“ kariškių užsakymą.[101] Gaminamų bendrovės plūgų kokybę pripažino ir „Žagrė“. 1914 m. birželio 14 d. prie statomos Gižuose žemės ūkio mokyklos surengtame konkurse ekspertai geriausiais išrinko vienvagį ir dvivagį plūgus.[102] Prieš važiuojant į Ameriką rinkti aukas Tautos namams, M. Yčas lankėsi „Vilijos“ fabrike, apie bendrovę kalbėjosi su vienu iš vedėjų A. Vosyliumi, nes emigrantams norėjo papasakoti ir apie lietuvių veiklą pramonės srityje, buvo paprašytas raginti turtingesniuosius prisidėti savo kapitalais prie bendrovės gamybos plėtros.

Nudžiugino, kad daugumą dirbančių sudarė lietuviai, o sąskaitų knygos vedamos pavyzdingai, dar pasvajojo apie Šiauliuose galimą steigti skerdyklą kiaulienai eksportuoti.[103] Viešint Amerikoje Tautos namų lėšų reikalu, jis ragino išeivius dėtis prie „Vilijos“, nes gamina labai reikalingus padargus ir nepriklauso vienam savininkui. Ištyrus rinkos poreikius, fabrikas pradėjo gaminti vienavagius plūgus „Venta“, „Dauguva“, „Nevėžis“, dvivagius „Vilija“ A ir B, akėčias, kaupikus. Iki 1913 m. sausio 1 d. „pilnaisiais“ bendrovės nariais, įnešusiais po 5 000 rublių, tapo P. Vileišis, J. Basanavičius, J. Smilgevičius, T. Pesys, A. Dubinskas, daktaras Leščiukaitis, kunigai T. Žilinskas ir T. Petkus. Penkis pasitraukusio P Vileišio pajus įgijo A. Petraitis, daktaras J. Stonkus, inžinierius J. Mašiotas ir J. Jesaitis.[104] Praktinės veiklos pradžioje bendrovė, tikėdamasi padidinti akcinį kapitalą ir pritraukti kuo daugiau tautiečių, nuo 1912 m. sausio pabaigos sumažino būsimiems nariams stojamąjį įnašą iki 100 rublių.

Tai paskelbė atsišaukime „Į Lietuvos visuomenę“, epigrafu pasirinkus sakinį: „Augindami savo krašto pramonę – auginame savo ateities gerovę“.[105] Fabriko direktorius nepamiršo ir pienininkystės, tų metų spalyje viešėjo „Marijampolės ūkininkų draugovės“ susirinkime. Buvo pristatytas dideliu žinovu, susipažinusiu su veislinių galvijų auginimo centrais Europoje. Susirinkusiems suvalkiečiams aiškino, kad išskirstyta vienkiemiais Suvalkija turi geresnes sąlygas galvijus auginti nei Rusijoje, pirmiausia reikėtų sumanaus organizatoriaus ar gyvulių augintojų sąjungos, gali būti ir speciali sekcija prie „draugovės“, vėliau derėtų parsisiųsti keletą veislinių bulių ir augių telyčių.

Čia senokai verčiamasi gyvulių auginimu, jau dabar už metų telyčaitę gaunami 54 rubliai, o už veislinę būtų mokami 800, nes Rusija stengiasi savo ūkį „pastatyti ant gyvulių auginimo pamato“. Auginti veislinius galvijus dvaruose brangiau, tenka samdyti prižiūrėtojus, todėl geresnės sąlygos pas ūkininkus. Redakciniame prieraše suabejota direktoriaus siūlyta „Švicų“ veislės karvių nauda, dera rūpintis vietinių gerinimu, bet tai įmanoma ištyrus vietines sąlygas ir galvijus, darbą vedant patyrusiam žinovui, Rusijos valdžia noriai duoda nemažas sumas agronomams ir kitiems specialistams išlaikyti.[106]

Plečiant bendrovės veiklą, J. Basanavičius susirūpino kitataučių, turinčių savo rankose prekybą žemės ūkio padargais ir mašinomis, vyravimu Kauno gubernijos miestuose. Pardavimų padargais, sėkla ir trąšomis apyvarta joje siekė arti milijono rublių, tris ketvirtadalius tų prekių išpirkdavo lietuviai. Todėl yra gyvas reikalas tame krašte steigti kooperatinius lietuviškus sandėlius („sankrovas“). „Vilijos“ valdyba išrūpino iš Peterburgo leidimą kurti „Lietuvių ūkininkų bendrovę“, kurios pajus sudarytų 100 rublių, galimas sumokėti dalimis. Steigėjai J. Basanavičius, Donatas Malinauskas ir Adolfas Vėgėlė spaudoje pranešė, kad 1914 m. gegužės 23 d. Vilniuje „Rūtos“ draugijos salėje įvyks steigiamasis susirinkimas.[107] Suėjus 20 narių, jos valdybos pirmininku išrinko D. Malinauską. Valdybon pateko ir „Vilijos“ fabriko vedėjas J. Smilgevičius.[108]

