Vinco Kudirkos paminklas Varpo aikštėje

Smiltė Pabricaitė, 14 metų, Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos gimnazija, www.voruta.lt

LGGRTC Konkursui „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ 

Kudirkos Naumiestis yra vakariniame Lietuvos pasienyje, ten, kur į Šešupę įteka Širvinta, pačiame pietvakariniame Šakių rajono kampe.

Kudirkos Naumiestis- reikšmingas kultūros židinys. Čia gimė, gyveno, vietos mokykloje mokslą ėjo ar joje mokytojavo ne vienas žymus švietėjas, rašytojas. Spaudos draudimo metais Kudirkos Naumiestis tapo kone visos Užnemunės  lietuviškos spaudos gabenimo ir platinimo centru. Čia buvo slapta redaguojami lietuviški laikraščiai.

Rūpestingai saugomas Kudirkos Naumiestyje V.Kudirkos, J.Jablonskio, P.Mašioto ir kitų garsių šio krašto žmonių atminimas. Visi istorijos įvykiai paliko čia pėdsakus, formavo žmonių savimonę.

Oficialiais valdžios duomenimis 1871 metais Naumiestyje daugiausia gyveno žydų, apie-2092, o lietuvių – 1025. Žydai vertėsi prekyba. Tuo laikotarpiu jiems duodavo paskolas statytis didesnius namus, kuriuose žydai įkurdavo parduotuves.

 Trumpa statistika, kaip keitėsi žydų tautybės gyventojų skaičius Kudirkos Naumiestyje:

  1736m. gyveno 14 šeimų,

1765m.- 103 šeimos apie 540 žm.,

1795m.- 1115 žydų iš 2074 gyv.,

1808m.- 1800 žydų iš 2400 gyv.,

1835m.- 3348 žydai iš 4413 gyv.,

1851m.- 4435 žydai iš 5583 gyv.,

1900m.- 4936 žydai iš 6176 gyv.,

1939m.- 700 žydų iš 3000 gyv.,

1940m.- 1327 žydai iš 3235 gyv.,

1944m.- nei vieno žydų tautybės piliečio, iš namo spėjusių grįžti 357 miesto gyventojų.

Naumiestyje veikė žydų mokykla, kurioje mokytojavo J. Movšovas. Buvo privačia praktika besiverčiantis gydytojas žydas  J.Grosmanas.  Žydų sinagogos reikalus tvarkė rabinas  L. Roninas. I Pasaulinio karo pradžioje, vokiečių kariuomenei užėmus Naumiestį, burmistru buvo paskirtas rabinas L. Roninas. Jam buvo pavesta valdyti ne tik Naumiestį, bet ir jo apylinkes.

Pasibaigus I Pasauliniam karui ir, vokiečių kareiviams pasitraukus iš Naumiesčio, prasidėjo naujas jo istorijos laikotarpis, trukęs iki 1941 m. vasaros pradžios.

1941 birželio 14 – ąją pradėtas masinis inteligentijos trėmimas į Sibirą, neaplenkė ir Kudirkos Naumiesčio. Į pražūtį išvežė beveik visus mokytojus su šeimomis ir tris turtingas Naumiesčio žydų šeimas. Daugelis laukė vokiečių kaip išvaduotojų, tik žydai jų nelaukė

Be smarkių mūšių 1941 birželio 22 d, vokiečiai užėmė Kudirkos Naumiestį.

Jau  pirmąją karo dieną vokiečiai nušovė 5 žydus. Vienas iš jų – Jakobas Kacas -pasipriešino: per langą nušovė vokiečių kareivį. Kartu su Kacu buvo sušaudytas ir kirpėjas Mošė   Liubovskis.

