Vincas Baliūnas, Julija Baliūnaitė, Juozukas Jonas Baliūnas, motina Rožė Pečiulytė-Baliūnienė, Emilija Baliūnaitė ir Veronika Baliūnaitė, apie 1933 m.

Ronaldas Jankauskas, Punsko Kovo 11-osios bendrojo lavinimo licėjus, www.voruta.lt

LGGRTC Konkursui „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ 

Žmogaus būtis lageriuose ir tremtyje

Mokytoja: Alicija Krakauskienė

Dar ir dabar atsimenu, kai būdamas šešerių metukų vieną dieną atsikėliau labai anksti, nes išgirdau, kad mano mama kalbasi su kažkuo mobiliuoju telefonu. Tuomet nesupratau, kodėl ji sparčiai apsirengė ir kažkur išvažiavo. Po to jau nedaug ką beprisimenu, bet niekada neužmiršiu tos akimirkos, kai su ašarų pilnomis akimis dar kartą pažvelgiau į mano prosenelio karstą, apsuptą juodai apsirengusių žmonių. Tai buvo 2010 metų balandžio 29-oji. Tą dieną Paliūnuose (kaimas 1920 metais atskirtas nuo Lietuvos demarkacine siena ir priskirtas Lenkijai) mirė mano prodziedulis Juozas Jonas Baliūnas. Šis darbas skirtas jo atminimui.

Jeigu laikas sugrąžintų mus į 1927 metų balandžio 20 dieną, tai toje pačioje sodyboje rastume nerimaujantį vyrą, kuris laukia svarbios žinios. Jo vardas Vincas. Jo nerimo priežastis, tai  numylėta žmona Rožė, kuri neseniai išvyko palikusi dukrelę ir vyrą namuose. Moteris laukėsi kūdikio. Žinodama, jog pačiai nepavyks pagimdyti, ji pabėgo į Lietuvą. Išvargusi po ilgos kelionės iš Paliūnų kaimelio Suvalkų krašte (Lenkija) į Kauną, ji galutinai pateko į ligoninę. Ten Rožė sėkmingai pagimdė berniuką – mano prodziedulį Juozą.

Juozas jau nuo vaikystės mokėsi apie savo tapatybės svarbą ir lietuvybės išsaugojimą. Kaimo lietuviai statė kryžius, ruošė įvairius kultūrinius renginius bei spektaklius. Jie visi kartu puoselėjo savo protėvių papročius ir stengėsi nepaklusti vienų ar kitų okupantų valdžiai, kuri žiauriai baudė tuos, kurie nenorėjo atsisakyti savo kalbos ir kultūros. Kaime veikė kelios slaptos lietuviškos mokyklėlės. Juozas užaugo apsuptas patriotų, bet ne tokių apie kuriuos dažniausiai dainuojama. Tai buvo paprasti žmonės, kaimo gyventojai, kurie savo mažyčiais žingsneliais ir tyliais darbais, keitė savo ir gimtinės likimą,  jie giliai mylėjo savo Tėvynę. Būtent tokių patriotų mums reiktų dabar. Žmonių, kurie žino laisvės svarbą ir suvokia, kad Lietuva išliks tik tada, kai visi puoselėsim jos kalbą, papročius ir perduosim mūsų žinias naujajai kartai.

Bėgant laikui, nerimas kaime augo. Žmonės bijojo okupacinės valdžios. Kaimuose mažai kas priešinosi vokiečiams. Juozas dar būdamas paauglys, jau žinojo kas tai okupacija, teroras, baimė, bet kartu ir laisvė. Klausant pasakojimų apie karą, nepriklausomą Lietuvą ir partizanus, jam turbūt į galvą ateidavo įvairios mintys, bet kaip vienintelis tėvų sūnus nenorėjo jų nuvilti ir palikti Baliūnų žemės nepažįstamiesiems, kurie nežino jos istorijos ir nemylėtų jos kaip namų šeimininkas Vincas. Tais laikais ūkis nebuvo vien tik pinigų šaltinis – tai šeimos paveldas. Sūnus parduodamas, ar palikdamas tėvų žemę tokiu būdu įsmeigdavo jiems peilį į širdį. Dabar jau sunku surasti žmones, kurie sieja savo namus su žeme, kurią kasdien dirba.  Galbūt dėl to tiek daug kaimuose tuštėjančių sodybų…