„Vilija“ įsteigė savo skyrius Kaune, Utenoje, Joniškyje, Panevėžyje, Pandėlyje, Kupiškyje, Utenoje. Prekybinius ryšius palaikė su Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Kanados firmomis.[109]

                      Amerikoje 1913 m. J. Basanavičius ne tik rinko aukas Tautos namams, bet ir platino „Vilijos“ akcijas. Pasiekti geri rezultatai: vien Čikagoje surinkta pajų suma viršijo 3 000 dolerių.[110] Važiuojant 1911 m. vasarą į ten J. Tumui su kunigu Konstantinu Olšausku rinkti aukas „Saulės“ švietimo draugijos rūmams Kaune, J. Basanavičius buvusį „Vilties“ redaktorių ragino agituoti lietuvių emigrantus prisidėti prie „ekonomiškai-tautiško sumanymo“ savais kapitalais, nes esant nedaugeliui susipratusių turtingesnių žmonių, sunku sukaupti didesnes lėšas vietinei pramonei vystyti.[111] Dar 1911 m. rugsėjo 6 d. laiške kunigui Antanui Milukui pranešė, kad „Lietuvai“ pasiuntęs ilgoką straipsnį apie bendrovę, prašė, kad būtų pakartotas ir kituose Amerikos lietuvių laikraščiuose bei kuo dažniau informuoti skaitytojus apie jos reikalus, kurie, turėdami daugiau žinių, aktyviau užsirašys pajininkais.[112]

                      I pasaulinio karo metu, 1915 m. vasarą frontui artėjant prie Vilniaus, buvo evakuotos įstaigos ir įmonės. Fabriko evakuacija prasidėjo rugpjūčio 25 d., J. Basanavičius kitą dieną po kaizerio kareivių pasirodymo mieste, rugsėjo 19 d., apžiūrėjęs gamybines patalpas, rado sveikas.[113]   Pagrindinė „Vilijos“ dalis atsidūrė Smolenske, kur tęsė veiklą vadovaujama A. Vosyliaus, bet 1918 m. rudenį sovietinės valdžios buvo nusavinta. Spalio 9 d. laiške daktarui jis rašė: „Čion pas mus kas kartą eina vis sunkiaus: dar iriamės, bet ar ilgai tesėsime – sunku spręsti.“ Ir pranešė, kad per I. Budzeiką siunčia į Vilnių truputį pinigų einamiesiems reikalams ir skoloms padengti.[114]

Ir finansinė situacija nebuvo paprasta, kad išmokėtų tarnautojams atlyginimus reikėjo skolintis iš dalininkų, gruodį 1 000 markių davė J. Smilgevičius.[115]  Bendrovės įgaliotinis Petras Janulaitis 1919 m. gegužės 31 d. rašte Laikinajam Vilniaus lietuvių komitetui pranešė, kad 1918 m. liepą iš Smolensko buvo komandiruotas į Vilnių sužinoti apie fabriko būklę vietoje. Lapkričio 6 d. Lietuvos Valstybės Taryba įgaliojo atgaivinti gamybą ir sugrąžinti fabriką iš Rusijos, 22 d. įgaliotinio ir vietoje buvusių bendrovės dalininkų,  J. Smilgevičiaus, J. Basanavičiaus ir kanauninko Juozapo Kuktos, pasitarime nutarta atgaivinti „Vilijos“ veiklą, nors fabriko patalpose tebešeimininkavo kariškiai. Kaizeriniai okupantai čia buvo įtaisę dirbtuves ir per tris metus sunaudojo daug medžiagų, perėmimo metu už visą kilnojamąjį turtą pareikalavo užmokėti, kitaip grasino išsivežti patys arba parduoti kitiems.

Paleidimo darbai truko nuo gruodžio 17 d. iki 1919 m. vasario 20 d. Dirbo 12 žmonių. Žemdirbystės liaudies komisariatas buvo užsakęs 10 000 akėtvirbalių ir 500 kirvių. Tai daryta rankiniu būdu, bet davė lėšų fabrikui gyvuoti. Gegužės 8 d. II lenkų divizijos intendantai išvarė iš teritorijos darbininkus ir pastatė sargybą. Kitą dieną išgabeno 30 sunkiųjų ir 3 dengtus vežimus, 2 200 pūdų geležies, 6 000 džiovintų stipinų ratams, 200 apkaustytų ratų, gaisrinę mašiną. Patirtas 184 000 rublių nuostolis. Gaisrinę mašiną miesto ugniagesių reikalams konfiskavo burmistro įsakymu.[116] 1920 m. sausio 18 d. Vilniaus apskrities viršininko potvarkiu fabrikas rekvizuotas karo aviacijos reikalams, liepos 8 d. karinė valdžia pradėjo gabenti visas mašinas, medžiagas ir kitą bendrovės turtą.[117]

