Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.
Violeta Rutkauskienė, Čikaga (JAV), www.voruta.lt
Prireikė daugelio dešimtmečių metų, kol apie žydus gelbėjusius žmonės pradėta viešai kalbėti ir pasakoti jų istorijas, kilnius darbus bei jų žiaurius likimus. Tik dabar apie tai pradedame žinoti daugiau, o jų atliktus žygdarbius gelbėjant nelaimės ištiktus bendrapiliečius pripažinti ir įvertinti.
Nacistinės Vokietijos okupuotame Kaune 1941-1944 m. , pačiame miesto centre, tarp Donelaičio ir Putvinskio gatvių esančiuose Vytauto Didžiojo Kultūros ir Karo muziejų rūmuose, visai priešais Kauno nacių vadų būstines, vyko neįtikėtini įvykiai- čia buvo slepiami iš geto pabėgusieji žydai. Juos gelbėjo ir slėpė 1941 m. sukilimo dalyvis, Vytauto Didžiojo Kultūros muziejaus senienų konservatorius Pranas Baleniūnas, kartu su grupe drąsių muziejininkų, rizikuojant savo ir šeimų likimu.
Taip pat skaitykite
Vytauto Didžiojo muziejus Kaune, iš 1949 m. leidinio Hanau, Vokietijoje
Šiais metais dar prieš sausio 27-ją , visame pasaulyje minimą Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, Lietuvos žydų (Litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, pakvietė visus – valstybės vadovus, politikus, visą švietimo bendruomenę, visus Lietuvos gyventojus prisiminti žmones, kurie buvo nužudyti Holokausto ugnyje, tuo pačiu prisiminti ne tik aukas, bet ir gelbėtojus. Kalbėdami apie Holokausto siaubą neturime pamiršti ir vilties žinios, kurią neša gelbėtojų istorijos, sakė F. Kukliansky. „Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena mums yra proga dar kartą padėkoti tiems drąsiems žmonėms, kurių daugelio jau nebėra gyvų, už drąsą ir žmogiškumą, parodytą pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis, o visuomenė žydų gelbėtojus turi prisiminti ir vertinti kaip tolerancijos, atjautos, drąsos pavyzdį“- kalbėjo LŽB pirmininkė. Spaudoje pasirodžiusiame kreipimesi, ji apgailestavo, kad iki šiol Lietuvoje nėra nei nacionalinio paminklo Holokausto aukoms, nei paminklo, skirto žydų gelbėtojams: -„Neturime vietos, kurioje galėtume uždegti atminimo žvakę už tuos žmones, kurie rizikuodami savo ir artimųjų gyvybėmis liko ištikimi žmogiškumo vertybėms. Paminklas parodytų ir valstybės poziciją pagerbti ir įamžinti tuos asmenis, kurie net sudėtingiausiais laikotarpiais žmogaus gyvybę kelia aukščiau už baimės, neapykantos ir mirties šešėlius- sakė F. Kukliansky LŽB pirmininkė (1).
Atsiliepiant į šį kvietimą norėčiau prisiminti ir priminti vieną skaudžią Holokausto istoriją, nutylėtus žmonių likimus, kuriuos verta atgaivinti ne vien dėl nesenų šių dienų įvykių, tačiau ir dėl kitų istorinių datų, kurias turėtume paminėti šiemet 2021-siais.
Apie išgelbėtus žydus nė neužsiminta
Keista, jog taip jautriai kalbant apie gelbėtojus, Kauno muziejuje vykusios geto kankinių gelbėjimo istorijos šiandien niekas nenori prisiminti. 2015 m. po restauracijos iškilmingai antram gyvenimui buvo atidarytos Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kaune patalpos ir restauruotoji auditorija, po kuria buvo slepiami pabėgusieji geto kaliniai. Į restauruoto muziejaus atidarymo iškilmes susirinko daug garbingų žmonių, dalyvavo ir žydų bendruomenės atstovai Faina Kukliansky, Markas Zingeris. Renginyje buvo gražių kalbų, sveikinimų, įvertintas puikus restauratorių darbas, pasidžiaugta išsaugotu ir atgaivintu muziejaus istoriniu paveldu, bet niekas nei mažiausiu žodeliu neužsiminė, kad būtent šioje auditorijoje, po ja esančioje patalpoje bei kitose muziejaus vietose sunkiais nacių okupacijos metais buvo slepiami Kauno geto žydai. Išgelbėta ne viena šeima, ne vienas pasmerktasis mirti, bet niekas per šias iškilmes apie tai nepanoro užsiminti. Žiūrėjau į filmuotus iškilmių vaizdus, foto reportažus, stebėjau patogiai įsitaisiusius žydų bendruomenės atstovus ir laukiau, kad tuoj atsistos ir apie tai papasakos ar bent paminės….. Deja. O, juk tų iškilmių proga buvo galima pakabinti ir atminimo lentą, kuri muziejaus lankytojams primintų, jog čia, drąsūs muziejininkai išsaugojo ir išgelbėjo ne tik istorinį palikimą, meno paveikslus, Lietuvos kultūros, istorijos vertybes, kitą neįkainuojamą nacionalinį turtą, bet rizikuodami savo gyvybėmis gelbėjo išnaikinimui pasmerktuosius žydus, mūsų bendrapiliečius.
2015 m. muziejaus atidarymas po restauracijos. Garbingų svečių gretose – Lietuvos žydų bendruomenės atstovai – M. Zingeris ir F. Kukliansky. Po šios auditorijos grindimis esančioje patalpoje buvo slepiami iš Kauno geto išsigelbėjusieji žydai.
Nutylėta tiesa
Lietuvoje buvo daug geros valios žmonių, kurie rizikuodami savo ir savo artimųjų gyvybe gelbėjo žydus nuo žūties: juos slėpė, globojo, rūpinosi jų išgyvenimu. Tačiau tik po daugelio metų pradėta plačiau apie juos kalbėti, pasakoti jų istorijas, atskleisti atliktus pasiaukojamus darbus, ryžtą, drąsą, patirtus pavojus, išgyventą riziką, bei jų labai dažnai žiaurius likimus. . Lietuvoje turime apie 900 Lietuvos Respublikos piliečių, kurie yra apdovanoti garbingiausiu Pasaulio tautų teisuolių medaliu, tačiau gelbėtojų būta žymiai daugiau. Daugelio vardų iki šiol dar nežinome, kai kurios istorijos pamirštamos, o atskirais atvejais ir patogiai nutylimos. Kai kurie už savo drąsą sumokėjo gyvybe, sulaukė skaudaus likimo, o neretai neteisingai apkaltinti ar tiesiog apšmeižti buvo niekšingai išduoti ir apskųsti pačių išgelbėtųjų.
Istorija apie Kauno muziejuje gelbėtus Kauno geto kankinius nėra nauja. Ji vis pasirodo ir vėl pamirštama nugula, nes matyt nepatogi politikams ir holokausto industrijos prekeiviams.