Juozo gyvenimas staigiai pasikeitė, kai namų šeimininko, dzūkiškai vadinamo „gaspadorium”,  vieta liko tuščia. Iš prosenelio pasakojimų, kuriuos vėliau man perdavė mama, žinau, jog tai buvo 1941 metai. Vincas kaip įprastai dirbo tvarte, kai itin greitai po kaimą pasklido žinia, jog  Lenkijos lietuviai priverstinai keldinami į Lietuvą.

Namuose niekas nesakė: „O mažum (galbūt) jie pas mus neateis? Mažum paliks?”. Visi buvo pilni nerimo. Niekas neklausė Vinco, ką jis jiems atsakys. Visi tylėjo. Niekas nedrįso kalbėti. Visi tylėjo ir laukė. Galų gale laikas atėjo ir Baliūnų šeimai. Juozas matė kaip jo tėvą suėmė budeliai po to, kai jis atsisakė palikti gimtinę. Vincas buvo įkalintas Suvalkų kalėjime, kur  jį uždarydavo į  pilną vandens kamerą. Dėl to ir susirgo plaučių uždegimu. Ši liga negydoma virto plaučių džiova. Budeliai nusprendė paleisti Juozo tėvą. Nusprendė, jog susirgęs džiova žmogus niekaip jiem nepakenks. Grįžęs namo beveik iš karto vėl pradėjo įprastai dirbti. Tai galbūt vienas iš geriausių žmogaus užsispyrimo pavyzdžių. Jis, nepaisant sunkaus kosulio, neprarado vilties, jog dar galbūt pasveiks, nes kaip kiekvienas tėvas, nenorėjo palikti šio pasaulio nepamatęs savo numylėtų vaikų ir vaikaičių. Dar tiek jam liko patirti nors jaunystės metai seniai prabėgo…

Vincas Baliūnas apie 1942 m.

Baliūnų namuose raudos pasigirdo 1943 metų spalio 17 dieną, keli mėnesiai po to, kai Vincas galutinai atgulė lovoje. Žmogus niekada nežino, kada paskutinį kartą pajaus žolę tarp kojų pirštų, paskutinį kartą nusišypsos, paskutinį kartą pamatys saulėlydį. Būtent klausydamas tokių istorijų, prisimenu, kad reikia gyventi šia akimirka. Nes kaip tas paskutinis saulėlydis mūsų gyvenimas negrįžtamai dingsta nepaisant mūsų baimių, ar norų.

 Vinco mirtis atvėrė Juozui naujus gyvenimo vartus. Jam buvo vos 16 metų, o į jį, kaip į globėją, pradėjo žiūrėti daugelis asmenų. Ką toks jaunas, lieknas, akiniuotas berniukas galėjo padaryti? Kaip jam aprūpinti ir pašelpti šeimą? Gerai, kad ūkio darbus dirbdavo visi. Visos moterys, vaikai, net senoliai turėjo kažkokius darbus. Tais laikais kaime tikrai tinginių nebuvo, bent jau negalėjo būti, jeigu norėjo žmogus išgyventi. Niekas net nepagalvojo apie kažkokio darbo neatlikimą ar atidėliojimą. Dažnai apie tai mąstau kai nenoriu atlikti kažkokio darbo,  stengiuosi nepamiršti, jog esu laimingas, kad nėra karo mano šalyje.

Vinco Baliūno laidotuvės, 1943 m.

Deja, po Vinco išlydėjimo į paskutinę kelionę karas tęsėsi toliau. Ir rusų, ir vokiečių kariai ateidavo pasigrobti maisto iš ūkininkų. Nors Rožė visada maldavo, kad nepaimtų visko ir paliktų nors truputį grūdų, ar kiaulių, bet niekas neklausė. Karas visus grūdino, o tai buvo vien tik pradžia.