1919 m. kovo 2 d. laiške „Vilijos“ bendrovės valdybos nariui J. Jesaičiui daktaras piktinosi bendrovės fabriko direktoriaus neapdairumu, būnant evakuacijoje Smolenske, vietiniam lenkų komitetui be jokių laidavimų paskolinus 40 000 rublių, galėjo užmokėti grįžtančiam į Lietuvą A. Dubinskui 10 000 ir įduoti 25 000 rublių pastatams atnaujinti Vilniuje: „Nepyk Tamista už šitaip išreikštą mano spėjimą ir įtartinumą.“ 1918 m. lapkričio 22 d. dalininkų susirinkime nutarta bendrovės veiklą Vilniuje atgaivinti ir prašyti pusės milijono markių paskolos iš Prekybos ir pramonės ministerijos. Kaip rodo kasos operacijų knyga gruodžio 17 d. bankas tepervedė 25 000 markių.[118] 1920 m. rugpjūčio 22 d. J. Basanavičius pasirūpino fabriko apsauga, jo prašymu išstatyta lietuviškos karo komendantūros būrio kareivių sargyba.[119]

J. Jesaitis „Didžiai Gerbiamam Daktarui“ 1921 m. lapkričio 30 d. iš Kauno rašė, kad per Amerikos lietuvių prekybos ir pramonės bendrovės prezidentą J. Romaną siunčia pasirašyti „pilnųjų“ narių susirinkimų protokolus, kad pritartų jo įgaliojimų vesti „Vilijos“ reikalus pratęsimui. Jis atveš ir 10 000 auksinų būtiniausioms bendrovės išlaidoms padengti ir prašė informuoti, kokia situacija su skola Prekybos ir pramonės bankui (77 887 auksinai), o pabaigoje įspėjo, jeigu energingiau neveiks, gresia viską prarasti.[120] Rašyta ant firminio blanko „Bendrovė „Vilija“ ūkio mašinų fabrikai ir sandėliai. Kaunas – Vilnius – Smolenskas. Valdyba Kaunas, Maironio g.8“  Deja, viskas baigėsi liūdnai: 1922 m. būdamas Kaune, J. Basanavičius gavo iš laikinojoje sostinėje buvusių valdybos narių 500 dolerių mūrinio pastato remontui ir gatvės grindiniui atnaujinti, išleido beveik dvigubai daugiau. 1926 m. liepos 8 d. J. Jesaičiui vėl rašė, kad pastatų remontui reikėtų apie 1 000 dolerių, prašydamas įgaliojimo nekilnojamojo „Vilijos“ bendrovės turto pardavimui skelbti.[121]

Neskelbtame straipsnyje „Vilijos“ bendrovės skeptikai“ (rankraštis ne daktaro) rašyta, kad iki pasitraukdama iš Lietuvos, bendrovė lietuvių ūkininkų švietimui išleido 19 000 rublių, išlaikė du veterinarus, po du laukininkystės ir pienininkystės instruktorius, kurie perskaitė 59 paskaitas 6 500 klausytojų, surengė devynerius kursus 819 dalyvių. Bendrovė savo lėšomis rūpinosi darbininkų ir jų šeimų narių sveikata, prašant J. Basanavičiaus apžiūrėti ligonius.

J. Smilgevičius asmeniškai 1912 m. gegužės 8 d. rašte „Nuoširdžiai prašome Gerb. Tamstos apžiūrėti sužeistąją šio darbininko Orlavičiaus koją“, o rugpjūčio 21 d. – Andriejaus Brodskio dukterį, „Prideramąjį honorarą savo laiku atliginsime.“ Jo pasirašyti devyni kreipimaisi.[122] Tokius prašymus pateikdavo ir A. Vosylius, tų metų gegužės 1 d. prašė apžiūrėti Andriaus Taukelio „užgautą akį“, rugsėjo 13 d. – pasiligojusį darbininką Juozą Markauską, spalio 27 d. – fabriko meistrą „Joną Štraus“.[123] Fabriko darbininkai maldavo J. Basanavičiaus užtarimo, skųsdamiesi kad meistras latvis jiems grasina, kolioja bjauriausiais žodžiais, savo giminaičiams duoda kuo daugiau uždirbti, o lietuvius žada atleisti.[124]

                      Kiek buvo galima plačiau, supažindinta su pirmąja akcine lietuvių bendrove Vilniuje, dera teigiamai vertinti jos steigėjų sumanumą einant į nusistovėjusią vietinę rinką ir pasirinktas gamyboje ir prekyboje veiklos kryptis, leidusias lanksčiai prisitaikyti prie esamų sąlygų, rūpinimąsi įmonės įvaizdžiu spaudoje, gerbtina pionieriška drąsa ir pasiryžimas plėtoti verslą bei misionieriškai kelti žemės ūkio kultūrą krašte.

