Joana Grigaitienė, www.voruta.lt

Norint tinkamai įvertinti poetės Danutės Mažeikienės kūrybą, reikėtų atitinkamos filologinės, sakyčiau, ir filosofinės  studijos įvairiais aspektais.

Tačiau neturiu tokių galimybių, o trumpai dalykinei analizei nekyla ranka – dar tebepulsuoja širdis tuo pačiu ritmu, kuris išgyventas pačios kūrėjos ir patirtas, atsidūrus jos lyrikos pasaulyje. Sentimentaliai kalbant, širdis apsąla nuo to gerumo skaitant žodį, kuris spinduliuoja meilę, šviesą, viltį, tikėjimą ateitimi ir žmogumi. Besigėrint  poetiniu vaizdu, peršasi aliuzija į Vaižganto retorinę Pragiedrulių frazę ,,Ai, kaip graži Lietuvos pieva apie šv. Joną!“, kur linksta žiedas prie žiedo… Taip kiekviename Danutės Mažeikienės eilėraštyje limpa žodis prie žodžio. ,,Meno kūryba pasiekiama tiesa nėra pasiekiama jokiu kitu būdu“. (V. Daujotytė) Ir, regis, poetei jos toli ieškoti nereikia – tokia visa apimanti kūrėjos poetinė nuojauta, žvelgiant kone į kiekvieną Dievo kūrinį: ,,Dangus ir žemė su mumis ratu. / Pasaulis visas čia po mūsų kojom“. (Žvelgiant nuo piliakalnio) Tai poezija ant prigimtinės kultūros, ant tradicinių vertybių pamatų. Tad vienas kitas stabtelėjimas prie žodžio, prie minties ir būtų šio straipsnio esmė.

Įžodinti idėją − didelis menas, kurį puikiai demonstruoja lyrikė Danute Mažeikienė. Mintis – lyg šerdis, apie ją sluoksniuojami širdies padiktuoti posmai, ir visi taip pat taikliai į skaitytojo širdį, jausmus ir protą. Kartais ieškojimas žodžiui vietos, junginių  kilojimas – lyg žaidimas šachmatais: kaip pavyksta surasti sąvokai tinkamą vietą, toks ir stilistinės figūros svoris. Lyrikos pamatas – emocija ir žodis, jų dermės perkėlimas į asmeninių išgyvenimų parametrus yra profesionalumo požymis.  Nors Danutės poezijos žodis talpus, mintis sodri, tas santykis jos kūryboje atrodo lengvas, tarsi vykstantis savaime, be jokių autorės pastangų − nuolat stebina ir akį verianti, ir ausį glostanti vaizdo žaismė, sklandus, skambus posmas, tobulas rimas ir ritmas. Aukštai  vertintini tokie poezijos kūriniai. Tai kiekvieno poeto svajonė.

Poetinis jos kūrybos pasaulis erdvus, išskirtinai turtingas.

Konkreti realybė vertikalėje: žodis kylantis ir keliantis kitus į aukštį – ,,Aš galiu ištiest rankas į dangų <…>“ (Galėjimas) − tartum skrydis į kosmoso platybes, į Visatos aukštumas, dangaus paslaptis, kur saulės bei žvaigždžių spindesys:  ,,<…> neša likimo sūpuoklės <…> lig žvaigždžių.“ (Ačiū Dievui) Arba žodis, krintantis į Žemės gelmes, kur bedugnė praraja, praradimai, kančios. Ir žodis  horizontalėje – banguojantis,  plaukiantis nuo tėviškės aplinkos detalių į nepažįstamus, bet jaučiamus tolius iki globalinių platumų ir problemų.  Trumpai tariant, poezijoje − priešybių poliai bei kiekvienam atvejui atitinkama raiška. Toks gyvas ir mums artimų, gerai pažįstamų, ir tolimų erdvių atspindys, nuolat judantis, pulsuojantis supratimu, meile pasaulio didybei ir trapumui, užuojauta žmogui.