Pirmą kartą apie šią istoriją užsiminta JAV lietuvių leidžiamame laikraštyje “Draugas” (1979.08.04.) žinomo tautotyrininko, antinacinio judėjimo dalyvio Antano Mažiulio rašinyje, pagerbiant tomis dienomis mirusį žinomą Lietuvos archeologą prof. Joną Puziną (2).
Dirbdamas Vytauto Didžiojo Kultūros muziejuje Kaune, priešistorės skyriuje. prof. J. Puzinas artimai bendravo su Švietimo ministerijos paskirtuoju naujuoju muziejaus konservatoriumi Pranu Baleniūnu. Nepaprastai gabiu, išradingu ir daug naujų senienų konservavimo būdų išradusiu, bet išdaigininku, daugelio amatų žmogumi ir šios nutylėtos istorijos „kaltininku”. Tas P. Baleniūnas karo metu, kaip rašo A. Mažiulis, su muziejininko prof. Pauliaus Galaunės žinia, gelbėjo ne tik Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje paslėptą Lietuvos žydų etnografinio muziejaus turtą bei archyvą, bet tame muziejuje slėpė iš geto pabėgusius žydus. Būdamas ramaus būdo J. Puzinas globojo šį jauną muziejininką, nuramindavo, suturėdavo ir padėdavo, kai šiam iškildavo koks nesusipratimas su aplinkiniais. Net tada, kai apie slepiamą turtą sužinoję vokiečiai dėl to vos nesušaudė muziejaus direktorių P. Galaunę ir numizmatikos skyriaus vedėją P. Karaziją, P. Baleniūnas, nepaisant pavojaus, toliau muziejuje slėpė iš Kauno geto bėgančius kalinius. Muziejaus rūsyje priglaustieji žydai naktimis ant dujinės krosnies ir orkaitėje galėjo išsivirti valgio, kartais pernakvodavo ant poros iš dvarų gautų vilko kojomis užtiesalų, kaip tik tame pačiame kambarėlyje, kur ir pats straipsnio autorius A. Mažiulis, gaudavo iš geto atneštų dokumentų, įsakymų nuorašų, reikalingų pogrindžio spaudai, įdėti į Lietuvos archyvą, vadinamą “ Grįžulo ratų” vardu. To archyvo viršininkas buvo kan. dr. J. Stakauskas, o kaupiamą archyvą Žemaičiuose kažkur slėpė Šiaulių “Aušros muziejaus vedėjas, apygardos teisėjas Peliksas Bugailiškis. Apie muziejuje P. Baleniūno priglaustus žydus težinojo tik dar du muziejaus sargai ir gal dar 3 labai patikimi tarnautojai. Pats Baleniūnas apie žydų priglaudimą buvo prasitaręs ir profesoriui J. Puzinui.
Kad tai nėra išgalvoti įvykiai parodo ką tik paminėto kanauninko dr. Juozapo Stakausko istorija. Vokiečių okupacijos metais dirbęs Vilniaus valstybinio archyvo direktoriumi, padedamas Vlado Žemaičio bei vienuolės Marijos Mikulskos, pats išgelbėjo 12 žydų iš Vilniaus geto. Knygų archyve ištisus metus jie slėpė mirtinam pavojuje buvusius žmones. Tarp slepiamųjų buvo Libo, Jaffo ir Jašiunskių šeimos, J. Žirnauskas, Mira Lisauskienė, E. Kantoravičienė ir kiti. Čia išgelbėtas buvo ir Samuelis Bakas, vėliau tapęs žymiu dailininku. Juozapas Stakauskas 1995 m. LR Prezidento dekretu apdovanotas Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Dirbdamas archyve kunigas ir istorikas J. Stakauskas pasitarnavo ir istorijos mokslui, ir mūsų praeities išsaugojimui: gelbėjo vertingiausias archyve buvusias bylas nuo sunaikinimo ar išvežimo į Vokietiją (3). Tad visoje Lietuvoje, kaip matome, buvo daugybė žmonių, pasiruošusių padėti pasmerktiesiems.
Muziejininką įskundė patys išgelbėtieji
Daug plačiau apie Vytauto Didžiojo Kultūros ir Karo muziejuje slėptus Kauno geto kankinius ir pagrindinį šio gelbėjimo organizatorių Praną Baleniūną aprašė žurnalistas Alvydas Dargis dar 1997 metais. Žurnalistą sudomino neįprasta istorija, kurią jis išgirdo iš etnografo, meno istoriko, 1949-1950 m. buvusio Vytauto Didžiojo Kultūros, pokaryje pervadinto į M.K. Čiurlionio dailės muziejų, direktoriaus Klemenso Čerbulėno. Šis, jam besidomint vieno paveikslo dingimo istorija, pasiūlė parašyti kažką labiau svarbaus ir netikėto. Štai tada K. Čerbulėnas ir papasakojo apie muziejuje gelbėtus žydus ir P. Baleniūną, kurio lemtis buvo ypač žiauri. K. Čerbulėnui nedavė ramybės mintis, kad mūsų baimė gali nepelnytai nugramzdinti užmarštin gerą žmogų, puikų specialistą ir didelį muziejaus ir Lietuvos patriotą, 41-jų metų sukilėlį, kuris kaip sugebėdamas karo metais gelbėjo muziejaus turtus, žudomus bendrapiliečius ir pačius muziejininkus nuo bado šmėklos. Anot K. Čerbulėno, tai kažkokia slogi, tamsi istorija, apie kurią vengiama užsiminti. P. Beleniūno bendradarbiai, saugumo sumetimais sunaikino net jo mokslinių darbų ataskaitų titulinius lapus, ant kurių buvo užrašyta muziejaus konservatoriaus pavardė, o jo artimieji, pakeitę pavardes, ilgai slapstėsi, bijodami sovietinių saugumiečių persekiojimų. Paties muziejininko P. Baleniūno likimas ypatingai skaudus, nes pirmąją Kauno išvadavimo iš nacių okupacijos dieną jį suėmė sovietų „Smerč”, nuteisė 15 m. ir išvežė į šiaurę, kur jisai ir mirė. Įskundė jį tie, kuriuos P. Baleniūnas, rizikuodamas savo ir šeimos gyvybėmis slėpė prie savo namo įrengtame rūsyje. Susidorota ir su jo talkininkais. Mes muziejuje dirbusieji tą istoriją girdėjome puse lūpų, žinojome, kad vyko muziejinių vertybių gelbėjimas, bet apie gelbėtus karo metu žydus jau niekas neprisiminė ir nekalbėjo, matyt, nesaugu dar buvo.
