Bartkuškio dvaras. pamatyklietuvoje.lt nuotr.

Stasys Miliukas, Chemijos inžinerijos magistras, www.voruta.lt

Bartkuškis pirmą kartą minimas 1533 m. Maišiagalos bažnyčios dokumentuose. Kaimas išsidėstęs Širvintų rajono savivaldybės teritorijoje, 12 km. į pietus nuo Širvintų, į vakarus nuo magistralės Vilnius-Panevėžys.

XV a. vietovė priklausė Radviloms, kaip vienas iš šios šeimos palivarkų, kurio centras buvo Musninkuose (Širvintų rajono savivaldybė). Albertas Vladislovas Radvila 1615 m. Bartkuškio valdas padovanojo Kauno maršalkai Andriui Skarulskiui, Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio bendražygiui, lydėjusiam jį piligriminėje kelionėje po Šventąją Žemę. XVIII a. pr. Bartkuškis vedybų keliu atiteko Žabų giminei Joanai Skarulskytei ištekėjus už Valerijono Antano Žabos. 1777 m. vieno iš šio šeimos atstovų – Ignoto Žabos rūpesčiu Bartkuškyje pradėtos ūkinės permainos – ant Musės upės kranto pastatytas vandens malūnas, netoliese įrengta lentpjūvė, vietovėje Papiernia pastatytas popieriaus fabrikas. Greta Bartkuškio Žabų giminės valdą sudarė šeši aplinkiniai kaimai ir 250 valakų žemės. XIX a. pirmoje pusėje Bartkuškyje buvo įkurtas 8 ha parkas. Aloyza Žabaitė 1833 m., ištekėjusi už grafo Stepono Broel-Platerio, Bartkuškį, kaip kraitį, atsinešė į Broel-Platerių giminę. 1845-1855 m. grafai Ignas ir Idalija Broel-Pliateriai čia pastatė Bartkuškio dvaro rūmus. Vėliau Bartkuškį valdė Gustavas Vilhelmas Pliateris (1841-1912), po kurio mirties vietovę paveldėjo jo duktė Stefanija (1873-1956), 1897 m. ištekėjusi už Leono Vankovičiaus (1872-1948). Vankovičiai 1913 m. Bartkuškį pardavė iš Minsko gubernijos kilusiam, paskui Varšuvoje praktikavusiam advokatui Aleksandrui Lednickiui (1866-1934). Lednickis gyvenime daug kuo užsiėmė: buvo kelių leidinių žurnalistas, išgarsėjo kaip filantropas, Romos katalikų labdaringos draugijos sekretorius. 1905 m. jis buvo tarp Rusijos liaudies partijos kūrėjų, o nuo 1905 iki 1916 m. – Kadetų partijos centro komiteto nariu. 1906 m. nuo Minsko gubernijos jis buvo išrinktas į I Rusijos Dūmą. Vėliau išgarsėjo tuo, kad 1915 metais buvo vienas iš dviejų politikų (kitas – garsusis Baltosios gvardijos veikėjas A. Kornilovas), kurie reikalavo Lenkijai suteikti ne autonomiją, o nepriklausomybę. 1918 m. bolševikai Lednickį išsiuntė iš sovietų Rusijos, jis apsigyveno Lenkijoje, kur aktyviai pasisakė už Baltijos šalių, taip pat ir Lietuvos nepriklausomybę.

Kadangi Bartkuškis priklausė Želigovskio įkurtai Vidurio Lietuvos valstybei, o paskui Lenkijai, Aleksandrui Lednickiui nebuvo problemų jame lankytis ir gyventi. Apie 1928 m. Aleksandras Lednickis pastatė Bartkuškio dvaro vartus, kuriuose pavaizduotas šeimos herbas. Šie vartai yra tapę skiriamuoju dvaro simboliu.

