Jonas Jablonskis 1921 m. Kauno apskrities viešosios bibliotekos nuotr.

Algirdas Grigaravičius, istorikas, www.voruta.lt

Aprašyti aktyvaus visuomenininko J. Jablonskio pažiūras nėra paprasta ar lengva. Akivaizdu jas buvus demokratines ir tautines, žymi tolerancija kitų atžvilgiu, „realaus idealisto“ pritarimas evoliucinei gyvenimo eigai ir troškimas dabartyje stengtis pataisyti esančius trūkumus ar pašalinti kliūtis tautos gyvenime.

„Varpo“ redaktorius Juozas Bagdonas prisiminė „J. J-io“ kriptonimu pasirašytą straipsnį, nukreiptą prieš socialdemokratines apraiškas tarp varpininkų, kur teigta reikią eiti evoliucijos keliu, rūpintis ne tik darbininkų, bet visų luomų ir tautos reikalais ir ne tiek socialiniais, kiek politiniais ir kultūriniais.[1] Pridėtina paties J. Jablonskio nuomonė dėl bendrinės kalbos ugdymo, kai pritarė Vydūnui, kad tam reikia ilgesnio laiko, nors lietuvių rašytojai niekina ir ignoruoja kalbininkų pastebėjimus.[2] Pranas Skardžius įžiūrėjo kliūtį bendrinei kalbai rastis aušrininkų suformuotą tradiciją, kurie būdami ne kalbininkais, eiliniais savamoksliais, rašto kalbos dalykus sprendė ne remdamiesi konkrečiais kalbos duomenimis, o „nekultivuotu kalbos jausmu ir dažnai net palaida vaizduote“.[3] Kalbininkui daugiausia rūpėjo gyvieji jo gyvenamos dabarties reikalai. Štai 1910 m. vasarį „Viltyje“ rašydamas apie vadovėlių mokykloms trūkumą, demonstravo jam būdingą praktiškumą. Geografijos vadovėlių bado dar nėra, išspausdinti be atlaso –  mažaverčiai. Kalbėti apie tai, kaip juos parengti, bus galima tik nusprendus, kokie reikalingiausi, o tai tokie, kurių trūksta šių dienų mokyklai. Ir pažvelgia plačiau: „Galvokite, pedagogai, vadovėlių dalykas yra ir mūsų tautos atgijimo dalykas!..“[4]

                      Grįžtant prie pirmojo sakinio, tenka prabilti apie pažiūrų apmatų paiešką periodikos tekstuose ir amžininkų atsiminimų, laiškų nuotrupose ar apsčiai prirašytų knygų recenzijų pastraipose.

1900 m. žinutėje kalbininkui nebūdinga dialogo forma aprašė lietuvių siekį Vilniuje turėti savo bažnyčią. Neturėdami mieste kur melstis lietuviškai, turi virsti lenkais, ko taip trokšta vyskupijos kapitula. Keliaudamas už Lietuvos ribų, Baltarusijoje pamatė tokius pačius rūmus, klojimus kaip ir Lietuvoje, tokius pat audinių raštus ir drabužius, kepures ir pypkes. Tad lietuviai, pasak J. Jablonskio, dalijasi į tikrus lietuvius ir tuos, kurie sulenkėję ar surusėję. „Varpo“ redakcija pastaboje aiškino, jog tai galima lietuvių kultūrinė įtaka baltarusiams kaip ir lenkų lietuviams.[5]

Gramatikos (1901 m.) puslapis su J. Jablonskio taisymais. maironiomuziejus.lt nuotr.

1905 m. rugsėjo 16 d. parašė atvirą laišką „Vilniaus žinioms“ dėl lotyniško įrašo keitimo lenkišku Aušros Vartų koplyčioje sumanymo, papiktinusiu eilę lietuvių Vilniuje. Jis teigė, kad istorinėje sostinėje yra nemaža tikrų lenkų, kiekvienam apie savo tautybę leidžiama spręsti pačiam, o lenkiškas įrašas šalia lietuviško neturėtų užgauti lietuvių jausmų.[6] Pamokslauti lenkiškai kalbantiems lietuviams dėl beatodairiško grįžimo prie tautos kamieno nepatartina, nes tai tik atšaldys jų tautinius jausmus, o drausti viešai kalbėti lenkiškai, paliekant tokią teisę tik namų aplinkoje, liūdnai primena rusų valdžios draudikus. Dienraščio redakcija neturi teisės kalbėti Lietuvos vardu, ypač klausimuose, kurie gali paliesti visos tautos garbę. Recenzuodamas 1906 m. Vilniuje išleistą brošiūrėlę „Čia ne juokai, bet tikra tiesa!“ piktinosi, kad visi kunigai vadinami „išgamomis, pagonais, lenkų kamais, lenkagaliais, lenkpasturgaliais“, kai yra nemažas būrys ir palaikančių lietuvystę. Juos reikėtų ne vyti ar pavaryti, bet savo pačių darbais ir gyvenimu parodyti, kaip privalo elgtis Lietuvos žmogus, kuriam rūpi krašto laimė ir garbė. Visi tie, kurie kitus „kaip šunis“ iš Lietuvos veja, visokiais nebūtais žodžiais pravardžiuoja, nedaug gera padaro, tik sukelia neapykantą prieš visa, ką patys brangina ir stengias apginti, bet tai daryti tegalima dorai ir žmoniškai.[7] Matyti, kad J. Jablonskis nepritarė radikaliam nacionalistiniam požiūriui į vietinius lenkus ir aplenkėjusius lietuvius, o greičiau išpažino liberalias nuostatas.

J. Basanavičius 1912 m. rugpjūčio 1 d. iš Francensbado kurorto kartu su Motiejumi Gustaičiu ir J. Jablonskiu palinkėjo Mečislovui Davainiui-Silvestraičiui ir jo leidžiamai „Litwai“ ištvermės kovoje su lenkininkais.[8] Gi J. Jablonskis 1912 m. rugpjūčio 15 d. laiške daktarui konstatavo, kad Lietuvoje vyksta didžiausia polonizacija, Šiauliuose ir Panevėžyje tėra lenkų kalbos mokytojai, lietuvių ne. Dar Vilniuje 1919 m. birželio 22 d. datuotame raštelyje pabaigoje klausė: „Argi čia bus lenkų valstybė?! Caveant consules! [Konsulai, būkite budrūs!]“ Vadinasi, polonizacijos ir valstybingumo klausimai jį skaudino ir neramino ne tik tautinio atgimimo laikotarpiu.[9]

Akivaizdu, kad J. Jablonskio būta evoliucijos šalininku, kuris platų liaudies švietimą suprato kaip būtiną jos kultūrinės pažangos sąlygą. Būdinga jo nuomonė šiuo klausimu išdėstyta 1893 m. kaip „Ūkininko“ priedų išleistų knygelių apžvalgoje. Rašydamas apie liaudžiai šviesti knygeles, šį darbą jis laikė didžiausiu varpininkams. Kiekviena turėtų apimti tik vieną temą, tada įgys daugiau skaitytojų, vienų ieškos jaunimas, kitų tėvai, trečių visi ūkininkai, ketvirtų sodininkai su bitininkais. Ką išleisti per metus turi spręsti „rašytojų susirinkimas“. Reikalingiausiomis laikė apie svetur įsteigtas įvairių tipų draugijas ir jų naudą, nedideles neseniai atgimusias ir gražiai gyvuojančias tautas, carinės valdžios teisės aktus, susijusius su notarais, teismais ir pan., bitininkystę, atskiras namų ūkio šakas, pasakų rinkinėlius vaikams. Kartu pabrėžė reikalą jas aktyviai platinti, sukuriant atitinkamą organizacinį tinklą.[10] Apžvalga sukėlė socialdemokratams simpatizuojančių varpininkų reakcijos ir paskatino idėjinę diferenciaciją.

Labai kritiškai atsiliepė apie Martyno Jankaus 1894 m. vasarą išleistą pirmąjį „Lietuviško darbininko“ numerį, pavadindamas ne naudingų žinių rinkiniu, o prikimštu plepalų, klausė, ar leidėjas iš tikrųjų jį norėjo paskirti darbininkams. Užkliuvo komercinė leidyba, lydima menko turinio.[11] Ir vėliau kalbininkui buvo aktuali ne tik liaudžiai suprantama spaudinių kalba, bet ir turinys bei nauda skaitantiems. Antano Smilgos Peterburge išleistas „Lietuvių ūkininkų kalendorius ant 1905 metų“ jam pasirodė „menko turinio“, o apie kitus, lietuviams taip reikalingus, atsiliepė, kad jie „skubiai surankioti arba iš seniai kramtytųjų kąsnelių“.[12]

1893 m. įsiterpė į „Varpe“ vykusią polemiką dėl lietuvių bajoraičių, kilusių iš sulenkėjusių šeimų. Pasirinkęs „Moteriškės“ slapyvardį ir tekstą rašydamas autorės moters vardu, piktinosi ankstesnio autoriaus „visos pusės vieno lietuvių luomo ir atskirų žmogysčių“ užgauliojimu. „Lenkaitės“ ir sulenkėjusių tėvų lietuvių dukterys, ištekėdamos už vyrų lietuvių, neturi jokių užmačių juos aplenkinti, kaip ir sulenkėję bajorai jos gali nuoširdžiai atsigręžti į tautą ir kalbą be jokios slaptos politikos. Aišku, pritarė G. Petkevičaitės teiginiui, kad išsilavinusios moterys pradeda nusimanyti nesančios tik lėlėmis, o suprasdamos savo pareigą kuo nors prisidėti prie tautinės veiklos.[13] Akivaizdi tolerantiška varpininko pozicija skaudžiu bajorų netekties tautiniam atgimimui klausimu ir moterų teisės dalyvauti viešajame gyvenime pripažinimas.

Gabrielė Petkevičaitė 1920 m. gegužės 14 d. aplankė kalbininką, kad kartu pasidžiaugtų Steigiamojo seimo atidarymu, įvyksiančiu kitą dieną. Jis pastebėjo, kad viskas bus paprasčiau, nes iš anksto pasirengta, nutarta, numatyta ir prasitarė: „Nebeįstengsiu tokio džiaugsmo jausti… Kaip per mūsų pirmąjį Seimą Vilniuje.“[14] Akivaizdi inteligento euforija dėl Didžiojo Vilniaus seimo.