Juozo sesers Julijos  vyrą Kastantą išvežė į Sibirą. Ten jis po dvejų metų mirė. Šios žinios sugniuždyta moteris kartu su dukra sugrįžo į Paliūnų kaimą, pas brolį ir motiną, o po ilgesnio laiko vėl ištekėjo ir išsikėlė į Lenkijos gilumą. Tokiu būdu Baliūnų namai pradėjo tuštėti. Jau seniai nebuvo juose girdėti mažų kūdikių juoko, kol neišaušo 1947 metų vasara.

Artėjo rugiapjūtė, pražydo liepos, pasigirdo bičių dūzgesys. Žemė  pamaži atsigavo po sunkios žiemos ir ne kitaip buvo su pačiu Juozu. Tais metais mano prosenelis vedė Oną Benediktą Tumelytę – savo vaikystės draugę, kurią Juozo motina jau nuo seniai vadino „martuke”. Baliūnai ir Tumeliai buvo kaimynai. Kiekvieną kartą, kai važiuoju aplankyti senelius Paliūnų kaime, prie pat kelio matau seną, apleista prosenelės Onos tėvų sodybą, kuri stovi ten vieniša, suniokota, kaip karo palikta žaizda žemėje.

Nors jaunieji niekada nebuvo laimingesni, neilgai jiems teko džiaugtis santuoka. Atėjo 1948 metų ruduo, galbūt patys blogiausi metai Juozo gyvenime. Šią dieną, tai yra rugsėjo 13-ąją, mano prosenelė atsiminė kaip vieną iš baisiausių jos gyvenimo dienų. Juozą suėmė lenkų kareiviai. Ona liko namuose su Vinco motina, seneliu ir neseniai gimusia dukryte Terese. Suėmimo priežastis: bendradarbiavimas su partizanais. Valdžia įtarė, jog Juozo namuose buvo slepiami ginklai, bet taip nebuvo. Partizanai iš tikrųjų lankėsi pas Baliūnus, nes jų sodyba prie pat sienos. Net atsistojęs ant mažos kalvos gali pamatyti Lietuvos miškus. Baliūnai, kaip ne viena šeima mūsų krašte, dažnai pašelpdavo miško brolius.

Mano prodziedulis išbuvo kalėjime beveik metus. Pastovūs tardymai ir kankinimai turėjo palaužti žmogaus valią. Jį be paliovos mušė, palikdavo vandens pilnoje kameroje, lygiai taip pat kaip jo tėvą. Jam ten tarp durų buvo sutraiškyti pirštai. Kiekviena kalėjime praleista diena artino Juozą prie jo tėvo likimo. Jis kasdien matė numylėtą žmoną, dukrą, motiną; meldė Dievą, kad tas leistų jam dar nors kartą pamatyti savo tėvų žemę. Budeliai ilgai nepaleido Juozo, nors tas nieko jiems nepasakė, nes iš tikrųjų nieko nežinojo. Kariai tikėjosi sužinoti partizanų vado vardą, pavardę ar slėptuvę. Jie suniokojo Baliūnų sodybą ir dažnai grasino likusiems namuose. Baliūnams atrodė, jog tai niekad nesibaigs. Šį košmarą galutinai užbaigė galbūt pats skausmingiausias įvykis. Jau nuo kurio laiko maža Teresiukė labai karščiavo. Namuose aidėjo jos verksmas. Ona pasiėmus dukrą, traukiniu vyko į artimiausią ligoninę. Deja, joms nebuvo lemta ten suspėti. Mirtis buvo greitesnė. O matyt danguje vis dar trūko angelėlių… Mažylė mirė. Dabar Juozas turėjo jau savo angelą sargą, savo mažą pirmagimę, matęs ją vien sapnuose…