 Žydų žinios teigia,  jog kareivį prie Mošės Liubovskio namų nušovė kažkas kitas, bet vokiečiai nesužinojo kas, nes tuomet, būtų  sušaudę daugiau  tos  gatvės  gyventojų,  kaip darydavo ir kitur. Pasirodžius gestapui ir esesininkams Kudirkos Naumiestyje prasidėjo žmonių žudynės. Šaudymai vyko Paražnių miškelyje ir žydų kapinėse. Šaudyti vežė ir į Šakius.

1939 metų duomenimis Kudirkos Naumiestyje gyveno apie 700 žydų. Beveik visi jie buvo sušaudyti. Liko tik apie 15, kurie buvo pasitraukę į Kauną, pergyveno getą ir lagerius. Išliko Malba  Glikienė su keturiais vaikais, kurią slėpė ūkininkas. Ji vienintelė patikėjo, kad bus šaudomos moterys ir vaikai. Daug pastangų buvo sutelkta, siekiant išgelbėti garsų gydytoją Isaką Grosmaną. Nors jis buvo žydų tautybės, bet aktyviai dalyvavo lietuvių kultūrinėje veikloje: dalyvavo Vinco Kudirkos laidotuvėse, prisidėjo prie V. Kudirkos atminimo įamžinimo, mokytojavo „Žiburio“ progimnazijoje. I. Grosmaną kurį laiką vokiečiai buvo palikę ramybėje. Vėliau vis tiek sušaudė.

Tuometinis Naumiesčio burmistras Zigmas Skirgaila, protestuodamas prieš žydų šaudymus, šių pareigų atsisakė. Tačiau neliko nenubaustas -ištrėmė jo žmoną gydytoją.

Apie žydų naikinimą Kudirkos Naumiestyje ir jo apylinkėse nėra prirašyta nei knygų, nei didelių straipsnių laikraščiuose. Tie įvykiai išlikę buvusių ir esamų naumiestiečių atmintyje. Vieni pasakoja savo atsiminimus noriai, kiti teigia mažai atsimeną ar, kad „nėra čia ką ir pasakoti, baisu buvo ir tiek.“ Tačiau keleto žmonių atsiminimus pavyko užrašyti.

Apie Kudirkos Naumiestyje tarpukariu gyvenusius žydus papasakojo Treiderių šeima: Juzefa ir Gediminas 

Iki II pasaulinio karo Naumiestyje gyveno daug žydų. Žydų namai stovėjo daugiausia miesto centre apie Turgaus aikštę  (dabar Varpo aikštė). Nemažai jų gyveno ir miesto pakraštyje. Mes gyvenom Naumiesčio pakraštyje, Meištuose, tai daug mūsų kaimynų buvo žydai. Tai Šapirai, Rudbartai, Sorkė (pavardės neprisimenu), Noseliai, Leibai.

Žydų šeimose augo nuo dviejų iki penkių vaikų. Vaikai buvo gražiau aprengti, negu mes, lietuviukai. Mokėmės vienoje mokykloje su žydukais, tik skirtingose klasėse. Mokykloje buvo dvi žydų klasės ir keli žydų mokytojai. Prie klasės durų, eidami į pamoką, sustatydavome savo klumpes. Apavą prie klasės palikdavo ir žydukai, bet klumpių nebūdavo nei vienos poros. Su žydukais gerai sutardavom. Naumiesčio žydai gyveno turtingai. Iš turtingesnių buvo Felšteinas, advokatas Šimbergas. Meiravičius turėjo savo linų apdirbimo fabriką. Tame fabrike dirbo Juzefos Treiderienės motina Šabanauskienė Agota. Broliai Frenkeliai turėjo aliejinę, malūną, elektrinę.

Šiame name buvo Frenkelių aliejinė

Juzefos Treiderienės tėvas Jonas Šabanauskas dirbo aliejinėje. Už darbą mokėdavo šeštadieniais. Atlyginimas buvo vidutinis. Žydai turėjo įvairių parduotuvių. Prekiaudavo audiniais, avalyne, maisto produktais.