                      Felicija Bortkevičienė atsiminimų pluoštelyje apie bendrą darbą su juo rašė, jog priklausė Lietuvos demokratų partijos Vilniaus kuopai, faktiškai buvusia kolektyviniu užsienyje leisto „Varpo“ redaktoriumi, vadovaujant P. Višinskiui. Straipsnius aptardavo ir taisydavo bendrai, diskutuodavo apie naujus įvykius ir reakciją į juos.[15] Tai vyko 1904-1905 m.  Pirmus du 1905 m. gruodžio mėnesį pasirodžiusius „Lietuvos ūkininko“ numerius redagavo P. Višinskis, o jų kalbą prižiūrėjo J. Jablonskis. Kuopoje vyravę nuosaikieji buvo nepatenkinti revoliuciniu ūpu ir per susirinkimą redaguoti pavedė A. Smetonai ir kalbininkui. Taip nuo trečio numerio kartu su Juozu Tūbeliu pora mėnesių J. Jablonskis faktiškai redagavo leidinį. P. Višinskis įsižeidęs išvyko į sodžių atostogauti.[16]

                      Viltingų 1905 m. pradžioje žinutėje pranešė, kad Vilniaus žydams leistos pradinės mokyklos, vietos lietuviai žada tuo reikalu kreiptis į valdžią ir spėjo, kad prašymas galėtų būti sėkmingas, kitoje informavo, jog lietuviškų knygų cenzūrai nereikia siųsti į Peterburgą, o pateikti Vilniaus cenzūros komitetui. Pristatydamas „Lietuviškos ceitungos“ straipsnį, skirtingai nuo atsargių lietuvininkų judėjimo Mažojoje Lietuvoje vertinimų lietuviškoje spaudoje tiesiog pasidžiaugė jų pastangomis vienytis ginant gimtąją kalbą.[17]

J. Jablonskis apie 1900 m.  maironiomuziejus.lt nuotr.

Suprasdamas naujai atsivėrusias galimybes steigtis lietuviškoms mokykloms, 1906 m. birželį ragino lietuvių jaunuomenę stoti į Panevėžio mokytojų seminariją, detaliai aprašydamas stojimo sąlygas ir tvarką, teigė, kad jiems krašte esančiose seminarijose neturi būti draudžiama mokytis ir piktinosi jų vadovybės keliamais sunkumais: „Visur matome tamsybę, visur stinga apšvietimo ir kaip gali rasties dar tokių baisių kliūčių žmonėms, jieškantiems savo krašte šviesos!“[18] Jo nuomone, apšvietos reikia, kad žmonės lengviau pelnytųsi duoną, pasisakė už privalomą, visiems lygiai prieinamą visuotinį mokymą ir lietuvių kalbą pradinėse mokyklose, skyrėsi iš kitų nuomone apie mokytojų tautybę, nes jais galėtų būti ir lietuviškai mokantys svetimtaučiai.[19] „Lietuvos ūkininke“ dar bent keturis kartus lietuvaičius ragino mokytis Panevėžyje. Apie stojimo sąlygas ir egzaminus rašė ir katalikų leidžiamoje „Vienybėje“.[20] 1907 m. vasario mėnesį situaciją vertino liūdnai. Baigę Veiverių mokytojų seminariją ne visi skuba grįžti į mylimąją ir brangiąją Tėvynę, o suleidžia šaknis lenkų žemėje. Labai kuo pasidžiaugti dingsties nebuvo: iš 132 ten besimokančių lietuvių būta vos aštuonių.[21] Koją per stojamuosius egzaminus pakišdavo silpnas norinčiųjų patekti pasirengimas. Ir daug vėliau nepamiršo šios seminarijos. Sukritikavęs IV Dūmos atstovus iš Lietuvos, kad nepasirūpino lietuvių kalbos mokytojų atlyginimų sulyginimu su rusų kalbos mokytojais, kaip tai padarė lenkai, priekaištavo ir dėl katalikų tikėjimo mokytojų atlyginimų atsilikimo nuo pravoslavų mokytojų, priminęs Panevėžio mokytojų seminariją, apgailestavo, jog lietuviams įstoti reikia Rusijos liaudies švietimo ministro leidimo, atsakymai į prašymus nuolatos vėluoja, tokia tvarka išliko per visą dešimtmetį, dabar tikisi ją pakeisti atstovo Dūmoje Martyno Yčo dėka.[22] Dar 1907 m. vasarį jis atkreipė visuomenės dėmesį į pradinių mokyklų mokytojų stygių pradėjusiose veikti mokyklose, konstatavo, jog sodiečiai jiems žymiai mažina algas, lietuviai, baigę gimnazijas, nepratę laikyti egzamino liaudies mokytojo teisėms įgyti, vengia darbintis miestuose.[23] Pranešdamas skaitytojams apie Biržuose steigiamą keturklasę miesto mokyklą ir tokių esimą Panevėžyje ir Šiauliuose, pabrėžė, jog mokymo kursas platesnis nei pradinių, bet svarbiausia, kad jas pabaigę turi teisę tapti pradinių mokyklų mokytojais, kas nesant Lietuvoje mokytojų seminarijų tuo tarpu vienintelė išeitis, mažinant jų stygių.[24]  

J.Jablonskis rimtai vertino ir religijos mokymą pradžios mokyklose, matyt, tikėjo auklėjamuoju jos poveikiu bręstančiai kartai. 1909 m. „Viltyje“ jis stačiai rašė, kad pabuvojęs kai kuriose per baigiamuosius egzaminus išgirdo labai prastus atsakymus į paprastus dalyko klausimus. Palygino su to dalyko egzaminais protestantiškose latvių ir estų mokyklose, kur mokinių žinios daug pilnesnės ir išsamesnės, rodančios didesnį supratingumą. Konstatavęs žemą religijos mokymo lygį, siūlė kad jį vestų mokyklų vedėjai ar mokytojai, o kunigai vykdytų tik bendrąją priežiūrą, mokytojų ir kunigų seminarijose derėtų įvesti religijos mokymo metodiką. Ir paprašė kunigų nepykti už pasiūlymus, o atidžiai juos pergalvoti.[25] Ir čia galima įžvelgti pagrindinį kalbininko požiūrį, kiek galima praktiškiau taisyti esamus realybėje trūkumus. Kaip kūrybingai ir diplomatiškai žiūrėjo į tikybos mokymą parodo 1907 m. gegužės 27 d. atsitikimas per Pumpėnų pradžios mokykloje vykusius baigiamuosius egzaminus, kada pirmojo Dievo įsakymo prasmę aiškino daug plačiau, kad įsako mylėti ne tik tėvą ir motiną, bet ir gimtojo krašto žemę, kuri maitina, ir kalbą, kuria tėvai ir protėviai šnekėjo.[26] Tokiu būdu aplinkiniams parodė, kad ir nenusižengus carinei tvarkai galima skatinti patriotizmą.

Labai aktuliu lietuviškos mokyklos klausimas tapo I pasaulinio karo metais Rusijoje atsidūrusiems karo pabėgėliams. To meto tekstuose tai pavadinta mokyklos lituanizacija, kuriai pradžią ir postūmį suteikė Voroneže atsidūrę lietuvių mokytojai. Jį pavadinęs didžiuoju reikalu, J. Jablonskis teigė, kad tauta, kurios mokykla nedirba, yra varginga, iki šiol lietuviai mokyklų turėjo labai mažai ir tas, menkas, netikusias, spaudoje kritikuoti mokytoją lietuvį buvę nepadoru. Visuomenė šiuo klausimu pasyvi ir nerangi, viešumoje švietimo dalykai rimtai nesvarstomi, nėra bent vieno mokyklai ir auklėjimui skirto leidinio. Todėl J. Jablonskis kartu su P. Mašiotu ir S. Čiurlioniene suėjo į redakciją, kuriai būrelis mokytojų dukart metuose pavedė leisti leidinį, nagrinėjantį tautos švietimo klausimus. Skelbs ir tekstus apie užsienio mokyklų patirtį ir jų uždavinius.[27] 1917 m. liepos 22 d. per antrąjį lietuvių mokytojų suvažiavimą J. Jablonskį išrinko Lietuvių mokytojų sąjungos pirmininku, kuris spaudoje pakomentavo jo nutarimus dėl politikos ir tikybos. Mokytojas turi palaikyti politines sroves, kurios gina kultūros, mokyklos ir mokytojų dalykus, gi mokytojų sąjunga negalinti ginti kurios nors partijos ar srovės reikalų. Mokytojui lygūs visi žmonės, dirbdamas su tėvais jis negali propaguoti nė vienos partijos „katekizmo“, kultūros ir mokyklos reikaluose turi būti bešališku, „visiems reikalingu, lygiu, artimu ir savu žmogumi“. Religinį auklėjimą pradinėse mokyklose derėtų palikti.[28] Jis labai aštriai vertino liuteronams 1916 m. išleistą Martyno Liuterio „Mažąjį katekizmą“ LDNKŠ Kultūros sekcijos lėšomis ne tik dėl daugybės kalbos klaidų, laikė visiškai netinkamu vaikams mokyti, reikalavo išimti iš apyvartos ir grąžinti visuomenei leidybines lėšas.[29] Plačiai išnagrinėjo ir sekcijos dėka tais pačiais metais pasirodžiusį kunigo Kazimiero Paltaroko „Tikybos mokslą ((Šv, istorija is katekizmas)“. Teigė, jog katekizmo autorius kvaršina vaikų galvas išmoktinomis, ne visada įtikinamomis smulkmenomis, nemoko jų plačiau žvelgti į mokomąjį dalyką, išreiškė abejonę dėl turinio išdėstymo klausimų ir atsakymų forma tinkamumo. Pasisakydamas už modernesnes, artimesnes dabarčiai  traktuotes, nes religija yra kultūros gyvenimo dalis, teigė: „Man rodėsi visada, jog tikybos mokslas reikalingas ir šio amžiaus dalykams kaip reikiant sutvarkyti, jog žmogus, kurs nesirūpina artimo gerove, nė Dievui nepatinka“. Pasak jo, tikybos vadovėlio uždavinys remiantis Kristaus mokslu ugdyti dorą, išmintingą ir galvojantį pilietį. Jis turi būti vaikams suprantamas ir aiškus. Taigi, J. Jablonskiui K. Paltaroko parengtas vadovėlis netinka šių dienų ir ateities mokyklai.[30] Įvertindamas „Katalikų tikybos katekizmą, patvirtintą Žemaičių vyskupystei“, išspausdintą Kaune Saliamono Banaičio spaustuvėje 1918 m., dėl šios rūšies vadovėlių pastebėjo, kad rašomi ne tų, kurie sugeba ir moka, o turinčių būti kuo toliau nuo mokyklos. Pasikartoja, jog išleistieji katekizmai ir tikybos vadovėliai mokymuisi visai netinkantys, metas nustoti tenkintis jų išdėstymu klausimų ir atsakymų, ne visada „mokamai nusakomų“, forma.[31]