Iš J. Smilgevičiaus gruodžio 15 d. (gali būti 1912 ar 1913 m.) laiško į Peterburgą P. Vileišiui, kurio nuorašą siuntė ir J. Basanavičiui, prašant bajoriškas šaknis turintį Joną Poškevičių, „Mogiliovo gubernijos dvarininkų ūkio mašinų sindikato vedėją“, priimti dalininku ir leisti pasiskirti savo pavaduotoju, nes yra doras ir sąžiningas, gali būti geru bendradarbiu, aiškėja tam tikros signataro nuostatos dėl tautinio bendrovės pobūdžio. Tarp jos pagrindinių veikėjų reikalingas ir „krajovcas“, kad „Vilija“ neatrodytų siaura tautine institucija, o būtų suprantama kaip skirta visam kraštui. J. Poškevičių kaip „nesipriešinantį lietuvių kilimui“ ir nededantį pastangų „lenkystei paturėti“ priimti būtų gerai. Tokio žmogaus pulti negalėtų ir šovinistai iš lietuvių visuomenės, jis daug padėtų, mezgant ryšius su Lietuvos bajorais.[125]

                      Paminėsime ir J. Smilgevičiaus indėlį, steigiant Vilniaus lietuvių savišalpos draugiją. Adomas Prūsas atsiminimuose rašė, kad 1912 m. Lietuvių mokslo draugijos metiniame susirinkime perskaitė pranešimą „Bankai ir kreditas Lietuvoje“. Tarnaudamas Rusijos finansų ministerijos Kredito kanceliarijoje patyrė, jog bankinių įstaigų vadovai Lietuvoje svetimtaučiai, o lietuviai tik indėlininkai, steigti vietinius ilgalaikio kredito bankus buvo galima tik svajose, gi smulkaus kredito bankeliuose didesnio kapitalo sukaupti nepavyktų, derėjo rinktis savitarpio kredito draugijas, kurių priežiūra buvo jo rankose.[126] Kuriamos III-osios „Savitarpio kreditavimo bendrovės“ Vilniuje įstatus parengė Andrius Domaševičius, Alfonsas Moravskis, A. Prūsas ir J. Smilgevičius. 1913 m. vasario 5 d. juos patvirtinus Rusijos finansų ministrui, buvo sudarytas organizacinis komitetas, turėjęs sukviesti steigiamąjį susirinkimą, kuriam vadovavo A. Domaševičius, talkinant advokatams Jonui Vileišiui ir Jonui Kymantui, J. Smilgevičiui bei jo bendravardžiui ir bendrapavardžiui iš Liepojos.[127] Steigiamasis susirinkimas įvyko birželio 13 d. dalyvaujant 34 nariams. J. Smilgevičius dėl užimtumo „Vilijoje“ nekandidatavo į valdybą, bet kartu su J. Basanavičiumi buvo išrinktas kandidatu į Revizijos komisiją.[128] Vilniaus savitarpio kredito draugijos steigiamajame susirinkime 1913 m. birželio 13 d. neapseita be ekscesų. Pagrindiniam organizatoriui daktarui Andriui Domaševičiui pasiūlius į valdybą rinkti ekonomistą Alfonsą Moravskį susirinkusieji nesutiko, nes lietuviškai nemoka ir karšto būdo.  A. Domaševičius protestuodamas paliko salę. Juo pasekė Stasys Matulaitis ir J. Basanavičius.[129]

[1] https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/signataro-j-smilgeviciaus-anukas-senelis-net-baisiausiais-karo-metais-tikejo-kad-lietuva-isgyvens-56-926988 Žr. 2018-08-28.

[2] Jakubavičienė I. Seserys. Sofija Smetonienė (1884-1968) ir Jadvyga Tūbelienė (1891-1988). – Vilnius: Versus aureus, 2014 – P. 45.

[3] Lietuvių enciklopedija, T. 28. – South Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1963 – P. 182; Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2012 – P. 143; Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas, 2 tomas, L-Ž. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2016 – P. 869.

[4] Kaluškevičius B., Misius K. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904. – Vilnius: „Diemedžio“ leidykla, 2004 – P. 430.

[5] Žr.: Vyriausybės žinios – 1935, gruodžio 17 – Nr. 515 – P. 12.

[6] Selenis V. Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Smilgevičius. – Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2019 – P. 6-7 (11 pastaba).

[7] LCVA, F. 923, AP. 1, B. 597, L. 98 a. p.

[8] https://lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_Smilgevičius. Žr. 2018 10 27.

[9] Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas, 2 tomas, L-Ž. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2016 – P. 869.