 Ne visi žydai buvo turtingi. Kai kurie dirbo krovikais,  nešikais, bet jų žmonos niekur nedirbo. Gedimino Treiderio tėvai daug bendraudavo su  žydais Šapirais. Šapirai per savo šventę Kūčkas, atnešdavo macų, midaus.

Žydai savo vaikų nemušdavo, nenaudojo prieš juos fizinės jėgos. Tėvai labai bendraudavo su vaikais. Naumiesčio žydai buvo aukštos moralės žmonės. Niekad nematėm jų girtų, negirdėjom kad vyrai muštų savo žmonas.

Gedimino Treiderio teta ištekėjo už žydo Freido. Ji labai džiaugėsi, kad vyras buvo supratingas, kultūringas, labai ją mylėjo. Teta buvo mokytoja, o vyras- garsus daktaras. Iš pradžių jis dirbo Šakiuose,o vėliau- Vilkaviškyje. Freidas buvo baigęs Sarbonos universitete mediciną. Tetai ir Freidui susituokti teko Rygoje, mat tuo metu Lietuvos bažnyčiose nebuvo tuokiami skirtingų tikėjimų žmonės. Rygoje jie padarė civilinę santuoką. Laimingai išgyveno 8 metus. Tetos mama, sužinojusi apie dukters ir žydo santuoką, išsižadėjo savo mergaitės. Freidas buvo sušaudytas Vilkaviškyje. Karo pradžioje jis pateko į Vilkaviškio žydų getą. Freidui leisdavo savaitgaliais pareiti į namus. Eidamas namo, turėdavo pasirašyti tokį raštą- pasižadėjimą, kad sugrįš. Rašte buvo parašyta, kad jeigu jis negrįš, tai bus sušaudyti visi jo draugai. Freidas visada sugrįždavo į getą, nes nenorėjo, kad būtų sušaudyti kiti. Tačiau vėliau sušaudė ir jį, ir jo draugus.

Kudirkos Naumiestyje jau antrą karo dieną, buvo surinkti visi vyrai nuo 16 metų ir nuvaryti į Orinto kluoną už Naumiesčio. Jie išbuvo tame kluone apie parą. Naumiestyje išgirdome šūvius ir supratome, kad šaudomi žydai. Mieste kilo baisus triukšmas. Moterys ir vaikai raudojo, šaukė. Karo pradžioje Gedimino Treiderio tėvas dirbo pieninėje. Po vyrų sušaudymo į pieninę dažnai ateidavo žydės vaikams nupirkti pieno. Vėliau vokiečiai žydėms uždraudė eiti į pieninę. Visos Naumiesčio žydės su vaikais buvo suvarytos į du getus. Vienas buvo Pirties gatvės gale, o kitas-  Sinagogos gatvėje. Getuose viename kambarėlyje gyveno  po kelias žydžių šeimas. Buvo labai ankšta. Iš geto žydai neturėjo teisės net vandens išeiti atsinešt.

V.Kudirkos gatvė. Šioje gatvėje 1941m. liepos- rugpjūčio mėn. buvo getas

Iš geto pavyko pabėgti tik Glikų šeimai. Jiems padėjo vaistininko Gudėno sūnus. Jaunesnysis Gudėnas buvo baltaraištis. Kadangi Gudėno vaistinėje dirbo Glikaitė, tai tėvas Gudėnas liepė sūnui išvaduoti Glikų šeimą. Glikai buvo išvesti per brastą Šešupėje ir paslėpti Gudėno kluone. Vėliau slapstėsi pas kitus žmones.