Žurnalisto tyrimas užtruko 17 metų
Žurnalistui A. Dargiui tikrąją Kauno geto kankinių gelbėjimo istoriją ir paties Baleniūno likimo tragizmą atskleisti užtruko net 17 metų. Per tą ilgą laiką jis ieškojo faktų, dokumentų, gyvų liudytojų, rinko medžiagą po trupinėlį, nesustojo net po 1991 m. Maskvos pučo, gavęs perspėjimą nuo ryškiu slavišku akcentu kalbančio žmogaus, patarusio nesidomėti nei Baleniūno likimu, nei jo byla. Anot perspėjimą/ grasinimą išsakiusio žmogaus, tai esanti užminuota istorija į kurią pavojinga gilintis. Visą pilną žurnalisto tyrimą galite paskaityti susiradę straipsnį „Žmogų su dviračiu išdavė tie, kuriuos jis išgelbėjo nuo mirties“ (4). Čia pasinaudosime šiuo žurnalisto tyrimu ir kai ką papildysime. Keista tik tiek, kad per 30 Nepriklausomybės metų neatsirado nei vieno doro istoriko, kuris kiek atidžiau pažvelgtų į šią istoriją ir ją pristatytų pasaulio visuomenei. Laimei, atsirado vienas doras, sąžiningas žurnalistas, kuris nepaisant grasinimų neleido šiai istorijai likti užmirštai, taip pat vienas atkaklus ieškotojas- archeologas, suradęs giliai slėptą Baleniūno bylą, užkištą toliau nuo tyrėjų akių. Ji gan žymiai papildė ir A. Dargio žurnalistinį tyrimą.
Ir taip pamažėle metų metais stumiantis į priekį žurnalistui pavyko surasti ir pakalbinti daug su Baleniūnu dirbusių ir bendravusių žmonių, rasta ir gyvų liudininkų ir istoriją paliudijančių dokumentų, faktų. Tiesa, ne visi norėjo kalbėti ir atskleisti žinotą tiesą, nes dar bijojo sovietų ir KGB. Tačiau savo liudijimais apie Baleniūną, kaip pagrindinį Kauno geto kankinių gelbėtoją pasidalino daugelis. Tarp jų jau minėti muziejaus direktoriai: K. Čerbulėnas, P. Galaunė ir visa eilė su juo dirbusių bendradarbių, skulptorių, menininkų, žinomų Kauno inteligentų. Žurnalistui muziejaus senienų konservatorių prisiminė Dominykas Urbas, archeologė Rimutė Rymantienė, skulptorius Robertas Antinis, dailininkė Veronika Šleivytė, darbuotojas J. Devynduonis, pagaliau, per didžiausius vargus surastas paties Baleniūno sūnus. Visi kaip vienas P.Baleniūną atsiminė kaip puikų, drąsų ir labai geros širdies žmogų, per ką dažnai ir nukentėdavusį. Visi, su retomis išimtimis, pasakojo apie gelbėtus ir muziejuje slėptus Kauno geto žydus, o taip pat istorijas, kaip pasilikęs vienas muziejaus patalpose, pasiėmęs seną šautuvą iš muziejaus ekspozicijos karo metu saugojo muziejų nuo plėšikų. Su tuo senoviniu šautuvu ir išbėgęs į 1941 m. sukilimą, atstatyti nepriklausomos Lietuvos. Daug kas jį tuo metu matė bėgiojantį su tuo neveikiančiu muziejaus šautuvu, bet to ir užteko, kaip įrodymo paliudijant, kad 1941 metais šaudė į nugaras sovietų kariams. Jei ne P. Baleniūnas, daugelis būtume mirę badu, sakė muziejaus bendradarbiai, nes važiuodamas į Pakaunės miškus muziejaus kūrenimui malkų, parveždavo slapta ir maisto, kurį išdalindavo tarp bendradarbių. Su šiuo žmogumi nutikdavo įvairiausių istorijų, jo buvo pilna Kaune ir aplinkui muziejų.
Kauno vėliavininkas
Vienu metu 1940- 1941 m. Baleniūnas buvo tapęs tikruoju Kauno vėliavininku. 1941-jų liepą, tuoj po Liaudies Seimo rinkimų, naujosios valdžios jam buvo liepta nuleisti Trispalvę ir iškabinti sovietų raudoną. Raudonąją įkėlė skambant “Internacionalui”. Tačiau jau 1941 m. birželyje, 22-sios pavakarėje, kai po miestą dar slankiojo besitraukiantys sovietų karių likučiai, Baleniūnas nuskubėjo nuleisti nekenčiamos okupantų raudonosios ir vėl iškėlė išsaugotą Trispalvę. Kai naciai Karo muziejuje nuplešė Trispalvę, o muziejuje dirbęs generolas St. Raštikis iš nacių valdžios išsiprašė leist iškelt nors istorinę Vytautinę su Vyčiu –šią garbingą misiją vėl teko atlikti muziejaus konservatoriui Baleniūnui. Šį kartą Vytautinė iškabėjo iki vėl sugrįžo rusai.
1943 m. pavasarį vokiečiai Lietuvoje karo pramonei pradėjo rinkti spalvotus metalus. Tai akcijai vadovauti buvo paskirtas mjr. Schuh. Nusitaikyta į daugelį karo muziejaus eksponatų, skulptūrų, istorinių paminklų, varpų. Muziejaus vadovybė, kiek įmanoma priešinosi, derėjosi. Grėsmė kilo Laisvės statulai ir Laisvės varpui. Tačiau, dėl šių išsiderėjus, vokiečiai vis tiek iš Karo muziejaus paėmė šiuos eksponatus: Petro Rimšos – Vargo mokyklą, Napoleono patranką (originalas, Prancūzų kariuomenės dovana Lietuvos kariuomenei), poeto Dagilio biustą, Riterio skulptūrą iš karo muziejaus bokšto, Lietuvos karo aviacijos prizus, didelę žalvarinę lentą iš karo aviacijos skyriaus ir kt. smulkesnius dalykėlius (5). Padedant Baleniūnui skulptorius P. Rimša dar suspėjo padaryti “Vargo mokyklos“ gipsines formas. Vėliau jau Nepriklausomybės laikais išsaugotos formos leido atgaminti pačią sunaikintą skulptūrą ir vėl atstatyti Karo muziejaus sodelyje. Mes muziejininkai pasirūpinome, kad tam įvykiui įamžinti būtų išleistas Lietuvos pašto ženklas (idėja priklauso šio straipsnio autorei).
Slėptuvę kasė ir nacių “koloborantas”
1943 m. pavasarį Baleniūnas prie savo namų pradėjo kasti duobę, vaikams sakydamas, kad čia laikys bulves. Pradžioje kasė vienas, paskiau padėdavo draugas, vardu Viktoras (greičiausiai – kompozitorius Kuprevičius – Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus sekretorius). Prie jų dažnai prisidėdavo Dievainis Galaunė, to paties muziejaus direktoriaus sūnus, kuris ateidavo apsirengęs vokiška uniforma. Savo vaikams Baleniūnas pasakojo, kad Dievainis dirba vertėju nacių komendantūroje ar Gestape, nes labai gerai moka kalbėti vokiškai. Vėliau už šitą „talką” vokiečiams Dievainis Galaunė sulaukė NKVD dėmesio, kas gal būt ir turėjo įtakos jo ankstyvai mirčiai 1947 metais.
Pats Baleniūnas su šeima gyveno skurdžiame namelyje Žaliakalnyje. Vieta buvo vadinama „Brazilka”. Karo metu į Brazilką užklysdavo rusų belaisviai, prašydami duonos, Eigulių taku iš Vilijampolės geto užkopdavo žydai, kurie savo daiktus mainydavo į maistą: duoną, bulves, vaistus.