J. Jablonskis (sl. Rygiškių Jonas). Lietuvių kalbos sintaksė. Seinai. 1911 m. maironiomuziejus.lt nuotr.

1915 m. gruodyje įsteigta Voronežo mokinių bendrabučių globėjų taryba, kurioje susikirto Konstantino Olšausko, Lietuviams nukentėjusiems dėl karo šelpti draugijos Centro komiteto įgaliotinio, ir J. Jablonskio pažiūros į auklėjimą. Konstantino Šakenio, M. Yčo vyrų gimnazijos inspektoriaus, atsiminimuose, nurodoma, jog ilgainiui  joje susidarė dvi grupės, skirtingai vertinančios mokinių šalinimą iš bendrabučių, šiems prasižengus nustatytai tvarkai. Apie įgaliotinį būrėsi griežtų metodų šalininkai, o prie P. Mašioto ir J. Jablonskio šliejosi nepritariantys, manantys, kad pavarytas vaikas be tėvų ir artimųjų pakliūtų į keblią padėtį. Susidūrimus aitrino sunkus įgaliotinio būdas: buvo žmogus griežtas, sunkiai sugyvenamas, ūmus, iškilus kokiam klausimui, būdavo nusiteikęs veikti be atodairos, kad reikalas baigtųsi jo pageidaujama linkme.[32] Keletą moksleivių pašalinus iš bendrabučio, protestavo Zigmas Žemaitis. Jį karščiausiai palaikė J. Jablonskis, per posėdį kategoriškai pareiškęs K. Olšauskui, jog mesti juos į gatvę neturi teisės. Atsidūrusių Voroneže mokytojų ir šiaip inteligentų pareiga būti ir auklėtojais, nes tikrieji moksleivių tėvai liko anapus fronto linijos, ir klasė įgaliotinio, ar įsivaizduoja, kad normalūs tėvaisavus vaikus mestų likimo valiai vien už tai, kad jie, būdami jau ganėtinai susipratę atsisakytų dalyvauti kasdienėse tikybinėse apeigose.[33]

Kalbininkui rūpėjo ir lietuviškų draugijų įstatų terminai. Jis ragino jų vertimus iš rusų kalbos atsiųsti peržiūrėti „Vilniaus žinių“ redakcijai, suprasdamas neišvengiamą lietuvių kalbos plėtojimąsi, apimant naujas tautiečiams nepažįstamas visuomeninės veiklos sritis. Pristatydamas savą Vilniaus lietuvių savišalpos draugijos įstatų vertimą, jį pavadino drąsiu, o ne vergišku, kuriame yra naujadarai narys, paslauga, sąskaita, apskaita, sąmata.[34]

Kelis vedamuosius pirmais 1906 m. mėnesiais parašė remdamasis ekonomisto ir Rusijos liaudies socialistų (enesų) partijos organizatoriaus bei ideologo Aleksejaus Pešechonovo (1867-1934) knygele „Duona, šviesa ir laisvė“. Jo ir kitų partijos veikėjų ideologinės nuostatos žymiai paveikė idėjinius Lietuvos demokratų partijos pasirinkimus ir orientaciją į nuskriaustas socialines grupes. Įtakoti Europoje tuo metu propaguotų solidarizmo idėjų teigė, kad visuomenėje negali kilti jų priešpriešos, o visi santykiai tarp žmonių grindžiami jų interesais ir grupiniu solidarumu, tarpusavio bendradarbiavimas ir pagalba yra svarbiausi socialinės pažangos veiksniai. A. Pešechonovas tvirtino, jog su laiku žmonija susitelks į vieną neskaidomą visumą ir taps visuomene, kurioje vyraus „liaudinio socializmo“ tvarka.[35] Pagrindiniu vienijimosi elementu turėtų būti sąmonė (savimonė) ir švietimo plėtimas. Viename iš vedamųjų „Lietuvos ūkininke“, pavadintame rusų ekonomisto knygelės antraštės pavyzdžiu, J. Jablonskis rašė nuo savęs, kad Lietuvos žmonėms reikia duonos, jie turi būti sotūs, apsirengę, gyventi šiltose, erdviose ir šviesiose trobose, bet nesant krašte deramo švietimo gresia atsilikti  nuo kitų tautų, reikia ir laisvės, kad ponai „nejodinėtų žmonių sprandais“, o visi vykdytų įstatymus, parengtus išrinktų žmonių atstovų.[36] Spėtina, kad J. Jablonskis šių teiginių asmeniškai sau svetimais nelaikė, nors ir redagavo partinį leidinį, turėjusį atitikti LDP idėjinę kryptį. Ir nuvykęs į Panevėžį, toliau domėjosi politika. 1906 m. rugsėjo 27 d. įvyko Panevėžio apskrities dvarininkų sušauktas susirinkimas paremti Vilniaus vyskupo Eduardo Ropo įkurtos Lietuvos ir Baltarusijos konstitucinė katalikų partijos kandidatams. J. Jablonskis rašė, kad tikėjęsi į II Dūmą išrinkti „poniškesnius“ atstovus, nes dvarininkai Kauno gubernijoje rinkimus į I Dūmą pralaimėjo. Ponai apsimeta demokratais, bet bežemiams ir mažažemiams ūkininkams žemės duoti nenori, tekalba apie mažų sklypelių pardavimą rinkos kainomis ir servitutų panaikinimą. Nusistatę prieš visuotinius rinkimus. Vietinių žmonių švietimui lėšų neduoda ir prašo carinės valdžios pažaboti lietuvių laikraščius. E. Ropo šalininkai norėjo į savo paines įvelti miestiečių ir valstiečių atstovus, bet šie nusprendė turėti savą rinkimų komitetą ir išrinkti į Dūmą jų reikalus ginsiančius žmones, aiškindami kad netarnaus ponams, nes turi vadų inteligentų, kilusių iš liaudies. Vietos žydų inteligentai pareiškė, kad per rinkimus ir toliau dėsis su valstiečiais kaip buvo sutarta Kaune, renkant I Dūmos atstovus.[37] Pirmame „Vilniaus žinių“ numeryje žinutėje „Lietuvos išeiviai“ parašė, kad sunki kova už būvį ir kalbos nemokėjimas Amerikoje įtraukia lietuvius ūkininkus emigrantus į sunkų vargą ir kartais išvaro iš proto, nes lėtas tautietis ne visada suskumba sekti paskui „greituosius, paskubos žmones“. Ir tyrinėdamas mirštančias lietuvių kalbos salas Vilnijoje, pastebėdavo socialinius dalykus. Bebrėnų kaime, Lazūnų miestelio apylinkėse, žmonės gyveną labai vargingai, nerasi kiemo, iš kurio į Ameriką nebūtų iškeliavęs vienas kitas vyras.[38] Su moraline atijauta atsiliepia apie išblyškusias kaimietes, kad ne didžturčio K. Milevskio dvarai, žmonės neturėtų kur užsidirbti ir prisieitų tiesiog badu dvėsti. Ponai atstovai Dūmoje kalba kad ūkininkams reikia tik šviestis ir išsiskirstyti viensėdžiais, bet jie „bematant ausimis pavirsta“,– taip jiems rūpi žemės dalykai.

Paskutiniai J. Jablonskio su politika susiję tekstai „Lietuvos ūkininke“ siejasi su Kauno gubernijos atstovu Dūmoje Vincentu Jarulaičiu.[39] Autorius piktinosi, jog susidėjęs su dvarininkais, pakviestas Vilniuje susitikti pokalbiui su kitais atstovais lietuviais neatvyko, o pasirinko vizituoti vyskupą E. Ropą. Kalbinamas lenkų laikraštininko, pasisakė prieš autonomijos reikalavimą Lietuvai, visuotinius ir lygius rinkimus į Dūmą, žemės skyrimą bežemiams ir mažažemiams ūkininkams, reikią tik kaimams išsiskirstyti vienkiemiais ir panaikinti servitutus. Priekaištai sulaukė V. Jarulaičio atsakymo „Šaltinyje“ (1906, nr. 11). Jis pareiškė, kad su vilniškiais nesusitikęs, nes mieste susidarė dvi partijos, tautininkų demokratų („Vilniaus žinios“) ir tiesiog demokratų („Lietuvos ūkininkas“), trokštančios, jog atstovas Dūmoje gintų ne Lietuvos, o jų partinius interesus. Kita priežastimi nurodė „vieno tikro lietuvio“ įspėjimą, kad vietos lietuviams būtų nemiela kalbėtis su kunigu, nors ir geriausiu lietuviu būtų. J. Jablonskis, neigdamas pareikštą kaltinimą, atsakė, kad demokratai į kunigus žiūri kaip ir į kitus žmones, tačiau garbinti jų nemoka. V. Jarulaičio įtarimą, kad „Lietuvos ūkininkas“ pageidautų, jog žmonės kunigų atstovais į Dūmą nerinktų, nes nepagiria partijų, pavadino nepamatuotu. Kiekvienas žmogus gyvenime turi elgtis, nepaisant įsitikinimų, dorai ir teisingai, taip priminęs moralaus elgesio būtinybę politiniuose santykiuose, bendraujant priešiškų srovių atstovams.

