Juozas Brazauskas, istorikas, www.voruta.lt

1944 m. vasaros viduryje į Lietuvą grįžo sovietų vadžia. Prasidėjo masinis lietuvių traukimasis į Vakarus. Didelis karo pabėgėlių srautas sukūrė prielaidą formuotis lietuvių išeivijai. Dalis iš savo krašto pasitraukusių lietuvių nepasiekė Vakarų sąjungininkų išvaduotų ar okupuotų teritorijų, tad pasiliko sovietų užimtose zonose.

Daugiausia nuo sovietų valdžios pabėgusių pabėgėlių laikinai apsistojo britų, amerikiečių ir prancūzų kontroliuojamose Vokietijos okupacinėse zonose.  Kai kurių emigrantų duomenimis, 1945 m. šioje teritorijoje galėjo būti apie 150 tūkst. lietuvių, bet tai nėra tikslūs duomenys. Vienu metu manyta, kad Lietuvą paliko 300 tūkst. ar net 350 tūkst. gyventojų.

Daug tikslesnius duomenis  turėjo IRO (anglų k. Internacional Refuge organization) – tarptautinė pabėgėlių globos organizacija. 1946 m. lapkričio mėn. DP

(anglų k. Displaced Person) – perkeltųjų asmenų stovyklose gyveno apie 60 tūkst. lietuvių

(Lietuvių enciklopedija.T.5, Boston,1955, p.148).

Karo pabėgėliai prieglobstį rado ne tik Vokietijoje, bet ir kitose Europos valstybėse. Pirmaisiais pokario metais Švedijoje galėjo prisiglausti apie 450 lietuvių, Norvegijoje – 800, Danijoje – 2000, Šveicarijoje -200, Austrijoje -2500, Italijoje – 800, Prancūzijoje -1500 lietuvių (Vytautas Alseika. Penkeri tremties metai 1944-1949. Medžiaga tremties gyvenimo istorijai. Tubingen.1949).

Iš viso kituose kraštuose galėjo gyventi 6500 lietuvių pabėgėlių (V. Bartusevičius. Lietuviai DP stovyklose Vokietijoje 1945-1951m., Vilnius, 2012, p.32). Daugiausia tai buvo 1944 m. karo pabėgėliai, ypač daug pasitraukė inteligentijos atstovų.

2012 m. leidykla Versus Aureus išleido Dr. Vinco Bartusevičiaus kapitalinį darbą „Lietuviai DP stovyklose Vokietijoje 1945-1951 m“.  Pasitelkęs archyvinius duomenis, įvairius literatūros šaltinius autorius pateikia  sudėtingo laikotarpio panoramą, kai Antrojo  pasaulinio karo nuniokotoje Vokietijoje kūrėsi lietuviai karo pabėgėliai. Gyvenimas Vokietijos ir Austrijos DP stovyklose padėjo tvirtą pagrindą visam vėlesniam išeivių gyvenimui jau visai kitomis sąlygomis. Pasak. dr. Vinco Bartusevičiaus, į šį išeivijos gyvenimo tarpsnį reikia „pažvelgti kiek platesniu žvilgsniu iš arčiau“. Straipsnio apimtis to padaryti neleidžia, todėl būtina studijuoti šį laikotarpį atidžiai ir nuosekliai.

Patys lietuviai Vokietijoje praleistais  metais ne itin domėjosi. Tikėtasis, kad šis gyvenimas bus laikinas ir lietuviams bus lemta sugrįžti į Tėvynę. Save lietuviai vadino tremtiniais ir tokie iš tikrųjų jautėsi. Keisčiausia, kad mažai kas domėjosi to laiko įvykiais. Tautiečiai, vykdami į Ameriką naujam gyvenimui, su savimi išsivežė ir visus kruopščiai rinktus  gyvenimo Vokietijos DP stovyklų dokumentus, bet  patys neišleido nė vieno veikalo, kuris kiek plačiau nušviestų pokario metų laikotarpį.

Iki šiol niekas rimčiau ta medžiaga nesidomėjo ir jos netyrinėjo. Ko gero, nenorima prisiminti „elgetos ir pastumdėlio gyvenimą“ (V.Bartusevičius). Štai kodėl dr. Vinco Bartusevičiaus atliktas titaniškas darbas ypač vertingas, šiandien sulaukė  garbingo įvertinimo.

2021 m. sausio 14 d.  Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis paskelbė 2020 metų Globalios Lietuvos apdovanojimo „UŽ VISO GYVENIMO NUOPELNUS“ laureatą. Šį apdovanojimą – už pasišventimą lietuvybei, ilgametę mokslinę ir bendruomeninę veiklą, lietuvių kultūros, švietimo ir istorinės atminties puoselėjimą – Užsienio reikalų ministerija po mirties skyrė iškiliai lietuvių diasporos asmenybei daktarui Vincui Bartusevičiui (1939-2020).

Pasak Lietuvių enciklopedijos, „lietuviai DP atsirado įvairiais būdais“. Dėl politinių priežasčių lietuviai atsisakė grįžti į savo gimtuosius namus. Ten jų galėjo laukti Sibiro kančia. Karo pabėgėliai  buvo apgyvendinti 113 DP stovyklų. 1946 m. kovo 3-4 d. Hanau lietuvių stovykloje įvykusiame lietuvių tremtinių  atstovų suvažiavime buvo priimtas Lietuvių Tremtinių Bendruomenės Statutas. Lietuvių tremtinių bendruomenę sudarė tremtinių apylinkės, apygardos ir centras.

