Geležinkelio apsaugos postas Sudotoje. Nuotr. Roberto Čebručenkos

Ramunė Čebručenko, Švenčionys, www.voruta.lt

Sudota – nedidelis kaimas Švenčionių rajono Sarių seniūnijoje, per tris km nutolęs į pietus nuo Švenčionėlių miesto ribos. Įsikūręs labai gražiame gamtos kampelyje, Žeimenos kairiajame krante, kur tyvuliuoja nedideli Sudotos ir Sudotėlių ežerai. Per laukus ir miškus nuo Mėžionių atskubėjęs nedidukas Mėžio upelis įteka į Sudotos ežerą ir pakeitęs pavadinimą į Sudota, pratekėjęs geležinkelio pralaida,  įteka į Žeimenos upę.

Archeologų atlikti tyrinėjimai atskleidė, kad Sudotos gyvenvietėje V amžiuje buvusi dvaro sodyba. Surasti 4 pilkapynai leido daryti išvadas, kad šioje vietovėje žmonės gyveno nuo akmens amžiaus. Viename iš pilkapių aptiktas IV-V a. kunigaikštiškas palaidojimas. Doc. Dr. Egidijui Šmatavičiui, tyrinėjant Sudotos pilkapynus, IV pilkapyje pavyko aptikti 2 kunigaikštiškus palaidojimų kapus  datuojamus V-VI a.

2005-2006m. archeologai buvo atnaujinę tyrinėjimus Sudotos kaime. Archeologas Vidas Semėnas straipsnyje „Sudotos   dvarvietė“  rašė,   kad   Sudotos ežero šiaurės vakarinėje pakrantėje archeologams pavyko aptikti buvusios dvarvietės statinių liekanas, dvarui priklausiusius akmeninius pamatų fragmentus, mokinių koklių krosnims duženas. Kokliai neglazūruoti, puošti augaliniais lelijų, lapelių, geometriniais kvadratėlių, rombų elementais. Rasta keramikinių puodų šukių, puoštų geometriniais ornamentais: bangelėmis, grioveliais ir kt. Dalis keramikinių puodų padengti spalvotomis žalios, rudos spalvų glazūromis, daugiau glazūruota vidinė puodų pusė,  aptiktos kelios susidėvėjusios monetos. Atlikti archeologiniai tyrimai patvirtino, kad Sudotoje buvusi dvarvietė, pagal toje vietovėje rastus keramikos dirbinius ir monetas, nustatyta, kad Sudotos dvarvietės statiniai datuojami  XVI-XX a.

Netoli Sudotos buvo surastas vienas iš didesnių degintinių pilkapių ne tik Švenčionių rajone, bet ir šalyje, juose aptikta apie 160 pilkapių. Juos 1859 m. tyrinėjo archeologas von Glazenbergas, 1894 m. – Fiodoras Pokrovskis (1894-1975), 1958 m. tyrinėjo istorijos instituto archeologai. 1971 m. – istorijos instituto archeologė Ona Kuncienė (1926-1999). Pagal kapuose rastas įkapes pilkapiai datuojami V-VI-II amžiumi. Juose buvo surasta žalvarinių ir geležinių įkapių: kirvukų, ietigalių, peilių, ylų, galąstuvų, apyrankių, sagčių, žalvarinių papuošalų ir kt. Didelė dalis pilkapių, tiesiant geležinkelį ir įrengiant priešgaisrinę geležinkelio liniją, buvo suarti ir sunaikinti, kiti, veikiami gamtos veiksnių, sulėkštėjo. Pilkapių radiniai saugomi Sankt Peterburgo Ermitažo muziejuje Rusijoje, Varšuvos archeologijos muziejuje Lenkijoje, Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejuje bei Švenčionių Nalšios muziejuje.

Sudotos pilkapiai. kvr.kpd.lt nuotr.

