Atgimimo laukianti Plaškių bažnyčia. Eugenijaus Skipičio nuotr.
Eugenijus Skipitis, Plaškiai, www.voruta.lt
Lietingo rugpjūčio pabaigoje, paskutinį šeštadienį, pats Dievas dovanojo ramią ir skaidrią dieną. Iš užmaršties bundanti Plaškių bažnyčia sulaukė svečių. Šventoriuje esančiose kapinaitėse vilties ir atminties šviesa suspindėjo žvakių ugnelės, o po bažnyčios skliautais susibūrę žvirbliai iš nuostabos nesuprato kaip į bažnyčią plūstančius svečius pasitikti.
Plaškiuose jau antrą kartą vyko evangelikų liuteronų tradicinė kapinaičių šventė, skirta šioje Gėgės pakrantėje amžino poilsio atgulusiems krašto gyventojams. Šventei vadovavo Plikių parapijos kunigas Liudvikas Fetingis šiemet minintis 45 – uosius kunigavimo metus.
Taip pat skaitykite
Į kapinaičių šventę atėjusios Plaškių kaimo moterys: šišioniškė Irmgard Gerulytė (kairėje) ir Zita Danutė Lekavičienė. Eugenijaus Skipičio nuotr.
Plaškiai – sunykęs kaimelis šalia Gėgės, bet Lietuvoje gerai žinomas dėl stilingos bažnyčios ir aktyvių žmonių, pasiryžusių išsaugoti ją , kuri vienintelė Mažojoje Lietuvoje nerestauruota, bet yra bene pati gražiausia, kaip gražūs ir dvasingi žmonės, kurie deda visas pastangas ją išsaugoti, ir atstatyti. Šiam Plaškių bažnyčios pastatui tik 100 metų, jauna, bet patyrusi viso šimtmečio nelaimes ir brutalumą. Ji pergyveno pirmąjį pasaulinį karą ramiai, mūšiai Plaškius aplenkė. Šventoriaus kapinaitėse buvo palaidoti tik penki vokiečių kariai ir vienas rusas, žuvę mūšyje gretimame kaime. Antrasis pasaulinis karas jos taip pat pagailėjo – buvo sudaužytas tik vienas iš dviejų varpų. Antrasis buvo pavogtas jau po karo. Paskutinį kartą plaškiškiai kartu su kunigu Martynu Kibelka bažnyčioje meldėsi 1944 m. spalį. Jau žinojo, kad teks evakuotis , gal būt, visiems laikams palikti Tėvynę. Po karo dar buvo bandyta atgaivinti bažnyčios veiklą, bet nebebuvo tikinčiųjų. Graudžios evangelikų liuteronų giesmės ilgam paliko Mažąją Lietuvą. Dabar Plaškiuose gyvena tik viena šišioniškė Irmgard Gerulytė, kuri valandų valandas gali pasakoti Plaškių ir bažnyčios istoriją. Kažkada ji pašmaikštavo, kad jai vienai priklausys atstatyta bažnyčia. Parapijos nėra, visi gyventojai atvykę po karo, Romos katalikai.
Prieš kelis metus Pagėgių savivaldybės iniciatyva pastatytas kapinaičių ženklas. Eugenijaus Skipičio nuotr.
Sovietmetis Plaškių bažnyčiai buvo pražūtingas. Spalvingi vitražai išdaužyti, langų angos užmūrytos, durys negrabiai padidintos, prabangios grindų plytelės užlietos betonu. Nužmogėjimas liejosi plačiai. Dievo namuose įrenginėjamas pašarų sandėlis. Sudaužyti ir pragaišinti aštuoni didžiuliai šviestuvai, nuardyti balkonai, sunaikinti vargonai. 1969 metais, kilus stipriam vėjui neatlaikė bokšto smailė. Ji griuvo žemėn nusinešdama ir trijų metrų kryžių. Žmonės kryžių paslėpė bokšte po konstrukcijom ir kitu šlamštu. Dabar jis laukia sugrįžimo į savąją vietą. Baigiantis socialistiniam „rojui“ bažnyčioje veikė pieno supirkimo punktas. Bažnyčios šventoriuje buvusios išpuoselėtos kapinaitės paverstos šiukšlynu. Galų gale kažkoks valdininkas, o gal ateistas iš Šilutės nuardė bažnyčios čerpių stogą. Plaškių bažnyčia liko kaip sovietinės propagandos nurengta Mažosios Lietuvos motina.