[10] Merkelis A. Lietuvos nepriklausomybės skelbėjai. Kun. Alfonsas Petrulis (1873-1928), Jonas Smilgevičius. // Lietuvos aidas – 1938, kovo 15 – Nr. 116 – P. 3.

[11] Žr.: Tautos ūkis – 1930, Nr. 4 – P. 101-102.

[12] Daugirdaitė-Sruogienė V. Lietuvos steigiamasis seimas. – New York: Tautos fondas, 1975 – P. 11; Didysis Lietuvos parlamentarų biografinis žodynas (T. 2), Lietuvos steigiamojo seimo (1920-1922 metų) narių biografinis žodynas. – Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2006 – P. 406.

[13] Alekna V. Nepriklausomybės kūrėjai. // Apžvalga – 1992, kovo 15-21 – Nr. 10 – P. 2; To paties. Jonas Smilgevičius 1870-02-12 – 1942-09-27. // Voruta – 2000, kovo 4 – Nr. 9-10 – P. 3, 8.

[14] Žukienė R. Žemaičiai – Lietuvos nepriklausomybės akto signatarai. // Žemaičių saulutė – 1999, vasario 12 – Nr. 7 – P. 7.

[15] Vyšniauskienė A. Jono Smilgevičiaus atminimo įamžinimas. // Voruta – 1999, spalio 23 – Nr. 37 – P. 5.

[16] Lietuvos dvarai. Dviejų tomų –inynas, T. II , sudarytoja I. Semaškaitė. – Vilnius: „Algimantas“, 2009 – P. 30.

[17] http://www.lietuviunamai.vilnius.lm.lt/index_files/smilgevicius_lankstinukas_jav.pdf; https://www.15min.lt/media/timeline/signataras-smilgevicius; https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/signataro-j-smilgeviciaus-anukas-senelis-net-baisiausiais-karo-metais-tikejo-kad-lietuva-isgyvens-56-926988; https://www.delfi.lt/multimedija/lt1918/signataras-jonas-smilgevicius-nepasidave-spaudimui-esa-lietuviai-be-stipraus-kaimyno-pagalbos-neisgyvens.d?id=77150555; https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/nepaprasta-nepriklausomybes-akto-signataro-anuko-gyvenimo-istorija-amerikiecius-moko-meditacijos-ir-stebina-eilerasciais-apie-lietuva-286-899334. Žr. 2018 m. balandžio 2 d.

[18] Šmotelis J. Atsiminimų skirsneliai. – [Čikaga]: M. Morkūno spaustuvė, 1977 – P. 80-82.

[19] Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. Medžiaga istorijai. – Šiauliai: Šiaulių „Aušros“ muziejus, 1994 – P. 480

[20] http://alkas.lt/wp-content/uploads/2018/05/Atminimo-lenta-signatarams-Liepojoje_%C4%A2irts-Gertsons-nuotr.jpg Žr. 2018 08 28.

[21] Smetona A. Mintaujos gimnazijos iškilmių proga. // Lietuvis – 1925, rugsėjo 18 – Nr. 37 – P. 8-9; Atsiminimai apie Joną Jablonskį. Šaltiniai. Sudarytojos S. Čepaitienė ir L. Lapinskienė. – Vilnius: „Gimtasis žodis“, 2010 – P. 46, 47, 51, 56; Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007 – P. 190.

[22] LMABRS, F12-3499, L. 1-4.

[23] Piročkinas A. Prie bendrinės kalbos ištakų. J. Jablonskio gyvenimas ir darbai 1860-1904 m. – Vilnius: „Mokslas“, 1977 – P.71.

[24] K. Ob.[J. Jablonskis]. Iš Mintaujos. // Varpas – 1890, Nr. 5 – P. 75-77.

[25] Merkelis A. Antanas Smetona Mintaujos gimnazijoje. // Šviesos keliai – 1934, Nr. 8 – P. 464.

[26] Gaigalaitis V. Atsiminimai. – Klaipėda: Klaipėdos universiteto Baltistikos centras, 1998 – P. 28, 31, 34, 279.

[27] Mikolainis P. Atsiminimai iš „Varpo“ gyvenimo. In: Knygnešys, 1864-1904, III Petrui Ruseckui pagerbti. – Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1997 – P. 148.

[28] Grinius K. Atsiminimai ir mintys, I. – Tubingenas: Patria, 1947 – P. 216.

[29] Lietuviškieji slapyvardžiai, T. 1. – Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2004 – P. 250.

[30] Kadaginiszkis. Kenstavičiai arba Rokititos (Kauno rėdybos, Telszių pavieto). // Vienybe lietuvininku – 1894, vasario 21 – Nr. 8 – P. 93; vasario 28 – Nr. 9 – P. 104-105.

[31] Kadaginiszkis. Mažeikiai, Kauno rėdybos Szaulių pav.; Tyrkszlių parapija, Telszių pavieto.// Ten pat – 1894, kovo 7 – Nr. 10 – P. 117.