Matėm, kai iš geto vežė moteris su vaikais šaudymui. Joms buvo pasakyta, kad pasiimtų brangenybes, kitus būtinus daiktus kelionei, nes veš darbams į Vokietiją. Moterys ruošėsi kelionei. Liepos mėn, (neprisimenam dienos) į Turgaus aikštę suvažiavo ūkininkų patvados. Tada buvo atvarytos moterys su vaikais, seneliai. Visi susodinti į vežimus ir judėjo link Vilkaviškio. Žydai nesipriešino, nes manė, kad juos veža į Vilkaviškio geležinkelio stotį, ir iš ten išveš darbams. Paskui žydų patvadas  važiavo girta palyda. Kai iš Vilkaviškio kelio patvados pasuko link Paražnių miško, kilo baisus triukšmas. Moterys, vaikai šaukė, raudojo, nes suprato, kas jų laukia. Gediminas Treideris visa tai matė, nes ėjo paskui patvadas, norėdamas sužinoti, kur žydus veža. Kilus sąmyšiui, išsigandęs parbėgo namo.

Juzefos Treiderienės močiutė Magdelena Šabanauskienė tuo metu aviečiavo Paražnių miške. Išgirdusi triukšmą, ėjo pažiūrėti, kas čia darosi. Pamatė baisius vaizdus. Močiutė pasislėpė, kad jos nepamatytų ir nesušaudytų. Magdelena Šabanauskienė matė, kaip visus nuogai išrengė, nudraskė drabužius, kaip tyčiojosi iš moterų. Visus pasmerktuosius sustatė prie duobės krašto ir šaudė. Matė, kaip mažus vaikus, paėmę už kojyčių trenkė į medžius, kad net plaukučiai ir smegenėliai ant medžių šakų liko. Užpylė lavonus kalkėmis ir užkasė. Moteriai buvo labai baisu.

Vežamos į Paražnius vienos patvados moterys išstūmė dvi mergaites į krūmus. Tai buvo Šamesaitė ir Rozenfeldaitė. Kadangi baltaraiščiai buvo girti, tai nepastebėjo, kad dvi mergaitės dingo. Girdėjau pasakojant, kad Lauckaimio kaimo gyventojai Tamašauskai priglaudė pabėgusią Šamesaitę. Mergaitę įsidukrino, pakrikštijo. Tačiau 1943m. kažkas išdavė, kad Tamašauskai augina žydaitę. Šamesaitės atvažiavo ieškoti. Kai Tamašauskams ėmė grasinti sušaudymu, žmonės žydaitę atidavė. Girdėjau kalbant, kad pirmą kartą mergaitė, vežama šaudyti, pabėgo, nes vežikai buvo girti. Žydaitė grįžo atgal pas Tamaušauskus ir ten buvo surasta antrą kartą. Šamesaitę sušaudė Kataučiznos miške kartu su daktaru I.Grosmanu. Prisimenu, kad mergaitė buvo labai graži, juodais garbanotais plaukais.

Atlikę savo darbą, girti žydšaudžiai sukrovė atimtus daiktus į vežimus  ir grįžo į Naumiestį. Vėliau kioskeliuose visa tai pardavinėjo jų žmonos. Žydukų vežimėliuose vežiojo savo vaikus.

Tikrų naumiestiečių žydų liko Danutė Jankeliūtė, kurią išgelbėjo A. Šukys, ir Glikai, kuriuos iš geto išvedė Gudėnas.

Jono  Merčaičio atsiminimai

„Mano žiniomis prieš pat II karą Naumiestyje gyveno apie 1000 žydų. Gyveno toks žydas Kacas. Jis buvo I karo dalyvis – frontininkas, buvo sužeistas, po sužeidimo liko kreivu žandu, turėjo parduotuvę. 1941m birželio 22d.vokiečiai nesunkiai užėmė Naumiestį. Rusai bėgo. Vienas rusų kareivis, bėgdamas nuo vokiečių, įbėgo į namą, kur dabar ligoninė (Dariaus ir Girėno gatvė).

Ligoninė. Namas, iš  kurio šovė  Kacas

Ten buvo ir Kacas pasislėpęs. Kacas atėmė iš ruso šautuvą ir šovė į kitoje gatvės pusėje (dabar toje aikštėje stovi V. Kudirkos paminklas ) žygiuojančią vokiečių koloną. Vieną vokietį nušovė. Tada vokiečiai staigiai įbėgo į pastatą, rado žydą Kacą ir rusų kareivį. Juos sušaudė. Tuo pretekstu, tą pačią dieną suėmė visus žydus vyrus ir sušaudė. Kurioje vietoje – nežinau.