Tremtinių bendruomenėje būta įvairių profesijų žmonių. Vienų profesijų žmonės veikė stipriau, kitų silpniau. Tačiau visų jų tikslas buvo vienas – jungti tremtyje esančius savo profesijos kolegas, rūpintis jų profesiniu tobulėjimu, jų kultūriniais reikalais,  rengtis visomis savo jėgomis ir patirtimi nepriklausomam gyvenimui, kai Lietuvai atgaus laisvę. Veikliausiai veikė įvairių sričių menininkai.

Rašytojas Pulgis Andriušis knygoje „Septinton įleidus“ aprašė kai kurių stovyklų gyvenimą. Vokietijoje Vakarų  santarvininkų  įsteigtose karo pabėgėlių stovyklose: kareivinių, tvirtovių, vienuolynų, pilių, viešbučių ir barakų vietose  buvo „nepakartojamas Europos istorinis faktas“. Sovietų ir vokiečių nacių įsteigtos stovyklos buvo skirtos žmogui sunaikinti, išnaudoti jo paskutines jėgas neapmokamam darbui. Vakarų sąjungininkų stovyklose karo pabėgėliai buvo ne tik  maitinami, aprengti, nieko už tai nereikalaudami, niekieno neprievartaujami. Gyvendami stovyklose lietuviai  sukūrė tarsi savitą pasaulį, globalaus pobūdžio visuomenę, kurioje atsiskleidė įvairios kultūros sritys: literatūra ir menas, muzika ir teatras, mokslas ir švietimas, sportas. Lietuviai rodė didžiulį entuziazmą.

Ypatingai reikšminga buvo politinė pabėgėlių veikla. Žlugus Nepriklausomai Lietuvos valstybei, o pokario metais pajutus, kad nepavyks atkurti buvusio nepriklausomo gyvenimo Lietuvoje, politinė veikla buvo tvirta atrama kai kurioms  valstybėms  Lietuvos inkorporacijos nepripažinimo byloje, o tai leido Lietuvos diplomatinėms atstovybėms veikti ir toliau. Tokia buvo tarptautinė reikšmė.

Užsienyje susiformavo dvi savito svorio politinės jėgos, siekiančios vadovauti visam Lietuos išlaisvinimo darbui : Lietuvos diplomatinė tarnyba ir Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK‘as), įkurtas1943 m. Lietuvoje ir atgaivintas 1945 m. Vokietijoje. Atskirą problemą sudaro pastangos sudaryti bendrą politinę vadovybę užsienyje. Šis darbas vyko gana sudėtingomis tarpusavio susipriešinimo fone – tarp VLIK‘o, vadovaujamo Mykolo Krupavičiais ir Lietuvos diplomatinės tarnybos šefo Stasio Lozoraičio.

Šalys, sutikusios vėliau priimti lietuvius pabėgėlius (Anglija, Belgija, Kanada, JAV ir kt.) pirmiausia ieškojo sveikos fizinio darbo jėgos. Lietuviai, išvykdami į užjūrį, tikėjosi geresnio materialinio gyvenimo, negu jis buvo karo nuniokotoje Vokietijoje. Visiems lietuvių inteligentams  teko greitai persiorientuoti, nes gauti darbą pagal savo profesiją  mažai kam buvo lemta. Seneliai ir ligoniai liko Vokietijoje, nes niekas jų nenorėjo įsileisti.

Tai buvo dar vienas dramatiškas gyvenimo metas. Vokiečiai perėmė savo globon pabėgėlius, juos teisiškai prilygino Vokietijos piliečiams. Priėmus Benamių svetimšalių įstatymą buvo pakeistas ankstesnis DP statusas, pagal kurį jie buvo laikomi karo aukomis, už kurias atsakingi vokiečiai. Pabėgėliams buvo suteiktas naujas pavadinimas („benamiai svetimšaliai“)  visai nutylint vokiečių atsakomybę už jų atsiradimą.

1951 m.  įkurta vienintelė ilgą laiką Vakarų pasaulyje veikianti gimnazija – Vasario 16-osios gimnazija. Jos išlaikymas pradžioje vyko viso pasaulio lietuvių unikaliomis pastangomis. Daugiausia aukojo Šveicarijoje gyvenantys tautiečiai, pasitelkę bičiulių šveicarų paramą.  Tik daug vėliau prie mokyklos išlaikymo finansiškai prisidėjo Vokietijos vyriausybė.

Vincas Bartusevičius gimė 1939 m. birželio 4 d. Bartininkų valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje. 1944 m. vasarą artėjant frontui, su šeima pasitraukė į Vokietiją. 1959 m. baigė Vasario 16-osios  gimnaziją. Vėliau mokėsi Miuncheno ir Tiubingeno universitetuose, studijavo sociologiją, istoriją ir psichologiją. 1966 m. studija baigė sociologijos magistro  laipsniu. 1999 m. Vilniaus universitetas jam suteikė humanitarinių mokslų istorijos krypties daktaro laipsnį už apgintą disertaciją „Lietuviai pabėgėliai Vokietijoje 1944-1951 m.“ Garbus mokslininkas, pedagogas, kultūros veikėjas, Vokietijos lietuvių bendruomenės Garbės pirmininkas mirė 2020 m. balandžio 21 d. Vokietijoje.