Pirmajame 1904 m. „Vilniaus žinių“ numeryje įdėtas pakilus straipsnis „Mūsų šventė ir mūsų rūpestis“, kuriame pastebima: lietuvių krašte reikalų daugybė, bet juos viešai svarstyti čia pat, savo žemėje, pradedame tik dabar. Svarbiausia dienraščiui platinti apšvietimą, pirmiausia atsižvelgiant į Lietuvos ūkininkus, artojus, lauko darbo žmones, tiesiog į „žmones“ ir jų reikalus, paskui ir į kitus gyventojus, lauksiančius pagalbos, pamokymo, patarimo. Pagrindine rūpima gaire bus „Lietuvos apšvietimas, gerovė ir laimė“. Panašiai, tik kiek konkrečiau dėstoma pirmajame 1905 m. „Lietuvos ūkininko“ numeryje skelbtame vedamajame „Kas mums rūpės?“. Pirmiausia „Lietuvos darbo žmonės“, patikslinant kad tai dirbantys žemę ir gyveną iš jos. Tačiau yra ir bežemių, kuriems aiškintina, jog įmanoma užsiimti ir kitokiais darbais, kad neprisieitų dangintis į Ameriką, rašys apie tai, kad tą „Ameriką“ turėtume čia pat. Pagrindiniais reikalais Lietuvoje dabar tampa aprūpinimas žeme, valsčių valdymasis, teismai, mokyklos ir kiti, būdingi visai Lietuvai. Kuo pasibaigs gyvenimo pervartos Rusijoje, dar nežinia. Skaitytojas turi pažinti ir suprasti Lietuvos reikalus. Lietuviai rūpinasi, kad jų kraštas valdytųsi pats, bet kol kas įspraustas į Rusijos valstybinį gyvenimą. Tad rašys ir daug apie Rusijos žmonių reikalus. Gyvenant Europoje, dera pažinti jos tautų gyvenimą, nes ten turima daugiau duonos, mokslo, apšvietimo, geriau mokama apsiginti nuo valdžios. Mus galėtų pamokyti čekų ir latvių pavyzdys. Skaitytojas stengsis žinoti, „kas nauja, kas gera girdėti“ Lietuvoje, jos pakraščiuose, Rusijoje ir visame pasaulyje. Taigi, tai – du nuosaikūs, pilni švietėjiškų ketinimų, jokios smarkesnės kritinės gaidos carinės valdžios atžvilgiu neturintys tekstai ir gana atsargūs tuolaikinės politinės publicistikos pavyzdžiai.

Kokių idėjinių nuostatų laikėsi 1906-1907 m. rastume jo laiškuose. Nežinomam asmeniui iš Panevėžio 1907 m. pradžioje parašė apie Vilniaus lietuvių inteligentų nesutarimus: „Kad bendrasai vilniškių gyvenimas irsta, matyti pagaliaus iš laikraščių. Gailu, reikia laukti, kol atsiras vienas kitas  žmogus, kurie tikrai panorės taisyti, kas yra taisytina, ir panorėję ims iš tikrųjų taisyti. Juk negalima, turbūt, sakyti, kad tas dalykų stovis yra nepataisytinas.“[40] Nežinia, kas turėta omenyje: idėjinis susipriešinimas tarp kairiųjų ir dešiniųjų ar smarkus kivirčas konkrečiu klausimu. Jis tikėjo, kad vadovaujantis gera valia ir atkakliai veikiant, įmanoma pozityviai spręsti tikrovėje esančius konfliktus. Dar konkrečiau dėstė 1906 m. spalio 3 d. „Lietuvos ūkininko“ redakcijai, atsakydamas į kvietimą atvykti į Vilnių tartis dėl tolimesnių leidinio reikalų. Matyti, į jį kreiptasi dar kaip LDP narį. Savaitraštis turi būti suprantamas, populiarus, prieinamas žmonėms, įvisą gyvenimą privalo žiūrėti realistiškai, prisitaikydamas prie tautos idealų ir reikalavimų, opių klausimų liesti  nederėtų. Esant žmonių ir tautos organu, turėtų įgyti visų lietuvių inteligentijos „luomų“, taip pat ir kunigų, simpatijas. Vesti polemikas, bartis, skaudiesiems klausimams kelti netinkąs, tam tikslui geri inteligentijai skiriami laikraščiai. Ir prisiminė, kad redaguodamas :Lietuvos ūkininką“, kunigų nelietęs, bet ir jų darbų negyręs, „gyriau tik [Joną] Katelę ir peikiau [Vincą] Jarulaitį ir prieš tokį rašymą kunigai nieko turėti negalėjo, jie tik laukė, laukė, laukė…“. 1908 m. gegužę „Lietuvos ūkininkas“ pakvietė bendradarbiauti vėl, šį kartą prisidėti prie būsimo priedo „Mokykla“. Atsakydamas pabrėžė, kad švietimo reikalai, apie kuriuos rašo beveik visi lietuvių laikraščiai, pačiam labai rūpi: „Aš esu realistas, bent taip į save žiūriu: man rūpi tie mokyklos dalykai, kurie netrukus įvykinami ir kjurių įvykinimas nuo mūsų pačių pareina.“ Toliau pasikartoja, kad leidinys turi būti „visiems“ prieinamas, suprantamas, įdomus žmonėms, ginčams, barniams, nuomonių susirėmimams jame ne vieta. „Lietuvos ūkininkas“ skiriamas suaugusiems, „šviesos ir žinių ieškantiems vaikams“, bet aukštojo stiliaus straipsnių su „idėjomis, idealais, objektais, subjektais“ žmonės „(tie „vaikai“)“ nesupranta, daug kartų būdamas tarp jų, tai patyrė. Žinoma, dera rūpintis, kad valstietis vertintų mokytoją kaip savo bičiulį šviesuolį, bet priedas „Mokykla“ to padaryti nepajėgs, tai gali tiktai didelis pačių mokytojų noras būti pirmiausia tautos mokytojais, išreikštas per darbą ir žodį. Atsakymo redakcijai pastaboje parašė: „Kitados buvau „pirmeivis“, bet dabar, kaip matyti iš laikraščių, pasiliekant iš tikrųjų tuo, kuo buvau, reikės, turbūt, „atžagareiviu“ pavirsti. Matyt, senatvė artinasi!“. [41] Taigi ryšius su LDP nutraukė 1906 m. spalį, o galutinį tašką padėjo sekančių metų rudenį, kai iš partijos išstojo A. Smetona ir keletas jo pasekėjų. Ir būta dėl ko, nes dar birželio mėnesį su bendraminčiais susitarta dėl bendrovės „Vilčiai“ leisti. Taip iš nuosaikiųjų demokratų ir tautiškai nusiteikusių kunigų koalicijos susidarė protautininkiška srovė, kurios „vidurio keliui“ J. Jablonskis neliko abejingas ir uoliai darbavosi kad ir bendrinės kalbos formavimo bare, ką, matyt, suprato kaip tautinio judėjimo augimo ir stiprinimosi veiksnį.

1914 m. gruodžio mėnesį įsikūrus Lietuviams, nukentėjusiems dėl karo, šelpti draugijai, pasisakė prieš jos pavertimą partijų atstovybe, ragino išsamiau informuoti skaitytojus apie savo veiklą. Manė, kad jos valdyboje galėtų būti ir kunigai, kaip veiklusis Juozas Tumas. J. Jablonskis rašė: „Man pačiam tenka kartais dėtis savo skatiku įvairiausiose pašalpos draugijose, bet nei karto nesu girdėjęs, kad į jų valdybas rinktų „partijų atstovus“. Ir priduria: „Jei tauta ir pavargėlius šelpdama nori dirbti partijų darbą, ją istorija turės iš gyvųjų tarpo išbraukti.“[42] Tačiau netenkino ir vienašališkas iškreiptas Prano Dovydaičio redaguojamos „Vilties“ informavimas apie kairiųjų pasisakymus draugijoje. Kaip mokytojas pats turi būti kantrus ir bešališkas, jei mokinio atsakymas netinkamas, tyčiotis dėl to negalįs. Mokydamas kitų vaikus, yra daug kieno nekenčiamas, niekinamas, keikiamas. Ir laikraštyje pašaipos ir patyčios priešininkų atžvilgiu bereikalingos, todėl siūlė jam „susivaržyti savo teises“.[43] Jo rašinius sukritikavo „Vilniečio“ slapyvardžiu prisidengęs autorius, priekaištavęs dėl pastabų apie P. Mašioto ir A. Bulotos pasisakymų apkarpymus „Viltyje“ ir teigė, jog laikraštis ginantis turi teisę pulti priešininkus.[44]

Jam būdingą realizmą parodo ir ragindamas būsimame LMD susirinkime 1915 m. birželį kalbėti apie karo sukeltų sunkumų padarinių palengvinimą žmonėms, į kurį turėtų suvažiuoti „galvoją ir išmaną, gyveną su tauta ir tautoje darbo žmonės (gydytojai, agronomai, kunigai, mokytojai, laikraštininkai…)“. Nereikėtų kelti tuščių ginčų dėl kairiųjų ir dešiniųjų nuopelnų ar nuodėmių, o kaip kas darytina toliau, kad karo eibės nesunkintų gyvenimo mūsų kraštui, „<…> ir paskui tikrai padarykime, ką būsim nusprendę, ir tiek“. Pedagogų komisija turi pasirūpinti, kad veikiau pasirodytų reikalingi mokykloms vadovėliai, sudaryti rašybos dalykams sutvarkyti komisiją, nes kol nėra vienodos rašybos ir raštų kalbos, apie lietuvių kalbos mokymą rimtai kalbėti negalima.[45] 

J. Jablonskis, viešėdamas pas Putvinskius Graužikų dvare, netoli Kelmės, pasiūlė šeimininkei pasikviesti rašytoją G. Petkevičaitę. Emilija Putvinskienė jos nepažinojo, tad kvietimą pradėjo kreipiniu „Gerbiama Tamsta“. Pro šalį ėjęs svečias žvilgtelėjo ir tarė, kad tokie žodžiai šalti ir oficialūs, reikėtų rašyti „Mylima“, nes abi lietuvės, vadinasi, mylinčios viena kitą.[46] Šiame epizode turime reikalą su J. Jablonskio tautinės vienybės ir solidarumo suvokimu bei asmenybės įsijautimu į ją, tuo labiau, nes tautiniai ir intelektualiniai ryšiai taip negausios provincijoje lietuvių inteligentijos aplinkoje branginti ir puoselėti.