Sudota turėjusi ir kitus pavadinimus, vienas jų –  Sudetai. LDK didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis, už tarnystę LDK didžiajam kunigaikščiui Vytautui, padovanojo Jonui Goštautui  Švenčionis ir kt. vietoves. Mirus Stanislovui Goštautui (?-1542), susiformavo Daugėliškio seniūnijos Sudetų vaitija, bet Švenčionys Sudetų vaitijai nepriklausė. 1595 m. Sudota (Sudetai) paminėta Sudetų vaitijos inventoriaus surašymo dokumente. Vaitijos (vaitystės) LDK susiformavo  XVI a. II-oje pusėje įvedus Valakų reformą ir išnyko panaikinus baudžiavą.  Valstiečių sueigoje (susirinkime) iš kelių kandidatų buvo renkamas vaitijos vaitas, kuris dažniausia buvo bajoras. Jis prižiūrėjo, kad visi vaitijos valstiečiai eitų į darbą, kad laiku pristatytų numatytą duoklę, sumokėtų mokesčius. Jam talkino samdomi ekonomas, šeimininkė ir du iš valstiečių išrinkti suolininkai.

Sudetų vaitija priklausė Daugėliškio seniūnijai. 1690 m. Daugėliškio seniūnijos rejestro dokumente įregistruoti 46 Sudetų vaitijos dūmai. Daugėliškio seniūniją valdė LDK  Daugėliškio seniūnas, valstybinis veikėjas, nuo 1646 m. buvo didysis pakamaris, t. y. teismo valdininkas, sprendęs žemės ribų nagrinėjimą Feliksas Jonas Pacas (apie 1615-1700).  1773 m. iš Daugėliškio seniūnijos inventoriaus knygos matyti, kad Sudetų vaitija su dūmais buvo  priskirta Ceikinių dvarui. Žinomiausias Daugėliškio seniūnijos seniūnas buvo LDK vicekancleris (1792-1794) Kazimieras Konstantinas Pliateris (1746-1807). 1775 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732-1798), už nuopelnus valstybei, jam suteikė teisę iki gyvos galvos valdyti Daugėliškio seniūniją su dvaru, ir dar 50 m. jo palikuonims.

Sudota. Nuotrauka Roberto Čebručenkos

Tuo metu buvo nemažai turtingų didikų, kaip ponia Konstancija Hrebnicka (g. 1760), turėjusi ir valdžiusi didžiules valdas. Ji buvo kilusi iš Biallozorų šeimos. Jos tėvas – Jozefas Monvid-Biallozor, motina rašytojo dukra Katažyna Zabielovna, kurioje augo broliai Jozefas, Michailas ir sesuo Anna, kuri liko netekėjusi.  Konstancijai Hrebnickai priklausė Laužėnų, Pakarinės, Dvariškių, Šutų, Strūnaičio kaimai, Sarių dvaras, kaimas ir karčiama, Sudotos palivarkas , karčiama ir Sudotos ežeras, kt. kaimai ir viensėdžiai. Šį Konstancijos Hrebnickis valdomų valdų sąrašą galima dar ilgai tęsti. Sudotėlių ežeras priklausė Pakretuonės ir Kretuonų seniūnui Ignacijui Grothui.

Konstancija buvo ištekėjusi už artilerijos papulkininkio (1781), kariuomenės generolo Jono (Jan) Hrebnickio. Tiesa, pavardė Hrebnicki lietuviškai siūloma rašyti Grebnickis. Gyvendami kartu susilaukė dukrų Annos ir Teodoros. Anna ištekėjo už Cipriano Chaleckio , Teodora už Vincento Pereviet-Soltano.  Tyrinėjant smulkiau jų biografijas matyti, kad dauguma didikų buvo susaistyti giminystės ryšiais.

Jonas ir Konstancija Hrebnickiai 1781 m. Strūnaityje savo lėšomis pastatė pirmąją medinę Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią. Kai Strūnaityje stovėjusi medinė bažnyčia sudegė, 1825-1830 m. Vilniaus gubernijos architektas Karolis Gregotavičius (1799-1848) suprojektavo naują mūrinę bažnyčią, kurią 1842-1848 m.  pastatė dvarininkas Konstantinas Maslovskis.