 Ir filosofinė, dvasinė, moralinė didžiosios dalies eilėraščių plotmė: žmonijai nesibaigiančios egzistencinės problemos, tačiau lyrinis subjektas skaitytoją pritraukia  gyvenimo aistra, asmenybės energija, niekada neprarandama viltimi: ,,Sudygsniavau vilčių skutus <…>“ (Mane prakalbino lietus),išryškėja amžinieji klausimai, amžinosios universalios moralinės dimensijos, nepriklausomai nuo rasės, tautos, socialinio sluoksnio, ir tai ypač nuostabu, nes byloja moteris iš to visuomenės sluoksnio, kuris išlaikė fundamentalias etnines vertybes, tokius reiškinius, kurie nepavaldūs laikui, − apie tai kalbėta dar Antikoje, bet naujas žodis, gal kitas požiūris, neįtikėtina raiška, tvirta patriotinė, politinė nuostata yra giliai jaudinanti, nes yra emociniai tiltai į kitų išgyventus jausmus, patirtus praradimus. Atsinaujinimo, atgaivos, kuria alsuoja gimtinės žemė, pajautimas, priėmimas visa savo esybe. Jos kūryboje žavi personifikuoti gamtos daiktai – žmogus tartum nesiskiria nuo kitų aplinkos padarų − su jais susikalba, reiškinių − į juos įsilieja, panyra… Kokia graži žmogui duota jo būties erdvė: ,,Baltas pasaulis ir žemė balta. / Kad šitaip sielą išprausti galėtum“. (Baltas pasaulis).Žodis smingantis, nes kartais ir dygus, ,,lyg basomis per ražienas…“

Danutės Mažeikienės poezijoje įprasmintas gimtosios kalbos mokėjimas kitiems sunkiai pakartojamas: ir žodynas, ir gebėjimas žodį vartoti, derinti, jungti, žodžio melodijos pajautimas, girdėjimas. Dažnai žodis, verčiantis skaitytoją suklusti. Tarkim, vogis, anodija:  sąvokos visiškai iš kitų sričių,  viena − iš artojų gyvenimo, kita – iš medicinos srities, tačiau, kai atsiduria atitinkamoje vietoje, tampa iškalbingais įvaizdžiais. Atrodo, visa kalba yra tinkama jos lyrikai, ir gimtoji, ir ateivė. Leidžiama mėgautis žodžiu, kaip mėgaujasi juo pati poetė. O ką bekalbėti apie eilėraščius, sukurtus iš žodžių, prasidedančių ta pačia raide? Ir tie kūriniai išradingi, ,,nepritempti“, posmai sklandūs, ritmingi.

Ypatingai patrauklūs, išradingi deminutyvai, kurie priartina prie žmogaus būties ir tolimus objektus, švelnina santykį su nemaloniais, kartais net skaudinančiais būties momentais, su bet kokiu gamtos reiškiniu, objektu, kartais ir gerokai nutolusiu nuo kasdienybės. Keletas iš jų: stiebelis, žemelė, vyturėlis, boružėlė, paukštelis, žvaigždelė, kibirkštėlė, kruopelė, duonelė, debesėlis, sniegulėlė, posmelis, vėdrynėlis, kambarėlis, naktužė, trupinėlis, žarijėlė, švyturėlis, Šetekšnėlė, paukštelė ir kt. Jie ne tik liudija dar nenutrūkusią giją su tautosaka, bet ir suteikia posmui atitinkamą melodingumą, patvirtina jautrų kūrėjos santykį su eilėraštyje poetizuojamais ir artimos aplinkos, ir tolimų erdvių daiktais.

 Reikėtų pažymėti, kad ne tik žodis, bet ir žodelis – jaustukas, ištiktukas, jungtukas − atsidūręs vis kitame semantiniame lauke, tampa poetinės frazės puošmena. Ir nesvarbu, ar jais išsakomos netikėtai užplūdusios emocijos, ar sąmoningai pavartotas jausmo ženklas, juo pabrėžiama susižavėjimo būsena, išskirtinio šventiško pakilumo išgyvenimas, dėkingumas, grožio pastebėjimas ir pan. Eilėraštyje Jau vien todėl jaustukas ak pakartotas tris sykius ir suteikia vis kitokį atspalvį paminėtiems įvaizdžiams: ,,Ak, kaip laikas skrenda“ – nustebimą; ,,Ak, kaip žemė žydi“ – susižavėjimą grožiu; ,,Ak, kaip širdys myli“ – pasigėrėjimą vienu nuostabiausių jausmų.