„Mūsų laikų aitvare“ J. Jablonskis ragino lietuvius sekti čekų pavyzdžiu: „Dirbkite ir taupykite!“ Mūsų tautiečiai svetur būdami vargsta, kenčia ir pražūsta savam kraštui. Dėl to esame kalti patys. Visi turėtume dirbti išsijuosę, kad mūsų žemė visiems taptų motina, ne pamote, kad visiems gimtosiose vietose gautų darbo ir maisto. Save laikančios kultūringomis tautos darbščios darbuose ir taupydamos, o tai – tiesiausias kelias į civilizaciją ir gerovę.[47]  Mykolas Krupavičius recenzijoje nurodė, kad kultūros stoka, nemokėjimas naudotis turimomis gėrybėmis veda žmones į vargą, tačiau nemenkesnės reikšmės dalykas yra taupyti. To reikia, pasak recenzento kaip tautos brandumo, kultūringumo ir nepriklausomybės saiko. Darbas suteikia gerovę, o santaupos tautos finansų įstaigose suneš didelį kapitalą, kas leistų, jog žemė, namai ir įstaigos tarnautų tautos labui.[48] Kitas autorius pabrėžė, kad taupumas, anot J. Jablonskio, nėra šykštumas ar godumas, o išmintingas savo darbo vaisių naudojimas, atliekant savąsias prievoles visuomenei ir tautai.[49] „Mūsų dienų aitvaro“ aktualumą rodė jo pakartojimas „Lietuvos aido“ puslapiuose 1932 m. kovo 9 d. numeryje (Nr. 55).

Net dukart J. Jablonskis ragino žmones rinkti žinias ir medžiagą I pasaulinio karo istorijai ir siųsti į Peterburgą Rusijos mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyriui, vėliau pasitaisė, kad galima pateikti jas ir lietuviškai Lietuvių mokslo draugijai.[50] Vytautas Landsbergis-Žemkalnis 1967 m. prisiminimuose rašė, kad 1914 m. rugpjūčio pabaigoje aplankė J. Jablonskį Papilėje, kuris sielojosi dėl karo veiksmų Lietuvoje, kalbėjo apie mūsų kultūros turto išsaugojimą, ragino rinkti visokias žinias apie karinių veiksmų padarinius, kad ilgainiui surinkta medžiaga būtų panaudota mokslo reikalams, pabrėždamas, kad jos būtų tikros ir teisingos, o ne šališki prasimanymai. Abi kariaujančios pusės, Rusija ir Vokietija, pasak jo, mūsų nelabieji kaimynai, nors Lietuva 1914 m. buvo Rusijos imperijos dalimi, Lietuvą nuo abiejų valstybių atsiedavo. „Abu labu“,– sakydavo, žiūrėdamas pro langą į praeinantį rusų žandarą.[51]

Kiek netikėtai Lietuvoje gyvenančių tautų pristatymą rastume 1916 m. išleistos chrestomatijos ar skaitinių knygos „Vargo mokyklai“ antrojoje dalyje. Straipsnelis vadinasi „Dešimt brolių“, kur apibūdinami autochtonai, žydai, lenkai, rusai, vokiečiai, čigonai, baltarusiai, totoriai ir kt.[52] Apie lietuvius pasakyta, kad išsiskirsčius viensėdžiais, jie mažiau barasi tarpusavyje, kiekvienas dirba žemę kaip tinkamas, gero ūkininko pavyzdžiu seka kaimynai, o dirva tampa derlingesne.  Emigruodami į Ameriką, temokant dirbti žemę, gauna sunkiausius ir pigiausiai apmokamus darbus. Tuo tarpu savame krašte imantis amatų ir prekybos pasiseka ne kiekvienam. Mokyklų maža, mokytis neįpratę, todėl daugiausia žmones vargina tamsybė, trūksta mokslo, šviesos, mokytų žmonių. Padėtis pagerėtų, jei bent pusė lietuvių, išėjusių mokslus, apsigyventų Lietuvoje. Būdami tamsūs, tautiečiai nemoka kaip reikia dirbti ir pramisti savo krašte, pinigus ir sveikatą perniek leidžia girtaudami ar dykinėdami, tautinio darbo vienybėje nedirba ir savojo turto netaupo gyviesiems krašto reikalams. Pavardija keletą lietuviškų spaustuvių, „Vilijos“ fabriką Vilniuje, cemento fabriką ir kitas teigiamas permainas tautiniame gyvenime. Daug lietuvių sulenkėję, bet yra ir tikrų lenkų. Lietuvių polonizacijai plisti padėjo savų mokyklų, knygų ir laikraščių „neturėjimas“ ir sekimas „ponais“ savinantis lenkų kalbą. Kur pasuks sulenkėję lietuviai, ar galutinai virs lenkais, ar grįš prie lietuviškai kalbančių brolių, pasakyti sunku.

Generolas J. Bulota, kalbininkas prof. J.Jablonskis, kunigas, poetas Maironis ir kiti visuomenės veikėjai Karo muziejaus sodelyje 1925 m. limis.lt  nuotr.

 Kitataučiai – „vienų namų broliai, vieno krašto piliečiai“, todėl vieni su kitais privalome elgtis dorai ir teisingai. Pažymėta, kad žydai gyvena išvien, jų tarpe beveik nėra girtuoklių ir paleistuvių, jie gudrūs ir apsukrūs, nuo seno verčiasi smulkiąja prekyba. Toks verslas ir pripratimas būti skriaudžiamiems kitataučių, dažnai masina apsukti ir nuskriausti „mūsų žmogelį“. Žmonės teisingai nekenčia tokių sukčių, bet savo neapykantą nepamatuotai „nuverčia paskui, labai neteisingai, ir ant visos žydų tautos“. Pažįstamas ekonominis antisemitizmas iš V. Kudirkos tekstų. Taigi, pradžios mokyklose besimokantiems J. Jablonskis aiškiai ir paprastai išdėstė beveik nepakitusį nuo Didžiojo Vilniaus seimo laikų savo požiūrį į Lietuvoje esančias tautas ir jų sugyvenimo būtinybę, likdamas varpininku bendriausia šio žodžio prasme.

Ir vėlesniais metais J. Jablonskiui nebuvo svetima viešai išsakyti savo poziciją. Kartu su kitais tautinio judėjimo veteranais Petru Leonu, generolu Jonu Bulota. Pranu Jodele, Juozu Bagdonu ir Aleksandru Jakštu-Dambrausku protestavo prieš Ambasadorių konferencijos 1923 m. kovo 14 d. sprendimą pripažinti Vilnių Lenkijai.[53] Nekentė chamiško elgesio spaudoje. Su Mykolu Biržiška, Juozu Tumu, Augustinu Janulaičiu, P. Leonu ir kitais protestavo prieš režisierių Kastantą Glinskį šmeižiantį straipsnį 1925 m. „Lietuvio“ Nr. 16, nes tekste užgauliotas „šlykščiais pravardžiavimais“.[54] 1925 m. lapkričio 13 d. Lietuvių tautininkų sąjungos organas „Lietuvis“ paskelbė kreipimąsi dėl Didžiojo Vilniaus seimo 20-mečio paminėjimo.[55] Jį su J. Jablonskiu pasirašė A. Smetona, F. Bortkevičienė, J. Vileišis, J. Tumas, D. Malinauskas ir M. Sleževičius, po tris tautininkų ir liaudininkų atstovus. Tai būta jų rinkiminės koalicijos prieš III Seimo rinkimus preliudija. Valdantys krikščionys demokratai nereagavo į tautininkų siūlomą jubiliejaus proga sukviesti tautos atstovų kongresą, o sudarė, prisidengiant Lietuvos šaulių sąjunga, atskirą minėjimo komitetą. Taip siekta išvengti viešos valdančiųjų kritikos. Gruodžio 6 d. įvyko atskiros opozicijos ir valdžios surengtos iškilmės. Pasirašiusieji į tautiečius kreipėsi kaip Didžiojo Vilniaus seimo dalyvių grupė, pasivadinusi minėjimo komitetu. Matyt, J. Jablonskis prijautė opozicijai, o gal prikalbino J. Tumas arba A. Smetona. Minint dešimtąsias metines, jis rašė, kad seimas dirbo ir sprendė ne taip, kaip laukė sumanytojai, tačiau išliks pamokomu ir atminčiai įžymiu faktu. Prisiminė atvykusius Vilnijos sodiečius, jau nemokančius lietuviškai, kurie paprašė seimo nutarimus išversti į lenkų kalbą, kad galėtų paskleisti žinią sugrįžę namo, bet kalbėtojai apie visokias lygybes brolius tautiečius atstūmė.[56] Gi kreipimesi seimas įvardintas kaip vienas didžiausių etapų kelyje į nepriklausomybę. Tačiau jį derėtų laikyti tikrai nuosekliu demokratu. 1912 m. gruodį „Laiške „Vilties“ redakcijai“ apmaudaudamas rašė, kad informuojant laikraštyje apie nepaprastąjį „Aušros“ dalininkų susirinkimą teigiama, jog vyskupijos administratorius K. Michalkevičius pasisakęs taip: jeigu redaktorius mėginsiąs erzinti skaitytojus „nacionalistiškais dalykais“, bus jo atstatydintas, bet kuris dalyvavusių jame asmenų buvo vėl išrinktas redaktoriumi. Paklausė, ar negeriau įvyktų, jei jį skirtų tas pats asmuo, galintis nušalinti nuo pareigų. J. Jablonskis prisipažino, kad pačiam nepatinka, kai skaitytojai erzinami tautiniuose dalykuose, bet labiau nenorėtų, jog sprendžiant apie „erzinimą“ lemiamas balsas priklausytų vienam administratoriui.[57]

                      Jam rūpėjo ir spaudos viešumas bei etika, raginant atsisakyti pasirašinėti slapyvardžiais. Jie buvę reikalingi skelbiantis draudžiamoje periodikoje, bet savaime suprantama tiems laikams tradicija turėtų pranykti. Slapyvardžiais tesinaudoja tie, kuriems jie atstoja pavardes, ir polemizuojant su jais prisidengusiais. Jie netinka ir vertėjams, besiskelbiantiems išversti kokį svarbų veikalą ir kitus raginantiems jo nesiimti. Tokie dažnai per keletą metų nieko nepadaro, tik tuščiai pasigarsina. Bijodami konkurencijos, atitinkamai  elgiasi ir leidėjai.[58] Smerkė ir greito pelno bet kokia kaina siekiančius leidėjus. Vertindamas 1922 m. pasirodžiusį sekimą Teofilio Gotje romanu „Brahmanizmo stebuklai“, prisipažino :romanų recenzijų nėra rašęs, bet „Stebuklai“ jį „išvarė iš vagos“. Tokios knygos nei gyrė, nei peikė, tik piktinosi, nes visuomenei nereikalinga, o tekste knibždėte knibžda kalbos klaidų.[59]