Kur nepažiūrėtume buvo tik mirtis, ašaros ir nepakenčiamas skausmas. Juozas sukandęs dantis laukė šios kančios pabaigos. Mano proseneliui sulaužė ne tik kaulus, bet suluošino ir dvasią. Jis beveik visiškai palūžo. Pasakojo, kad jau netikėjo, kad išliks gyvas. Viltis  namus pamatyti tapo absurdiška. Viskas pasikeitė, kai atėjo pavasaris. Žiema praėjo, pasaulis pagaliau vėl pražydo. Kaimuose žmonės ruošėsi sėti javus, girdėjosi paukščių klyksmas. Atrodė lauke taip gražu, kad neįmanoma tokiu laiku liūdėti. Ona kartu su gerais kaimo žmonėmis rankomis sėjo javus. Ji po ilgos darbo dienos pasikėlė nuo žemės, nusišluostė prakaituotą veidą ir ruošėsi eiti namų link, kai tolumoje prie didžiulio medžio pamatė keliuku einantį vyriškį. Jis buvo labai lieknas, išvargęs ir beveik visai žilas. Kai žmogus priartėjo, ji pažino Juozą. Juozas pagaliau sugrįžo į namus, pas šeimą. Beveik niekas jo neatpažino. Rudenį iš namų išėjo jaunas, lieknas, akiniuotas berniukas, o sugrįžo nukankintas, žilas, pasenęs žmogus, nors jam buvo tiktai 22 metai.

Mano mama man pasakojo, jog prodziedulis dažnai keldavosi naktį bijodamas, kad ateina budelis, nors nebuvo tokio matęs keliasdešimt metų. Iki pačios gyvenimo pabaigos jį kankino sapnai ir atsiminai, kuriuos paliko kalėjimas. Be galo didžiuojusi savo „prodzieduliu“ ir noriu jį atsiminti kaip herojų. Gaila man, kad neatsimenu jokių jo pasakojimų ir viską turiu išgirsti tik iš mamos lūpų. Mama visada labai atidžiai klausydavo ir kruopščiai užrašydavo savo senelio atsiminimus.

Juozą išlaisvino dėl įrodymu stokos, jis sugrįžo namo ir pagaliau Baliūnai galėjo atkurti savo gyvenimą, pilną juoko, šypsenų ir džiaugsmo. Bet gyvenimas nėra pasaka, o likimas mėgsta nustebinti žmogų naujais iššūkiais. 1949 metų spalio 28 diena, 3 valanda. Juozas negali užmigti, jo galva pilna klausimų: Kas mane įskundė? Ar tikrai jie mane paleido be jokiu pasekmių? Tuo metu paaiškėjo tikra Juozo paleidimo priežastis. Pasigirdo garsus bildesys. Ona su vyru atidarė duris ir pamatė saugumiečius. Baliūnams buvo duotos trys valandos susikrauti daiktus. Šį kartą Juozas nieko negalėjo pasakyti, nors tikėjosi, kad galbūt vėl išvengs tremties, kaip jo tėvas prieš aštuonerius metus. Visa šeima įsėdusi į vežimą iki paskutinės akimirkos žiūrėjo į numylėtą kaimą, ąžuolus, liepas, gandrų lizdus, kaimynų namus, bet greitai miškas viską uždengė. Juozo seneliui plyšo širdis, nes po 80 metų jam teko palikti senolių namus, kur jis tikėjosi užbaigti savo gyvenimo kelionę. Kai dabar važiuoju tuo keliu, keistai jaučiuosi žiūrėdamas į tuos pačius medžius, akmenis, kryžius. Ką jautė tie žmonės, kuriuos privertė keltis iš namų? Iš šios ilgos kelionės jie įsiminė vieną budelių pasakymą: „Žinokite, kad jūs pirmieji, kuriuos išvežiame, bet ne paskutiniai!“. Būtent tokia buvo šių trėmimų žiauri tiesa.

Olecko apskrities (Lenkija) paliudijimas apie asmenis, ištremtus kartu su Baliūnų šeima.

Baliūnų šeima spalio 30 dieną buvo pristatyta į Olecko apskrities Gizų kaimą (Lenkija). Ten jie turėjo įsikurti ir pradėti naują gyvenimą. Kelių geraširdžių vokiškų ir lenkiškų šeimų dėka Baliūnams pavyko. Gizų kaime  Ona ir Juozas susilaukė trijų dukrų ir sūnaus – mano senelio Algio. Gyvenimas lyg pagerėjo, bet su likimu susitaikyti negalėjo Juozo senelis Antanas. Senolis kartais bėgo iš namų beviltiškai stengdamasis rasti kelią į Paliūnų kaimą. Deja, jam buvo lemta amžinai atgulti svetimoje žemėje, toli nuo tikrų namų. Dar ir dabar ten tebestovi jam skirtas vienintelis akmeninis antkapis užrašytas lietuviškomis raidėmis. Kasmet važiuojame jam uždegti „paliūnišką ugnelę“, kad nesijaustų vienišas. Žinau, jog Antanas džiaugtųsi, jei žinotų, kad jo žemėje toliau kalbama lietuviškai, o jo kapą aplanko vis nauja karta.