Moterys ir vaikai iki rudens gyveno gete. Jie turėjo ant drabužių užsisiūti šešiakampes žvaigždes iš priekio ir iš nugaros pusės. Vaikščioti mieste šaligatviu jiems buvo draudžiama. Galėjo eiti tik važiuojamąja dalimi. Dabartinėje V.Kudirkos gatvėje buvo žydų sinagoga. Rudenį, vieną dieną, neprisimenu kokia tai buvo diena, moterims ir vaikams buvo įsakyta rinktis sinagogoje. Iš kaimų buvo iškviesti ūkininkai su vežimais.

Žydus sulaipino į vežimus ir išvežė. Juos lydėjo ir vokiečių kareiviai, ir baltaraiščiai. Šaudymo vietoje laukė kiti. Jie buvo girti, nes prieš tai visą naktį gėrė. Žydai sušaudyti buvo Paražnių miške. Žydšaudžių tarpe buvo ir Šaulių organizacijos narių. Kai kuriems žydams pavyko pabėgti, bet jie buvo vėliau sugauti arba išduoti ir 1943m. metais iš Širvintų atvykusių gestapininkų sušaudyti. Šaudžiusiems vokiečiams vadovavo labai žiaurus komendantas Bengelis. Jis labai žiauriai tyčiodavosi iš pasmerktųjų. Pasakoja, kad uždėdavo ant galvos pasmerktajam obuolį ir šaudavo. Jeigu pataikydavo į obuolį, tai žmogus likdavo gyvas, o jeigu ne, tai žmogų nušaudavo. Žydas turėdavo ramiai stovėti ir šypsotis.

Birutės Žaganevičienės pasakojimas

Gyvenom Vytauto gatvėje. Ši gatvė taip vadinasi ir šiandien. Mano kaimynystėje gyveno žydės Keilė ir Malkė. Keilė buvo mano mamos amžiaus apie 35 metų, o Malkė- mano amžiaus(apie 10m.). Keilė turėjo brolį, kuris mokytojavo žydų klasėje Naumiesčio mokykloje. Keilės tėvas buvo rabinas. Netoli nuo mūsų gyveno žydai Jankeliai. Jankeliai labai mylėjo mano brolį Juozą, todėl Juozukas dažnai pas Jankelius lankydavosi. Iš jų parsinešdavo macų. Jankeliai buvo labai geri ir labai gerai gyveno. Toje pačioje gatvėje gyveno ir Garbackiai. Mes iš jų imdavome pieną. Jie turėjo kelnorę (rūsys žemėje), į kurią eidavome slėptis nuo rusų lėktuvų  bombardavimo. Keilė, su savo artimaisiais, bei Jankeliai buvo geriausi mūsų draugai. Keilė ir jos brolis mokytojas per kiekvieną šventę duodavo mums dovanų- didelę dėžę įvairiausių saldainių. Duodavo ir silkių, ir kitokių produktų. Gaudavom dykai arba skolon. Skolon duodavo ir kitiems naumiestiečiams. Naumiestyje žydai turėjo savo krautuves, monopolį(degtinės krautuvę) viešbutį, kepyklą, aliejinę, malūną. Mano draugės Liubos Rozenfeldaitės tėvai turėjo geležinkromį (ūkinių prekių parduotuvę).

Žydai turėjo savo šventę- šabą. Švęsdavo jau nuo penktadienio. Per šią šventę jie nedirbdavo, o gražiai pasipuošę vaikščiodavo miestelyje. Žydės  mėgo pasipuošti, nagus lakuodavo, buvo labai švarios.