                      Kitokios nuomonės dėl slapyvardžių kalbininkas laikėsi 1915 m. Atsiliepęs į J. Tumo raginimą jo redaguojamame „Rygos garse“ nesidangstyti „Slapukais, Druskiais, Nedruskiais, Nefilologais, Bepartiviais, Filografais, Grafodilais“ ir kitais tolygiais, jis išreiškė nepasitenkinimą nepadoriu redakcijų elgesiu, atskleidžiant tikrąją autoriaus pavardę. Toliau emocingai aiškino: „Pats aš sutikčiau, žinoma nesirašyti vienu kitu slapyvardžiu, jei mano kritikai, iš kurių gaunu kartais ir skaudžiai pliekti, nesinaudotų patys invairiais slapyvardžiais – mano vardui mindyti. Kam aš rašysiuos po straipsniu savo pavardę, jei mano kritikas, prisidengęs slapyvardžiu, žinau, ims tuoj mano kojų apačias čiupinėti, jei, pamatęs po straipsniu mano pavardę, ims tuojau mane saviškai nagan – už būtas, nebūtas, paties prasimanytas ir iš piršto laužtas mano nuodėmes?! Kad kritikas galėtų šalčiaus ir rimčiaus apie mano kalbamąjį dalyką nušnekėti, kad jis savo kritikoje apie rūpimąjį man dalyką tešnekėtų, dabar aš turiu jam kartais ir nepasirodyti kas esąs: vieną kitą  kritiką esu pastebėjęs, iš vagos išvaro pati mano pavardė ar paprastasis mano slapyvardis – ir jis, turėdamas galvoje pačią tą pavardę ar slapyvardį, dažnai nebemoka su manim nė apie rūpimąjį man dalyką rimtai kalbėti. Kolei taip bus, be slapyvardžių sunku gyventi.“ Patikslino, kad yra ir drąsių autorių, pasirašančių tikrąja pavarde, o toliau įgėlė kunigams, kurie iš svetur parsivežę „po šiokio tokio „daktaro“ laipsnį“, prie savo pavardės puikuojasi santrumpa „dr.“. Taip pažemina visus kunigus „nedaktarus“, aukštindami save garbės titulais. Kalčiausias dėl gausaus slapyvardžių naudojimo spaudoje – „visų mūsų nekultūringumas…“ Iš užsienio pirmiausia turėtume imti ne vieną kitą tuščiagarbę formą, „kiek patį vakarų kultūros turinį, branduolį, pačius jos syvus.“[60]

                      Apie rašytojo Kazio Puidos išverstą Džeko Londono rinkinį „Pagonis (ir kitos apysakaitės)“, 1925 m. išleistą jam priklausančios „Krivulės“ leidyklos, atsiliepė, kad „kito tokio netikusio mūsų vertimo dar nesu matęs“. Ir aštriai baigė, kad toks vertimas skaitytojui negali būti naudingas: „Rašytojai, šiuo tarpu vertėjai, kurie, ką versdami į lietuvių kalbą, nepasirūpina išmokti įprastinių jos dalykų, net kalbos vadovėlio, elgiasi, mano supratimu, labai nerimtai, nekultūringai… Kur kitur yra pasaulyje taip daroma?!“[61] Motiejaus Gustaičio monografiją apie iškilųjį kraštietį Petrą Kriaučiūną, lietuvių mokytoją, budintoją ir žadintoją, įvertino kaip visiems skaitytiną veikalą, jeigu rūpinti netolima „mūsų sunkaus darbo senovė“. Nemaža naudos sau ras ir vienas kitas aukštesniųjų klasių mokinys.[62] J. Jablonskis imdavosi vertinti ir provincijos spaudą. Taip atsitiko su Telšiuose leistu savaitraščiu „Žemaičių prietelius“. Kalbininkas nagrinėjo 1927 m. nr. 29. Apie leidinio kalbos taisykles, jos rašybą ar skirtukus, perskaitęs nieko girtino suvaikyti negalėjęs. Neapsidžiaugtų juo ir pakilęs iš karsto vyskupas M. Valančius. Ir priminė redaktoriui, kad jaunimas Telšiuose lanko tris aukštesniąsias mokyklas.[63]

                             1925 m. gegužės 15 d. Lietuvai pagražinti draugija surengė medžių sodinimo šventę, „Aušros Medžio“ šventę 5-sioms Steigiamojo seimo metinėms paminėti. Vienkartiniame leidinyje kalbininkas skundėsi, kad yra senis pesimistas, nepatenkintas visuomenės gyvenimo reiškiniais, apie kuriuos spręsdavo tik iš spaudos ir pokalbių su žmonėmis. Šventinis minios sujudimas ir ženklus dalyvių skaičius vėl suteikė vilties, kad mokama suprasti laisvės vertę ir pagaliau galėsime savo krašte mokamai dirbti „visuomenės darbą“.[64] A. Merkelis 1940 m. rašė, kad ilgiau sustoti ties vienu dalyku ir gerai, visapusiškai įsigilinti jam nebuvo laiko, nes „turėjo būti visur ir viskas – ir mokytojas, ir politikas, ir tremtinys, ir kritikas ir kt.“[65] Z. Balvočius pastebėjo, jog kasdienybėje buvo paprastas ir geraširdis, bet palietus platesnius kalbos ar tautinius reikalus, paprastumą keisdavo būdo kietumas. Tarpukaryje daugeliui vaikantis Vakarų Europos kultūros, J. Jablonskis turėjo vieną atsakymą: tauta savo kalboje, dainose, pasakose, patarlėse ir priežodžiuose sukaupusi tiek dvasinių turtų ir išminties, nėra neaukštos kultūros. O kad lietuviai dažnai nusileidžia svetimiems, kaltas tautiečių lepšiškumas ir neapdairumas. Atėjusiems pas jį ieškoti kalbos patarimų sakydavo: „Pirmiau patys pagalvokit, suraskit ką, o aš tada pasakysiu, ar gerai ar ne. Vis norit nuluptų kiaušinių.“[66] 1915 m. siaučiant karui Lietuvos teritorijoje, svarstydamas „Vaire“ A. Dambrausko-Jakšto lietuvių kalbos rašybos projektą, pradėjo liūdnai žinomos lotyniškos sentencijos parafraze „Dabar – karo, ne kalbos, ne rašybos metas“, ragino tautiečius nesidangstyti „europiečio“ vardu ir rašinio pabaigoje bendrino, kad savo žmonėms, mūsų piliečiams, imsime žmoniškiau rašyti, kai patys surimtėsime ir plačiau suprasime, kas yra lietuvis ir „kultūros žmogus“ bei „europiečių kultūros darbas“.[67]

J. Jablonskis (vežimėlyje) paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ atidengimo iškilmėse. Priekyje stovi Kazys Grinius. Kaunas. 1921 m. maironiomuziejus.lt nuotr.

1920 m. liepos 15 d. laiške J. Tumo klausė, kodėl 14 d. jo redaguotoje „Tautoje“ pasirodžiusiame straipsnyje, siūlančiame paminėti trijų veikėjų jubiliejus, pasakyta „Galima su juo (Jablonskiu) nesutikti, gintis, net pyktis; tik negalima nepripažinti jo nuopelnų“, o apie Aleksandrą Jakštą-Dambrauską, kuris spaudoje yra išreiškęs daug daugiau skirtingų nuomonių apie „abejojamus dalykus“, taip neparašyta. Sudirgęs prašė „daug manęs neskambinti“, nes „Draugijos“ redaktorius gali po to imti „šlovinti“, ko taip nenorįs, pridurdamas, kad „kalbėdami apie mane, būkite atsargesni.“[68] Dar prieš karą „Vilties“ redakcijai 1912 m. spalio 24 d.  dėl redaktoriaus parašė: „Jisai mane tiesiog lojoja, prie manęs dėl visų niekniekių kimba…“ Polemikos su A. Jakštu-Dambrausku buvo ilgalaikė nervus gadinanti įtempta priešprieša, suteikusi jautriam ir geraširdiškam kalbininkui daug nerimo ir graužaties. Neveltui prieraše nurodė, kad per rinkimus į IV Rusijos Dūmą suvalkiečių kunigai nepanorėję kalbėtis su kairiųjų „bekunigių“ įgaliotiniais, būdami stiprūs, jų bijoti neturėjo, pasielgė nežmoniškai ir nedžentelmeniškai.[69] Kiek priklus su J. Jablonskio pastabų dėl kalbos kritika buvo A. Dambrauskas-Jakštas ryšku atsakyme „Kaip nereikėtų kritikuoti“, kur kalbininkas, pacitavęs sakinį „Mirsiu – neužmiršiu Rygiškių Jono mokslo keikiamus straipsnius, taip jie man įstrigo atmintin!“, ironizuoja: „Prašyčiau straipsnio autorių, kad „smerčio adynoje“  betgi pasigailėtų „garbaus kalbininko“, pamirštų tą jo nusidėjimą ar tik „išradimą“ ir dovanotų už jį; tuokart bus juk ir svarbesnių dalykų, kurie ne pro šalį bus mirštant galvoje, prieš akis turėti.“. Pabaigoje J. Jablonskis rėžia: „Mes esame, matyti, be galo nervingi žmonės. Nė apie paprasčiausią dalyką bešališkai nemokame pasikalbėti; pradėję ką kritikuoti, tuoj imame … savo priešininko kojų apačias čiupinėti, senus jo, būtus ir nebūtus, nusidėjimus saviškai aikštėn kelti, jo mintį kraipyti ir tą jo kojų čiupinėjimą, tą jo minčių kraipymą paskui rimtai – savo nuomonės išdėstymu arba „garbaus“ autoriaus paklaidų išrodymu vadiname!“

Teisingai ir dorai elgtis privalome visi, man rodosi, ir su nekenčiamu žmogumi kalbėdami arba apie jį rašydami. Kalbėdami su „pagarba“ („garbus rašytojas…“) apie nepatinkamą dėl ko žmogų ir kraipyti jo žodžius, griauti jų tikrąją prasmę – žmogus, kuris Dievą širdyje nešioja, kuriam dorybė ir dora yra ne vien gražūs pamokslui žodeliai, man rodosi, neturėtų.“[70] Neiškentėme nepacitavę visos atsakymo pabaigos, nes tai panašu į vienu atokvėpiu išdėstytą credo tarp daugumoje santūrių kalbinių straipsnių ir recenzijų.