[32] Kadaginiszkis. Kretinga, Kauno rėdybos. // Ten pat – 1894, rugpjūčio 15 – Nr. 33 – P. 391-392.

[33] Kadaginszkis. Plungė (Kauno rėdybos). // Ten pat – 1894, liepos 18 – Nr. 29 – P. 345.

[34] Kadaginiszkis. Lieplaukė Kauno gub., Telszių pavieto. // Ten pat – 1894, lapkričio 14 – Nr. 46 – P. 547-548.

[35] Jons Kadaginiškis. Iš Latvijos. // Varpas – 1895, Nr. 7 – P. 120. Perspausdinta: Vienybe lietuvininku – 1895, spalio 2 – Nr. 40 – P. 474.

[36] Petreikis T. Lietuvos valstybės kūrėjų žemaičių bibliotekos ir jų likimas. // Žemaičių žemė – 2016, Nr. 2 – P. 33.

[37] Berlyniškis. Žemės drėgnumas ir vaisingieji medžiai. // Ukininkas – 1895, liepos 1 – Nr. 13 – P. 102.

[38] Kadaginiszkis. Iš Berlyno. // Ukininkas – 1895, birželio 10 – Nr. 11 ›– P. 86-87.

[39] Pienininkystė Lietuvos ukininkams. Parašė Berlyniškis. – Tilžė: [Oto von Mauderodės sp.], 1895 – P. 3, 22-23.

[40] Įdomiausi Lietuvos technikos paminklai. Iliustruotas albumas. Sudarytojas E. J. Morkūnas, – Vilnius: VšĮ „Terra publika“, 2013 – P. 132.

[41] Technikos enciklopedija, IV tomas. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010 – P. 23.

[42] http://www.signatarai.eu/J_Smilgevicius.html Žr. 2018 08 15.

[43] Karuža V. [Jesaitis Juozas]. Varšuva. // Vilniaus žinios – 1905, lapkričio 5 – Nr. 260 – P. 3-4; L. G. [Gira Liudas]. Lietuvių savytarpinės pagelbos draugystė Varšuvoje. // Ten pat – lapkričio 6 – Nr. 261 – P. 2.

[44] LMABRS, F37-11395, L. 1-4, 10.

[45] Čiurlionytė J. Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį. – Kaunas: [Išleido J. Petronis], 1994 – P. 161. Čia rašoma, kad 1904 m. „jau buvo įstojęs į Varšuvos savitarpio pašalpos draugiją ir vadovavo jos chorui“.

[46] Kasakaitis A. Kaip Lenkijos lietuviai rūpinosi Lietuva. // Trimitas – 1938, kovo 13 – Nr. 9  P. 220.

[47] Valaitis J. Praeities apybraižos (1900-1950). – Chicago: Naujienos, 1974 – P. 99, 101, 103.

[48] Mažasis [A. Vosylius]. Varšuvos lietuviai. // Vilniaus žinios – 1907, kovo 20 (balandžio 2) – Nr. 63 – P. 3.

[49] Ten buvęs Kun. Apysenis [Prapuolenis K.]. Varšuva. Pirmutinis viešas lietuvių apsireiškimas. // Šaltinis – 1908, gegužės 13 – Nr. 20 – P. 316.

[50] Skausmas [A. Staugaitis]. Lietuviai Varšuvoje. // Vilniaus žinios – 1907, vasario 15 – Nr. 37 – P. 3; Lietuvių enciklopedija, T. 33. – South Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965 – P. 196.

[51] I. S. Kodėl veršiai (teliukai) dvesia? // Vilniaus žinios – 1905, vasario 12 – Nr. 40 – P. 4.

[52] J. V. Pabrangs galvijai ir kiaulės. // Vilniaus žinios – 1905, rugsėjo 23 – Nr. 231 – P. 1-2.

[53] Trumpas vadovėlis sviestininkystės / parašė J. Smilgevičia. – Varšuva: sp. ir lit. „Saturn“, 1905 – 15 p.

[54] A. S. [Staugaitis Antanas]. Bibliografia. Trumpas vadovėlis sviestininkystės. Parašė J. Smilgevičia, Varšuva, 1905. // Lietuvių laikraštis – 1905, rugsėjo 22 – Nr. 42 – P. 622; K. Trumpas vadovėlis sviestininkystės. // Žemė („Lietuvos ūkininko“ priedas) – 1906, birželio 27 – Nr. 1 – P. 7.

[55] Šalčius P. Žemės ūkio organizacijos Lietuvoje iki 1915 metų. – Kaunas: „Raidė“, 1937 – P. 194,219, 241.

[56] Trumpas pienininkystės vadovėlis / parašė J. Smilgevičia. – Varšuva: varšavinio skyriaus f. „Alfa-Nobel“ leidimas, J. Pesio ir b-vės „Saturn“ sp., 1909.