Bet muziejininko vaikai pradėjo pastebėti, kad atklydę žydai lieka nakvoti. Jie pradžioje nesupratę kur. Vėliau jiems buvo parodyta ir paaiškinta neišduoti niekam slėptuvės. Baleniūnas slėptuvę buvo įrengęs stipriai užmaskuotą ir saugiai. Pradžioje iš ties patekdavai į bulvių rūsį, po to koridoriumi į didesnę patalpą, kur buvo sukalti gultai. Mirtino pavojaus atvejui, Baleniūnas padarė jiems sleptuvę už gultų, į kurią patekti galėjai atstūmęs medinę sieną. Pradžioje slėptuvėje apsigyveno Izidorius (Josifas)Indikšteinas su žmona ir kūdikiu, vėliau jie iš geto parsigabeno savo senutę motiną. Čia ateidavo ir nakvodavo I. Indikšteino žmonos sesuo Meri/ Maša su vyru N. Endlinu– abu raudonieji partizanai. Kitus žydus Baleniūnas priglausdavo muziejuje. Baleniūno sūnus žurnalistui A. Dargiui paminėjęs jo namuose saugotų Laznikų, Grinblatų ir Levikų pavardes. Vėliau išsiaiškinta, jog čia kurį laiką, pabėgę iš likviduojamo geto, virš Jonavos gatvės Žaliakalnyje, pas kažkokį muziejaus sargą slapstėsi K. Sandlerienė-Gelmanienė ir jos sesuo S.M. Remigolskienė. Vėliau jos buvo perkeltos į Karo muziejaus bokštą, ir ten išbuvo iki kol atėjo Raudonoji armija. Gelmanienė paliudijusi, kad prieš ateinant rusams bokšte tuo metu slėpėsi apie 32 pabėgėliai. Už gelbėjimą muziejaus sargas nereikalavęs jokios paramos ar atsilyginimo. Tasai sargas, anot Gelmanienės, pats gana originaliai veikdamas, aprūpindavo bėglius produktais. Jis važinėdavo po Kauną ir apylinkes su skelbimu ant dviračio, kad renka lėšas fronte sužeistiems vokiečių kariams. Už gautus ir suaukotus pinigus pirko duoną pabėgėliams iš geto. Išsigelbėjusios Gelmanienės liudijimu, kaip rašo žurnalistas A. Dargis savo tyrime, už tokią paramą vokiečių fašistams muziejaus sargas tuoj po karo buvo NKVD suimtas, nuteistas ir ištremtas į Šiaurę, ten ir mirė.
Kitus geto bėglius muziejaus konservatorius P. Baleniūnas buvo išslapstęs po visą Vytauto Didžiojo muziejų. Pasak muziejaus direktoriaus P. Galaunės po 1944 m. liepos 5-sios, prasidėjus galutinei geto naikinimo akcijai ir ėmus deginti pastatus, nelaimėliai ištrūkę iš liepsnų, persikėlę per Nerį pagalbos ieškojo Baleniūno namelyje, o paskiau buvo slepiami muziejuje net direktorius kabinete, kur saugumo sumetimais P. Galaunė buvo suvežęs savo biblioteką. Kiti buvo įkurdinti paties konservatoriaus dirbtuvėse. Dar kiti, kaip jau girdėjote, Karo muziejaus varpinėje. Dar viena grupė buvo slepiama po jau straipsnio pradžioje minėtos Auditorijos laiptais.
Kartą, lankant muziejų dviem aukštiems Gebelskomisariato pareigūnams, pasigirdo kūdikio riksmas, sklindantis iš muziejaus užkabarių. Vokiečiams tai sukėlė įtarimo ir jie pradėjo domėtis iš kur muziejuje vaikai. Įsiterpęs P. Baleniūnas paaiškino, kad per bombordavimus sudegus jo nameliui Žaliakalnyje, jis su šeima laikinai prisiglaudė muziejuje. Tikrumoje pravirko slepiamos žydės kūdikis.
Išdavikai
Kauno išvadavimo iš nacių diena Baleniūnui ir jo šeimai buvo tragedijos ir skausmo pradžia. 1944 m. rugpiūčio 1 d. , kaip žurnalistui pasakojo jaunesnysis muziejaus senienų konservatoriaus Prano Baleniūno sūnus Rimantas, jų namuose netikėtai pasirodė SMERČ žaliakepuriai, kuriuos atsivedė raudonoji partizanė Maša/Merė Endlinienė, slėptojo Izidoriaus (Josifo) Indichšteno žmonos sesuo. Daug nesiaiškinę su savimi jie išsivedė Baleniūną, o jo namelyje netrukus prasidėjo naktinės kratos. Sunkvežimiu enkavedistai išsivežė visas muziejininko knygas ir kitą turtą, nuo Baleniūno žmonos rankos nuėmė vestuvinį žiedą, liepė išsisekti auskarus, o išeidami dar iškraustė stalčius ir pasiėmė sidabrinius įrankius. Prašytis pagalbos žmona nubėgo pas muziejaus direktorių P. Galaunę, bet ir ten jau buvo pradėję lankytis čekistai, ieškodami jo sūnaus Dievainio, to paties „nacių koloboranto”, kuris vokiečių uniforma apsirengęs ateidavo pagelbėti kasant slėptuvę, vėliau pasisukioti dėl slepiamų geto kankinių saugumo. Gelbėdamąsi Baleniūno žmona skubiai susiėmusi vaikus ir paskutinius daiktelius pasitraukė iš Kauno, apsistojo pas senelius Šiauliuose.
Netrukus sužinota, kad Smerčo tardytojams prieš jos vyrą liudijo ne tik išgelbėtasis Izidorius (Josifas) Indichšteinas, jo žmonos sesers vyras raudonasis partizanas Nahumas/Nehemia Endlinas, bet ir visi artimiausi kaimynai. Vėliau besislapstančią šeimą suradusi Chana Laznik patvirtino, kad Baleniūną tikrai įskundė I. Indichšteinas ir sovietų partizanas N. Endlinas. Tai liudija ir netikėtai atrastoji baudžiamoji Baleniūno byla, šiuo metu saugoma Lietuvos Ypatingajame archyve. Muziejaus senienų konservatoriui P. Baleniūnui Smerč teismas atseikėjo 15 metų kalėjimo, tačiau likti Šiaurėje jis buvo pasmerktas iki gyvos galvos. Jo pase buvo antspaudas, draudžiantis registruotis bet kurioje Lietuvos vietoje. Dori išgelbėtieji žydai, sužinoję apie Baleniūno sunkią dalią, bandė jam pagelbėti. Į Šiaurę siuntė siuntinius, rėmė Lietuvoje likusią šeimą. Grinblatas, po karo dirbęs sovietų saugume, mėgino tarpininkauti dėl reabilitavimo, bet sugebėjo vos žmonai išrūpinti leidimą aplankyti vyrą Šiaurėje, o po kiek laiko ir pačiam Baleniūnui trumpas atostogas į Lietuvą. Tačiau Baleniūnas sugrįžęs po šitų atostogų atgal į tremties vietą ilgai negyveno, mirė 1965 m. sausio 15-sios naktį. Palaidotas senosios Vorkutos kapinėse, kapas iki mūsų dienų neišlikęs. Tokius tyrimo faktus pateikia žurnalistas A. Dargis.