Ketvirtajame dešimtmetyje Aleksandras Lednickis įsivėlė į finansų aferą, dėl kurios kilo didelis skandalas ne tik Lenkijoje, bet ir Prancūzijoje. Kalbėta apie pasisavintas dideles investicijas į Žirardovo miestą, kurį XIX a. pradžioje Lenkijoje įkūrė prancūzų verslininkas Filipas Žiraras, čia plėtojęs linų verslą. Dėl kilusio visuomenės pasipiktinimo Aleksandras Lednickis nusižudė.

Paskutiniais metais po advokato Aleksandro Lednickio mirties Bartkuškį iki pat 1939 m. valdė jo sūnus literatūros tyrinėtojas Vaclovas Lednickis (1891-1967), 1926 m. habilitavęsis Vilniaus Stepono Batoro universitete. Vaclovas Lednickis  mirė ir palaidotas Niujorke.

Lietuvą užėmus sovietams, Bartkuškio dvaras buvo nacionalizuotas. Per pirmuosius dvejus metus dėl tarybinio ūkio direktoriaus Ustinovo  kaltės buvo apardytas dvaro pastato stogas, medinės konstrukcijos. 1950-1954 m. pagal Levo Kazarinskio projektą rūmai atstatyti ir pritaikyti ne tik tarybinio ūkio administracijai, bet ir apylinkės kultūros klubui. 1959-1961 metais pagal architektės Aldonos Svabauskienės 1961 metų projektą vidus iš dalies buvo pertvarkytas, pritaikytas mokymui – dvare įsikūrė daržininkystės tarybinis ūkis. 1959-1965 m. veikė žemės ūkio technikumas, 1965-1977 m. buvo įkurtas hidromelioracijos technikumas.  Kurį laiką čia dar veikė kelios įstaigos, tarybinio ūkio kontora, kino teatras, parduotuvė, o oficinoje įsikūrusiame bendrabutyje gyveno žmonės. Bartkuškyje taip pat veikia pagrindinė mokykla-daugiafunkcinis centras, biblioteka, paštas, koplyčia, išlikusi XIX a. pradžios dvaro sodyba su rūmais, mūriniais vartais.

Ką nors teigiamo pasakyti apie Bartkuškio dvarą sunku, nors ilgą laiką tai buvo geriausiai išsilaikęs ir įspūdingiausias dvaro kompleksas Širvintų rajone. Tik restauravus Šešuolėlių I kaime esančius dvaro rūmus, šie savo grožiu nustelbė sunykti pasmerktą Bartkuškio dvarą.

Galima sakyti, šiam nepasisekė, kai jį įsigijo skandalingai pagarsėjęs Australijos lietuvis Edvardas Juozas Petraitis, 2002 metais kandidatavęs net į Lietuvos prezidentus. Ko gero, „kandidatas“ labiau išgarsėjo tuo, kad 2009 metais parduotuvėje „Humana“ mėgino pavogti dėvėtus marškinius. Vėliau Petraičio pavardė nuskambėjo ir sukčiavimo byloje. Verslininkas buvo pripažintas kaltu dėl bandymo pasipelnyti naudojant netikrą paprastąjį vekselį, jam skirta piniginė bauda. Privatizavęs Bartkuškio dvarą Edvardas Juozas Petraitis absoliučiai nieko nepadarė išsaugant esamus dvaro pastatus. Pastatai pradėjo nykti, nes laiko ir aplinkos poveikis negailestingas. Dabartiniu metu kitas savininkas ėmėsi tam tikrų darbų renovuojant ir restauruojant kažkada buvusį didingą dvarą, tvarkant jo parką.