Kiek per eilę metų J. Jablonskiui buvo įsiėdęs A. Dambrauskas-Jakštas nebuvo jokia paslaptimi tarpukario visuomenei. Ir 1920 m. recenzuodamas „Draugijoje“ parengtas spaudai  N. Krylovo pasakėčias, nepamiršo užsipulti pasenėlių kalbininkų, besmegenių despotų, panašių į iš mados Kinijoje išeinančius mandarinus, darančių bendrinę kalbą nesuprantama liaudžiai. Atsakydamas J. Jablonskis apgailestavo, jog vertintojas neskiria pasakėčių nuo pasakų kaip sesers ir seserėčios. Pirmoje atsiliepimo pastraipoje skaudžiai nusiskundė „kritikais“: „Su vienu kitu žmogaus pasakymu, su viena kita jo nuomone, gali tūlas nesutikti, gali tą žmogų barti, kritikuoti, tik kritikuodamas ir savo skirtingą nuomonę reikšdamas, turi su kritikuojamuoju elgtis žmoniškai, padoriai, teisingai, negali kritikuojamojo pasakymo saviškai kraipyti… Bet mūsų literatūroje yra ir kitokių kritikų: kritikuodami mėgstame kartais iškraipyti pirmiausia kritikuojamojo žmogaus mintį, jo pasakymus, randamus rašte, arba stengiamės tą žmogų, žūt būt, suniekint, su purvais sumaišyti, patys save tuo suniekinimu iškelti…“[71]

Ir senatvėje liko ištikimas vidiniam kudirkiškam įsipareigojimui ką pasižadėjus visuomenei padaryti. 1924 m. birželio 4 d. Humanitarinių mokslų fakulteto dekanui profesoriui Mykolui Biržiškai parašė, jog išeina iš prieš metus sudarytos fakultete Rašybos komisijos, taip nieko ir nenuveikusios: „<…> ką apsiėmę padirbti, turim savo žodį ištesėti, kaip pridera rimtiems mokslo įstaigos žmonėms.“[72]

J. Jablonskis su vaikaičiais Palangoje apie 1927 m. maironiomuziejus.lt nuotr.

Prisiminimuose apie V. Kudirką iškėlė jo aukojimąsi bendram reikalui ir paminėjo negailėjusius savo sveikatos tautinėje veikloje Motiejų Lozoraitį, Joną Katelę ir Povilą Višinskį, kviesdamas eiti jų pėdomis savo laisvame gyvenime jau viešai susibūrus veikti. Tekstą baigė mintimi, kad esame laisvo krašto piliečiai, tad turime mokėti kultūringai gyventi ir naudotis įgytąja laisve bei tausoti visa, kas mūsų gerovei ir laimei tikrai reikalinga.[73] 1903 m. „Tėvynės sarge“ parašė, kad Suvalkų gubernatorius, gavęs iš Naumiesčio policijos raportą, paliepė pašalinti ant jo antkapio iškaltas paskutinio „Tautinės giesmės“ posmo eilutes. Atėjęs pasamdytas šaltkalvis jas „nukalė“, palikdamas tik gimimo ir mirties metus.[74] Korespondencijos antraštėje įrašė, kad Lietuvoje šviesos nereikia… Juozo Žiugždos rašytame nekrologe J. Jablonskio idealu laikoma kalbos, spaudos ir kultūrinio darbo laisvė.[75] To, matyti, ir troško J. Jablonskis, anot A. Smetonos, per skausmus eidamas į laisvę.[76]

Pabaigoje keletas iškalbingų detalių apie J. Jablonskio rūpestį ir nerimą nepriklausomybę gavus. Recenzuodamas Lietuvių mokslo draugijos išleistą Mykolo Biržiškos verstą olandų lituanisto Leideno universiteto kalbų profesoriaus Reinderio van der Meuleno (1882-1972) veikalą „Gamtos prilyginimai lietuvių liaudies dainose ir raudose“ išsireiškė istoriosofiniu aspektu, kas jo tekstuose retenybė, jog jose yra pasaulėžvalga, giliausias senovės tikėjimas, kad visa pasaulyje sudaro viena, niekas nenyksta, tik keičiasi formose, visi gamtos „daiktai“ lietuviui yra „broliai“, turį savo instinktą ir moką prašnekti lietuvio sielai.[77] Matyt, džiaugsmą sukėlė lietuvių ir kitų tautų dainų palyginimai ir išaiškėjęs joms būdingas pažintinas ir brangintinas dvasinis pasaulis. Parašė apie amžinas tautines vertybes, o pasirodančios gyvenamoje dabartyje buvo aiškiai ir aštriai svarstomos ir preparuojamos. Taip, poetui Liudui Girai 1924 m. išleidus „Rusų-lietuvių gramatiką“, litvakų leidinyje „Mūsų garsas“ kalbininkas parašė, kad sprendžiant pagal antraštę reikėtų galvoti, kad labai daug ką duos mūsų krašto nelietuviams. Deja, vadovėlyje nėra net „Turinio“, tekste pilna įvairiausių klaidų, apie kirčius parašyta neišmanėlio, gramatikoje be kokio reikalo leidžiamasi į lyginamąją kalbotyrą, padalyviai ir pusdalyviai teturį reikšmės kalbos stiliui. J. Jablonskis toliau žėrė aibę priekaištų ir pasiguodė, jog su žmogumi, pramokusiu lietuviškai iš to vadovėlio, per savo amžių nesusitiks, jis nedaro garbės nei autoriui, nei jį išleidusiai leidyklai ir plėšia ją lietuvių kalbos mokytojui bei Lietuvos rašytojui.[78] Vertindamas J. Barono parengtą „Gamtos pradžiamokslį“, 1920 m. balandį „Švietimo darbe“ apibūdino kaip parašytą patyrusio mokytojo, bet niekad nerašiusio lietuviškai mokyklai ir gerokai nutolusio nuo mūsų raštų darbų. Be pastebėtų gausybės kalbos klaidų siūlė Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijai prieš spausdinant vadovėlius pasirūpinti taisyklinga jų kalba, pabaigoje dėti pastebėtų spaudos klaidų atitaisymų sąrašą ir viršelyje žymėti kainą, kas labai svarbu pirkėjams provincijoje.[79] Tad matyti, jog aktyviam visuomenininkui buvo natūralu pasidžiaugti lietuvių tautosakos savitumu ir nerimauti viešai svarstant aktualius visuomenei dalykus.

[1] J. Bagdonas. Atsiminimai. // Lietuvos mokykla – 1921, Nr. 12 – P. 598.

[2] Ryg. Jonas. Mūsų kalbininkai. // Lietuvos žinios – 1914, birželio 11 – Nr. 126 – P. 1.

[3] Pr. Skardžius. Jono Jablonskio nuopelnai ir reikšmė. // Vairas – 1940, Nr. 3 – P. 178.

[4] Jablonskio raštai, T V, Kalbos dalykai, redagavo J. Balčikonis. – Kaunas: akcinė „Ryto“ bendrovė, 1936 – P. 237.

[5] KIazimieras. Margos gromatos. // Varpas – 1900, Nr. 7 – P. 83-84; Nr. 8 – P. 95.

[6] Žr.: Vilniaus žinios – 1905, rugsėjo 20 – Nr. 228 – P. 4.

[7] R. J. Čia ne juokai, o tikra tiesa!  Sutaisė K. S-l-s. Vilnius, 1906.// Lietuvos ūkininkas – 1906, gegužės 4 – Nr. 20 – P. 270-271.

[8] LLTI BR, F1-1334/6, lapai nenumeruoti.

[9] Jono Jablonskio laiškai. – Vilnius: „Mokslas“, 1985 – P. 74, 76.

[10] A. Gerulaitis. Ukininko „Priedai“ 1893 metų. // Varpas – 1894, Nr. 5 – P. 72-74.

[11] A. G. „Lietuviškas Darbininkas“. // Varpas – 1894, Nr. 10 – P. 159-160.

[12] Senis. Susipraskite, ką darą! // Vilniaus žinios –1904, gruodžio 29 – Nr. 17 – P. 3; Rygiškių Jonas. Musu kalendoriai 1905 metams. Ten pat –gruodžio 24 – Nr. 14 – P. 1.

[13] Moteriškė. Užgaudinėjimai ir polemika. // Varpas – 1893, Nr. 12 – P. 184-185.

[14] G. Petkevičaitė. Vilniaus Seimas. // Lietuvos ūkininkas – 1930, gruodžio 4 – Nr. 49 – P. 3.

[15] F. Bortkevičienė. Atsiminimų žiupsnelis apie bendrą darbą su Jonu Jablonskiu. // Lietuvos žinios – 1930, vasario 25 – Nr. 46 – P. 1.

[16] F. B. „Lietuvos ūkininko“ redaktoriai ir rašytojai. // Lietuvos ūkininkas – 1930, gruodžio 4 – Nr. 49 – P. 2.

[17] R. J. Atbalsiai. // Vilniaus žinios – 1905, sausio 8 – Nr. 7 – P. 1.

[18] R. J. Panevėžio mokytojų seminarija. // Lietuvos ūkininkas – 1906, birželio 1 – Nr. 24 – P. 319-320.

[19] R. J. Apšvietimo reikalai. // Lietuvos ūkininkas – 1906, vasario 2 – Nr. 7 – P. 93, 96, 97.

[20] J. Jablonskis. Panevėžio mokytojų seminarija. // Vienybė – 1908, Nr. 21 – P. 318-319.