Buvo saulėta, šilta vasaros popietė. Girdėjosi gervių klyksmas ir varlių kurkimas. Juozas važiavo vežimu, o jame sedėjo vyras, profesorius, kurį reikėjo pavėžėti namo. Jie ilgokai kalbėjosi apie viską ir nieką, kol nepažįstamasis paklausė apie Juozo šeimą. Mano prosenelis dar to nežinojo, bet aprašydamas savo tremties istoriją jis ją ir užbaigė. Greitai ji buvo paskelbta spaudoje. Profesorius sugebėjo rasti Baliūnams išeitį iš šios sudėtingos situacijos. Netrukus atėjo žinia, jog jiems leista sugrįžti namo. Nebežinau, kaip jam tai pavyko ir nieks kitas negalėjo to sužinoti. Turbūt tai liks paslaptis. Ir būtent taip Juozas su šeima, tik  be dziedulio, sugrįžo į savo gimtinę, nors kitokią ją paliko. Kaimo gale atsirado didžiulis kolūkis, o Baliūnų gyvenamosios trobos ir tvarto vietoje beliko vien griuvėsiai.Tik tos pačios liepaitės žaliavo pakelėje. Baliūnų sugrįžimas buvo staigmena  visiems, kuriems pavyko Paliūnuose išlikti. Visi sveikinosi, džiaugėsi, o tuo metu keturi maži vaikučiai pirmą kartą pamatė savo protėvių kraštą, kur gimė jų senelis, kur susituokė jų tėvai, kur augo jų tetos, dėdės ir pusbroliai.

Nepaisant kaime veikiančio taip vadinamo dvaro,  Baliūnai nėjo į kolūkį, pradėjo patys dirbti, nes norėjo atkurti savo sodybą ir savarankiškai ūkininkauti. Atstatytas ir išsaugotas Baliūnų ūkis išliko iki šiandien. Tais pačiais keliukais dabar vaikščioja mano dziedulio Algio vaikai ir anūkai. Paliūnuose toliau gyvuoja lietuviška dvasia.

Ronaldo Jankausko iliustracija „Lakštingala negali nečiulbėti“.

Ir taip priėjome prie šios istorijos pabaigos. Nenoriu minėti prosenelio mirties. Jis ir jo pilnas džiaugsmo ir ašarų gyvenimas gyvas palikuonių prisiminimuose. Pabaigsiu šią biografiją savo prosenelio gyvenimo santrauka: Juozas Jonas Baliūnas gyvenęs 83 metus, būdamas jaunas berniukas prarado tėvą; susituokė su savo pasirinkta Ona, su kuria išaugino keturis vaikus; buvo įkalintas ir kankinamas, o vėliau ištremtas į Lenkijos gilumą; galutinai sugrįžo ir atkūrė gyvenimą Paliūnuose, kur praleido savo likusią gyvenimo dalį, apsuptas šeimos ir bičiulių. Nemėgo kažkur važiuoti, palikti namus. Vis sakydavo, kad geriausia namie,  visus laikyt norėjo arti savęs… Norėjo saugoti visus. Mylėjo žmones, mėgo bendrauti su jaunais ir senais. Nors gyvenime teko ir nusivilti žmonėmis. Noriu atsiminti savo prodziedulį  kaip Lietuvą mylintį, linksmą ir gerą žmogų…

Informaciją surinkau iš mano mamos Birutės Baliūnaitės-Jankauskienės pasakojimų ir užrašų, mano senelio Algio Jono Baliūno ir prosenelės Onos Baliūnienės atsiminimų. Esu dėkingas už išsaugotus autentiškus dokumentus.

Panaudotų šaltinių sąrašas: „Paliūnai”, Juozo S. Paransevičaus sudaryta knyga