Išdavikų vardai
1996-siais P. Baleniūno bylą archyve netikėtai surado archeologas G. Zabiela. Ilgai buvo galvota, kad byla neišlikusi, gal net sudeginta Eismunto „krematorkoje”, nes priklausė prie itin slaptų bylų kategorijos. Ant bylos užsilikę sovietų saugumiečių užrašai rodo, jog byla buvo nuolat tikrinama: – 1966-1967; 1976-1977; 1982-1983 metais. Kaip matosi, net po P. Baleniūno mirties, praėjus kone 20-čiai metų, muziejininkas dar kėlė nerimą, dar buvo kai kam pavojingas. Pasak archeologo Zabielos, byla Baleniūnui buvo sudaryta gan skubotai, vietomis neįskaitoma, iškraipytos pavardės, vardai, adresai, pilna nepatikrintų faktų, gandų, apkalbų. Byla patvirtina, kad iš tikrųjų Baleniūną įskundė tie, kuriuos jis išgelbėjo nuo mirties ir slėpė savo namuose. Prieš jį liudijo I. Indichšteinas ir raudonasis partizanas Nahumas/Nachemia/Nehemia/ Endlinas. (ką liudijo šie veikėjai sužinosime kiek vėliau). Prieš jį liudijo net artimiausi kaimynai Nazarova, Masliakova, Belyj. Sologubas teigė, kad 1941 m. birželį Baleniūnas šaudęs į Raudonosios armijos besitraukiančius karius, o vieną net sužeidęs į ranką. T. Leonovas teigė, kad jis 1941 m. birželio sukilimo dienomis aprūpino ginklais sukilėlius, o birželio 26-ją pastebėtas Vytauto prospekte su šautuvu. Kaip jau žinome, ko gero tuo pačiu senovišku iš muziejaus fondų??? Losenia Berta Osipova paliudijo, kad 1941 m. kilus karui, Baleniūnas su kitais partizanais per stogą įlipo į jos butą ieškodami komunistų ir žydų ….” (bylos pusl. 89). Būta ir kitų kaltinimų, kuriuos muziejininkas neigė. Jam buvo bandoma prikabinti ir “garsiąją” Lietūkio/KGB garažo bylą. “Smerč” tardytojas bandė inkriminuoti ryšius su gestapu ir net kaltino jį surengus raudonojo teroro parodą Karo muziejuje. Visus kaltinimus muziejininkas atmetė. Tik tardymo byloje Nr. 27548/3 pusl. 10, 1944 m. rugpiūčio 22 d. tardyme Baleniūnas prisipažino, kad 1941 m. birželio 24 d. jis įstojo į sukilėlių gretas ir tuo tikslu iš Karo muziejaus paėmė šautuvą”. Išlikusioje byloje trūksta 3 lapų, matyt, naikinti sovietams nepatogūs faktai. Kas juose svarbaus buvo, niekas dabar jau nepasakys. Byloje yra paties Baleniūno gan detali biografija, iš kurios galima susidaryti vaizdą ir apie patį kaltinamąjį, ir apie jo nuveiktus darbus. Tardymą vedė ir kaltinimus Baleniūnui surašė vyresnysis Smerč/NKVD tardytojas Zaharenko (6).
Raudonųjų partizanų sąmokslas
Raudonieji partizanai Baleniūno skundikai Nehemia ir Maša Endlinai Izraelyje
Eidamas muziejininko Baleniūno skaudaus likimo pėdsakais ilgametis Nemuno “ žurnalo bendradarbis, žurnalistas A. Dargis, nukeliavo ilgą ir sudėtingą kelią, prikeldamas iš praeities dar gyvus liudytojus ir užslėptus faktus. Didelių pastangų dėka suradęs ir daug geranoriškų ir nuoširdžių talkininkų. Jam padėjo ne tik buvusieji P. Baleniūno bendradarbiai, bet ir žydų bendruomenės nariai, o kai kada ir atsitiktinai sutikti žmonės. Dar 1985 m. žurnalistas A. Dargis dėl Baleniūno likimo kreipėsi į ilgametį LTSR Kauno skyriaus archyvo vedėją, buvusį sovietų partizaną E. Zilberį. Paklaustas ar šis ką girdėjo apie tokį gelbėtoją, pastarasis dievagojosi tokio žydų gelbėtojo nežinąs. Paminėjus Indichšteinų šeimą, sakė šią šeimą žinantis, tik pamiršo ir nutylėjo, kad dar ir gerai žinantis. Kažkodėl nepasakė, jog su Maša Endlin- Indikšteino žmonos seserimi ir pačiu Nahumu Endlinu- seni geri pažįstami, kovoję kartu viename sovietinių partizanų būryje ir ne į vieną mūšį/diversją ėję kartu. E. Zilberis ir Maša Endlin buvo viename raudonųjų partizanų būryje, kuris vykdė akcijas ne tik prieš vokiečius , bet ir prieš vietinius civilius gyventojus. Abu paminėtini kaip Kaniukų kaimo sunaikinimo dalyviai (7) . Taigi buvęs Kauno miesto ilgametis Archyvo vedėjas turėjo daugiau žinoti apie savo bendražygius ir Baleniūno išdavikus, nulėmusius jo ir jo šeimos likimus. Tačiau aiškiai melavo ir nutylėjo, ką žinąs. Besilankydamas Izraelyje E. Zilberis žadėjo daugiau pasidomėti apie žydų gelbėtoją P. Baleniūną, bet grįžęs pranešė, kad nieko sužinoti apie muziejaus konservatorių nepavyko. Aiškiai galima įtarti susitarimą tarp kovos bendražygių, nutylint nepatogius faktus ar įvykius.
Apie ilgamečio Kauno archyvo vedėjo E. Zilberio sąžiningumą byloja ir toks vieša paslaptimi laikomas faktas, kurio ir jis pats neslepia. Tarp istorikų, ir tarp archyvarų klaidžioja istorija apie tai, jog E. Zilberis iš Kauno archyvo išvogė ir į Izraelį išvežė nemažai svarbių karo meto dokumentų, jų tarpe ir Kauno geto archyvą. Visa tai jis patvirtino savo prisiminimų įraše, kurį po daugelio metų išvykus į Izraelį užrekordavo Holokausto muziejaus bendradarbiai. Ten tuose 4 val. prisiminimuose buvęs Kauno miesto archyvo vedėjas visai nesibodi pasauliui skelbti apie tai, kaip dirbdamas Kauno archyve į užsienį perdavinėjo dokumentus, o keršydamas (svolačiams) lietuviams dar ir juos klastojo. ( https://collections.ushmm.org/search/catalog/irn502924 ).