Plaškių kaimo bendruomenė kapinaites ir bažnyčią papuošė šventei. Eugenijaus Skipičio nuotr.
Vaikantis raudonųjų penkmečių užmojų prie antrųjų kaimo kapinių pastatytas fermų kompleksas, Plaškiuose atsirado didžiausias visoje Sovietų Sąjungoje šieno miltų agregatas. Kai nebebuvo ko pasigvelbti, nugalėtojams pravertė netgi“ išvaduoto“ Nemuno žemupio ir Gėgės lankų žolė. Šalia bažnyčios ir mokyklos buvusi akmenimis grįsta aikštė išdaužyta, ją supę stilingi pastatai negrabiai subjauroti . O juk dar iki antrojo pasaulinio karo Plaškiai tebebuvo vadinami karališkuoju kaimu, turėjo savo uostą, vykdavo visame krašte žinomi stintų, svogūnų, česnakų, galvijų, arklių ir žirgų turgūs. Apylinkėse gyveno daug turtingų ūkininkų. Galima tik stebėtis, kad šio kaimo gyventojai pasistatė romaninio stiliaus didingą bažnyčią, kurioje skambėję maldos žodžiai įkvėpė čia susirinkusius tikinčiuosius ramybei, vilčiai ir prasmingiems darbams. Statybai jie paaukojo 72 tūkst. markių. Tai buvo labai dideli pinigai, ne kiekvieno didmiesčio parapija būtų galėjusi leisti sau tokią prabangą. Bažnyčia pašventinta 1900 metų vasarą.
Plaškių bažnyčios šventoriuje nesunku aptikti kalvystės amato šedevrų. Eugenijaus Skipičio nuotr.
Tačiau pirmoji bažnyčia Plaškiuose pastatyta 17 a. pabaigoje, tada susikūrė ir parapija. Iki to laiko tikintieji plaukdavo į Kaukėnus. Ten, kairiajame Nemuno krante buvo bažnyčia, o parapija – abipus upės. Sienos tada nebuvo, bet kiekvieną kartą bažnyčion reikėjo plaukti valtimis, keltais. Po keturiasdešimties metų ramaus gyvenimo ir maldų savoje bažnyčioje, plaškiškiai patyrė sukrėtimą – į bažnyčią trenkė žaibas ir ši sudegė. Labai skubiai iš netašytų lauko akmenų buvo pastatyta kita bažnytėlė. Ji nebuvo didelė, neturėjo bokšto, varpinė buvo medinė ir stovėjo atokiau. Bet greitai išryškėjo statybinis brokas, bažnyčią reikėjo remontuoti. Remonto prireikė ir vėl netrukus, kai ją nusiaubė ir suniokojo rusų kariuomenė. 1897 metais bažnyčia buvo nugriauta ir jos vietoje per trejetą metų pastatyta nauja , kurios pamatams buvo panaudoti buvusios bažnyčios akmenys, o raudonos plytos buvo gabenamos baržomis Gėgės upe. Gėgė buvo pritaikyta laivybai ir ja buvo puikus susisiekimas su kairiuoju Nemuno krantu, Tilže, Ragaine, Mėmeliu.
Pirmas kapinaičių šventės akordas. Eugenijaus Skipičio nuotr.