Jonas Hrebnickis rašė, kad tarnaudamas armijoje 1781 m. gyveno Kirdeikių kaime. Vyrui mirus, Konstancija Hrebnicka 1798 m. kovo 2 d. priima sprendimą visą savo turtą padovanoti dukroms Annai ir Teodorai, sau ir dėdei pasilikdama 15 tūkstančių rublių.

Geležinkelio apsaugos postas Sudotoje. Nuotr. Andžejaus Čebručenkos

XVIII a. Daugėliškio seniūnijai priklausė 48 dvarai su 1882 gyventojais. Valdant Kazimierui Konstantinui Pliateriui Daugėliškio seniūnija padidėjo, Sudetų valtija vėl buvo priskirta Daugėliškio seniūnijai, didėjo seniūnija ir dvaro personalas. Jam  priklausė 27 kaimai, 12 palivarkų, jų tarpe  Sudetų vaitija su Sudotos dvareliu, Grybų, Dotenėnų, Mėžionėlių ir kt. kaimais. Grafas K. K. Pliateris susilaukė gausios šeimos: 6  sūnų  ir 2 dukrų. K. K. Pliateris nemėgo užsiiminėti ūkio darbais.  Didžiausias jo pomėgis buvo biblioteka, kuri buvusi labai didelė. Po tėvo mirties dvarą valdė jo sūnūs – bajorų maršalka Konstantinas Pliateris (1778-1849) ir karininkas, istorikas, geografas Stanislovas Pliateris (1784-1851). 1842 m. paskutinį kartą buvo surašytas Daugėliškio seniūnijai priklausęs inventorius. Seniūnijos surašymo dokumente įrašyta ne Sudetų vaitija, bet Sudetų palivarkas. 1846 m. Vilniaus gubernijos nutarimu Daugėliškio dvaras su kitais  jam priklausiusiais palivarkais buvo perduotas Valstybinio turto rūmams, valdžios priežiūron, nes Pliateriai dvarą  nugyveno. 1848 m. liepos 1 d.  Vilniaus gubernijos Valstybinio turto rūmuose įvyko varžytuvės, kuriame priėmė nutartį, nuo 1849 m. balandžio 2 d.  dešimčiai metų išnuomoti Daugėliškio dvarą su Sudotos ir kitais palivarkais. Paskutinieji Pliateriai Daugėliškio dvarą paliko 1852 m. Tai buvo K. K. Pliaterio anūkai: Žygimantas (Zigmantas) vedė Aleksandrą Kosakauskaitę ir persikėlė į Kraslavą (miestas pietryčių Latvijoje), o 1854 m. išsivežė ir 15 tūkst. tomų senelio biblioteką. Anūkė Paulina 1852 m. ištekėjo už našlio Konstantino Liudviko Chaleckio ir apsigyveno Stanislavavo dvare prie Švenčionių.

Iki XIX a. I-ojo deš.  netoli Sudotos ėjo seniausias pašto traktatas iš Vilniaus į Breslaują. Pašto kelio atkarpoje nuo Pabradės  iki Švenčionių buvo du keliai.  Vienas iš jų, dėl ženkliai  trumpesnio atstumo, buvo vadinamas trumpuoju. Šis kelias nuo Pabradės iki Švenčionių nurodytas ir 1820 m. Vilniaus gubernijos žemėlapyje.  Dabar tas kelias retai važiuojamas, nebent rudenį grybaujant. Tai  buvęs puikus miško kelias, ėjęs dešiniąja Žeimenos pakrante. Pabradėje, pravažiavus tiltu per Dubingos upę, toliau keliu pašto karietos riedėjo   link Bajorėlių, Baltadvario, Mažalotės ir pasiekdavo Liūlinę. Iš Liūlinės iki Sudotos tik keli kilometrai. Pašto traktato keliais pradžioje buvo vežamos siuntos, bet vėliau pradėjo vežti ir keleivius. Ilgai dardėję keliu keleiviai mielai apsilankydavo pakelės smuklėse Mažalotėje, Liūlinėje, kur veikė net trys smuklės. Smuklės dažniausia buvo įkuriamos  didžiųjų kelių nuošaliuose palivarkuose, prie tiltų.  Sudotoje buvusios dvi smuklės , kurių viena priklausė Sudetų vaitijai, o kita p. Konstancijai Hrebnickai. Apšilę ir skaniai pavalgę smuklėje, toliau karietos per kaimus traukė link Mėžionių, Cirkliškio  į Švenčionis, o iš jų per Adutiškį pasiekdavo Breslaują.

