Dzūkijos didysis herbas

Dominyka Semionovė, Dzūkijos (Dainavos) regioninės tarybos narė, Trakų krašto kultūros ir amatų asociacijos pirmininkė, www.voruta.lt

Jau daugiau kaip šimtmetį didžiuojamės vienu pagrindinių valstybės simbolių – Lietuvos vėliava, kurią keliame valstybinių švenčių dienomis. Kai kuriose savivaldybėse taip pat yra naudojamos ir regionų vėliavos bei herbai.

Dzūkijos etnografinio regiono heraldiką pamėgo Varėnos, Alytaus, Elektrėnų savivaldybių organizacijos, įstaigos ir bendruomenės, nors vėliavos ar herbo naudojimo tvarka nebuvo teisiškai sureguliuota. Dailininkas Arvydas Každailis, kurdamas Dzūkijos didžiojo ir mažojo herbų bei herbinių vėliavų projektus, pasinaudojo XVII a. Trakų žemių simbolika, tačiau Trakų krašte iškeltos Dzūkijos regiono vėliavos ar herbo matyti neteko. Gal ši publikacija paskatins žemiečius atrasti kaimyninių savivaldybių jau pripažintą regioninės tapatybės raiškos būdą?

Regioninės heraldikos teisinis reglamentavimas

Herbo ir vėliavos teisinis reguliavimas apibrėžiamas Valstybės herbo, kitų herbų ir herbinių ženklų bei Valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymuose. Etnografinių regionų herbo naudojimo tvarką nustato EKGT, o ją tvirtina Prezidentas Lietuvos heraldikos komisijos (toliau – LHK) teikimu. O vėliavas tvirtina EKGT, suderinusi su LHK. 2019 m. Lietuvos Respublikos Seimui priėmus minėtų teisės aktų pataisas, pagaliau nustatytas Lietuvos etnografinių regionų vėliavų ir herbų įstatyminis reguliavimas. 2019 m. rugsėjo 10 d. EKGT nutarimais patvirtintose tvarkose nurodyti vėliavų ir herbų naudojimo tikslai bei atvejai, aprašytos leidimų naudoti etnografinių regionų herbus juridiniams asmenims suteikimo sąlygos, apibrėžtos etnografinių regionų herbų ir vėliavų ypatybės.

Dzūkijos mažasis herbas

Etnografinių regionų vėliavos iškėlimo tvarka nurodo, kad Lietuvos etnografinių regionų vėliavos iškeliamos tam tikro etnografinio regiono atmintiną dieną miestų aikštėse, prie pastatų, tvirtinamos prie automobilių. Etnografinio regiono vėliava taip pat gali būti naudojama miestų šventinėse eitynėse, uždarose patalpose vykstančiuose renginiuose bei sporto arenose, kai per čempionatus, pirmenybes ar varžybas dalyvauja tam tikro etnografinio regiono komandos ar sportininkai. Etnografinių regionų vėliavos nuolat iškeliamos šalia EKGT būstinės, taip pat gali būti iškeltos prie tam tikram etnografiniam regionui priskiriamų savivaldybių, seniūnijų, bendruomenių ir nevyriausybinių organizacijų pastatų.

Dzūkijos vėliava su didžiuoju herbu

Etnografinių regionų herbai naudojami siekiant parodyti regioninę tapatybę, todėl tam tikro etnografinio regiono herbą galima naudoti etnografinio regiono herbiniame antspaude, ant institucijų ir įstaigų pastatų, per šventes. Etnografinio regiono herbas gali būti vaizduojamas ant jį reprezentuojančių suvenyrų ir meno kūrinių, taip pat leidybos, mokslo ir visuomenės informavimo srityse. Būtina paminėti, kad juridiniai asmenys, norintys naudoti etnografinio regiono herbą savo oficialiuose dokumentuose, logotipuose ir antspauduose, privalo pateikti prašymą EKGT ir gauti leidimą.

Dzūkijos vėliava su šarvuotu kariu

Lietuvos etnografinio regiono herbo ir Lietuvos etnografinio regiono vėliavos naudojimo tvarkose aprašyti tik keturių šalies etnografinių regionų (Aukštaitijos, Dzūkijos (Dainavos), Suvalkijos (Sūduvos) ir Žemaitijos) heraldiniai ženklai. Mažosios Lietuvos vėliava ir herbas nereglamentuoti, nes nėra baigtas šio regiono heraldinių ženklų kūrimo ir derinimo su LHK procesas.

Svarbu pastebėti, kad patvirtintos naudojimo tvarkos nėra galutinis konkretaus heraldinio ženklo konkrečiame regione įteisinimo aktas. Kol nėra patvirtinta Prezidento, regiono vėliava formaliai gali būti keliama tik įteisintų vėliavų eilės gale, už seniūnijos vėliavos.

Aukštaitijos vėliava

2020 m. pabaigoje EKGT regionų tarybos atskiruose ir jungtiniuose posėdžiuose svarstė kiekvieno regiono heraldiką, jos tobulinimo klausimus, vertinant vietinių ir etnografinių regionų gyventojų nuomonę, istorinius duomenis. Žemaičiai išsakė norą tobulinti savo heraldiką. Taip pat nutarta keisti Aukštaitijos herbą konstatavus, kad šis neprigijo galimai dėl pernelyg didelio panašumo į valstybės simbolį Vytį. O Dzūkijos heraldikos nuspręsta nekeisti ir siekti galutinio jos įteisinimo.