Plaškių bažnyčios dabartis irgi miglota. 2016 metais pasklido gandas, kad bažnyčią ruošiamasi nugriauti, o plytas panaudoti kitiems statiniams. Tačiau, kaip tik tuo metu istorikė, Šilutės Hugo Šojaus muziejaus direktorė Roza Šikšnienė, vedanti ekskursijas vokiečių kalba sulaukė poros vyriškių iš Vokietijos. Šie prašė palydėti juos į Plaškius, nes vieno iš jų, Norman U. Baltrusch ( Baltrušaitis) prosenelis Julius Baltrusch 1874 metais buvo krikštytas Plaškių bažnyčioje. Savo apsilankymu jis norėjo pagerbti prosenelio krikšto bažnyčią. Išsikalbėjo ir sutarė, kad reikia nedelsiant stabdyti prieštaringus gandus ir bandyti išsaugoti pastatą. Stoniškių seniūnas Gintautas Stančaitis patarė kurti organizaciją bažnyčiai gelbėti ir pats aktyviai įsitraukė į jos veiklą. Taip gimė Plaškių bažnyčios atkūrimo bendrija turinti virš 30 narių Lietuvoje ir 12 Vokietijos ir Šveicarijos aktyvių piliečių. Buvo sudarytas komitetas iš septynių narių, organizaciniam ir koordinaciniam darbui. Bendrijai vadovauja Viktoras Bergner.
Kunigas Liudvikas Fetingis. Eugenijaus Skipičio nuotr.
2018 metų rudenį iš Šveicarijos atvyko draugijos narys inžinierius Bernhard Rosenberg su žmona Ulrike. Jie atsivežė medžiagas laikinam stogo uždengimui, visus įrankius. Aukštalipys iš Šilutės talkino pastato viršuje. Bažnyčia turi stogą, nors ir laikiną, išvalytas bažnyčios vidus, atvertos langų nišos, atgabentas žmonių išsaugotas kryžius, grįžo krikštykla, iš nuolaužų ir šlamšto išvaduotas altorius, matosi karnizų likučiai, sieninės tapybos fragmentai, savo paslaptis pamažu atveria iš šiukšlių vaduojamos kapinės. Šiemet talkų metu buvo aptiktas labai puošnus antkapis, kiek anksčiau atrasti dviejų kunigų kapai ( Robrt Hitzigrath 1815-1884),( Otto Šulc 1844-1887). Šventorius aptvertas nauja tvora. Visi šie darbai atlikti talkų metu, todėl darbščios rankos Plaškiuose visada laukiamos. Plaškių bažnyčios restauravimo entuziastams labai trūksta lėšų. Kiekvienas euras paaukotas bažnyčios atkūrimo reikmėms yra aukso vertės.
Praėjusiais metais kapinaičių šventėje dalyvavo kunigas Reinholdas Moras, o šiemet Liudvikas Fetingis, kuris, pasak Mažosios Lietuvos bendrijos pirmininkės Renatos Čėsnienės, jau keleri metai svajojo apie kapinaičių šventę Plaškiuose. Šią vasarą, per knygos apie iškiliąją Mažosios Lietuvos dukrą, dailininkę Evą Labutytę Plikiuose, pristatymą, kunigas L. Fetingis vėl užsiminė, kad reikėtų suorganizuoti pamaldas Plaškių bažnyčioje. O Roza Šikšnienė nugirdusi judviejų pokalbį, tiesiog pakvietė pagerbti liūdnuosius Plaškių kapelius ir Bažnyčią.
Plaškių bažnyčios skliautais nuvilnijo liuteroniška giesmė. Eugenijaus Skipičio nuotr.
Kunigas L. Fetingis susirikusiuosius iš Klaipėdos, Šilutės, Plaškių pakvietė į bažnyčią. Nuskambėjo varpo dūžiai, prasidėjo pamaldos. Kartu su kunigu iš Plikių atvyko mergaičių ansamblis, dalis jo 1994 metais Plikiuose suburto vaikų ir jaunimo choro „Berželis“. Puiki Plaškių bažnyčios akustika ir jaunų balsų giedamos giesmės buvo atgaiva ir šiluma sielai, skaidrino mintis. Ramus, jaunatviškas kunigo balsas, išmintingi maldos ir giesmių žodžiai šiai akimirkai Plaškiuose suteikė ne tik sakralumo, bet ir žmogiškos šilumos, kurios taip trūksta negandų ištiktam kraštui.