Senosios pašto karietos. Nuotr. šaltinis – dirst.lt

Važiuojant  kitu pašto traktato keliu, kelio ruože nuo Pabradės į Švenčionis, 3 km atstumu nuo Šutų kaimo, Ašvaraistyje buvusi pašto stotis su arklių keitimo punktu. 1831 m. paštas laikė 34 arklius. Stotį aptarnavo 12 vežikų ir  6 pašto kurjeriai. Beveik visose pašto stotyse buvo įrengti kambariai pašto vežikams, keleivių poilsiui ir nakvynei.

1861 m. vasario 19 d. pradėta baudžiavos panaikinimo reforma. Valstiečiams buvo leista išsipirkti žemę, bet to  neleistina buvo žydams. Išsiperkant žemes pirmenybę turėjo sentikiai, o tik po jų katalikai. Administracijai leidus, žemę pradėjo pirkti aplinkinių kaimų gyventojai.

Tiesiant geležinkelį Sankt Peterburgas – Varšuva geležinkelio stotis buvo planuota statyti Sudotoje. Dėl geležinkelio stoties statybos vietos Juodiškio dvaro ir Sudotos palivarko savininkai mąstė skirtingai. Juodiškio dvaro savininkas norėjo, kad geležinkelis būtų arčiau jo valdų, o Sudotos palivarko savininkas nenorėjo, kad Sudotoje būstų geležinkelio stotis. Abu savininkai stengėsi prieiti prie valdžios atstovų ir atsilyginti, kad geležinkelio stoties statybų vieta būtų palanki jiems. Manoma, kad Juodiškio dvaro ir Sudotos palivarko savininkų gebėjimas prieiti ir atsidėkoti valdžios atstovams nulėmė stoties statybos vietą  Švenčionėliuose.

Sudotos palivarkas buvo išnuomotas. Bet kas tuo metu  valdė palivarką taip ir nežinoma, jei nė viena smulki detalė iš lenkų, baltarusių ir lietuvių bajoriškos kilmės dailininko Andžejaus Strumilo (Andrzej Strumillo 1927-2020) biografijos.

Jis rašė, kad jo vaikystė prabėjo Švenčionių r., jo senelių Michalo ir Evos Juršanovų (Jurszanownie) iš jo motinos Kazimieros Juršanovnos pusės, Sudotos palivarke. Dvaro valdos buvusios labai didelės, jos ribojosi su  Pilsudskio dvaru. A. Strumilo vaikystėje gyvendamas Sudotoje artimai bendravo ir dažnai susitikdavo su bendraamžiu Henriku Šilkiniu (Szylkin) – lenkų poetu, kuris tuomet gyveno Santakos kaime prie pat Lakajos. Tik turėdamas apie 10 m. amžiaus, Andžejus Strumilo išvyko gyventi į Vilnių pas tėvus. Jo tėvas dirbo Vilniaus pašto ir telegrafo direkcijoje telefono linijos statytoju. Andžejus Strumilo knygoje „Didžioji Lietuvos kunigaikštystė“ rašė: „Aš gimiau Vilniuje. Užaugau Švenčionyse – Nalšios žemės širdyje, kur kadaise dūzgė šventoji vaidilos giraitė“ – Seinas, 2008 m. 11 pusl. Gyvendamas ir mokydamasis Vilniuje, jis gerai pažino miestą, jo gyvenimą, istoriją, kultūrą, istorijos ir meno paminklus. Andžejaus tėvas buvo suimtas, kalėjo Naugarduko kalėjime, iš ten buvo ištremtas į Sibirą.