[57] LTTI BR, F22-5, L. 3 a. p.

[58] Valaitis A. Iš Lietuvių mokslo draugijos istorijos. (Perspausdinta iš „Lietuvių tautos“ IV kn. 3 sąs.). – Vilnius: „Ruch“ spaustuvė, 1932 – P. 7; LTTI BR, F22-5, L. 6 a. p.

[59] LCVA, F. 1674, AP. 1, B. 233, L. 10-11.

[60] Lietuvių mokslo d-ija. VIII-asis Visuotinis susirinkimas. III posėdis. // Viltis – 1913 birželio 19 – Nr. 70 – P. 2.

[61] Vileišis J. Iš Lietuvių mokslo draugijos. // Viltis – 1913, rugpjūčio 25 – Nr. 99 – P. 3.

[62] LTTI BR, F22-11, L. 9, 18, 38, 43, 80; F22-900, L. 1.

[63] Pruskus V. Enciklika „Rerum novarum“: percepcijos Lenkijoje ir Lietuvoje ypatumai ir atsako raiška. // Logos – 2010, sausis – Nr. 62 – P. 159.

[64] LLTI BR, F2-1732, lapai nenumeruoti.

[65] LLTI BR, F2-1734, lapai nenumeruoti.

[66] LMABRS, F. 70-458, L. 13-14.

[67] LLTI BR, F2-31, lapai nenumeruoti.

[68] LMABRS, F. 70-457, L. 2 ir a. p.

[69] LLTI BR, F2-1740, lapai nenumeruoti.

[70] Valdybos vardu D-ras J. Basanavičius. Iš „Vilijos“ bendrovės. // Viltis – 1911, spalio 28 (lapkričio 10) – Nr. 125 – P. 3.

[71] „Vilijos“ valdyba. „Vilijos“ Bendrovė Vilniuje. // Lietuvos žinios – 1911, liepos 28 (rugpjūčio 10) – Nr. 86 – P. 2.

[72] Nepriklausomų valstybių – Lietuvos ir Latvijos – kūrėjai Mintaujos gimnazijoje. Parodos knyga. – Šiauliai: Šiaulių „Aušros“ muziejus, 2016 – P. 63; LLTI BR, F2-1734, lapai nenumeruoti.

[73] Nakas A., Pruskus V. Petras Vileišis. Inžinierius. Kultūrininkas. Verslininkas. – Vilnius: „Technika“, 2001 – P. 13.

[74] LMABRS, F70-457, L. 5 (Bendrovės sutartį sudarė dešimčiai metų su galimybe pratęsti kas penki metai).

[75] Ten pat, F70-458, L. 3.

[76] Basanavičius J. Rinktiniai raštai. – Vilnius: Vaga, 1970. – P. 828.

[77] LLTI BR, F2-1903, L. 399.

[78] Vileišis P. Rinktiniai raštai. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004. – P. 596.

[79] Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Landsbergis V.. Laiškai Sofijai. – Vilnius: baltos lankos, 2011 – P. 54.

[80] Ten pat, P. 25.

[81] Ten pat, P. 599, 602, 603.

[82] D-ro Jono Basanavičiaus autobiografija, Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija 1851-1922. – Vilnius: Lietuvių mokslo draugija, 1936. – P. 124.

[83] „Vilijos“ bendrovė Vilniuje // Lietuvos žinios. – 1911, liepos 28. – Nr. 36. – P. 2.

[84] Viln. ukio mašinų fabriko bendrovė „Vilija“ // Ten pat. – 1911, gegužės 10. – Nr. 53. – P. 1.

[85] Smilgevičius J., direktorius. Apie „Vilijos“ bendrovės“ veikimą. // Viltis – 1913, gegužės 5 – Nr. 51 – P. 3-4. Šis tekstas paskelbtas ir Amerikos lietuvių spaudoje, žr.: Vienybe lietuvninkų – 1913, birželio 4 – Nr. 23 – P. 6.

[86] Pirmi žingsniai. // Lietuvos žinios – 1911, balandžio 19 – Nr. 44 – P. 1-2.

[87] V. K. Rūpinkimės patys savimi. // Viltis – 1913, sausio 8 – Nr. 8 – P. 1.

[88] Viln. ukio mašinų fabriko Bendrovė „Vilija“. // Lietuvos žinios – 1911, gegužės 10 – Nr. 53 – P. 1.

[89] „Vilijos“ bendrovė Vilniuje. // Lietuvos žinios – 1911, liepos 28 – Nr. 86 – P. 2.

[90] „Vilijos“ bendrovės paaiškinimas. // Lietuvos žinios – 1911, birželio 9 – Nr. 62 – P. 1-2.

[91] Iš „Vilijos“ bendrovės. // Lietuvos žinios – 1911, spalio 27 – Nr. 125 – P. 4.