Istorinis Dzūkijos heraldikos pagrindimas

Dzūkija apima Varėnos, Alytaus, Druskininkų, Birštono, Elektrėnų, Šalčininkų, Vilniaus, Trakų ir savivaldybes. 2021 m. vasario mėn. nuotoliniu būdu vykusiame Dzūkijos (Dainavos) regioninės tarybos posėdyje buvo aptartas ir 2003 m. kovo 7 d. Lietuvos heraldikos komisijos pirmininko dr. Edmundo Rimšos pateiktas Dzūkijos heraldikos kūrimo aprašas.

Suvalkijos vėliava

Kuriant Dzūkijos regiono herbą, simbolių ieškota senojoje Lietuvos žemų heraldikoje, atsižvelgiant į tai, kad Dzūkija nuo XIV a. pabaigos priklausė Trakų kunigaikštystei, nuo 1413 m. – Trakų vavadijai, o nuo 1565–1566 m. teisminės-administracinės reformos iki XVIII a. pabaigos jos ribos beveik sutapo su Trakų pavieto ribomis. Trakų kunigaikštis Kęstutis ir jo sūnus Vytautas antspauduose vaizdavo stovintį šarvuotą karį, kuris dešnėje rankoje laikė pakeltą kalaviją, o kairėje skydą (arba kaire ranka rėmėsi į skydą). Anspauduose pavaizduotas valdovas su kalaviju ir skydu viduramžiais simbolizavo to krašto suverenitetą, gynėją ir aukščiausią valdinių teisių tesėją. XVI a. pabaigoje, kai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) pradėjo formuotis pirmieji žemių (kunigaikščių) herbai, dalis kunigaikščių anspaudų buvo įdėti į heraldinį skydą, jiems suteiktos spalvos. Taip Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Kęstučio ir Vytauto anspauduose naudotas karys virto Trakų kunigaikštystės herbu, kur šarvuotas karys buvo vaizduojamas su ietimi kaip to krašto sergėtojas.

Suvalkijos herbas

XV a. pirmoje pusės herbynuose Trakų žemės karys vaizduotas su Gediminaičių stulpais, pabrėžiant, kad Trakų žemė yra Kęstutaičių tėvonija: raudoname skyde sidabrinis šarvuotas karys, laikantis ietį ir skydą su auksiniais Gediminaičių stulpais. 1565–1566 m. LDK pradėjus vykdyti administracinę reformą, kelis dešimtmečius senieji žemių simboliai buvo nustumti į antrą vietą dėl tuo metu naudoto Lietuvos raitelio. XVII a. pirmoje pusėje (apie 1623 m.) didžiuose anspauduose atsirado karys, laikantis ne ietį, o alebardą. Toks herbas išliko iki XVIII a. pabaigos. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (1795), kai LDK pateko į Rusijos imperijos sudėtį, Trakų žemės herbas buvo panaikintas, o vėliau užmirštas.

Keturis šimtus metų naudotas Trakų žemės herbas 1995 m. Lietuvos Respublikos Prezidento buvo patvirtintas Trakų rajono savivaldybei. Tačiau liko nepanaudota kita Trakų žemės herbo versija – karys su alebarda, taip pat istorinių Trakų vaivadijos bei jos pavietų vėliavų mėlyna spalva, žinoma nuo XVI a. antrosios pusės. Mėlyna spalva simbolizuoja dangų, ištikimybę, tvirtumą ir sąžiningumą. Kadangi Dzūkija – gražios gamtos ir miškų kraštas, pritarta dailininko A. Každailio siūlimui herbe pavaizduoti ant balkio stovinčias ir atgal žiūrinčias lūšis – tai akylumo ir įžvalgumo simbolis. Taip pat pritarta kalbininko Broniaus Savukyno siūlymui Dzūkijos didžiajame herbe įprasminti XIII a popiežiaus išsakytą teiginį, kad jotvingiai yra baltų „karingiausia gentis“. Sukurtas devizas EX GENTE BELLICOSISSIMA POPULUS LABORIOSUS (liet. „Iš karingiausios genties – darbštūs žmonės“). A. Každailio padarytus Dzūkijos didžiojo ir mažojo herbų bei herbinių vėliavų projektus LHK suderino dar 2003 m. vasario 25 d.

Žemaitijos didysis herbas

Dzūkija išsiskiria iš kitų etnografinių regionų tuo, kad pagrindinis jos heraldinis simbolis yra ne gyvūnas, o šarvuotas karys. Nors regiono heraldika dar tik ruošiama tvirtinti Lietuvos Respublikos Prezidentui, Dzūkijos herbas jau išpopuliarėjo daugumoje šio regiono savivaldybių. Noriu tikėti, kad Trakai taip pat pamėgs šią heraldiką, nes ją kuriant įkvėpimo semtasi iš Trakų kunigaikštystės, vaivadijos, pavieto istorijos. Dėl šio aspekto ji turėtų būti priimtina visoms Trakų krašte gyvenančioms etninėms bendruomenėms, ne tik dzūkams.

Straipsnis parengtas pagal 2003 m. kovo 7 d. Lietuvos heraldikos komisijos pirmininko dr. Edmundo Rimšos pateiktą Dzūkijos heraldikos kūrimo aprašą, EKGT pirmininkės Dalios Urbanavičienės ir vyriausiojo specialisto Tomo Kulešiaus pateiktą informaciją.