Klaipėdos lietuvininkų bendrijos pirmininkė P. Česnienė ir kunigas L. Fetingis pjauna jubiliejinį tortą. Eugenijaus Skipičio nuotr.
Pasibaigus pamaldoms Plaškių bažnyčios svečiai sugužėjo į svetingus į Plaškių bendruomenės namus, kur paminėjo 45 –erius kunigo Liudviko Fetingio tarnystės Dievui metus. Visus 45 metus jis tarnauja Plikių ir Dovilų parapijose. Jo kunigavimo metu buvo sutvarkyta Dovilų bažnyčia, atgimė parapija, o remontuojant Plikių bažnyčią kunigas prižiūrėjo, kad būtų suremontuoti dar devynioliktame amžiuje sumontuoti vargonai. Pats nuo ankstyvos jaunystės bažnytinių chorų narys, savo patirtį ir išmintį panaudojo suburiant jaunimo chorą, pučiamųjų orkestrą ir jiems vadovavo. Abu šie kolektyvai dalyvavo chorinės muzikos šventėse, koncertavo Vokietijoje, Karaliaučiaus krašte, Čekijoje. Liudvikas Fetingis yra atlikęs ypatingos svarbos darbą bažnyčiai ir tikintiesiems – sudarė giesmyną su natomis, tai yra pirma tokia knyga po 1566 metais išleisto Martyno Mažvydo giesmyno. Atrodo, kad visa evangelikiškoji Lietuva glostoma ir globojama jo ramaus kunigo L. Fetingio žvilgsnio. Jis visur savas ir pažįstamas. L. Fetingis gimė Ropkojuose, sėslių evangelikų šeimoje. Kelios Fetingių šeimos kartos ilsisi Sartininkų parapijos Šikšnių kapinėse. Sartininkų bažnytėlėje jis įžegnotas, mokėsi Pagėgių vidurinėje mokykloje, buvo Katyčių ir Sartininkų bažnyčių chorų vadovas. Nors ir išlaikė egzaminus, bet negavo leidimo kunigo tarnystei. Tad ir dirbo visokius darbus, kuriuos tik suprato galįs dirbti – elektriku, vairuotoju. Vis dėlto, jo atkaklumas ir tikslo siekimas nugalėjo. 1976 metais Sudargo bažnyčioje Liudvikas Fetingis buvo įšventintas kunigu ir paskirtas į Plikius. Tada kunigų labai trūko, tad teko aptarnauti ir Sudargo, Priekulės, Kretingos, Katyčių, Saugų , Dovilų, Juodkrantės,, Nidos, Žemaičių Naumiesčio parapijas.
Vilties žvakės šviesa Plaškių bažnyčios atminimui. Eugenijaus Skipičio nuotr.
Plaškiuose kunigo laukė mielas siurprizas – tortas su liuteronų ženklu, gėlės, sveikinimai, linkėjimai, padėkos. Skambėjo daug gražių žodžių skirtų kunigui, buvo minimos Plaškių bažnyčios problemos, bendrauta, juokauta, gurkšnota kafija, svajota apie gėlėmis išpuoštą bažnyčios šventorių, apie garsiai skambančius varpus, apie Plaškių bažnyčią kaip naują Pagėgių krašto kultūros židinį. Ir nieko keisto, kad šio susitikimo šviesoje, šioje šventoje Dievo dovanotoje akimirkoje, šioje Plaškių kapinaičių šventėje mintyse kaip gyvenimo leitmotyvas skambėjo giesmės žodžiai „Tad imk mano ranką“. Duok savo ranką, kad po kruopelę, po akmenį, po mintį, po prisilietimą kasmet atneštume į sielos prisikėlimo šventę Plaškiuose. Gražių ženklų jau yra. Netoli bažnyčios gražiai sutvarkyta Gėgės pakrantė, kaimynystėje puikiai prižiūrimi namai, ant buvusio viešbučio pastato naujas stogas. Gal jau regi, gal jau girdi kaip debesų properšose iš toli, iš anapus bažnyčios šventoriuje sugulę plaškiškiai kartu su tavimi gieda.