Nepaisant to, 2015 m. į Lietuvos žydų bendruomenę kreipėsi E. Zilberio anūkas Michael Frishman (Izraelio Mosad karininkas), prašydamas jo seneliui išrūpinti nusipelniusio Lietuvos archyvaro vardą. Apie tai sužinojus visuomenei ir, pradėjus aktyviau viešinti E. Zilberio “nuopelnus” Lietuvos archyvams, LŽ bendruomenė pakoregavo anūko kreipimąsi, palikdama tik prašymą pagerbti senelį žymų archyvarą 90 m. sukakties proga. Ar reikia dar ką pridurti?…
( https://www.lzb.lt/2015/03/03/eliezeris-zilberis/)
Sovietiniai partizanai Trakuose su Ilja Erenburgu (pirmoje eilėje centre), 1954 m. Tarp jų matome: P. Baleniūną išdavusią Mašą Endlin pirmoje eilėje trečia iš kairės, jos vyrą sovietų partizaną ir aukštą NKVD bendradarbį – Nehemią Endlinas (pirmoje eilėje pirmas iš kairės). Kauno muziejaus Archyvų vedėjas raudonasis partizanas E. Zilberis pačiame viršuje- antras iš dešinės). Holokausto muziejaus Vašingtone foto.
Sušlubavusi atmintis….
Baleniūno likimą tyrusiam žurnalistui A. Dargiui pagelbėti bandė ir buvęs Kauno Istorijos muziejaus (dabar- Karo) ilgametis mokslinis sekretorius Markas Zingeris. Jis pasitarnavo žurnalistui A. Dargiui išversdamas į rusų kalbą siunčiamą Izraelin laišką, paieškant Baleniūno išgelbėtų žydų. Tad ir M. Zingeriui, dabar žydų muziejaus bendradarbiui, Baleniūno istorija turėtų būti girdėta, tik neaišku, kodėl jis nenori prisiminti, kalbėti ir viešinti apie Baleniūno ir kitų muziejininkų žygdarbį gelbstint savo tautos žmones. Gaila, kad sušlubavus atminčiai, praleista gera proga ir tinkamas momentas muziejuje užkabinti kokią nors atminimo lentelę, kuri lankytojams primintų kilnų muziejininkų ir asmeninį muziejaus senienų konservatoriaus žygdarbį. Apmaudu, kad tokios retos progos neišnaudojo Lietuvos žydų bendruomenė, kuri kaip rodo šių dienų įvykiai, daugiau kalba, kelia triukšmą nei ką nors daro, kad pagerbtų tokius žydų gelbėtojus.
Raudonojo melo pranašų palikimas
Pabaigai reiktų pasakyti šį tą apie Baleniūno skundikus ir išdavikus. Išgelbėtasis Izidorius/Jozefas Indichšteinas, atėjus sovietams, kaip nukentėjęs nuo nacių vykdyto holokausto, buvo įvertintas ir pakeltas į atsakingą postą. Tapo Kauno stiklo fabriko direktoriumi. NKVD sudarytoje Baleniūno byloje yra jo, Josifo Indikšteino liudijimas prieš Baleniūną. Piliečio Iosif Indikštein liudijimas, datuotas 1944 m. spalio 8 dieną. Jame Indikšteinas liudija Šmerč tardytojams prieš Baleniūną štai ką: “– Maždaug 1944m. balandžio 20 d. Baleniūnui ir man pasilikus dviese jo namuose, jis (Baleniūnas) man papasakojo, kad 1941 m. tarp birželio 24-30 d., mūsų (lietuvių) partizanai/sukilėliai sušaudė daugybę žydų Kauno 7 forte. Jis pradėjo sakyti: -“ Juos iššaudėme įdomiu būdu: pastatėme į eilę po vieną, po to mes paklausėme ten buvusios 12-kos metų lietuvaitės mergaitės, į kurį šauti. Ir tą žydą, kurį ji parodė, mes nušovėme. Tai pakartojome keliolika kartų. Tada mes sustojome, bet paskiau pradėjome vėl iš eilės šaudyti “- bylos p. 72. ( laisvas vertimas iš anglų k. – V. Rutkauskienės). Štai tokius baisius kaltinimus P. Baleniūno adresu Smerčo linčo teismui liudijo J. Indikšteinas, žmogus, kurį Kauno muziejininkas kartu su visa šeima slėpė savo namuose.
Šitą J. Indikšteino paliudijimą iš NKVD sudarytos Baleniūno bylos nurašė sovietų raudonasis partizanas Aleksas Faitelsonas ir atspausdino savo prisiminimų knygoje “Truth and Nothing But the Truth: Jewish Resistance in Lithuania” (p.89), taip apibūdindamas pasauliui 1941 m. birželio lietuvių sukilėlių- žmogžudžių portretą. Pasiremdamas tokiu aiškiai melagingu, išgalvotu J. Indikšteino liudijimu sovietų raudonasis partizanas A. Faitelsonas knygoje toliau moralizuoja, jog taip Prano Baleniūno asmenyje atrodo tikrasis Lietuvos vaduotojo (41 m. sukilėlio) veidas. Jis toliau dėsto, kad Baleniūnas ir jo bendražygiai, aktyvistai, partizanai ir baltaraiščiai net nelaukę Karlo Jegerio įsakymo sunaikino tūkstančius žydų Septintame forte (8).
Kaip žurnalistas A. Dargis minėtame rašinyje rašo, matyt, juodų Indikšteino darbų būta ir daugiau, nes tuojau po Baleniūno teismo ir represijų, skundikas su šeima dingo iš Lietuvos. Spėjama, kad išvyko į JAV ar Izraelį. Apie Indichšteinus nepavyko nieko daugiau surasti, bet apie jo svainį Nehemia Endliną ir Indichšteino žmonos seserį Mašą Endlin (Ibschitz pagal kilmę) atsiskleidė gražus vaizdelis.
Endlinai – didvyriai ar niekšai?