Užėjus vokiečiams, žydų gyvenimas stipriai pablogėjo. Jiems buvo išdalintos geltonos šešiakampės žvaigždės, kurias turėjo kiekvienas užsisiūti. Uždrausta buvo žydams vaikščioti šaligatviais

Po kiek tai laiko, tiksliai neatsimenu, brandaus amžiaus sulaukę žydai vyrai buvo suvaryti į aikštelę, dabartinių Tilto ir Vytauto gatvių sankryžoje. Juos sustatė kolonomis po keturis ar šešis. Žydams buvo liepta eiti pro dabartinę kepyklą, Tilto gatve, į miestelio pakraštyje, esančias  žydų  kapines. Prie kapinių stovėjo senas kluonas. Į kluoną vyrai ir buvo suvaryti. Naktį išgirdome šūvius. Šūviams pasigirdus mama pasakė: “Vaikučiai, turbūt, žydus šaudo”. Brolis Juozukas pradėjo verkti, kad jo draugus Jankelius  sušaudė.

Po vyrų sušaudymo, žydėms pasakė, kad jos ruoštųsi kelionei. Buvo aiškinama, kad žydes su vaikais  veš pas vyrus.

Vieną dieną aš nuėjau pas Keilę. Ji mane pasišaukė ir padavė suknelę, skėtį. Man išėjus iš Keilės namų, tuoj pat pas ją atėjo vokiečiai. Keilę,  brolį mokytoją išvarė iš namų. Pirties gatvės gale, dabar Dariaus ir Girėno, pamačiau stovinčius lietuvių ir vokiečių sargybinius bei žydes su vaikais. Norėjau prieiti arčiau, bet sargybiniai neleido. Ten stovėjo ir patvados, į kurias  buvo sodinamos senos žydės, vaikai, ligoniai. Aš, su kitais vaikais bei suaugusiais, kokias dvi tris valandas sėdėjau ir laukiau, kas bus toliau. Mačiau kaip viena žydė paguldė vaikutį į vežimėlį, tačiau vokietis išėmė kūdikį, padavė jį motinai ir vežimėlį piktai paspyrė koja, kad šis atsitrenkė į namą. Tada žydės kažką suprato. Neatsisukdamos mudvi su mama ėjom link savo namų. Tada išgirdome riksmus, verksmus. Atsisukusios pamatėm, kad pajudėjo patvados  su žydėm bei vaikais, o iš paskos ėjo pėsti jaunesni žydai. Kolona pasuko link Paražnių. Tai buvo pavakary. Vėliau, vakare į namus iš ūkininko Valucko, pas kurį dirbo, sugrįžo brolis Juozukas. Jis buvo persigandęs, išbalęs. Juozukas papasakojo, kad dirbdamas ūkininko Valucko žemėje prie Paražnių miško išgirdo šūvius. Vaikas nematė, kada į mišką buvo atvaryti žydai, todėl pagalvojo, kad Naumiesty šaudo žmones. Juozukas  labai išsigando, kad gal ir mus, jo artimuosius, sušaudė. Todėl ir sugrįžo vėlų vakarą pasižiūrėti į namus. Važiuodamas dviračiu pakelėje rado kanutę (bidonėlį pienui). Toje kanutėje buvo įdėti keli kiaušiniai ir žydaitės, kuri dirbo mokykloje pionierių vadove, nuotrauka. Merginos pavardės neprisimenu. Kanutę Juozukas parvežė į namus.

Vežimams grįžus iš miško su žydų daiktais, kai kurie naumiestiečiai netgi draskėsi dėl jų, napasidalino. Patvados stovėjo dabartinės ligoninės kieme. Rūbų siūlė ir mano mamai, bet ši atsakė, kad nenori nešioti kruvinų drabužių. Nežinau, kur dingo tie žydų daiktai. Kažkas išsinešiojo.

