Vaižganto premijos laureatas filosofas Arvydas Juozaitis. Autorės nuotraukos

Rūta Suchodolskytė-Neniškienė, www.voruta.lt

Rugsėjo 18 dieną, Anykščių rajono, Svėdasų seniūnijos Malaišių kaime, Vaižganto tėviškėje, įvyko tryliktoji Vaižgantinių šventė.

Renginys savo ištakomis siekia 1991 m., kuomet Svėdasų miestelyje, prie Alaušo ežero pradėti rengti pirmieji skaitymai. 20-ąją premiją Lietuvos rašytojų sąjunga kartu su Žurnalistų sąjunga skyrė filosofui Arvydui Juozaičiui už knygą „Kauno saulė”, Mažąja premija už gerus kasdienius darbus apdovanotas Svėdasų seniūnijos ūkvedys Petras Šukys, o kunigo Aleksandro Papučkos Meilės ir gerumo premija skirta Svėdasų gimnazijos mokinei Erikai Raštutytei. Šįmet paminėtas ir J. Tumo-Vaižganto draugijos „Lietuvai pagražinti”, įkurtos 1921 m., jubiliejus.

Laureato kalboje – trys kunigai

Šįmet Vaižgantinėms nebuvo skirta lėšų pagal kultūros renginių programą, todėl rengėjams teko kreiptis pagalbos pas geradarius. Tačiau Svėdasų seniūnija, Anykščių kultūros centro Vaitkūnų skyrius, asociacija Vaižgantiečių klubas „Pragiedrulys“ ir Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus kartu su Anykščių kultūros centru bei Vaižganto krašto bendruomene vis viena subūrė visus po vėjuotu kanauninko stogu. Renginio pradžioje ir intarpuose grojo Astos Motuzienės vadovaujamas tradicinių kanklių ansamblis „Laumakė”, dainavo atlikėjai Jurgita ir Robertas.

Šventės laureatai ir svečiai prie bendro stalo

Literatūrinės premijos laureatas Arvydas Juozaitis pradėjo kalbą nuo paskutiniųjų Vaižganto žodžių, ištartų Marcelei Kubiliūtei: „Vaikai, gelbėkit Lietuvą, nes aš jau nieko negaliu padaryti.” Pasak filosofo, nors ir nebuvęs signataru, jis įkūnijo savo tėviškę: Kaune ėjęs per visus sluoksnius nuo prezidentūros iki ubagyno, lenkomanų vaikomas iš vietos į vietą, šis žmogus buvo tikras paradoksas. „Kaip galėjo kunigas parašyti „Nebylį”?” – klausė Arvydas Juozaitis. Aprašyti brolžudystę, moterystės įžadų pažeidimą ir kaip kunigas surasti ir pateisinti, nematyti tame pražūties. Motina jį, dešimtą vaiką-pagranduką Mergelės Marijos gimimo šventėje gimdydama, pažadėjo šventai tarnystei. Savo kalboje A. Juozaitis bandė motinos priesaikos vykdymą pamatyti dabartyje: mūsų laikmetyje, kai kiekviena bamba jaučiasi esanti pasaulinės svarbos, tokie priesaikai yra nesuprantami. „Kaip gali man įsakyti kažkuo būti, aš galbūt norėsiu pasikeisti, netgi lytį galiu keisti…” Vaižgantas tikriausiai galvotų, jog čia jau pragaras. „Priesakas, ištikimybė, motina ir tėvynė, tai ir yra žmogus”, – apibendrino filosofas.

Kartu su Vaižgantu prisimindamas monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, rašytojas šį iškilų kunigą vadina Vaižganto šių laikų atstovu, dar spėjusiu juo pabūti Nepriklausomybės pirmąjį dešimtmetį. Kanauninko paveikslai ir raštai nuolatos buvę ant K. Vasiliausko stalo, o vieną raštų tomą 1997 m. jis yra padovanojęs Arvydui Juozaičiui su pranašiška dedikacija: „…Kaip gera, kad tuo metu, kai daug kas ieškojo „raganų”, Jūs, kaip vaižgantiškos sielos žmogus, sugebėjote rasti daug deimančiukų”.

Rašytojas Arvydas Juozaitis padėkojo už Anykščių mero Sigučio Obelevičiaus sveikinimą, kuriame cituojami indų poeto Rabindranato Tagorės žodžiai, kad tikrasis džiaugsmas yra gyvenimas. O juk mes esame įtikėję, kad turime siekti laimės. Prisimindamas trečiąjį kunigą, tėvą Stanislovą, kuris sakė, kad laimės kaip būsenos nėra, ji tik miražas. „Mes siekiame laimės profesijoje, vaikuose, bet visą laiką nusiviliame. Bet yra džiaugsmas, džiaugsmo akimirkos, suveriamos ant gyvenimo siūlo. Kuo daugiau tokių akimirkų, ir galima sakyti, kad gyvenimas buvo laimingas,” – tėvo Stanislovo išmintimi dalinosi laureatas.

Vaižganto literatūrinę premiją teikė Lietuvos Rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotoja Aušra Kaziliūnaitė bei Žurnalistų sąjungai atstovavęs diktorius, skaitovas Juozas Šalkauskis, po Malaišių klevais įkūnijęs Amžinojo Alaušo varpo skambėjimą: „Kas gražu, atsilieps, kas teisinga, nemirs, nors vandeniu, kalnais apklotum…”

Pagerbti svėdasiškiai

Vaižganto Mažąją premiją „Už nuopelnus Svėdasų kraštui” gavo Svėdasų seniūnijos ūkvedys Petras Šukys. Jis gyvenantis Vaižganto dvasia „o kaip gali atsakyti žmogui, jeigu jis prašo padėti.” Kartu Mažosios premijos laureatas pasveikintas 60-ojo gimtadienio proga.

Jaunimui skirtą kunigo Aleksandro Papučkos Meilės ir gerumo premiją gavo Svėdasų gimnazijos moksleivė, dabar filologijos studentė Erika Raštutytė. Už paskatinimą imtis vaižgantiškos tematikos mokinė dėkojo savo lietuvių kalbos mokytojai Joanai Gutmanienei. Laureatai vainikuoti pintais ąžuolų vainikais, o jaunoji laureatė – spalvingų gėlių vainikėliu.

Apdovanotas ir paminėtas nemažas būrelis svėdasiškių, Svėdasų bendruomenės narių, šventės rėmėjų. Sveikinimo žodžius tarė, gėlėmis, vainikais ir skėčiais apdovanojo Anykščių savivaldybės mero pavaduotojas Dainius Žiogelis, Svėdasų seniūnas Saulius Rasalas, anykštėno Seimo nario Tomo Tomilino atstovai.

Vienas pagrindinių šventės organizatorių, Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus vadovas bei kanauninko takų puoselėtojas Vytautas Bagdonas priminė apie dar vieną jubiliejų –  J. Tumo-Vaižganto ir bendraminčių įkurtos draugijos Lietuvai pagražinti 100-ąsias metines ir pristatė šeštąją knygą vaižgantiška tematika „Aš mylėjau Lietuvą”.

Šventės pabaigoje dalyviai bei svečiai buvo vaišinami kareiviška koše, arbata, obuoliukais bei saldžiais skanėstais prie bendro stalo. Uždegtas laužas, prie kurio kūrybinės ugnelės tikimės pasišildyti ir kitąmet.