Andžejus Strumilo su savo knyga „Lietuvos Didžioji kunigaikštystė“. Nuotrauka www.lrytas.lt

1945 m. Andžejus Strumilo motina Kazimiera Juršanovna, gavusi slaptą vyro įspėjimą kuo greičiau su vaikais vykti gyventi į Lenkiją ir bijodama, kad nebūtų suimta, su šeima išvyko gyventi į Lenkiją.  1947 m. A. Strumilo mokėsi Lodzės Valstybinėje aukštojoje dailės mokykloje ir Krokuvos dailės akademijoje. 1956 m. persikėlė gyventi į Varšuvą, kur dirbo prekybos rūmuose. Jis kūrė parodų paviljonus, labai daug keliavo po Europą ir Tolimuosius Rytus. Aplankė beveik visą pasaulį,  Kiniją, Vietnamą, Nepalą, Tailandą, Mongoliją, Siriją, Sibirą, Kaukazą ir Niujorką. 1977-1980 m. jis Krokuvos dailės akademijos profesorius. 1982-1984 m. A. Strumilo Jungtinių Tautų sekretoriato Niujorke grafinio pristatymo skyriaus vadovas. 1984 m. apsigyveno atokiau nuo miesto šurmulio Mačkova Rudoje, prie Čarna Hanča upės Suvalkų r., kaip pats sakė arčiau Vilniaus. Net Mozūrų ežerai jam buvo panašūs ir priminė  gimtinę.   Nežiūrint didelio užimtumo, jis labai mylėjo žirgus, turėjo arabų žirgų arklininkystės ūkį ir juos veisė.

Profesoriaus Andžejaus Strumilo darbai buvo eksponuojami ir Lietuvos muziejuose. Paroda „Psalmės“ buvo eksponuota Kauno  Čiurlionio muziejuje, 2016 m. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje, kuriame dalyvavo ir pats dailininkas.

Kuriais metais buvo parduotas ar padovanotas Sudotos palivarkas tiksliai įvardinti sunku, bet Vilniaus apygardos teisme 1934 m. balandžio 24 d. nagrinėjamas klausimas dėl žemės sklypų  tarp Michalo ir Evos Juršanovų iš vienos pusės, ir Slabados Jono (Jan) s. Jono, ir Slabados Jono (Jan) s. Motiejaus (Macieja) iš kitos pusės.  Aplink buvusio palivarko žemės buvo išparduotos dalimis aplinkinių vietovių gyventojams.

XX a. Sudotos palivarkas priklausė ir buvo Slabadų nuosavybe. Dailus, medinis dviejų galų namas, kuris buvo  apkaltas medžio lentelėmis, puoštomis ornamentiniais pjaustiniais.

A. Strumilo. „Šota Rustavelis, Raitelis tigre“.                       

Neprižiūrimas  namas  griuvo, kol vieną dieną sudegė.  Neliko ir ūkinių pastatų:  tvartų, kluono, pirties, tik  likęs pusiau į žemę įsmegęs  rūsys. Sudotos kaimas keičiasi, gyventojai  susibūrę į kaimo bendruomenę. Statosi nauji mediniai namukai. Vasarą kaimas pilnas šurmulio, sulaukiama nemažai poilsiautojų ir svečių, kurie nori pajusti gamtos grožį, klausytis paukščių nuostabių garsų, išbraidyti pievas, mėgautis uogomis, grybais.

Šaltiniai:

Vidas Semėnas „Sudotos dvarvietė – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“/ www.alt.lt

Daugėliškis (Didysis Daugėliškis) – Voruta/2010 -01-10

Prof. Andrzej Strumillo/www.wilnoteka.lt

Senasis pašto kelias. www.pabradedomus.lt

Dziennik urzędowy rzeczpospolitej Polskiej/“Monitor Polsky“/1934 r. kwietnia 14, Nr. 9, poz. 6/ www. docplayr.pl

Opisy parafii diecezji Wilenskiej z roku 1784 edyzja zrodla pod red. Jozefa Maroszka. Bialystok 2009/forum.vgd.ru

Виленская губерния – Генеральный форум ВГД/forum.vgd.ru

Katalog polskich miejsc pamięci narodowej na Litwe/gov.pl

Hrebnicki w Genealogini potomkow Sejmu Wielkiego/sejm-wielki.pl

Генеральный форум ВГД/VGD.RU