Po kelių dienų mes ėjom aviečiauti ir radom tą vietą, ilgą duobę, kur buvo sušaudyti žydai. Duobėje žemė atrodė susmukusi, todėl ir spėjom, kad čia guli sušaudytų žydų kūnai. Pamatėm pušis nubrozdintas. Ant vienos pušies kabojo ilgi plaukai. Parėjus namo viską, ką mačiau, papasakojau mamai.

Mano draugei Liubai Rozenfeldaitei pasisekė pabėgti. Ji slapstėsi, bet vėliau buvo sušaudyta, kartu su daktaru Grosmanu ir jo artimaisiais.

Mačiau, kaip vežė šaudyti daktarą, jo seserį su dviem vaikais berniuku ir mergaite, motiną ir mano draugę Liubą Rozenfeldaitę. Buvo šalta , ūkanota, vėjuota diena. Iš žmonių sužinojau, kad juos veš į Kataučiznos mišką.

Visi buvo susodinti į ilgą vežimą- kripes. Mano draugė Liuba sėdėjo vežimo gale, nuleidus kojas. Paskui vežimą važiavo bričkelė su dviem jaunais vokiečiais. Vežimai judėjo dabartinėmis Kudirkos, Vytauto gatvėmis link Vilkaviškio. Vėliau girdėjau žmones pasakojant, kad pasmerktieji buvo suvaryti į duobę, Grosmano sesuo buvo abglėbusi savo vaikus ir mano draugę Liubą. Vokiečiams nuvažiavus, žmonės medyje, prie kurio buvo sušaudytas Grosmanas, išpjovė kryžių. Daktaras  jau buvo persikrikštijęs, perėjęs į mūsų tikėjimą.

Naumiestyje buvo dantistė žydaitė Leikuckaitė. Ji buvo sušaudyta su kitomis žydėmis 1941m. vasaros pab.

Pušis Kataučiznos miške, prie kurios, kaip manoma, 1943m. buvo sušaudytas daktaras I. Grosmanas. Pušyje matyti randas. Kai kas galvoja, kad tai kulkų, pervėrusių I.Grosmano širdį, palikta žymė. 

Aukuras Paražnių miške sušaudytų žydų atminimui

Paminklas Paražnių miške 1941 09 14 sušaudytiems 650 žydų iš Kudirkos Naumiesčio

Senosios žydų kapinės Kudirkos Naumiestyje

Jeruzalė. “Bendruomenių siena”. Rodykle pažymėta Naumiesčio bendruomenė   

Žydų tautos istorija pilna persekiojimų ir kančios. Baisiausias jų persekiojimas buvo 1933 – 1944 metais, Vokietiją valdant nacionalsocialistams. Per šį laikotarpi nužudyta maždaug šeši milijonai žydų moterų ir vyrų, vaikų ir senelių. Dalis iš tų šešių milijonų sušaudyta Batiškėse (netoli Šakių), Paražniuose (netoli Kudirkos Naumiesčio), Kataučiznoje (netoli Kudirkos Naumiesčio), palaidota Kudirkos Naumiestyje. Taigi, šiandien, nei Kudirkos Naumiesčio, nei Šakių niekas žydų miestais nevadina.

NAUDOTASI ŠIAIS ŠALTINIAIS:

1. LITERATŪRA:
2. Monografija „Kudirkos Naumiestis“,V.,Mintis,1990;
3. Prano Vaičaičio draugijos leidinys „Suvalkija“,1998Nr.3;
4. Šakių rajono laikraštis „Valsčius“,1998 3;
5. http://www.shtetlinks.jewishgen.org/Naishtot/naishtot1.html

NUOTRAUKOS

Fotografuotos arba nukopijuotos mokytojos B. Ambraziūnienės.

III. PLANAI  nukopijuoti iš Antano Spranaičio, gyvenančio Kudirkos Naumiestyje Dariaus ir Girėno 34,as­meninio archyvo.

Kudirkos Naumiesčio gyventojų atsiminimai

Treiderių šeima

Jonas Merčaitis

Birutė Žaganevičienė