Nahum/ Nehemia Endlin -specialiojo skyriaus, sekusio, kad į naujai kuriamas sovietines įstaigas neprasiskverbtų antisovietiniai buržuazinių nacionalistų atstovai, viršininko pavaduotojas. N. Endlin’ as dešinėje
Raudonieji sovietų partizanai, kurie vokiečių okupacijos metais nuolat apsistodavo Baleniūno namuose – Indichšteinienės sesuo Maša Endlin (Andlin-Izraelyje) su vyru Nahumu/ Nehemia Endlinu – buvo tie, kurie atvedė Šmerč budelius į Baleniūno namus. Jie patys vėliau prieš jį liudijo teisme. Po karo Endlinai ilgą laiką gyveno Lietuvoje naudodamiesi visomis sovietų partizanams skirtomis privilegijomis, o išvykę į Izraelį Holokauste nukentėjusių asmenų statusu. Kaip rašoma paties Endlino pristatyme Izraelyje, Nehemia Endlinas ėjo aukštas pareigas Komunistų partijoje, kitur minima, jog buvo aukštą laipsnį turintis enkavedistas. Sovietinių partizanų internetiniame puslapyje ”Organization of Partisans Underground Fighters and Ghetto Rebels in Israel” (http://www.thepartisan.org/document/68555,0,605.aspx) rašoma, kad N. Endlinas gimė 1911 m. Jekaterinoslave/ Dniepropetrovske, o 1921 m. po bolševikų revoliucijos Rusijoje su tėvais pasitraukė į Lietuvą. Iki vokiečių atėjimo, gyveno Klaipėdoje, mokėsi Telšių Ješivos mokykloje, o naciams užėmus uostamiestį persikėlė į Kauną. Jis buvo patyręs Lietuvos komunistų partijos narys pogrindininkas nuo 1930 metų. Endlinas kaip komunistas pogrindininkas prieš Lietuvos Respubliką aktyviai veikė jau 1940-1941 m., įvedinėdamas tarybų valdžią. Karo metais įsijungė į pogrindinę veiklą, tapo raudonuoju partizanu. Po karo N. Endlinas buvo paskirtas Kauno miesto vykdomojo komiteto specialiojo skyriaus, sekusio, kad į naujai kuriamas sovietines įstaigas neprasiskverbtų antisovietiniai buržuazinių nacionalistų atstovai, viršininko pavaduotoju. Vėliau dirbo LKP CK, paskiau vadovaujantį darbą ūkinėse Lietuvos ministerijose. 1972 m. persikėlė į Izraelį ir buvo aktyvūs sovietų partizanų draugijų veikloje. N. Endlinas paliko savo prisiminimus “B’darhei Halehima Hapartizanit.” Šioje knygoje yra prisimintas ir Baleniūnas. Kaip tuose prisiminimuose rašome, 1943 m. rugpiūčio mėnesį Endlinas susipažino su P. Baleniūnu, dalyvavusiu lietuvių pogrindinėje veikloje prieš nacius. Tuo laiku Endlinas iš geto pogridžio vadovo Ch. Jelino buvo gavęs užduotį per Baleniūną susisiekti su generolu Nagevičium, lietuvių antinacinio judėjimo vienu iš vadų, aptarti bendriems veiksmams prieš vokiečius. Nors dėl bendrų veiksmų nesusitarta ir pranešta, kad su komunistais nebus bendraujama, tačiau duota žinoti, jog yra galimybių suteikti pagalbą pavieniams žydams ir jų vaikams. Kaip rašo N. Endlino bendražygis sovietų partizanas A. Faitelsonas savo prisiminimų knygoje, Endlinas buvo ištikimas raudonųjų partizanų vado H. Zimano bendražygis. Jam buvo patikimos specialios misijos ir užduotys. Tų slaptų misijų metu Nehemia Endlinas pastoviai užsukdavo ir apsistodavo Baleniūno namuose, ten kur buvo slepiama minėto skundiko Indikšteino šeima. Atsilygindamas už tą prieglobstį N. Endlinas liudijo Smerč teisme teigdamas, kad Baleniūnas buvo pirmas baltaraiščių organizatorius ir asmeniškai jiems tiekė ginklus. Po to, kai miestą užėmė vokiečiai Baleniūnas su savo partizanais ieškojo žydų namuose slepiamų sovietų karininkų ir kareivių, komunistų, o suėmę iš jų tyčiojosi, o paskiau sušaudė…(byloje p. 78). Kitoje vietoje byloje užfiksuota, kur N. Endlinas Smerč tardytojams pasakoja kaip Baleniūnas nekenčia sovietų valdžios, bolševikų, sukūrusių žvėrišką santvarką. Jis taip pat liudijo, kad suimtasis P. Baleniūnas dar 1940-1941 m. atlikinėjo Kretingoje prie pat SSSR- Vokietijos sienos archeologinius kasinėjimus, vien dėl to, kad padėtų pabėgti buržuaziniams nacionalistams iš okupuotos Lietuvos į Vokietiją. Susidarykite vaizdą apie šį veikėją patys.
Maša/Merė Yavshitz -Endlin – ką tik paminėto Nachemios Endlino žmona, kiek anksčiau minėto Indikšteino žmonos sesuo, atvedusi Smerčo karius į Baleniūno namus, taip pat sovietų partizanė, “Mirtis okupantams” būrio narė, dalyvavusi ne vienoje diversijoje. Ji, kaip ir kiek anksčiau minėtas ilgametis Kauno miesto archyvo vedėjas, raudonasis partizanas E Zilberis, minima, kaip Kaniūkų kaimo sunaikinimo akcijos dalyvė, civilių žmonių- moterų, vaikų, senelių keršto vykdytoja (9) . Būtent šitos raudonosios partizanės Mašos Endlin motiną ir jos seserį Indikštienę su šeima savo slėptuvėje prie namo ir slėpė muziejininkas P. Baleniūnas (http://www.thepartisan.org/document/68555,0,874.aspx) . Ji kaip ir jos vyras Nehemia gerai pažinojo P. Baleniūną, nes dažnokai užklysdavo į jo namus. Maša Endlin ir jos vyras Nehemia Endlin buvo viename būryje su jau minėtu Kauno archyvo vedėju E. Zilberiu ir čia paminėtu A. Faitelsonu. Kartu dalyvavo ne vienoje akcijoje prieš vokiečius ar civilius Lietuvos gyventojus. Jos veiklą raudonųjų partizanų būryje savo prisiminimuose aprašė net keli sovietų partizanai tarp jų ir Alex Faitelsonas (10), Y. Rudnickis/Aradas,(11) S. Ginaitė -Rubinson (12) ir kiti tų įvykių dalyviai, sovietiniai partizanai.