[92] J. B-tis. Mūsų pramonijos pumpuras. // Viltis – 1911, lapkričio 18 – Nr. 134 – P. 1.

[93] X. „Latvių ekonomiškoji draugija“, // Lietuvos žinios – 1911, lapkričio 12 – Nr. 132 – P. 3.

[94] P. R. Argi „Žagrės“ priešai? // Lietuvos žinios – 1912, rugsėjo 1 – Nr. 103 – P. 1; Šiaulys. „Vilija“ ir „Žagrė“ // Ten pat – 1912, rugsėjo 13 – Nr. 108 – P. 2-3.

[95] Jonukas. Dambava. Ūkio paroda. // Ten pat – 1912, rugsėjo 11 – Nr. 107 – P. 3.

[96] Apie „Vilijos“ bendrovės veikimą. // Viltis – 1913, gegužės 5 – Nr. 51 – P. 3.

[97] „Vilijos“ bendrovės 1912 metų balansas. // Lietuvos žinios – 1913, gegužės 4 – Nr. 52 – P. 5-6.

[98] Apie „Vilijos“ bendrovę. // Lietuvos atstatymas – 1918, Nr. 4 – P. 12-13.

[99] „Vilijos“ bendrovės pranešimas. // Lietuvos žinios – 1915, sausio 28 – Nr. 11 – P. 4.

[100] LLTI BR, F2-1732, lapai nenumeruoti.

[101] Jasaitis J. Laiškas į redakciją. // Aušra – 1914, rugpjūčio 7 – Nr. 30 – P. 383.

[102] Pen-tis Pr. Nauji laimėjimai lietuvių fabrikacijoje. // Lietuvos žinios – 1914, birželio 19 – Nr. 133 – P. 3-4.

[103] Yčas M. Iš mano kelionės Amerikon. // Viltis – 1913, rugpjūčio 2 – Nr. 89 – P. 2.

[104] Yčas M. Prie lietuviųekonomijos kilimo. // Vienybe lietuvininku – 1913, rugsėjo 17 – Nr. 38 – P. 4-5.

[105] http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=32081, žr. 2018 m. balandžio 2 d.

[106] Šmikis. Suvalkioja tinka veisliniams gyvuliams auginti. // Žemė – 1912, spalio 18 – Nr. 21 – P. 166-167.

[107] Vilnaus kronika. „Lietuvių ūkininkų bendrovės“ įsteigiamasis susirinkimas. // Viltis – 1914, gegužės 13 – Nr. 104 – P. 3.

[108] Įsteigiamasis „Lietuvių ūkininkų bendrovės“ susirinkimas. // Viltis – 1914, gegužės 25 – Nr. 114 – P. 2.

[109] Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII. – Vilnius, 2012 – P. 170.

[110] Liulevičius V. Išeivijos ekonominė parama Lietuvai // Aidai. – 1978. – Nr. 7. – P. 312.

[111] J. Basanavičiaus 1911 m. gegužės 24 d. laiškas J. Tumui. // VUBRS, F1-D401, L. 2 a. p.

[112] Skirius J. Dr. Jono Basanavičiaus laiškai JAV lietuvių veikėjui kun. Antanui Milukui. // Istorija – 2001 – Nr. 49-50 – P. 87.

[113] D-ro Jono Basanavičiaus autobiografija. – Vilnius: Lietuvių mokslo draugija, 1936 – P. 138, 139.

[114] LLTI BR, F2-1732, lapai nenumeruoti.

[115] LMABRS, F. 70-453, L. 14.

[116] LMABRS, F70-459, L. 1-2.

[117] Ten pat, L. 7.

[118] LMABRS, F70-452, L. 1 a. p.

[119] LLTI BR, F2-36, lapai nenumeruoti.

[120] LLTI BR, F2-1732, lapai nenumeruoti

[121] LLTI BR, F2-1821, lapai nenumeruoti.

[122] LLTI BR, F2-1734, lapai nenumeruoti.

[123] LLTI BR, F2-1740, lapai nenumeruoti.

[124] LLTI BR, F2-1738, lapai nenumeruoti.

[125] LLTI BR, F2-1734, lapai nenumeruoti.

[126] Prūsas A. Gyvenimo keliai. 1878-1938. – Marijampolė: „Dirvos“ bendrovės spaustuvė, 1938 – P. 159-160.

[127] Terleckas V. Bankininkystė Lietuvoje 1795-1915. – Vilnius: [Lietuvos bankas], 2011 – P. 362.

[128] 3-iosios Savitarpio kredito d-jos steigiamasai susirinkimas. // Lietuvos žinios – 1913, birželio 20 – Nr. 71 – P. 2.

[129] Jurginis J. Gydytojas Andrius Domaševičius. Laikas ir amžininkai. – Vilnius: Gairės, 2017 – P. 81.

Bus daugiau