Bartkuškio miško rytinėje dalyje rasta akmens amžiaus (8 tūkstantmetis pr. m. e.) stovyklavietė ir bronzos amžiaus (II – I tūkstantmetis pr. m. e.) Žaliosios stovyklavietė ir gyvenvietė, miško šiaurinėje dalyje – IX – XII a. Plikiškių pilkapynas. Bartkuškio vėlyvojo klasicizmo stiliaus  dvaro rūmai stovi šiaurinėje Bartkuškio kaimo dalyje. Rūmų vidurinę dalį užima platus šešių kolonų portikas. Aplink ošia parkas. Alėjos gale – masyvūs trijų arkų vartai. Išlikę keletas pastatų: dvaro rūmai, kumetynas, oficina, spirito varykla, arklidės, 8 ha parkas. Netoliese yra Bartkuškio vandens malūnas, statytas 1805 m. Tai dviejų aukštų plytų mūras su rūsiu. Kitoje Musės upės pusėje veikė garsus popieriaus fabrikas, todėl toji vietovė iki šiol vadinama Papiernia. Šiauriniame kaimo pakraštyje telkšo Bartkuškio ežeras, pietuose teka Musė, prie kurios pastatyta Bartkuškio hidroelektrinė. Į pietus nuo kaimo yra Bartkuškio miškas. Jame yra atvira žemyninė Bartkuškio kopa, vėjo supustyta balto smėlio kalva.

Į pietvakarius nuo Bartkuškio prie Spėros ežero išsidėstęs dviejų dalių Paspėrių kaimas (Paspėriai I ir Paspėriai II). Spėros ežeras – netaisyklingos formos, apie aštuoniasdešimt hektarų ploto, daugelyje vietų pelkėtais krantais. Lietuvos metraščių legendinėje (XVI a.) pasakojama apie kunigaikštį Palemoną, kuris pirmaisiais šio amžiaus tūkstantmečiais iš  Senovės Romos imperijos atkeliavo su šimtais kilmingų žmonių ir trimis sūnumis Kūnu, Bartu ir Spėra. Pastarasis esą apsigyveno prie šio ežero. Mirusio Spėros atminimui jo valdiniai pastatė stabą, kurį žmonės garbino ir aukojo jam aukas. Kai stabas sutrūnijo, pradėjo garbinti tuo pačiu vardu, Spėra, pavadintą ežerą.

Paspėriai – mano gimtasis kaimas. Jame gyvenau iki 1960 m., kai, baigęs Musninkų tuometinę vidurinę mokyklą (dabar – Alfonso Petrulio gimnazija), tais pačiais metais įstojau į Vilniaus Valstybinį universitetą. Mano tėviškės sodyboje 1962 m. įvyko gan netikėtas, bet savotiškai malonus incidentas. Trumpai atskleisiu esmę: savaitgaliais iš Vilniaus atvažiuodavau į tėviškę, padėdavau tėvams dirbti įvairius darbus, kurių ūkyje netrūkdavo. Vieną ankstyvą rudenį talkinau  kasant bulves. Vienu momentu tarp bulvių vagoje radosi, panašus į akmenį, žemėmis aplipęs daiktas. Visgi – neišmečiau. Pasirodo – tai akmeninis kirvukas. Lietuvos istorijos iliustruotoje enciklopedijoje taip  įvardinta lygiai tokio paties akmens kirvuko nuotrauka: „Pentinis kirvis. Bronzos ankstyvojo geležies amžiaus epocha. II – I tūkstantmetis prieš Kristų“. Tą vertingą archeologinį radinį saugau iki šiol. 1962 metais Paspėrių kaime Vaclovo Miliuko sodyboje rastas akmens kirvukas liudija, jog  Bartkuškio dvaro žemės valdoje, kurią sudarė šeši aplinkiniai kaimai ir 250 valakų žemės, prieš 3000 – 4000 metų tolimi mūsų protėviai gyveno, medžiojo, žvejojo, dirbdinosi įvairius primityvius buities įrankius.

Literatūra:

1. Visuotinė lietuvių enciklopedija. 2002. „Bartkuškis“.
2. Širvintų rajono laikraštis „Širvintų kraštas“. 2019 06 18. „Skaudi Bartkuškio dvaro istorijos detalė – paskutinis savininkas nusižudė“.
3. Laisvoji enciklopedija „ Vikipedija“. „Bartkuškis“.