Partizanaudama Maša Endlin turėjo įvairių nuotykių. Taip vieno žygio metu, kuriame sovietiniai partizanai plešė aplinkinių kaimų gyventojus, Mašos Endlin būrys “Mirtis okupantams” grįžtant su grobiu į bazę papuolė į priešų apsuptį ir ugnį. Palikę priplėštą grobį, bandė priešintis. Dalis jų žuvo, o Maša Endlin ir Ichakas Segal, pasitraukė iš mūšio, bet vėliau pakliuvo į lietuvių policijos rankas ir šių buvo perduoti gestapui. M. Endlin buvo uždaryta Vilniaus gestapo areštinėje. Būdama gestape ji sugebėjo apie savo padėtį pranešti vyrui Nehemijai, kuris padedant Chaimui Jelinui per aršiausią Vilniaus geto policininką, policijos viršininką, gestapo patikėtinį Beno Lipzner suorganizavo jos perkėlimą į Kauno gestapą, o paskiau į Kauno geto. Iš ten su vyro pagalba vėl pabėgo pas sovietinius partizanus. Kokia šio išsigelbėjimo ir sutarties su gestapu kaina? Ar gestapas tai darė tik už gražias akis? Yra žinoma, kad N. Endlinas G. Zimano pavedimu organizuodavo geto žmonių pasitraukimą pas partizanaus. Vieno tokio Endlino suorganizuoto pasitraukimo metu iš geto į Augustavo miškus besitraukiančioje grupėje buvo apie 100 žmonių. Tačiau mišką pasiekė tik du partizanai Endlinas ir Smulik Mordkovski (13) ir tas pats neaiškiom aplinkybėm netrukus žuvo. Visus kitus einančius į Augustavo miškus pakeliui sugaudė vokiečiai…. Gal čia ir buvo ta kaina, kurią Endlinai sumokėjo gestapui už išsigelbėjimą?…. Maša Endlinienė veikdama sovietų partizanų būryje “Mirtis okupantams” daug kartų dalyvavo sutriuškinant policijos atsparos punktus, nuginkluojant kaimus, vykdant ūkininkų apiplėšimus. Lietuvos Ypatingajame archyve saugoma 241 buvusio “ Mirtis okupantams” sovietų partizanų būrio asmens byla, tarp jų ir Mašos Endlinienės, kur ji įvardijama, kaip Kaniukų kaimo žudynių dalyvė. Istoriko dr. R. Zizo knygoje” Sovietų partizanai Lietuvoje 1941-1944 m. “(p. 486) nurodoma ir M. Endlinienės byla. Ten pat rašoma, kad kai kurie žydai, patyrę tragišką holokausto aukų lemtį, įstoję į sovietų partizanų būrius galėjo neatsispirti pagundai, susidarius palankioms aplinkybėms, keršyti, žudyti už savo šeimas ar artimuosius taikius civilius Lietuvos gyventojus. Tačiau kyla klausimas už ką P. Baleniūnui keršijo minėtieji raudonieji partizanai Maša ir Nehemia Endlinai, kuo jiems neįtiko daugybę žydų išgelbėjęs muziejininkas? Gal būt P. Baleniūnas žinojo apie Endlinų ryšius su gestapu ar jų vykdytus nusikaltimus prieš civilius gyventojus?…Į tai atsakyti būtų galima atidžiau peržiūrėjus Mašos Endlin ir jos vyro Nehemios Endlin archyve saugomas bylas. Tai galėtų atlikti istorikai, tik bėda, jog jie neskuba tirti raudonųjų partizanų niekšybių ir padarytų nusikaltimų.
Jau beveik 80 metų šio sudėtingo Lietuvos istorijos laikotarpio įvykiai ir jų pristatymas formuojamas išskirtinai remiantis sovietinių represinių struktūrų ir jiems tarnavusių asmenų, sovietinių raudonųjų partizanų sukurtu ir kuriamu naratyvu, KGB rašoma ir pristatoma karo metų istorija. Turime konstatuoti faktą, kad per 30 m. laisvoje Lietuvoje neatsirado nei vieno rimtesnio istoriko, kuris prisėstų prie Baleniūno ir jo išdavikų bylos ir įvertintų raudonųjų kolaborantų darbus. Vis gi, sudarant žydų gelbėtojų sąrašą Genocido ir Rezistencijos centre Baleniūnas buvo įrašytas į gelbėtojų tarpą, bet to aiškiai per maža. Kaip buvusiai Vytauto Didžiojo, vėliau Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejaus bendradarbei, vieno iš daugelio 1941 m. sukilimo dalyvio palikuonei, būtų pareiga iškelti niekšiškai sunaikinto muziejininko P. Baleniūno reabilitavimo klausimą, jo, kaip ir kitų šio muziejaus bendradarbių atminimo įamžinimą, gero vardo atstatymą ir deramą pagerbimą visų muziejininkų dalyvavusių antinaciniame pasipriešinime ir nekaltų žmonių gelbėjime. Jei atminimo lentos muziejaus prieigose pakabinimu negali pasirūpinti Žydų bendruomenė, tuo turėtų pasirūpinti atitinkamos Lietuvos Respublikos organizacijos, Genocido ir Rezistencijos tyrimo centras ar pagaliau pati visuomenė. Būtų labai gražu tai atlikti šiemet, pagerbiant 1941-jų birželio sukilimo dalyvį Praną Baleniūną ir patį sukilimą, minint jo 80-jų metų sukaktį. Žurnalistas A. Dargis savo straipsnyje, rašytame 1997 m. kaip tik ir daro išvadą, kad Baleniūnas raudonųjų indikšteinų ir endlinų buvo išduotas būtent už dalyvavimą sukilime, vaduojant Kauną ir priešinantis bėgančios sovietų valdžios ir Raudonosios Armijos žiaurumui, ir už tai, jog tikėjo Lietuvos laisve, kovojo už jos nepriklausomybės atstatymą ir nepasidavė kolaborantams. P. Baleniūno istorija yra nepatogi Holokausto industrijos prekeiviams ir politiškai užangažuotiems istorikams, istorijos spekuliantams, dirbantiems ir rašantiems istoriją užsakymui labai vienpusiškai ir siauru supratimo lauku. Tačiau ši ir kitos panašios skaudžios istorijos turi būti žinomos ir pristatomos visuomenei, norint subalansuoti pilnesnį to meto įvykių vaizdą bei labai sudėtingą karo metų situaciją Lietuvoje.
Naudota literatūra ir šaltiniai:
1. Pasaulinė akcija #MesPrisimename – Holokausto aukoms atminti ir pagerbti. 2021.01.21. https://voruta46.rssing.com/chan-26456716/latest.php
- “Draugas” (1979.08.04.) http://www.draugas.org/archive/1979_reg/1979-08-04-PRIEDAS-DRAUGAS-i5-8.pdf
- Žydų gelbėtojų kapai Žasliuose. http://turizmas.kaisiadorys.lt/ka-veikti/zydu-gelbetoju-kapai-zasliuose/
- Žmogų su dviračiu išdavė tie, kuriuos jis išgelbėjo nuo mirties .Lietuvos rytas, 1991 m. sausio 14-31 d.
- Raštikis. Vytauto Didžiojo karo muziejus rusų ir vokiečių okupacijų metais. Lietuvių archyvas (51). Dirva. Nr.33,1951.08.16.
- Faitelson. The Truth and nothing but the truth – Jewish resistance in Lithuania. Jerusalem, Israel,p. 34.
- Zizas. Sovietiniai partizanai Lietuvoje. Vilnius, 2014. p.485-486.
- Faitelson. Heroism & bravery in Lithuania 1941-1945. Jerusalem, Israel, 1996. p. 389-390.
- Zizas. Sovietiniai partizanai Lietuvoje 1941-1944 m..Vilnius, 2014. p. 485-486).
- Faitelson, http://faitelson.bsmart.co.il/HTMLs/article2.aspx?C2023=12185&BSP=12127
- Arad.In Shadow of the Red banner. Yad Vashem, Jerusalem, Israel. 2010. p.216, 289.
- Ginaite-Rubinson. Resistance and Survival– The Jewish Community in Kaunas 1941-1944,
- Ten pat, p. 304.
- Kamilė Šeraitė. Pasaulio tautų teisuoliai paminklo neverti?
https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/kamile-seraite-pasaulio-tautu-teisuoliai-paminklo-neverti.d?id=86502481#cxrecs_s