Bene labiausiai Danutės Mažeikienės kūryboje ir yra išplėtotas meilės motyvas, pirmiausia kiekvienam gimtinės kampeliui, žemei, kuri pažįstama dar nuo vaikystės: ,,Kaip kalnų upokšnis bėga mūsų dienos, /Lengvos, kaip su meile žemė išarta“ (Iki užkimimo), Tėvynei Lietuvai, jos tautai ir žmogui, artimam ir nepažįstamam. Nuskamba ŽODIS – KAIP PAMINKLAS išėjusiems ir skatinantis mąstyti ateinančius, raginantis įsiklausyti. Šimtas eilėraščių Lietuvos Šimtmečiui − nuostabus rinkinys, kurio  kiekvienas įvaizdis – tarsi atraminis signalas naujai minčiai, vaizdui ir vaizdiniui: ,,Užaugintas žodis supa, neša, / Žodyje gyva tautos dvasia.“ (Nesiklaupę ir nenugalėti) Rinkinyje – posmai iškiliems Aukštaitijos veikėjams, įamžinti tremtinių likimai, kovų už Tėvynės laisvę keliaĩ ir aukos: ,,Turim Šešioliktą. Turim Vienuoliktą. Tryliktą turim. Saugo širdis.“ (Saugo širdis) Svarbiausia vieta svarbiausioms datoms – širdis ir tautos atmintis, ,,širdy liepsnoja atminimų žvakės“. (Tų sodų baltume)

Pažymėtina autorės vidinė harmonija, dvasingumas, kūrybingumas, individualumas, rūpinimasis kitais, gebėjimas mylėti, tiesos troškimas suteikia jėgų išsaugoti gražų žodį, taikų santykį su kitais, atsilaikyti prieš visas negandas, tiek istorinių kataklizmų, tiek asmeninių praradimų, tiek gamtos netikėtumų nulemtas; gyvenimo meilė tokia stipri, kad visada triumfuoja viltis, ,,už viską žemėje didesnė“, kartais, regis, nors likučius surinkus: ,,Sudygsniavau vilčių skutus / Dainos melodija girdėta.“ Tą ir dvasinę, ir fizinę atspirtį palaiko meilė, tikra, nesumeluota, gyvenimo patikrinta – tik tokia atlaiko visas negandas, visus išbandymus: ,,Meilė ne šiltnamio – lauko gėlė.“  (Meilė – lauko gėlė), atskleistà bei  akcentuojama jos galia ir tvarumas, ne žodžiais grindžiamas, o darbais, pasišventimu pasirinktam tikslui, idėjai. Danutės Mažeikienės kūryba įprasminta ir įtvirtinta ant prigimtinės kultūros, ant tradicinių vertybių pamatų.

M. Heidegeris teigė: ,,Mąstymas būčiai duoda kalbą. Kalba yra būties namai. Jos prieglobstyje gyvena žmogus. Mąstytojai ir poetai (paryškinta aut.) yra šio prieglobsčio sargai. Jų sargyba yra būties atverties subrandinimas, nes jie išsisakydami duoda būčiai kalbą ir išsaugo ją kalboje.“ (Gėrio kontūrai, p. 225) Nepaprastai talpi, stipri ir gili poetės įžvalga metaforiškame palyginime Žodį vystome kaip vaiką mažą <…> (Nesiklaupę ir nenugalėti) − kiek prasminių klodų atsiveria, posakį interpretuojant! Kaip žmogui, taip ir žodžiui:  pirmiausia jis turi būti išnešiotas, jam reikalinga saugumo garantija, jis turi būti su meile užaugintas, subrandintas, kad rastų kalboje tokią vietą, jog sušvytėtų visomis galimomis savo spalvomis. Tik tada galimà ,,<…> skambi lietuviška šneka“. (Kol gyvas Tavo žodis) M. Heidegerio filosofiniame teiginyje ir minėtoje Danutės Mažeikienės poetinėje metaforoje akivaizdi  žodžio namų ir būties namų paralelė. Poetės lyrika – nuostabūs žodžio namai, žodžio atvėrimo ir atsivėrimo galimybės, patikima lietuviško žodžio saugykla.