[21] R. J. Panevėžio mokytojų seminarija. // Lietuvos ūkininkas – 1907, vasario 8 – Nr. 6 – P. 83-84; Ten pat – vasario 15 – Nr. 7 – P. 99-101.

[22] P. Šipaila. Mūsų krašto atstovai ir mūsų mokyklų reikalai. // Vairas – 1915, vasario 20 – Nr. 7 – P. 98-99.

[23] R. J. Miestų mokyklos ir Lietuvos mokytojai. // Viltis – 1907, vasario 8 – Nr. 17 – P. 1; Rygiškių Jonas. Iš kur gausime pradedamosioms mokykloms mokytojų? // Ten pat – vasario 24 – Nr. 24 – P. 1.

[24] Rygiškių Jonas. Miestų mokyklos ir Lietuvos mokytojai. // Viltis – 1908, vasario 8 – Nr. 17 – P. 1.

[25] J. J. Religijos mokymas pradedamosiose mokyklose. // Viltis – 1909, lapkričio 21 – Nr. 122 – P. 1.

[26] A. Zubrys. Pumpėnai. // Lietuvos mokykla – 1921, Nr. 12 – P. 560.

[27] J. Jablonskis. Didžiuoju mokyklos reikalu. // Lietuvių balsas – 1916, vasario 5 – Nr. 10 – P. 1-2.

[28] J. Jablonskis. Mokykla, politika ir religija. // Santara – 1917, rugpjūčio 12 – Nr. 34 – P. 2.

[29] Paaiškinimas dėl dr. Martyno Liuterio „Mažo Katekizmo“. // Santara – 1917, rugpjūčio 5 – Nr. 33 – P. 4.

[30] J. Jablonskis. Tikybos mokslo vadovėliai. // Santara – 1917, rugpjūčio 12 – Nr. 34 – P. 2-3; rugpjūčio 18 – Nr. 35 – P. 2-3.

[31] J. Jablonskis. Katalikų tikybos katekizmas, patvirtintas Žemaičių vyskupystei. Kaunas, S. Banaičio spaustuvė, 1918. – Nepriklausomoji Lietuva – 1919, liepos 7 – Nr. 62 – P. 2.

[32] K. Šakenis. Iki „Vaizdų ir minčių nelaisvėje“, I knyga. – Vilnius: 1997 – P. 188.

[33] A. Piročkinas. J. Jablonskis – bendrinės kalbos puoselėtojas 1904-1930. – Vilnius: „Mokslas“, 1978 – P. 115.

[34] Rygiškių Jonas. Vilniaus lietuvių šelpimos draugovės įstatymai. Vilnius, 1904. // Vilniaus žinios – 1904, gruodžio 19 – Nr. 10 – P. 4.

[35] Miknys R. Lietuvos demokratų partija 1902-1915 metais, Lietuvių atgimimo istorijos studijos, 10 –. Vilnius: A. Varno personalinė įmonė, 1995 – P. 130, 134.

[36] R. J. Duona, šviesa ir laisvė. // Lietuvos ūkininkas – 1906, sausio 26 – Nr. 6 – P. 78.

[37] Nenuorama. Panevėžio apskričio dvarininkų susirinkimas. // Vilniaus žinios – 1906, spalio 3 – Nr. 218 – P. 1-2.

[38] R. J. Tarp mirštančiųjų. // Lietuvos ūkininkas – 1906, birželio 29 – Nr. 28 – P. 373-374.

[39] Kas girdėti Dūmoje? // Lietuvos ūkininkas – 1906, gegužės 4 – Nr. 20 – P. 260-261; Ten pat – birželio 22 – Nr. 27 – P. 362-363.

[40] Jono Jablonskio laiškai. – Vilnius: „Mokslas“, 1985 – P. 246.

[41] Jono Jablonskio laiškai. – Vilnius: „Mokslas“, 1985 – P. 235-238.

[42] R. J. Dėl naujosios draugijos. // Viltis – 1914, gruodžio 23 – Nr. 289 – P. 1-2.

[43] R. J. Skaitytojo įspūdžiai ir dar šis tas. // Viltis – 1915, sausio 4 – Nr. 3 – P. 1-2.

[44] Vilnietis. Dėl Bepartivaus įspūdžių ir R. J. Užsipuolimų ant jų. // Viltis – 1915, sausio 10 – Nr. 7 – P. 1-2.

[45] Mokytojas. Lietuvių mokslo dr-jai. // Vairas – 1915, balandžio 18 – Nr. 21 – P. 232.

[46] E. Putvinskienė. Iš mano atsiminimų. // Trimitas – 1932, Nr. 10 – P. 184-185.

[47] Jablonskio raštai, T. I. Visuomenės straipsniai. Redagavo J. Balčikonis. – Kaunas: akcinė „Ryto“ bendrovė, 1932 – P. 156. Straipsnis, paskelbtas „Viltyje“ 1913 m. birželio 29 d. P. Šipailos slapyvardžiu, buvo išleistas kaip atskira brošiūra.

[48] Gabr. Taučius. Mūsų laikų aitvaras. // Draugija – 1913, Nr. 84 – P. 406-407.

[49] A. Merkelis. Jonas Jablonskis – visuomenininkas. // Mokslo dienos – 1940, Nr. 3 – P. 149.

[50] J. Jablonskis. Didžiojo karo istorijai. // Viltis – 1914, spalio7 – Nr. 225 – P. 1; To paties. Didžiojo karo istorijai. // Ten pat – 1914, gruodžio 10 – Nr. 278 – P. 1.

[51] Konstancijos ir Jono Jablonskių šeima. Antrasis leidimas. Sudarytoja E. Lukėnaitė-Griciuvienė. – Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2009 – P. 56.

[52] Vargo mokyklai, II dalis. – Petrapilis: Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti spaustuvė, 19+16 – P. 93-95, 99.

[53] Lietuvių tautos veteranų pasiskundimas pasaulio Tautoms. // Lietuva – 1923, kovo 30 – Nr. 72 – P. 1-2.

[54] Protesto žodis. // Lietuva – 1926, gegužės 12 – Nr. 105 – P. 4.

[55] Dėl didžiojo 1905 m. Seimo paminėjimo. // Lietuvis – 1925, lapkričio 13 – Nr. 45 – P. 7-8.

[56] R. J. „Didžiojo Vilniaus suvažiavimo“ atminimui. // Lietuvių balsas – 1917, lapkričio 26 – Nr. 21 – P. 1.

[57] Jablonskio raštai, T. I. Visuomenės straipsniai. Redagavo J. Balčikonis. – Kaunas: akcinė „Ryto“ bendrovė, 1932 – P. 150. J. Jablonskis. Laiškas „Vilties“ redakcijai. // Viltis – 1912, gruodžio 23 – Nr. 151 – P. 2.

[58] J. Jablonskis. Slapyvardžiai. // Lietuva – 1923, kovo 4 – Nr. 51 – P. 1-2; Rygiškių Jonas. Autoriams, vertėjams ir leidėjams.// Ten pt – P. 2.

[59] R. J. Bramizmo stebuklai. Romanas Teofilio Gotjės sekimas. J. J. Kaunas, 1922. // Lietuva – 1922, liepos 7 – Nr. 149 – P. 4.

[60] Slapyvardis. Dėl mūsų rašytojų slapyvardžių ir titulų (Mūsų „kultūros“ istorijai). // Vairas – 1915, Nr. 22 – P. 349-351.

[61] Jablonskio raštai, T V, Kalbos dalykai, redagavo J. Balčikonis. – Kaunas: akcinė „Ryto“ bendrovė, 1936 – P. 33, 34.

[62] Jablonskio raštai, T V, Kalbos dalykai, redagavo J. Balčikonis. – Kaunas: akcinė „Ryto“ bendrovė, 1936 – P. 55, 60-61..

[63] Jablonskio raštai, T V, Kalbos dalykai, redagavo J. Balčikonis. – Kaunas: akcinė „Ryto“ bendrovė, 1936 – P. 143, 148.

[64] Jablonskio raštai, T V, Kalbos dalykai, redagavo J. Balčikonis. – Kaunas: akcinė „Ryto“ bendrovė, 1936 – P. 232.

[65] A. Merkelis. Jono Jablonskio kelias. // Lietuvos aidas – 1940, vasario 23 – Nr. 89 – P. 6.

[66] Z. Balvočius. Prof. J. Jablonskis kasdienėje aplinkoje. // Lietuvos aidas – 1940, vasario 23 – Nr. 89 – P. 6.

[67] Nedruskius. Dėl A. Jakšto „Mūsų alfabeto klausimas“. // Vairas – 1915, balandžio 18 – Nr. 14 – P. 222; balandžio 25 – Nr. 15 – P. 239, 242.

[68] Jono Jablonskio laiškai. – Vilnius: „Mokslas“, 1985 – P. 380.

[69] Jono Jablonskio laiškai. – Vilnius: „Mokslas“, 1985 – P. 391.

[70] Rygiškių Jonas. Kalbos dalykai. // ‚Vilties“ priedas – 1914, Nr. 4 – P. 126-127.

[71] Kirvelis Nusmuko. Kaip nereikėtų kritikuoti. (A. Jakštui ir Druskiui). // Lietuva – 1920, liepos 7 – Nr. 139 – P. 2-3.

[72] Jono Jablonskio laiškai. – Vilnius: „Mokslas“, 1985 – P. 85.

[73] J. Jablonskis. Vincą Kudirką atsiminus. // Lietuva – 1924, lapkričio 15-16 – Nr. 259 – P. 1.

[74] Kirvelis. Nereik Lietuvoj šviesos! // Tėvynės sargas – 1903, Nr. 9-10a – P. 46.

[75] J. Žiugžda. A. a. prof. J. Jablonskis. // Mokykla ir gyvenimas – 1930, Nr. 2 – P. 50.

[76] Respublikos prezidento Antano Smetonos kalba. // Lietuvos aidas – 1930, vasario 26 – Nr. 47 – P. 2.

[77] Žr.: Nepriklausomoji Lietuva – 1919, liepos 7 – Nr. 62 – P. 2.

[78] Žr.: Mūsų garsas – 1924, lapkričio 18 – Nr. 15 – P. 3-4.

[79] R. J. Dėl „Gamtos pradžiamokslio“ pasirodymo (Kalbos dalykai). // Švietimo darbas – 1920, Nr. 4 – P. 21, 27.